Štai ir aš!
Stiopa apgraibomis susirado kelnes, numestas ant kėdės šalia lovos, suvapėjo:
„Atleiskite…“, apsimovė jas ir kimiu balsu ištarė:
— Prašom pasisakyti savo pavardę.
Jam buvo sunku kalbėti. Sulig kiekvienu žodžiu kažkokia adata badė jam smegenis, keldama pragarišką skausmą.
— Ką? Jūs ir mano pavardę pamiršote? — nepažįstamasis nusišypsojo.
— Atsiprašau… — sušvokštė Stiopa, pajutęs, kad pagirios krečia naują išdaigą: jam pasirodė, kad grindys palei lovą prasmego ir jis beregint nulėks žemyn galva po velnių, į patį pragarą.
— Brangusis Stepanai Bogdanovičiau, — prašneko svečias, įžvalgiai šypsodamasis, — joks piramidonas jums nepadės. Pasikliaukite sena išmintim — nuo ko susirgai, tuo ir gydykis. Vienintelis daiktas, kuris gali grąžinti jums sveikatą — pora taurelių degtinės su aštriu ir karštu užkandžiu.
Stiopa buvo gudrus žmogus ir net šitaip negaluodamas suvokė, kad, užkluptam tokioje būklėje, reikia prisipažinti visas kaltes.
— Atvirai šnekant, — pradėjo jis, vos apversdamas liežuvį, — vakar aš mažumėlę…
— Daugiau nė žodžio! — pertraukė jį lankytojas ir pavažiavo su kėde į šalį.
Stiopa, išpūtęs akis, išvydo, kad ant mažo staliuko stovi padėklas, ant kurio guli baltos duonos riekės, indelis su ikrais, lėkštelė marinuotų grybų, kažkoks puodukas, o galų gale — talpi juvelyro našlės ropinukė su degtine. Stiopą ypač apstulbino tai, kad ropinukė išrasojusi nuo šalčio. Beje, nieko čia stebėtino nebuvo — ropinė stovėjo dubenyje tarp ledų. Žodžiu, viskas buvo patiekta gražiai, su išmanymu.
Nepažįstamasis neleido Stiopos nuostabai pereiti į šoką ir mikliai pripylė pusę taurelės degtinės.
— O jūs? — cyptelėjo Stiopa.
— Su malonumu! Drebančia ranka Stiopa prinešė taurelę prie lūpų, o nepažįstamasis vienu mauku prarijo savo taurelės turinį. Čiaumodamas gabalą ikrų, Stiopa su didžiausiu vargu išstenėjo:
— O jūs… neužkandat?
— Dėkoju, aš niekada neužkandu, — atsakė nepažįstamasis ir įpylė po antrą. Atidengė puodą — jame buvo dešrelės su pomidorų padažu.
Ir štai išsisklaidė prieš akis nelaboji žaluma, liežuvis nebekliuvo, o svarbiausia — Stiopa šį tą prisiminė. Prisiminė, kad vakar buvo ūžauta Schodnioje, skečų autoriaus Chustovo vasarnamyje, kur tasai Chustovas ir buvo nudanginęs Stiopą taksomotoru. Jis net prisiminė, kaip jie samdėsi tą taksomotorą prie „Metropolio“, drauge dar buvo kažkoks aktorius ne aktorius… su patefonu lagaminėlyje. Taip, taip, taip, viskas vyko vasarnamyje! Nuo tos patefono muzikos, beje, stūgavo šunys. Štai tik kas toji dama, kurią Stiopa mėgino pabučiuoti, taip ir neaišku… Velniai žino, kas ji tokia… berods radijuj dirba, o gal ir ne.
Taigi vakarykštė diena po truputėlį ėmė ryškėti, tačiau dabar Stiopą kur kas labiau domino ši diena ir ypač nepažįstamojo žmogaus, atnešusio degtinės ir užkandžių, pasirodymas miegamajame. Štai ką ne pro šalį būtų išsiaiškinti!
— Na, dabar, tikiuosi, jūs jau prisiminėte mano pavardę?
Tačiau Stiopa tik droviai nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis.
— Nejaugi! Įtariu, kad po degtinės jus dar gėrėt portveino! Bet klausykit, kas gi taip daro!
— Norėčiau paprašyti, kad visa tai liktų tarp mūsų, — meilikaujamai tarė Stiopa.
