Keistis yra gerai, sarkastiškai burbtelėjo ir vėl atsisėdo prie stalo.
Ne, keistis nėra gerai. Juk jis buvo įpratęs prie kuklių Kelės plaukų, ji visuomet arba suimdavo juos į uodegą, arba susisukdavo kuodelį. Dabar, įgavusios sodrų medaus atspalvį, sruogos krito ant pečių, vilnijo per nugarą. Taip nudažyti ir apkirpti žvilgantys plaukai tarytum prašėsi būti glamonėjami vyro pirštų, kol jis pats mėgautųsi sultingomis jos lūpomis.
Pajutęs vis labiau užvaldant jaudulį, Brendonas pamėgino užgniaužti nepageidaujamus pojūčius, atsivertė aplanką ir surado reikiamą dokumentą. Pastangos buvo beprasmės.
Tai nepriimtina.
Stengėsi skrupulingai laikytis tvarkos ir etiketo reikalavimų, kuriuos visuomet laikė neatsiejamus nuo darbo. Brendono pareigos buvo pernelyg atsakingos, o Kelė pernelyg svarbi darbuotoja, todėl negalėjo staiga pradėti jo blaškyti ar veikiau traukti dėmesį.
Pats laikas viską baigti. Paspaudęs vietinio ryšio mygtuką tarė:
Kele, prašau užeiti.
Tučtuojau, guviai tarė ji ir po septynių sekundžių įžengė į kabinetą nešina bloknotu.
Sėskis, tarė Brendonas stodamasis. Nesiryžo dar kartą žvilgtelėti į jos kojas. Velniai rautų, jei taip ir toliau, nieko nebus. Mums reikia pasikalbėti.
Kas nutiko? nerimastingai paklausė Kelė.
Paklausyk, mes visada vienas kitam buvome atviri, ar ne?
Taip, atsargiai pratarė ji.
Kaip žinai, visiškai tavimi pasitikiu.
Brendonai, aš tai žinau ir pati galėčiau pasakyti tą patį.
Gerai, tarė jis svarstydamas, ką daryti toliau. Gerai.
Kas dabar? Jam dar niekada nebuvo pritrūkę žodžių. Vos pažvelgęs į ją turėjo nusisukti. Kada ji tapo tokia graži? Jis pažinojo moteris. Jam patiko moterys. Jis joms taip pat patiko. Gal net būtų galima sakyti, kad turėjo uoslę moterims. Tai kodėl anksčiau nesuprato, kokia Kelė patraukli? Gal buvo aklas?
Brendonai, lėtai kreipėsi ji. Tu nepatenkintas mano darbu?
Ką? Ne.
Ar man išvykus Dženė gerai dirbo?
Taip, gerai. Bet reikalas ne tas.
Gerai, nes nenorėčiau
Paklausyk, Kele, pertraukė ją Brendonas. Per atostogas tau kas nors atsitiko?
Ji nustėro.
Ne, kodėl atrodo, kad
Tai su kuo susiję šie pokyčiai? rėžė jis. Kam tau to reikia?
Dėl to mane pasišaukei?
Taip. Tačiau jis neketino prasitarti, kaip kvailai jautėsi užvesdamas šį pokalbį. Vis dėlto jam knietėjo sužinoti. Kodėl tau prireikė gražintis
Kelė prisimerkė.
Gražintis?
Na, taip. Na, puoštis ir velniai rautų.
Kas čia bloga, kad noriu atrodyti patraukliai?
Aš taip nesakiau.
Persistengiau? Makiažo konsultantė pamokė mane, bet aš dar mažai išmanau. Mėginu įvairius variantus. Jai kilstelėjus veidą sužvilgo lūpos. Sakyk atvirai. Per daug pasidažiau?
Dėl Dievo meilės, ne, viskas gerai.
Pernelyg gerai, pagalvojo Brendonas, bet nutylėjo.
Stengiesi būti mandagus, tačiau netikiu tavimi. Prisimenu, kaip žiūrėjai į mane, kai šį rytą įėjau
Ką? Ne.
Po šimts, galvojo jis. Nejaugi ji dabar pravirks? Anksčiau niekada neverkdavo.
Pamaniau, kas čia tokio. Dėl Dievo meilės, kitos moterys dažosi, kodėl aš negalėčiau? Kelė pašoko nuo kėdės. Dabar ji žingsniavo po kambarį. Tikėjausi, kad viską darau subtiliai. Atrodau kaip kvailė?
Ne, tu
Rėžk atvirai.
Aš ir sakau atvirai
Iš pat pradžių tai buvo netikusi mintis, sumurmėjo ji ir iškvėpusi orą atsirėmė į sieną. Galiu atlikti sunkiausius skaičiavimus atmintinai, bet nieko neišmanau apie viliojimo meną.
Viliojimo meną? Brendonas pajuto, kad jam sugniaužė kažkur saulės rezginio srityje, ir nebežinojo, kaip elgtis.
Kokia gėda, sudejavo ji.
