— Labai gerai, — liepė sekretoriui tuoj pat užrašyti viską protokole, suspaudė rankoje sekretoriaus surastą smėlyje sagtį ir iškilmingai tarė: — metas!
Tuojau visi pasitarimo dalyviai pajudėjo plačiais marmuriniais laiptais, tarp rožių eilių, skleidžiančių svaiginantį aromatą, leisdamiesi vis žemyn ir žemyn link rūmus juosiančios sienos, link vartų, vedančių į didžiulę lygiai išgrįstą aikštę, kurios kitame gale stūksojo Jeršalaimo hipodromo kolonos ir statulos.
Vos tik grupė, išėjusi iš sodo į aikštę, užlipo ant plačios virš aikštės iškilusios akmeninės pakylos, Pilotas, žvalgydamasis pro primerktus vokus, iškart įvertino padėtį.
Ta erdvė, kurią jis ką tik perkirto, erdvė tarp rūmų sienos ir pakylos, buvo tuščia, bet užtat prieš save Pilotas aikštės jau nepamatė — ją buvo prarijusi minia. Ji būtų užtvindžiusi ir pačią pakylą, ir tą atlaisvintą plotą, jeigu jos nebūtų laikiusi triguba grandinė Sebastijos karių kairėje ir Iturėjos pagalbinės kohortos karių — dešinėje.
Taigi Pilotas užkopė ant pakylos, mechaniškai spausdamas kumštyje nereikalingą sagtį ir merkdamasis. Prokuratorius merkėsi ne todėl, kad saulė akino jį, visai ne! Jis kažkodėl nenorėjo matyt i pasmerktųjų, kurie, kaip jis puikiai žinojo, jam iš paskos turėjo būti užvesti ant pakylos.
Vos tik baltasis apsiaustas tamsiai raudonu pamušalu pasirodė ant aukštos akmeninės uolos žmonių jūros pakraštyje, nieko nereginčiam Pilotui į ausis trenkė garso banga: „A— a—a–a“. Pakilusi kažkur tolumoje prie hipodromo, iš pradžių ji buvo tyli, paskui sugrumėjo lyg perkūnija ir, keletą sekundžių griaudėjusi, pradėjo rimt i. „Pamatė mane“, — pagalvojo prokuratorius. Banga neatslūgo iki žemiausio taško ir netikėtai vėl ėmė augti, sūpuodamasi pakilo aukščiau už pirmąją; antroji banga lūžo lyg jūroje, suputojo, sukunkuliavo, pasigirdo švilpesys ir iš gausmo išsiskiriančios moterų aimanos. „Tai juos atvedė ant pakylos… — pagalvojo Pilotas. — O aimanos dėl to, kad minia, siūbtelėjusi pirmyn, prispaudė keletą moterų“.
Jis kurį laiką delsė, žinodamas, kad jokia jėga neįmanoma nutildyti tokios minios, kol ji neiškvėps visko, kas susikaupė jos gelmėse, ir nenutils savaime. O kai tokia akimirka atėjo, prokuratorius iškėlė aukštyn dešinę ranką, ir pritilęs minios ūžesys nurimo, lyg puste nupūstas.
Tada Pilotas iš visų jėgų įkvėpė krūtinėn karšto oro ir suriko, o trūkčiojant is jo balsas nuplaukė virš tūkstančių galvų:
— Cezario imperatoriaus vardu!.. Tuoj keletą kartų jam į ausis trenkė metalinis kapotas riksmas — kohortose, iškėlę aukštyn ietis ir gaireles, siaubingai suriko kareiviai:
— Tegyvuoja cezaris!
Pilotas atlošė galvą tiesiai į saulę. Po jo vokais tvykstelėjo žalios ugnys, nuo jų užkaito smegenys, ir viršum minios nuskrido kimūs aramėjiški žodžiai:
— Keturiems nusikaltėliams, suimtiems Jeršalaime už žmogžudystes, maišto kurstymą bei tikėjimo išniekinimą, paskirta gėdinga bausmė — jie bus pakarti ant stulpų! Šita bausmė tuoj bus įvykdyta ant Plynkalnio! Nusikaltėlių vardai — Dismas, Gestas, Bar— Rabanas ir Ha—Nocri. Štai jie prieš jus!
Pilotas parodė ranka dešinėn, nematydamas jokių nusikaltėlių, bet žinodamas, kad jie ten, kur privalo būti.
