Rovanas sustojo prie vienos skulptūros, padengtos padūmavusio ledo pluta. Pro opalo atspalvio sluoksnį beveik nesimatė veido bruožų. Staiga aš pastėrau supratusi, kad tai visai ne skulptūra. Iš ledinio kalėjimo žvelgė žmogus su praviroje burnoje sustingusiu siaubo šūksniu, ištiesęs į priekį ranką. Išplėstos mėlynos akys žvelgė į mane.
Staiga nelaimėlis sumirksėjo.
Aš atšokau ir vos nesuklykiau. Žmogus dar kartą suklapsėjo blakstienomis, nukreipęs į mane paklaikusias maldaujamas akis. Pamačiau, kaip sudrebėjo lūpos, tarsi vargšas būtų mėginęs ką nors man pasakyti, bet nevaliojo dėl surakinusio ledo, kuris sušaldė ir atėmė jėgas. Neįsivaizdavau, kaip jis išvis kvėpuoja.
Nuostabu, ar ne? paklausė Rovanas, nenuleisdamas nuo skulptūros susižavėjimo kupino žvilgsnio. Taip Mebė baudžia prasikaltusiuosius. Jie mato, girdi ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui, taigi puikiai supranta, kas jiems nutiko. Jų širdis plaka, protas lieka šviesus, be to, jie nesensta. Tai amžini laiko įkaitai.
O kaip jie kvėpuoja? pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.
Niekaip, paikai išsiviepęs atsakė Rovanas. Jie negali kvėpuoti, nes šnervės ir gerklė pilnos ledo. Tačiau mėgina. Žodžiu, jausmas toks, tarsi visą laiką trūktų oro.
Koks siaubas!
Rovanas gūžtelėjo pečiais.
Galiu duoti tik vieną patarimą neerzink karalienės Mebės, pareiškė princas nenuleisdamas nuo manęs šalto it ledas žvilgsnio.
Patogiai įsitaisęs ant vienos statulos pakylos jis vėl kreipėsi į mane:
Nagi, princese, norėčiau, kad kai ką man papasakotum.
Rovano rankose staiga iš niekur atsirado obuolys ir jis atsikando nesiliaudamas šypsotis.
Girdėjau, kad judu su Ašu drauge keliavote į Geležies karalystę. Bent jau jis taip tvirtina. Norėčiau žinoti tavo nuomonę apie mano mielą jaunėlį brolį.
Įtardama, kad princas turi slaptų kėslų, susikryžiavau rankas ant krūtinės.
O kodėl jums tai parūpo?
Šiaip sau.
Rovanas netikėtai ištraukė antrą obuolį ir metė man. Negrabiai pagavau jį ir princas nusikvatojo.
Nebūk tokia įsitempusi. Į tave žiūrint net brauniui10 pašlytų nervai. Na, tai ar mano brolis elgėsi kaip tikras trolis? O gal prisiminė geras manieras?
Pajutau alkį. Žarna žarną rijo, o rankoje turėjau vėsų traškų obuolį. Nespėjau nė pagalvoti, kaip atsikandau kąsnelį. Burna prisipildė saldžiarūgščių sulčių su vos juntamu nemaloniu prieskoniu.
Ašas buvo tikras džentelmenas, pareiškiau pilna burna ir sunkiai atpažinau pasikeitusį savo balsą. Padėjo man išvaduoti broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės. Be jo nebūčiau įstengusi to padaryti.