Ivano Nikolajevičiaus baimė pasirodė visai pagrįsta: praeiviai net atsigręždami dirsčiojo į jį. Dėl tos priežasties jis nusprendė vengti didžiųjų gatvių ir slinkt i skersgatvėliais, kur praeiviai ne tokie įkyrūs ir basam žmogui daug mažiau pavojų, kad jie ims kabinėt is ir kamant inėti dėl apatinių kelnių, kurios nieku gyvu nenorėjo būti panašios į vasarines.
Ivanas taip ir pasielgė — įsmuko į slėpiningą Arbato skersgatvių raizginį ir ėmė sliūkinti pasieniais, išgąstingai žvairuodamas, nuolatos gręžiodamasis, tarpais sprukdamas į tarpuvartes ir aplenkdamas sankryžas su šviesoforais ir prašmatnias pasiuntinybių duris.
O visame tame sunkiame kelyje jį kažkodėl kankino visur esantis orkestras, kuriam akompanuojant duslus bosas dainavo apie savo meilę Tatjanai.
V skyrius
NUTIKIMAI GRIBOJEDOVE
Senoviškas dviejų aukštų šviesiai rudas pastatas stovėjo bulvarų žiede, gilumoje nugeibusio sodo, kurį nuo šaligatvio skyrė ažūrinė ketaus tvora. Nedidelė aikštelė priešais namą buvo išasfaltuota; žiemą joje kėpsojo sniego pusnis su įsmeigtu kastuvu, o vasarą ji pavirsdavo nuostabiausia vasaros restorano dalimi po drobiniu tentu.
Pastatas buvo vadinamas „Gribojedovo namais“ dėl to, kad jis kažkada neva priklausęs rašytojo Aleksandro Sergejevičiaus Gribojedovo tetai. Priklausė ar nepriklausė — šito mes tiksliai nežinome. Berods, Gribojedovas apskritai neturėjo tetos—namų savininkės. Tačiau namai taip buvo vadinami. Vienas Maskvos pramaniūgas net pasakojo, kad antrame aukšte, apvalioje salėje su kolonomis, įžymusis rašytojas neva skaitęs ištraukas iš „Vargo dėl proto“ minėtai tetulei, drybsančiai ant sofos. Beje, velniai nematė, gal ir skaitė, tai nesvarbu!
O svarbu tai, kad šiuo metu namai priklausė tam pačiam MASSOLIT’ui, kuriam iki šio vakaro įvykių prie Patriarcho tvenkinių vadovavo nelaimingasis Michailas Aleksandrovičius Berliozas.
MASSOLIT’o nariams lengva ranka patrumpinus namų pavadinimą, niekas jų nevadino „Gribojedovo namais“, visi sakydavo paprasčiausiai — „Gribojedovas“: „Aš vakar porą valandų prasistumdžiau pas Gribojedovą.“ — „Na ir kaip?“ — „Mėnesį Jalton išlupau.“ — „Šaunuolis!“ Arba: „Eik pas Berliozą, jis šiandien nuo ketvirtos ligi penktos priima Gribojedove…“ ir panašiai.
MASSOLIT’as Gribojedove įsikūrė taip, jog geriau ir patogiau nesugalvotum.
Kiekvienas, atėjęs į Gribojedovą, visų pirma norom nenorom išvysdavo įvairiausių sporto būrelių skelbimus, taip pat nuotraukas — grupinius ir individualius portretus MASSOLIT’o narių, kuriais (portretais) buvo nukabinėtos sienos palei laiptus, vedančius į antrą aukštą.
Ant pačių pirmųjų durų antrame aukšte stambiomis raidėmis buvo užrašyta: „Žūklės— vasarnamių sekcija“. Šalia buvo nupieštas karosas, pakliuvęs ant meškerės.
Ant kambario Nr. 2 durų buvo nelabai suprantamas užrašas: „Vienos dienos kūrybinė komandiruotė. Kreiptis į M. V. Podložnają“.
Gretimas duris puošė trumpas, tačiau visai neaiškus užrašas: „Perelyginas“. O paskui atsitiktiniam Gribojedovo svečiui akys imdavo raibti nuo užrašų, mirguliuojančių ant riešutinių tetulės durų: „Eilė popieriui gauti. Užsirašyti pas Pokliovkiną“, „Kasa.