Minia atsiliepė pratisu gaudesiu, tarytum nustebusi ar atsikvėpdama. Kai tas gausmas nurimo, Pilotas kalbėjo toliau:
— Tačiau nubausti bus tik trys, nes pagal įstatymą ir paprotį Velykų švenčių proga vienam iš nuteistųjų, Mažajam Sinedrionui pasiūlius ir Romos valdžiai pritarus, kilniadvasis cezaris imperatorius dovanoja jo niekingą gyvybę!
Pilotas rėkė žodžius ir sykiu klausėsi, kaip gaudesio vieton stoja didi tyla. Dabar jo klausos nebepasiekė nei atodūsis, nei šlamesys, ir atėjo net tokia akimirka, kad Pilotui pasirodė, jog viskas aplinkui apskritai išnyko. Jo nepakenčiamas miestas išmirė, ir tik jis vienas, atvertęs veidą į dangų, stovi, deginamas statmenai smingančių spindulių. Pilotas truputį sulaikė tylą, paskui ėmė rėkti:
— Tas, kuris tuoj pat, jums matant, bus paleistas į laisvę, vardu…
Jis padarė dar vieną pauzę, išsyk nepaskelbė vardo, pasitikrindamas, ar viską pasakė, nes žinojo, jog, ištarus laimingojo vardą, išmiręs miestas atgims, ir jokių tolimesnių žodžių niekas nebegirdės.
— Viskas? — be garso sušnibždėjo pats sau Pilotas. — Viskas. Vardas!
Ir, nutęsdamas raidę „r“ virš tylinčio miesto, suriko:
— Bar—Rabanas!
Jam pasirodė, kad saulė virš jo sužvangėjusi sprogo ir užpylė ugnimi ausis. Toje ugnyje siautėjo kriokimas, klyksmai, dejonės, juokas ir švilpesys.
Pilotas apsisuko ir nuėjo per pakylą atgal prie laiptų, žiūrėdamas tiktai į įvairiaspalvius plytelių kvadratus po kojomis, kad neparkluptų. Jis žinojo, kad dabar jam už nugaros ant pakylos krenta bronzinių monetų ir datulių lietus, kad žmonės staugiančioje minioje kariasi vieni kitiems ant pečių, trokšdami savo akimis išvysti stebuklą — kaip žmogus, ką tik buvęs mirties naguose, ištrūko iš jų! Kaip legionieriai atriša virves, nenoromis skaudžiai užgaudami išsukinėtas per tardymą rankas, kaip tas žmogus, raukydamasis ir dejuodamas, vis dėlto šypsosi kvaila pamišėlio šypsena.
Jis žinojo, kad tuo metu sargybiniai jau stumia link šoninių laiptų likusį trejetą surištomis rankomis, vesdami juos į kelią, einantį į vakarus, į užmiestį, Plynkalnio pusėn.
Tik nulipęs nuo pakylos, atsidūręs jos priedangoje, Pilotas atsimerkė, žinodamas, kad dabar jis saugus — pasmerktųjų jis nebegalėjo matyti.
Į tolstančios minios aimanas dabar įsimaišė gerai girdimi skardūs šauklių riksmai — vieni jų aramėjiškai, kiti graikiškai kartojo visa tai, ką nuo pakylos rėkte išrėkė prokuratorius. Be to, jo klausą pasiekė dažnas ir vis artėjant is kanopų caksėjimas ir kažką trumpai bei linksmai paskelbęs trimitas. Tiems garsams atsiliepė šaižus berniūkščių švilpimas ir šauksmai „saugokis!“. Berniūkščiai buvo užsikorę ant stogų gatvėje, jungiančioje turgų su hipodromo aikšte.
Vienišas karys, stovintis tuščiame aikštės plote su gairele rankoje, įspėdamas sumosavo ja, ir prokuratorius, legiono legatas, sekretorius ir sargybiniai sustojo.
Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirst i ją pakraščiu, aplenkti žmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliu nušuoliuoti link Plynkalnio.
Risčia jojantis mažas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilyginęs su Pilotu, kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas, suplukęs arklys pasibaidė, šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą į makšt is, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį ir nušuoliavo į skersgatvį, pereidamas į galopą. Paskui jį po tris gretoje ėmė lėkti dulkių debesies apgaubti raiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltais tiurbanais itin tamsūs veidai su linksmai prašieptais žybčiojančiais dantimis.
Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį, ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavo kareivis su saulėje tviskančiu trimitu už nugaros.
Prisidengęs nuo dulkių ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas žengė toliau, link vartų į rūmų sodą, o jam iš paskos žengė legatas, sekretorius ir sargybiniai.
Buvo maždaug dešimta valanda ryto.
III skyrius
SEPTINTASIS ĮRODYMAS
— Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, — tarė profesorius.
Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.
Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.
Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.
Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.
„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, — nustebęs pagalvojo Benamis, — štai tau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“ Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:
— Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su Evangelijos pasakojimais. — Atleiskite, — atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, — jau kas kas, o jus turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… — jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve link Patriarcho tvenkinių.
— Teisybė, — tarė Berliozas, — tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, kad visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.
— O ne! Kai kas galėtų patvirt int i! — ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.
Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris velniai žino kodėl čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:
— Noriu pranešti… — jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, — kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi suKaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus — niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!
Stojo tyla, ir Berliozas išblyško.
— Kiek… kiek laiko jūs Maskvoje? — virpančiu balsu paklausė jis.
— Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą, — atsakė sutrikęs profesorius. Ir tiktai dabar bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgt i jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visai paklaikusi, o dešinioji — tuščia, juoda ir negyva.
„Štai ir paaiškėjo viskas! — pagalvojo suglumęs Berliozas. — Atvažiavo pamišęs vokietis arba ką tik išsikraustė iš proto čia, prie Patriarcho tvenkinių. Tai bent nuotykis!“ Iš tikrųjų viskas paaiškėjo: ir neįtikėtini pusryčiai su velioniu profesorium Kantu, ir paikos kalbos apie saulėgrąžų aliejų ir Anušką, ir pranašystės, jog bus nukirsta galva, ir visa kita — profesorius buvo pamišęs.
Berliozas beregint sumetė, ką reikia daryti. Atsilošęs į suolo atkaltę, jis ėmė už profesoriaus nugaros merkti akį Bena—miui — girdi, nesiginčyk su juo, — bet sutrikęs poetas šitų ženklų nesuprato.
— Taip, taip, taip, — kalbėjo susijaudinęs Berliozas, — o ką, visai galimas daiktas! Viskas įmanoma — ir Poncijus Pilotas, ir balkonas, ir kiti panašūs dalykai… O jūs atvykote vienas ar su žmona?
— Vienas, vienas, aš visada vienas, — graudžiai atsakė pro fesorius.
— O kur jūsų daiktai, profesoriau? — pasalūniškai kamantinėjo Berliozas, — „Metropolyje“? Kur jūs įsikūrėte?
— Aš? Niekur, — atsakė pusprotis vokietis, savo paklaikusia žaliąja akim ilgesingai klydinėdamas po Patriarcho tvenkinius.
— Kaip? O… kur jūs gyvensite?
— Jūsų bute, — staiga lyg niekur nieko atšovė beprotis ir pamerkė akį.
— Man… man labai malonu, — sumurmėjo Berliozas, — bet, tiesą sakant, pas mane jums bus nepatogu… O „Metropolyje“ nuostabūs kambariai, tai pirmaklasis viešbutis…
— O velnio irgi nėra? — staiga linksmai užklausė ligonis Ivaną Nikolajevičių.
— Ir velnio…
— Neprieštarauk, — vos krutindamas lūpas sukuždėjo Berliozas, pasislėpęs už profesoriaus nugaros ir mimika rodydamas ženklus poetui.
— Nėra jokio velnio! — visų tų paistalų išmuštas iš vėžių, šūktelėjo Ivanas Nikolajevičius ne tai, ką reikėjo. — Tai prisvilo! Baikit psichuoti. Beprotis prapliupo taip juoktis, kad iš liepos virš jų galvų purptelėjo žvirblis.
— Na, čia jau visai įdomu, — tirtėdamas iš juoko, pratarė profesorius, — kas čia dabar pas jus, — ko tik paklausi, vis nėra ir nėra! — jis ūmai liovėsi kvatojęs ir, kaip visai įprasta psichiniams ligoniams, puolė į kitą kraštutinumą — suirzo ir rūsčiai riktelėjo: — Vadinasi, nėra?