— O, žinoma, žinoma! Tačiau už Chustovą aš, savaime suprantama, galvos neguldau.
— Jūs pažįstate Chustovą?
— Vakar jūsų kabinete prabėgomis mačiau tą individą, tačiau užtenka bent viena akim dirstelėti į jo veidą, kad suprastum, jog jis — niekšas, intrigantas, prisitaikėlis ir palaižūnas.
„Gryna teisybė!“ — pamanė Stiopa, apstulbintas tokios teisingos, tikslios ir trumpos Chustovo charakteristikos.
Taigi vakarykštė diena palengva lipdėsi iš gabalėlių, bet nerimas vis dėlto nepaliko Varjetė direktoriaus. Mat toje vakarykštėje dienoje žiojėjo didžiulė juoda skylė. Sakykit, ką norit, bet štai šito nepažįstamo žmogaus su berete Stiopa vakar savo kabinete tikrai nematė.
— Juodosios magijos profesorius Volandas, — oriai prisistatė svečias, regėdamas St iopos kančias, ir išdėstė viską paeiliui.
Vakar jis atvyko iš užsienio į Maskvą, tuoj pat užėjo pas Stiopą ir pasiūlė savo paslaugas Varjetė teatrui. Stiopa paskambino į Maskvos srities scenos renginių komisiją ir šį reikalą suderino (Stiopa išbalo ir sumirksėjo), pasirašė su profesorium Volandu sutartį septyniems pasirodymams (Stiopa išsižiojo), pasikvietė Volandą pas save šiandien dešimtą valandą ryto susitarti dėl smulkesnių detalių… Štai Volandas ir atėjo. Jį įleido namų darbininkė Grunia, paaiškinusi, kad pati ką tik atėjo, kad apskritai esanti ateinanti darbininkė, kad Berliozo nėra namie, o jeigu svečias geidžiąs pasimatyti su Stepanu Bogdanovičium, tegul pats einąs pas jį į miegamąjį. Stepanas Bogdanovičius taip giliai įmigęs, jog ji nesiimanti jo žadinti. Išvydęs, kaip atrodo Stepanas Bogdanovičius, artistas pasiuntė Grunią į gastronomą degtinės ir užkandžio, į vaistinę ledo ir…
— Leiskite jums atsilyginti, — suinkštė priblokštas Stiopa ir ėmė ieškoti piniginės.
— O, vieni niekai! — atšovė gastrolierius ir pareiškė apie tai nenorįs nė girdėti. Taigi paaiškėjo, iš kur atsirado degtinė ir užkandis, bet į Stiopą vis dėlto buvo gaila žiūrėti: jis ničnieko neprisiminė apie sutartį ir, nors užmušk, vakar nebuvo matęs šito Volando. Taip, Chustovas buvo, o Volando — ne.
— Gal galėčiau žvilgtelėti į sutartį, — tyliai paprašė Stiopa.
— Prašom, prašom…
Stiopa žvilgtelėjo į popierių ir nustėro. Viskas buvo kaip reikiant. Pirmiausia paties Stepano ranka šauniai suriestas parašas! Kampe įstrižai — finansų direktoriaus Rimskio rezoliucija, leidžianti išduoti artistui Volandui dešimt tūkstančių rublių iš jam už septynis būsimus pasirodymus priklausančios trisdešimt penkių tūkstančių rublių sumos. Be to, šalia dar ir Volando parašas, kad jis tuos dešimt tūkstančių jau gavo!
„Tokios tokelės! — pagalvojo nelaimingasis Stiopa, ir jam ėmė suktis galva. — Prasideda kraupūs atminties aptemimai?!“ Savaime aišku, dabar, tam Volandui pateikus sutartį, toliau rodyti nuostabą būtų buvę tiesiog nepadoru. Stiopa atsiprašė svečią minutėlę pasišalinsiąs ir vienomis kojinėmis išpuolė į prieškambarį prie telefono. Bėgdamas šūktelėjo virtuvės pusėn:
— Grunia!