Asmeninės skečistų sąskaitos“…
Prasmukus pro ilgiausią eilę, nusitęsusią žemyn ligi pat šveicoriaus posto, buvo galima išvysti užrašą ant durų, į kurias kas akimirką laužėsi žmonės: „Butų klausimas“.
Už butų klausimo švietė puošnus plakatas, vaizduojantis uolą, kurios ketera jojo raitelis su burka ir šautuvu už nugaros. Žemėliau — palmės ir balkonas, o balkone — kuoduotas jaunikaitis, sėdįs su amžinąja plunksna rankoje ir žvelgiąs į aukštybes itin guviomis akimis. Parašas: „Pilnos apimties kūrybinės atostogos: nuo dviejų savaičių (novelė— apsakymas) iki vienerių metų (romanas, trilogija). Jalta, Suuk—Su, Borovojė, Cichidziris, Mahindžauris, Leningradas (Žiemos rūmai)“. Prie šitų durų taip pat stovėjo eilė, bet ne itin didelė, maždaug pusantro šimto žmonių. Toliau, palei įnoringai išsiraičiusius, aukštyn žemyn einančius Gribojedovo namų koridorius, rikiavosi „MASSOLIT’o valdyba“, „Kasos Nr. 2, 3, 4, 5“, „Redakcinė kolegija“, „MASSOLIT’o pirmininkas“, „Biliardinė“, visokios pagalbinės įstaigos ir pagaliau toji salė su kolonomis, kur tetulė susižavėjusi klausėsi genialaus sūnėno komedijos.
Kiekvienas lankytojas, jeigu tik jis, žinoma, nebuvo visai bukagalvis, pakliuvęs į Gribojedovą, beregint suvokdavo, kaip šauniai gyvena tie laimės kūdikiai — MASSOLIT’o nariai, ir tučtuojau jį imdavo graužti siaubingas pavydas. Ir tučtuojau jis puldavo priekaištauti dangui, kad šis gimstant neapdovanojo jo literato talentu, be kurio, savaime suprantama, neverta nė svajoti apie MASSOLIT’o nario bilietą, rudą, kvepiantį brangia oda, su plačiais auksiniais apvadais, — visoje Maskvoje žinomą bilietą.
Kas imtųsi teisinti pavydą? Tasai jausmas menkavertis, tačiau vis dėlto reikia suprast i ir svečią. Juk tai, ką šis matė antrame aukšte, buvo dar ne viskas, anaiptol ne viskas. Visą apatinį tetulės namų aukštą užėmė restoranas, ir dar koks! Jis pagrįstai buvo laikomas pačiu geriausiu Maskvoje. Ir ne vien todėl, kad turėjo dvi dideles sales su skliautuotomis lubomis, išmargintomis alyviniais žirgais su asiriškais karčiais, ne vien todėl, kad ant kiekvieno staliuko stovėjo lempa su medžiaginiu gaubtu, ne vien todėl, kad čionai negalėjo patekti bet koks žmogus iš gatvės, o dar ir todėl, kad savo patiekalų kokybe Gribojedovas pranoko bet kurį Maskvos restoraną ir kad tuos patiekalus čia pardavinėdavo visai prieinama, nesunkiai įkandama kaina.
Todėl neturėtų stebinti kad ir toks pokalbis, kurį šių didžiai teisingų eilučių autorius kartą nugirdo palei metalinę Gribojedovo tvorą:
— Kur šiandien vakarieniausi, Ambrosijau?
— Koks klausimas, suprantama, šičia, mielasis Foka! Arčibaldas Arčibaldovičius man šiandien šnibžtelėjo, kad bus sterkiukų a natiurel. Burnoje tirpsta!
— Moki tu gyventi, Ambrosijau! — atsidusęs tarė sulysęs, aptriušęs, su piktvote ant sprando Foka rausvalūpiui milžinui, auksaplaukiui pūstažandžiui poetui Ambrosijui.
— Jokio mokslo čia nereikia, — atrėžė Ambrosįjus, — aš paprasčiausiai noriu žmoniškai gyventi. Gal tu pasakysi, kad sterko galima gauti ir „Koliziejuje“. Bet „Koliziejuje“ sterko porcija kainuoja trylika rublių penkiolika kapeikų, o pas mus — penki penkiasdešimt! Be to, „Koliziejuje“ sterkas užvakarykštis, ir dar nėra garantijos, kad „Koliziejuje“ koks nors atsitiktinis jaunikaitis, įsiveržęs iš Teatro skersgatvio, neužbrauks tau vynuogių keke per snukį. Ne, aš kategoriškai nusistatęs prieš „Koliziejų“, — griaudėjo, perrėkdamas bulvaro triukšmą, gurmanas Ambrosįjus. — Neįkalbinėk manęs, Foka!
