Barbara Dunlop
Lovoje su prancūzu
Pirmas skyrius
Vėjo sušiauštais plaukais, dėl ilgos kelionės lėktuvu gerokai išsimušusi iš laiko ritmo Šarlotė Hadson pagaliau atsidūrė Prancūzijoje. Po vakarykščio brolio Džeko skambučio jai teko nutraukti kelionę su seneliu, ambasadoriumi Edmondu Kasečiu. Diplomatų kontingentas tuo metu viešėjo Naujajame Orleane, kur Šarlotė su seneliu buvo vaišinami vynu ir vakariene, kalbinami paties gubernatoriaus, poros senatorių ir visų iki vieno Luizianos merų, besiviliančių užmegzti verslo ryšius su turtinga Viduržemio jūros regiono Montalegrės tauta.
Tada paskambino Džekas, ir štai ji jau Provanse, pakeliui į Montkalmų šeimos pilį, kur ketino prašyti paslaugos. Koledžo laikų draugė Renė be galo nustebs ją pamačiusi, o kaip tik jos geranoriškumu Šarlotei ir beliko kliautis. Tai pirmas kartas, kai jos brolis ar apskritai kas nors iš Hadsonų šeimos įtraukė ją į Hadsonų filmų verslą. Todėl dabar ji be galo troško padaryti įspūdį.
Šarlotė augo Europoje su seneliais iš motinos pusės, o Džekas kitapus vandenyno, Holivude, su Hadsonais. Su šia filmus kuriančia dinastija ji buvo susitikusi tik porą kartų. Nors visi šeimos nariai su Šarlote elgėsi mandagiai, ji aiškiai jautė, kad Hadsonai tarpusavyje glaudžiai susiję ir ją laiko pašaliete.
Tačiau šiuo metu nepagydomai serganti matriarchė Lilijana Hadson buvo pasiryžusi pagerbti velionio vyro norą ir paversti jų karo metais užsimezgusios meilės istoriją filmu. Visa šeima susitelkė įgyvendinti projektą, o filmą statyti nuspręsta Montkalmų pilyje.
Šarlotei atsirado galimybė įžengti į Hadsonų pasaulį.
Sustojusi priešais didingos akmeninės trijų aukštų Montkalmų pilies paradines duris ji giliai įkvėpė, tada timptelėjo žemyn tiesų sijoną ir prie jo priderintą dramblio kaulo spalvos trumpą sportinį švarkelį. Storų graikinio riešutmedžio lentų durys su jose išpjautais senoviniais kampainio formos langeliais buvo bauginamai didelės. Senajam pasauliui atstovaujanti pilis atrodė įspūdingai. Šarlotė žinojo, kad ji priklausė jau daugeliui Montkalmų kartų, dar nuo tada, kai ją per antpuolį užėmė kažkoks karingas Montkalmų protėvis. Jos draugė Renė galėjo pasigirti įspūdinga kilme.
Šarlotė įkvėpė ir ištiesė ranką į puošnų durų skambutį; nepraėjus nė akimirkai, duris plačiai atvėrė oficialiai apsirengęs liokajus, kurio veido išraiška buvo tobula oficialumo ir mandagumo sintezė.
Bonjour, madame.
Bonjour, atsakė jam Šarlotė. Ieškau Renė Montkalm.
Tyrinėdamas Šarlotės išvaizdą liokajus sekundę sustingo.
Ar jums paskirtas susitikimas?
Šarlotė papurtė galvą.
Mano vardas Šarlotė Hadson. Mes su Renė draugės. Kartu mokėmės Oksforde.
Madmuazelė Montkalm užsiėmusi.
Bet
Man labai gaila.
Gal galėtumėte jai bent pranešti, kad aš čia? Ji vylėsi, kad Renė ateis vos išgirdusi Šarlotės vardą.
Madmuazelės šiuo metu pilyje nėra.
Šarlotė svarstė, ar tai reiškia, kad ji yra mandagiai išprašoma.
Jos tikrai čia nėra?
Liokajus nieko neatsakė, tačiau jo veido išraiška tapo dar griežtesnė ir oficialesnė jeigu tai buvo įmanoma.
Jei tik galėtumėte jai pranešti, kad
Nesklandumai, Henri? pasigirdo gergždžiantis vyriškas balsas.
Ak ne. Tik ne Alekas.
Non, monsieur.
Liokajaus vietą užėmė aukštas, aristokratiško grožio vyras ir Šarlotė instinktyviai atsitraukė. Renė brolis turėjo būti Londone. Ji dar vakar bulvariniame laikraštyje matė jo nuotrauką, kurioje jis buvo užfiksuotas šokąs ištaigingame naktiniame klube Vaitholo1 gatvėje.