Tačiau niekas neatsiliepė. Jis žvilgtelėjo į Berliozo kabineto duris, kurios buvo šalia prieškambario, ir čia, kaip sakoma, sustingo it stabo ištiktas. Ant durų rankenos Stiopa pastebėjo virvelę su smalkos antspaudu. „Še tau, kad nori! — krioktelėjo kažkas Stiopos galvoje. — Tik to dar trūko!“ — ir čia Stiopos mintys nuskriejo jau dvejais bėgiais, tačiau, kaip visada būna per katastrofą, viena kryptimi ir apskritai velniaižin kur. Sunku apsakyti sumaištį, kilusią Stiopos galvoje. Šalia šitos velniavos su juoda berete, šalta degtine ir neįtikėtina sutartim — prašom, dar ir antspaudas ant durų! Juk gali sakyti kam nori, kad Berliozas kažką iškrėtė — niekas nepatikės, dievaži, nepatikės! Ir vis dėlto — antspaudas!
Taigi…
Tą akimirką Stiopos galvoje ėmė kirbėti it in nemalonios mintelės apie straipsnį, kurį, kaip tyčia, jis neseniai įbruko Michailui Aleksandrovičiui atspausdinti žurnale. O straipsnelis, tarp mūsų šnekant, paikas! Ir niekam tikęs, ir pinigai menki…
Prisiminęs straipsnį, Stiopa tuoj pat prisiminė ir vieną įtartiną pokalbį, kuris, regis, vyko balandžio dvidešimt ketvirtos vakare šičia, valgomajame, jiedviem vakarieniaujant su Michailu Aleksandrovičium. Žinoma, įtartinu tikrąja to žodžio prasme pokalbio vadinti negalima (į tokį pokalbį Stiopa nebūtų leidęsis), tačiau šnekama buvo apie kažkokius nereikalingus dalykus. Tokių šnekų, gerbiamieji piliečiai, verčiau nė nepradėti.
Ligi antspaudo tas šnekas, be abejonės, galėjai laikyti niekais, o štai atsiradus antspaudui…
„Ak, Berliozai, Berliozai! — kunkuliavo mintys Stiopos galvoje. — Stačiai galvon netelpa!“ Bet nebuvo kada liūdėt i, ir Stiopa surinko Varjetė finansų direktoriaus Rimskio numerį.
Stiopos padėtis buvo kebli: visų pirma užsienietis galėjo įsižeisti, kad Stiopa nepasitiki juo net parodžius sutartį, o ir finansų direktoriui nežinia buvo ką sakyti. Juk nepaklausi jo: „Sakykit, ar aš vakar pasirašiau sutartį trisdešimt penkiems tūkstančiams rublių?“ Šitaip klausti nedera!
— Taip! — pasigirdo ragelyje šaižus ir nemalonus Rimskio balsas.
— Sveiki, Grigorijau Danilovičiau, — tyliai prašneko Stiopa, — čia Lichodejevas. Štai koks reikalas… hm… hm… pas mane sėdi tasai… ė… artistas Volandas… Taigi… norėjau paklausti, kaip ten šį vakarą?.. — A, juodasis magas! — atsiliepė ragelyje Rimskis. — Afišos tuojau bus gatavos.
— Aha, — silpnu balsu numykė Stiopa, — na, iki pasimatymo…
— O jūs greit atvažiuosit? — paklausė Rimskis.
— Už pusvalandžio, — atsakė Stiopa ir, pakabinęs ragelį, Nuspaudė rankomis plyštančią galvą. Ajajai, kokia bjauri istorija! Kas gi atsitiko atminčiai, piliečiai? A?
Vis dėlto ilgiau stypsoti prieškambaryje buvo nepatogu, ir Stiopa beregint apmetė tokį planą: visomis išgalėmis slėpti savo neįtikėtiną užmaršumą, o dabar pirmiausia gudriai iškamantinėti užsienietį, ką gi jis žada parodyti šį vakarą Stiopai patikėtame teatre?
Stiopa nusisuko nuo aparato ir ūmai tinginės Grunios seniai nevalytame veidrodyje, kuris kabojo prieškambaryje, aiškiai išvydo kažkokį keistą tipelį — ilgą kaip žalgą ir su pensnė (ak, jeigu čia būtų buvęs Ivanas Nikolajevičius! Jis būtų iškart tą tipelį atpažinęs!). O tas pasirodė ir bemat dingo. Sunerimęs Stiopa pažvelgė tolėliau į prieškambarį ir antrąsyk svirstelėjo, nes veidrodyje praėjo ir taip pat dingo didžiulis juodas katinas.
Stiopai nusmelkė širdį, jis susverdėjo.