— Aš tavęs neįkalbinėju, Ambrosijau, — cypsėjo Foka. — Galima ir namie pavalgyti.
— Meldžiamasis, — dundėjo Ambrosįjus. — Įsivaizduoju tavo žmoną, bandančią bendroje virtuvėje puode paruošti sterkiuką a natiurel! Chi chi chi!.. Orevuar, Foka! — ir Ambrosijus niūniuodamas pasuko link tentu dengtos verandos.
Ak, ak!.. Oi būdavo, būdavo!.. Senieji maskviečiai dar mena įžymųjį Gribojedovą!
Tuščia jų, tų virtų sterkiukų! Menkniekis visa tai, mielasis Ambrosijau! O sterlė, sterlė sidabruotame prikaistuvyje, sterlės gabalėliai tarp vėžių kaklelių, pabarstyti šviežiais ikrais? O kiaušiniai kokot su pievagrybių padažu mažuose dubenėliuose? O strazdo nugarytė jūsų negundė? Su triufeliais? O genujietiška putpelė? Dešimt su puse! O kur dar džiazas, kur mandagus aptarnavimas! O liepos mėnesį, kai visa šeima vasarnamyje, o jums svarbūs literatūriniai reikalai neleidžia išvykti iš miesto, — verandoje, vynuogienojų pavėsyje, ant švarutėlės staltiesės auksu spindinti lėkštutė sriubos prentanjer? Prisimenate, Ambrosijau! Et, kam klausinėti! Iš lūpų matau, kad prisimenate. Ko verti jūsų sykai ir sterkai! O stulgiai, o oželiai nykštukai, o perkūno oželiai, o slankos — vis pagal sezoną? O putpelės, o tilvikai? O gerklę kutenantis narzanas?! Bet gana, skaitytojau, tu nukrypai į šalį! Paskui mane!..
Tą vakarą, kai prie Patriarcho tvenkinių žuvo Berliozas, pusę vienuolikos Gribojedovo antrame aukšte šviesa degė tik viename kambaryje, ir tenai kamavosi dvylika literatų, susirinkusių į posėdį ir laukiančių Michailo Aleksandrovičiaus. Jie sėdėjo ant kėdžių, ant stalų ir net ant dviejų MASSOLIT’o valdybos kambario palangių ir stačiai alpo nuo tvankumos. Nė menkiausia gaivi srovelė nedvelkė pro atvirus langus. Maskva alsavo per dieną į asfaltą susigėrusiu karščiu, ir buvo aišku, kad naktis neatneš atokvėpio. Iš tetulės namų rūsio, kur plušo restorano virėjai, kvepėjo svogūnais, visi norėjo gerti, visi nervinosi ir pyko.
Beletristas Beskudnikovas — tylus, padoriai apsirengęs žmogus domesingomis ir drauge niekaip nesugaunamomis akimis — išsitraukė laikrodį. Rodyklė artėjo prie vienuolikos.
Beskudnikovas barkštelėjo pirštu į ciferblatą, parodė jį kaimynui, poetui Dvubratskiui, kuris sėdėjo ant stalo ir iš nuobodumo maskatavo kojomis, apautomis geltonais pusbačiais su gumos padais.
— Nieko sau, — suniurzgė Dvubratskis.
— Turbūt vyrutis užstrigo prie Kliazmos, — sodriu balsu atsiliepė Nastasja Lukinišna Nepremenova, Maskvos pirklio atžala, tapusi rašytoja ir slapyvardžiu „Šturmanas Žoržas“ pasirašinėjanti apsakymus apie jūrų kautynes.
— Na, žinot! — drąsiai prašneko populiarių skečų autorius Zagrivovas. — Aš ir pats su malonumu balkonėlyje gurkšnočiau arbatą, užuot čia prakaitavęs. Juk posėdis turėjo prasidėti dešimtą?