Apgailestauju, bet Renė išvykusi į Jis staiga nutilo. Lūpas iškreipė grobuoniška šypsena. Šarlotė Hadson.
Ji nieko neatsakė.
Ačiū, Henri, mandagiai, bet ryžtingai tarė liokajui Alekas, o jo žvilgsnis nė akimirką nenukrypo nuo Šarlotės.
Liokajui pasitraukus Alekas tingiai atsirėmė į durų staktą. Jis vilkėjo anglies juodumo Caraceni2 kostiumu, klasikiniais baltais marškiniais ir ryšėjo tamsiu šilkiniu kaklaraiščiu, kuris buvo išmargintas ryškiais raudonais taškeliais. Tie taškeliai, regis, buvo kruopščiai medžiagoje išsiuvinėta Montkalmų šeimos herbo miniatiūra.
Besidaužančia iš jaudulio ir baimės širdimi Šarlotė nusprendė apsimesti jo nepažįstanti. Ji ištiesė ranką ir nusišypsojo savimi pasitikinčia šypsena.
Nemanau, kad turėjome progą oficialiai susipažinti.
Na, šitai bent jau nebuvo melas. Vienintelis jų susitikimas toli gražu nepriminė oficialaus. Atvirkščiai, jis buvo žeminantis, ir Šarlotė tegalėjo apsimesti, kad jo nė neprisimena.
Ak, panele Hadson, mes tikrai oficialiai pažįstami. Jo šiltas šiurkštus delnas apėmė josios ir Šarlotės nugara perbėgo virpulys.
Pasistengusi nutaisyti ramią veido išraišką ji klausiamai kilstelėjo antakį.
Prieš trejus metus. Alekas pakreipė galvą, akivaizdžiai provokuodamas pripažinti tiesą.
Šarlotė nepasidavė.
Ottobrate puota Romoje, toliau spaudė Alekas, o jo akys tyčiojosi. Pakviečiau tave šokti.
Tada jis padarė kai ką daugiau nei tik pakvietė šokti. Per mažiau nei penkias minutes Alekas kone sugriovė jos karjerą.
Roma buvo vienas pirmųjų Šarlotės, kaip vyriausiosios senelio padėjėjos, pavedimų. Paskyrimas oficialia vyriausiąja padėjėja jai buvo svarbus žingsnis, ji visą vakarą jaudinosi stengdamasi kuo geriau atlikti savo misiją.
Stebėdamas jos veido išraišką Alekas šypsojosi vis plačiau ir plačiau.
Mano atmintyje tai įsispaudę labai giliai, tarė jis.
Aš ne
Žinoma, kad prisimeni, švelniai nutraukė ją Alekas, ir abu žinojo, kad tai tiesa. Ir tau patiko.
Tikrų tikriausia tiesa.
Tačiau tada mums sutrukdė ambasadorius Kasetis.
Dėkui seneliui.
Šarlote? paragino Alekas.
Ji apsimetė ką tik prisiminusi.
Mėginai įduoti man savo kambario raktą, rūsčiai susiraukusi papriekaištavo ji.
O tu jį paėmei.
Nežinojau, kas tai. Šarlotei tada buvo dvidešimt dveji, diplomatų rate ji buvo naujokė, o jis tik ir laukė progos pasinaudoti jos neišmanymu.
Netikėdamas Šarlotės žodžiais Alekas sukikeno, o ji pervėrė jį piktu žvilgsniu. Tada jis surimtėjo.
Tą vakarą atrodei gražiai, pasakė ir jau švelniau nužvelgė Šarlotės figūrą.
Ilgiau gniaužti įtūžio ji nebevaliojo.
Tą vakarą mano tebuvo dvidešimt dveji.
Jis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais
Tai nereikėjo imti rakto.
Buvau pasimetusi. Ji iš tiesų ne iš karto suprato, kad kortelė, kurią Alekas jai įdavė, viešbučio kambario raktas.
Man rodės, kad beveik susiviliojai.
Protas jai sakė prikąsti liežuvį. Tačiau jausmai paėmė viršų.
Pažinojau tave vos dvi minutes. Gal kita moteris ir būtų susigundžiusi prašmatniu, pinigų nestokojančiu užmiesčio aristokratu, bet Šarlotei trumpas meilės romanas buvo nė motais.
Tą vakarą stebėjau tave ilgiau nei dvi minutes.
Aleko žodžiai neleido jai blaiviai mąstyti. Jis ją stebėjo? Kaip susižavėjęs kavalierius ar kaip iškrypėlis prievartautojas?