„Kas čia dabar? — pagalvojo jis. — Nejau kraustausi iš proto? Iš kur tie atspindžiai?!“ Jis apsidairė po prieškambarį ir išsigandęs sušuko:
— Grunia! Koks čia katinas pas mus šlaistosi? Iš kur jis atsirado? Ir kas dar čia su juo?!
— Nesijaudinkite, Stepanai Bogdanovičiau, — atsiliepė balsas, bet ne Grunios, o svečio iš miegamojo, — tai mano katinas. Nurimkite. O Grunios nėra, aš išsiunčiau ją į Voronežą.
Jinai skundėsi, kad jūs neišleidžiate jos atostogų.
Šitie žodžiai buvo tokie netikėti ir keist i, jog Stiopa nusprendė, kad jis prastai nugirdo.
Be galo suglumęs jis ristute įlėkė į miegamąjį ir sustingo ant slenksčio. Jo plaukai šoktelėjo piestu, o kaktą išmušė smulkūs prakaito lašeliai.
— Svečias miegamajame buvo jau nebe vienas, o su kompanija. Antrame krėsle sėdėjo tas pats tipas, kuris pasivaideno prieškambaryje. Dabar jis buvo gerai matyti: ūsai it plunksnikės, vienas pensnė stiklas spingčioja, o antrojo visai nėra. Bet miegamajame galėjai išvysti dar baisesnių dalykų: ant minkštos kėdutės, kadaise priklausiusios juvelyro našlei, išsidrėbęs vampsojo kažkas trečias, būtent — siaubingo dydžio juodas katinas, vienoje letenoje laikąs taurelę degtinės, o kitoje šakutę, ant kurios buvo spėjęs pasimauti marinuotą grybą.
Miegamajame šviesos ir taip buvo maža, o dabar Stiopai pradėjo darytis tamsu akyse.
„Štai kaip, pasirodo, kraustomasi iš proto!“ — pamanė jis ir griebėsi durų staktos.
— Kaip matau, brangusis Stepanai Bogdanovičiau, jūs truputėlį nustebęs? — pasiteiravo Volandas dantimis kalenantį Stiopą. — O stebėtis juk nėra kuo. Tai mano svita.
Čia katinas išgėrė degtinės, ir Stiopos ranka ėmė slysti stakta žemyn.
— Ir tai svitai būtina kur nors gyventi, — aiškino Volandas, — taigi kai kas iš mūsų šiame bute nereikalingas. Ir man regis, kad nereikalingas kaip tik jūs!
— Jis, jis! — ožio balsu subliuvo languotasis ilgšis, — apskritai jis paskutiniu metu krečia baisias kvailystes. Girtuokliauja, naudodamasis padėtimi kimba prie moterų, nė velnio neveikia, o ką gali veikti, jeigu visiškai nesusigaudo apie reikalus, kurie jam patikėti.
Viršininkams akis muilina!
— Tuščiai valdišką mašiną gainioja! — apskundė Stiopą ir katinas, žiautarodamas grybą.
Ir tą akimirką, kai Stiopa, jau susmukęs ant grindų, nusilpusia ranka grabinėjo staktą, bute pasirodė ketvirtas ir jau paskutinis vaiduoklis. Tiesiai iš veidrodžio kambarin įžengė mažas, tačiau nepaprastai pečiuitas žmogelis su katiliuku ant galvos ir styrančia iš burnos iltimi, bjaurojančia ir taip jau šlykščią jo fizionomiją. Jis buvo rusvais, net ugniniais plaukais.
— Aš, — įsiterpė į pokalbį tasai atvykėlis, — apskritai nesuprantu, kaip jis tapo direktorium, — čia rusvaplaukis ėmė vis labiau sniaukroti pro nosį. — Jis toks pat direktorius kaip aš archijerėjus.
— Tu nepanašus į archijerėjų, Azazelai, — tarstelėjo katinas, dėdamasis į lėkštę dešrelių.
— Aš ir sakau, — susniaukrojo rusvaplaukis ir, atsigręžęs į Volandą, pagarbiai pridūrė: — Leiskite, mesire, išdanginti jį velniop iš Maskvos.
– Škac!! — pašiaušęs šerius, ūmai sukniaukė katinas.