— O prie Kliazmos dabar smagu, — erzino susirinkusius Šturmanas Žoržas, žinodama, kad literatų poilsiavietė Perelyginas prie Kliazmos — visiems opi vieta. — Turbūt jau ir lakštingalos suokia. Man visada geriau sekasi dirbti užmiestyje, ypač pavasarį.
— Trečius metus pinigėlius moku, kad galėčiau nuvežti į tą rojų Bazedovo liga sergančią žmoną, tačiau jokių prošvaisčių nematyti, — kandžiai, su kartėliu tarė novelistas Jeronimas Poprichinas.
– Čia jau kaip kam pasiseka, — nuo palangės sududeno kritikas Ababkovas.
Džiaugsmo kibirkštėlė sušvito mažose Šturmano Žoržo akutėse, ir ji, prislopinusi savąjį kontraltą, pasakė:
— Draugai, nereikia pavydėti. Vilos tik dvidešimt dvi, statomos tik septynios, o mūsų MASSOLIT’e trys tūkstančiai.
— Trys tūkstančiai šimtas vienuolika, — patikslino kažkas kampe.
— Na, matot, — kalbėjo toliau Šturmanas, — ką padarysi? Suprantama, kad vilas gavo patys talentingiausi iš mūsų…
— Generolai! — be ceremonijų įsibrovė į ginčą scenaristas Glucharevas.
Beskudnikovas, dirbtinai nusižiovavęs, išėjo iš kambario.
— Vienas penkis kambarius užėmęs Perelygine, — jam įkandin tarė Glucharevas.
— Lavrovičius — vienas šešis, — riktelėjo Deniskinas, — o valgomasis išmuštas ąžuolu!
— Et, dabar ne tai svarbu, — sududeno Ababkovas, — o tai, kad jau pusė dvylikos.
Kilo triukšmas, brendo kažkas panašaus į maištą. Puolė skambinti į tą prakeiktą Perelyginą, pataikė į kitą vilą, pas Lavrovičių, sužinojo, kad Lavrovičius išėjo prie upės, nuo tos žinios nuotaika visiškai sugedo. Dėl viso pikto papildomu numeriu 930 paskambino į dailiosios raštijos komisiją ir, žinoma, nieko tenai nerado.
— Galėjo bent paskambinti! — šaukė Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas.
Ak, be reikalo šaukė: Michailas Aleksandrovičius niekam negalėjo paskambint i. Toli toli nuo Gribojedovo, didžiulėje salėje, apšviestoje tūkstančio žvakių lempomis, ant trijų cinkuotų stalų gulėjo tai, kas neseniai dar buvo Michailas Aleksandrovičius.
Ant pirmo — nuogas, krauju apkrešęs kūnas su perlaužta ranka ir sutraiškyta krūtinės ląsta, ant antro — galva su išmuštais priekiniais dantimis, su drumstomis atviromis akimis, kurių nebežilpino net ryškiausia šviesa, o ant trečio — kesulas sustirusių skudurų.
Šalia begalvio stovėjo teismo medicinos profesorius, patologas anatomas ir jo prozektorius, tardymo organų atstovai ir telefonu nuo sergančios žmonos patalo iškviestas Michailo Aleksandrovičiaus Berliozo pavaduotojas MASSOLIT’e — literatas Želdybinas.
Mašina atvažiavo paimti Želdybino ir pirmiausiai nugabeno jį kartu su tardytojais (buvo maždaug vidurnaktis) į žuvusiojo butą, kur buvo užantspauduoti jo popieriai, o paskui visi išvažiavo į lavoninę.
Štai dabar jie visi, sustoję prie numirėlio palaikų, tarėsi, kaip čia būtų geriau: ar prisiūti nupjautą galvą prie kaklo, ar šarvoti kūną Gribojedovo salėje paprasčiausiai ligi smakro užklojus žuvusį juoda marška?
Taigi Michailas Aleksandrovičius niekam negalėjo paskambint i, ir visai be reikalo piktinosi ir šaukė Deniskinas, Glucharevas ir Kvantas su Beskudnikovu. Lygiai vidurnaktį visi dvylika literatų iš antrojo aukšto nusileido į restoraną. Čia vėl mintyse puolė keiksnoti Michailą Aleksandrovičių: visi staliukai verandoje, savaime aišku, buvo užimti, ir teko vakarieniauti tose puošniose, tačiau tvankiose salėse.