— Nusiraminkit, nusiraminkit, nusiraminkit, profesoriau, — stengdamasis nejaudinti ligonio, sumurmėjo Berliozas, — jūs čia minutėlę pasėdėkite su draugu Benamiu, aš tik sulakstysiu už kampo, skambtelėsiu telefonu, o paskui mudu palydėsime jus, kur tik panorėsite. Juk jūs nepažįstate miesto…
Reikia pripažinti, kad Berliozo planas buvo teisingas: reikėjo nusigaut i iki artimiausio telefono automato ir pranešt i į užsieniečių biurą, kad štai, girdi, iš užsienio atvykęs konsultantas šiuo metu sėdi prie Patriarcho tvenkinių ir jo būklė aiškiai nenormali. Taigi būtina imtis priemonių, kitaip velniaižin kokių nemalonumų gali sulaukti.
— Skambtelėsit? Ką gi, skambinkite, — liūdnai sutiko ligonis ir staiga karštai paprašė: — Bet meldžiu jus atsisveikindamas, patikėkite nors tuo, kad velnias egzistuoja! Daugiau jūsų nė neprašau. Turėkite omeny, egzistuoja dar ir septintas įrodymas, ir pats tikriausias!
Jums tas įrodymas tuojau bus pateiktas.
— Puiku, puiku, — apsimestinai meiliai kalbėjo Berliozas ir, pamerkęs akį sutrikusiam poetui, kurio nė kiek nedžiugino mintis, jog teks saugoti pakvaišusį vokietį, pasileido link to išėjimo iš Patriarcho tvenkinių, kuris yra Bronaja gatvės ir Jermolajaus skersgatvio sandūroje.
O profesorius kaipmat lyg ir pasveiko, nušvito.
— Michailai Aleksandrovičiau! — šūktelėjo jis Berliozui įkandin.
Tasai krūptelėjo, atsigręžė, bet nurimo pagalvojęs, kad jo vardą ir tėvavardį profesorius taip pat žino iš kokių nors laikraščių… O profesorius šūktelėjo, sudėjęs delnus laiveliu:
— Jei įsakysite, aš liepsiu tuojau pat išsiųsti telegramą jūsų dėdei į Kijevą!
Berliozą vėl nukrėtė drebulys. Iš kur beprotis žino apie dėdę Kijeve? Juk apie tai jokiuose laikraščiuose tikrai neparašyta. Ėhė, ar tik nebus Benamio teisybė? O jeigu jo dokumentai suklastoti? Ak, koks keistas subjektas… Skambinti, skambinti! Tuoj pat skambinti! Mikliai jį perkąs!
Ir nieko daugiau nesiklausydamas, Berliozas nuskubėjo tolyn.
Prie pat išėjimo į Bronaja gatvę priešais redaktorių nuo suolelio pakilo tiksliai tas pats pilietis, kuris pirma, spiginant saulei, buvo išniręs iš tvankios kaitros. Tiktai dabar jo kūnas buvo nebe iš oro, o normalus, apčiuopiamas, ir besileidžiančiose sutemose Berliozas aiškiai įžiūrėjo, kad jo ūsiukai tarsi vištos plunksnos, akutės mažos, ironiškos ir priegirtės, o languotos kelnikės taip aukštai sukeltos, kad matyti nešvarios baltos kojinės.
Michailas Aleksandrovičius vos neatšlijo atatupstas, bet nusiramino pagalvojęs, kad čia tik kvailas sutapimas ir kad apskritai dėl tokių dalykų nėra kada sukti sau galvos.
— Turniketo ieškote, pilieti? — girgždančiu tenoru pasidomėjo languotasis tipas. — Prašom čionai! Kaip tik ir pateksite kur reikia. Iš jūsų už paslaugą priklausytų buteliukas… sveikatai pataisyti… buvusiam regentui! — subjektas maivydamasis plačiu mostu nusiplėšė savo žokėjišką kepurėlę.
Berliozas nė nesiklausė, ką tauškia kaulytojas ir pamaiva regentas, pribėgo prie turniketo, pastvėrė jį ranka. Suktelėjęs jau buvo bežengiąs ant bėgių, bet jam į akis švystelėjo balta ir raudona šviesa: stiklinėje dėžutėje užsidegė užrašas „Saugokis tramvajaus!“ Tuoj ir atlėkė tasai tramvajus, sukantis naujai nutiesta linija iš Jermolajaus skersgatvio į Bronaja gatvę. Išniręs iš už posūkio ir atsidūręs tiesioje gatvėje, jis ūmai sutvisko iš vidaus elektros šviesomis, sukaukė ir padidino greitį.