Ir staiga miegamasis ėmė suktis Stiopos akyse, jis trenkėsi galva į staktą ir, netekdamas sąmonės, dar pagalvojo: „Mirštu…“ Bet jis nenumirė. Pravėręs akis, pamatė, kad sėdi ant kažkokių akmenų. Šalia kažkas šniokštė. Kai atsimerkė kaip reikiant, išvydo, kad šniokščia jūra, dar daugiau — kad bangos dūžta prie prie jo kojų ir kad, trumpai tariant, jis sėdi pačiam molo gale, kad apačioje tviska žydrabangė jūra, o užpakalyje ant kalno — gražus miestas.
Nesusigaudydamas, kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis, Stiopa atsistojo virpančiom kojom ir patraukė molu į krantą.
Ant molo stovėjo kažkoks žmogus, rūkė ir spjaudė į vandenį. Klaikiu žvilgsniu pažiūrėjęs į Stiopą, jis liovėsi spjaudęs.
Tada Stiopa iškrėtė tokį triuką: atsiklaupė prieš nepažįsta—nuyj rukorių ir tarė:
— Maldauju jus, pasakykite, koks čia miestas?
— Kas čia dabar? — tarė kietaširdis rūkorius.
— Aš negirtas, — kimiai pasakė Stiopa, — aš sergu, man kažkas nutiko, aš sergu… Kur aš?
Koks čia miestas?..
— Na, Jalta…
Stiopa tyliai atsiduso, nugriuvo ant šono, dunkstelėjo galva į šiltą molo akmenį.
Sąmonė apleido jį.
VIII skyrius
PROFESORIAUS IR POETO DVIKOVA
Kaip tik tuo metu, apie pusę dvylikos, kai Stiopa Jaltoje prarado sąmonę, ją atgavo Ivanas Nikolajevicius Benamis, nubudęs po gilaus ir ilgo miego. Kurį laiką jis stengėsi susigaudyti, kaip pateko į tą nepažįstamą kambarį su baltomis sienomis, puikiu naktiniu staleliu iš kažkokio šviesaus metalo ir baltomis užuolaidomis, už kurių švietė saulė.
Ivanas papurtė galvą, įsitikino, kad jos neskauda, ir prisiminė esąs ligoninėje. Ši mintis pažadino prisiminimus apie Berliozo žūtį, tačiau šiandien jie Ivano taip baisiai nebesukrėtė. Išsimiegojęs Ivanas Nikolajevicius aprimo ir ėmė blaiviau mąstyti. Kurį laiką jis nejudėdamas gulėjo švarutėlėje, minkštoje ir patogioje lovoje su spyruoklėmis, o paskui išvydo šalia savęs mygtuką. Iš įpratimo be jokio reikalo viską čiupinėti Ivanas jį paspaudė. Benamis tikėjosi, kad, nuspaudus mygtuką, pasigirs skambutis ar kas nors pasirodys, tačiau įvyko visai kas kita.
Ivano kojūgalyje įsižiebė matinis cilindras, ant kurio buvo parašyta „Gerti“. Truputėlį pabuvęs, cilindras ėmė suktis, kol ant jo pasirodė užrašas: „Slaugė“. Savaime suprantama, kad išmoningasis cilindras Ivaną apstulbino. Užrašą „Slaugė“ pakeitė užrašas „Pakvieskite gydytoją“.
— Hm… — sumykė Ivanas, nesugalvodamas, ką toliau daryti su šituo cilindru. Bet čia jam atsitiktinai pasisekė: pasirodžius žodžiui „Felčerė“, Ivanas antrąsyk paspaudė mygtuką. Cilindras tyliai skimbtelėjo, sustojo, užgeso, į kambarį įėjo apkūni simpatiška moteris švariu baltu chalatu ir tarė Ivanui:
— Labas rytas!
Ivanas neatsakė, manydamas, kad toks pasisveikinimas visai nederamas esamomis aplinkybėmis. Tik pagalvokit, įgrūdo sveiką žmogų ligoninėn ir dar apsimetinėja, kad taip ir reikia!
Tuo metu moteris lygiai tokia pat geraširdiška veido išraiška spustelėjo mygtuką, pakėlė aukštyn užuolaidą, ir į kambarį pro retus ir plonus pinučius, išsiraizgiusius ligi pat grindų, plūstelėjo šviesa. Už pinučių buvo balkonas, toliau vingiuotos upės pakrantė, o kitame upės krante — smagus pušynas.
— Prašom į vonią, — pakvietė moteris ir vienu rankos prisilietimu atvėrė vidinę sieną, už kurios buvo vonios kambarys ir puikiai įrengtas tualetas.