Ir lygiai vidurnaktį pirmoje salėje kažkas sugriaudėjo, sužvangėjo, pažiro, sudrebėjo. Ir tučtuojau tęvas vyriškas balsas pašėlusiai suspigo, pritariant muzikai: „Aleliuja!“ Trenkė garsusis Gribojedovo džiazas. Prakaito išmušti veidai sakytum nušvito, atrodė, kad atgijo ant lubų nupiešti arkliai, lempos sakytum tvykstelėjo skaisčiau, ir staiga, tarsi nusitraukusios nuo grandinės, padūko šokti abi salės, o paskui jas pasileido ir veranda.
Puolė šokti Glucharevas su poete Tamara Polumesiac, puolė šokti Kvantas, puolė romanistas Žukolovas su kažkokia kino aktore geltona suknele. Šoko: Dragunskis, Čerdakči, mažytis Deniskinas su sunkiasvore Šturmanu Žoržu, šoko gražuolė architektė Semeikina—Gal, tvirtai apglėbta kažkokio nepažįstamo vyriškio baltomis drobinėmis kelnėmis. Šoko savieji ir kviestiniai svečiai, maskviečiai ir atvykėliai, rašytojas Johanas iš Kronštato, kažkoks Vitia Kuftikas iš Rostovo, berods režisierius, su melsva dedervine per visą skruostą, šoko žymiausi MASSOLIT’o poetų padalinio atstovai: taigi Pavianovas, Bogochulskis, Sladkis, Špičkinas ir Adelfina Buzdiak, šoko trumpai apkirpti nežinomos profesijos jaunuoliai vatos prikimštais pečiais, kažkoks gerokai pagyvenęs dėdulė, kurio barzdoje buvo įstrigęs žalias svogūno laiškas, šoko su juo suvargusi, mažakraujystės sekinama mergužėlė suglamžyta oranžine šilko suknute.
Pasruvę prakaitu oficiantai nešė iškėlę virš galvų aprasojusius bokalus alaus, piktai švokštė: „Atsiprašau, pilieti!“ Kažkur per garsiakalbį įsakinėjo: „Karso vienas! Jautienos du! Kaimiški vėdarai!!!“ Tęvasis balsas jau nebe dainavo, o stūgavo: „Aleliuja!“ Tviskančių džiazo lėkščių žvangesys tarpais užgoždavo žvangesį indų, kuriuos plovėjos nuožulniu lataku grąžindavo į virtuvę. Žodžiu, tikras pragaras. Ir atsivėrė vidurnaktį pragariškas reginys. Žengė verandon juodaakis frakuotas gražuolis su durklo formos barzda ir karališku žvilgsniu apžvelgė savo valdas. Porino, porino mistikai, kad kažkada buvo laikai, kai gražuolis vilkėjo ne fraku, o buvo apsijuosęs plačiu odiniu diržu, virš kurio kyšojo pistoletų rankenos, o jo juodi lyg varno sparnas plaukai buvo aprišti raudono šilko skarele, ir plaukė Karaibų jūra jo vadovaujamas brigas, iškėlęs juodą mirties vėliavą su Adomo galva joje.
Bet ne, ne! Meluoja tie apgavikai ir mistikai, jokių Karaibų jūrų pasauly nėra, ir neplaukioja jomis narsūs flibustjerai ir nesiveja jų korvetė, nesidraiko viršum bangų patrankų dūmai. Nieko nėra ir nieko nebuvo! Štai džiūstanti liepa, štai ketaus tvora, bulvaras už jos… Ir tirpsta ledukai vazelėje, ir matyti prie gretimo staliuko kažkieno krauju pasruvusios buliaus akys, ir baisu, baisu… O dievai, dievai, nuodų man, nuodų!..
Ūmai nuo staliuko purptelėjo žodis: „Berliozas!“ Staiga džiazas išsiderino ir nutilo, sakytum kažkas jam būtų trinktelėjęs kumščiu. „Ką, ką, ką?!!“ — „Berliozas!!!“ Visi ėmė šokčioti, šūkčioti…
Taip, išgirdus baisiąją žinią apie Michailą Aleksandrovičių, siūbtelėjo aukštyn skausmo banga. Kažkas bėgiojo, šūkavo, kad būtina tučtuojau, šią akimirką, šičia, parašyti kažkokią kolektyvinę telegramą ir nedelsiant ją išsiųsti.