Alekas žengtelėjo į priekį.
Atrodei patraukli. Įdomi ir išsilavinusi, o tavo gebėjimas prajuokinti visus tuos vyrus tik įrodė, kad nestokoji humoro jausmo.
Ir tau pasirodė sąmojinga įteikti man savo kambario raktą?
Jo rudos akys tapo lydyto šokolado spalvos.
Nieko panašaus. Puota ėjo į pabaigą. Norėjau su tavimi susipažinti artimiau.
Ją apstulbino Aleko įžūlumas. Šarlotei, nors tuo metu jaunai ir naiviai, tai buvo oficialus vakaras ir ji jokiu būdu nebūtų užtraukusi nešlovės seneliui ir visai ambasadai išeidama su nepažįstamu vyru, ypač Aleku Montkalmu, gerai žinomu mergišiumi. Prancūzijoje jis vis dar buvo vienas geidžiamiausių viengungių. Moterims, su kuriomis susitikinėdavo, labai pasisekdavo, jei nepakliūdavo į bulvarinių laikraščių puslapius.
O tau nešovė į galvą pakviesti mane kavos?
Nesu iš kantriųjų. Alekas nutilo, o Šarlotė šiaip ne taip atsispyrė pagundai pažvelgti į tamsias akis, pamąstyti apie jo viliūgišką šypseną ar kilstelėtą kampuotą smakrą. Beliko nosis tiesi, aristokratiška, šiek tiek išplatėjanti, tarsi gerianti jos aromatą. Tiesmuka taktika kartais suveikia geriausiai, pridūrė jis.
Nori pasakyti, kad žaidimas su raktu tau pavyksta? Nuoširdžiai stebėtis Šarlotei nesisekė. Turbūt daugybė moterų atiduotų viską, kad tik atsidurtų Aleko Montkalmo lovoje. Bet Šarlotė nėra viena iš jų. Ir niekada nebus.
Gudri Aleko šypsena patvirtino jos nuogąstavimus. Staiga, regis, žaidimas jam nusibodo. Jis išsitiesė, o veidas tapo dalykiškas.
Panele Hadson, kadangi sesers nėra, gal aš galėčiau kuo nors pasitarnauti?
Šarlotė iš karto prisiminė, ko atvykusi. Ji suvokė padariusi didžiulę klaidą su juo ginčydamasi. Prisivertusi nusiraminti, atsiriboti nuo emocijų, kurias jai žadino Alekas, ji susitelkė į atvykimo tikslą.
Kada Renė žada grįžti? dar kartą pamėgino laimę ji.
Antradienio rytą. Ją iškvietė Intérêt į fotosesiją Maltoje.
Šarlotė žinojo, kad madų žurnalas Intérêt priklauso Montkalmų korporacijai, o Renė vyriausioji redaktorė. Antradienį bus per vėlu. Džekas jau šį savaitgalį turi žinoti, ar galės siųsti į pilį vyriausiąjį filmo vietos parinkėją. Pagrindinis fotografavimas turėjo prasidėti vasaros pabaigoje, taigi jie ir taip atsilieka nuo grafiko.
Šarlotė svarstė, ar nenuskridus į Maltą ir ten nepasikalbėjus su Renė. Tačiau suprato, kad vyriausiąją redaktorę žurnalas kviečiasi tik kritiniu atveju. O ji visai nenorėjo užklupti Renė įtemptu metu. Tai nepagelbėtų jos tikslui ir nebūtų teisinga taip elgtis su drauge.
Beliko Alekas. Ji taip vylėsi, kad nereikės kreiptis į jį asmeniškai. Tačiau pasirinkimo nebuvo.
Sukaupusi visą drąsą ji giliai įkvėpė.
Norėčiau kai ką su tavimi aptarti.
Aleko akys iš karto žybtelėjo, o lūpas iškreipė viltinga šypsena.
Šarlotei prireikė suimti save į rankas, kad atsispirtų spontaniškai kūno reakcijai. Ne veltui moterys iš Milano ir Prahos šokių aikštelėse priimdavo iš jo kambario raktus. Šis vyras gundė tarsi pati nuodėmė.
Entre, palikdamas siaurą tarpą tarp savęs ir durų, rankos mostu pakvietė jis.
Šarlotė sudvejojo, bet galiausiai kvietimą priėmė ir prasibrovė pro jį vidun, jausdama, kaip dilgtelėjo petys, užkliudęs jo krūtinę.
Vakarienė šiandien įprasta, pranešė jis. La pissaladière3. Ir atnešiu iš rūsio butelį 1996-ųjų Montkalmų Maison Inouï.
Tai ne vyno ir vakarienės vertas pokalbis, perspėjo ji, atsisukdama veidu į Aleką. Stambioji artilerija iš šeimos vyninės neįvilios jos į lovą.
Esi Provanse, uždarydamas duris švelniai paprieštaravo Alekas. Visi pokalbiai čia verti vyno ir vakarienės.
Stengdamasi prisitaikyti prie apšvietimo Šarlotė sumirksėjo.
Tai verslas.
Suprantu. Bet jo išraiška nepakito.
Ar tikrai?
Absolument.
Ji juo netikėjo nė per nago juodymą. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti vakarienės. Džekui šios vietos reikėjo. Jis pasikliovė seserimi. Šios progos ji nepraleis.
Alekui pasitaikė dar viena proga.
Praėjus trejiems ilgiems metams seksuali moteris, kuria jis žavėjosi iš kitos šokių aikštelės pusės, dabar buvo jo virtuvėje ir atrodė dar seksualiau. Jeigu būtų žinojęs, kad Renė draugė Šarlotė ir Ottobrate puotos Šarlotė vienas ir tas pats asmuo, įvykius būtų gerokai paspartinęs. Tačiau kantrybė geras dalykas. Laukimas išėjo į naudą.
Dabar, žiūrėdamas į mėlynas, krištolo tyrumo akis, tamsias blakstienas, putlias lūpas ir porceliano lygumo odą, jis džiaugės, kad teko laukti. Jos ilgą grakštų kaklą puošė mažytis mėnulio formos pakabutis iš deimanto ir aukso, išduodantis ne tiek ekstravaganciją, kiek gerą skonį.
Sijonas gulė glaudžiai tarsi pirštinė ir išryškino liemens linijas, klubų linkį ir ilgas lieknas, bet tvirtas kojas, apautas seksualiais aukštakulniais.
Terakotinėmis plytelėmis išklotoje virtuvėje Alekas ant baro stalo atkimšo butelį Maison Inouï. Tai jo šeimos prekės ženklas, geriausias iš vynų, saugojamų ypatingoms progoms.
Alekas kilstelėjo ranką ir nuo viršuje įtaisyto rėmo nuėmė dvi dideles krištolines vyno taures.
Iš pradžių smalsiai dairiusis Šarlotė dabar jau nebe tokia užtikrinta stovėjo vidury didžiulės virtuvės.
Alekas linktelėjo į vieną iš aukštų kitapus baro stalo stovinčių kėdžių žema atkalte.
Sėskis.
Šiek tiek sudvejojusi ji galiausiai gracingai užsliuogė ant oda trauktos kėdės ir pasidėjo savo miniatiūrinę rankinę ant baro stalo kraštelio.
Ačiū, pabrėžtinai oficialiai padėkojo ji, Alekui pastačius priešais ją taurę.
Jis atminė tą intriguojančią išraišką, formalumo skydą, po kuriuo neabejotinai turėjo slypėti ugninga maištininkė, kurios liepsnai į paviršių veikiausiai neleido prasiveržti padorumo paisymas. Savo teorijos teisumu Alekas mėgino įsitikinti dar Romoje, bet Šarlotės senelis, akylusis ambasadorius, jo užmačias be ceremonijų nutraukė.
Tąkart nusivylimo jausmo jis nusikratė filosofiškai. Moterys ateina, moterys išeina. Kartais pavyksta. Kartais ne.
Kilstelėjęs taurę Alekas lengvai pasukiojo joje esantį šlakelį vyno ir iš lėto ragaudamas panardino liežuvį į sodrų ir saldų vynuogių skonį.
Kartais suteikiama dar viena galimybė.
Vynas buvo tobulas ir Alekas pripildė abi taures.
Šarlotė paragavo gėrimo ir jos akys išsiplėtė.
Skanus, pagarbiai pripažino ji.
Iš mūsų Bordo vynuogynų.
Įspūdinga.
Jos reakcija privertė Aleką iš pasitenkinimo nusišypsoti.
Ne taip įspūdinga, ištęsė ji.
Tai tebuvo pasididžiavimo meistriškumu išraiška, pasakė jis.
Prisipažįstu klydusi. Tačiau Šarlotės jūros bangų spalvos akys išdavė ją žinant, jog tai tebuvo geismas.
Iš tikrųjų geismas. Bet nieko tokio. Jis žengs žingsnelį atgal ir leis jai atsipalaiduoti.
La pissaladière, paskelbė Alekas ištraukdama iš po stalo metalinį dubenį produktams maišyti. Paskui išdėliojo ant stalo miltus, mieles, cukrų ir alyvuogių aliejų.