Visai ne, patikino jis vildamasis, kad sugalvos pasakyti ką nors išmintinga. Tačiau nesugalvojo.
Ką gi man dabar daryti? Turiu tik savaitę O Dieve! Valandėlę ji užsidengė akis, paskui įsispoksojo į lubas. Galiausiai, susikryžiavusi ant krūtinės rankas, ėmė kulniuku barbenti į grindis. Kodėl buvau tokia kvaila?
Priėjęs Brendonas čiupo ją už pečių.
Liaukis. Tu vienas protingiausių mano pažįstamų žmonių.
Patempusi putlią apatinę lūpą, Kelė pakėlė akis į jį.
Gal išmanau apie verslą, bet tik ne apie meilę.
Na, gerai, jai galvoje sukosi viliojimo menas ir meilė. Staiga Brendonas susigriebė ir pats apie tai mąstantis. Klausimas kodėl? Per jųdviejų pažinties metus Kelė nė sykio nebuvo užsiminusi apie jokį širdies draugą. O štai dabar lyg niekur nieko pasikeitė, kad suviliotų kažkokį vaikiną? Ką gi? Ar Brendonas jį pažįsta? Ar jis vertas Kelės?
Ką tu mėgini suvilioti? atsargiai pasiteiravo jis.
Raukydamasi ji spoksojo į sutvarkytus savo nagus.
Rodžerį. Buvusį savo vaikiną. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad nieko neišdegs.
Rodžerį? Po velnių, kas tas Rodžeris? Nors ir kaip būtų keista, Brendonui teko pripažinti, jog sužinojęs, kad Kelės taikinys yra ne jis, nusivylė, užuot pajutęs palengvėjimą. Kita vertus, niekada ir nebūtų leidęs, kad tarp jų kas nors užsimegztų. Bet vis tiek, apie ką, po velnių, ji tauškia?
Kas tas Rodžeris? garsiai paklausė jis.
Ką tik sakiau. Buvęs mano vaikinas. Jo vardas Rodžeris Hemstedas. Atsitraukusi nuo Brendono, ji nužingsniavo prie kėdės. Išsiskyrėme prieš kelerius metus ir nuo tada nesimatėme.
Prieš kiek laiko išsiskyrėte?
Beveik penkerius metus.
Maždaug tada pradėjai čia dirbti.
Tiesa. Atrėmusi alkūnę į ranktūrį, Kelė pažvelgė drąsiai šypsodamasi. Kai su Rodžeriu išsiskyrėme, nebegalėjau gyventi tame pačiame miestelyje, kur visi pažįstami sekė kiekvieną mano kvėptelėjimą. Nusprendžiau išvykti kuo toliau nuo namų, ieškojau darbo Kalifornijoje ir radau šį.
Džiaugiuosi, kad čia įsidarbinai, tačiau skyrybos, matyt, buvo audringos.
Menkas malonumas, pratarė ji, bet susitvarkiau.
Tikrai?
Žinoma. Kelė ryžtingai linktelėjo. Praeitą mėnesį sužinojau, kad Rodžerio įmonės darbuotojai ilsėsis kaip tik čia. Ir jis atvyks kitą savaitę. Giliai įkvėpusi atsiduso. Norėjau jį išversti iš koto.
Aišku, prisėdęs ant stalo krašto tarstelėjo Brendonas ir pridūrė: Jei bus nors kiek lengviau, galiu patikinti, kad tikrai išversi jį iš koto.
Ji žvelgė nepatikliai.
Taip kalbi, nes stengiesi būti malonus.
Aš visai nemalonus. Patikėk.
Kelė suraukė lūpas.
Tikiu. Dažniausiai.
Juk niekada nemeluoju, prisimeni?
Tiesa, dažniausiai nemeluoji. Bent jau man.
Brendonas sukikeno.
Nuo jūsų skyrybų praėjo penkeri metai ir nori padaryti tam tipeliui įspūdį.
Ji ryžtingai linktelėjo.
Labai noriu.
Ir padarysi. Pažadu.
Ačiū. Kelės šypsena išblėso. Bet aš nieko neišmanau. Verslo reikaluose gaudausi, o meilės nė trupučio.
Galėčiau kuo nors padėti?
Kelė įrėmė skvarbų žvilgsnį.
Kalbi rimtai?
Žinoma.
Jis padarytų bet ką, kad tik vėl viskas grįžtų į senas vėžes. Jei Kelė jausis saugi, atliks tai, ką užsibrėžusi, liausis jaudintis dėl to klouno Rodžerio. O Rodžeriui išvykus, atvirs ta Kele, kuri jam patiko. Jo pasaulis vėl ims suktis įprastu ritmu.
Būtų šaunu, tarė ji ugningai. Man labai praverstų tavo patarimai.
Mano?
Kai Kelė dar kartą nusišypsojo, Brendoną pribloškė jos grožis. Velniai rautų, nejaugi tiek metų buvo aklas?
Tiesiog jūs tokie panašūs, patikino ji. Turiu galvoje, tu ir Rodžeris. Man būtų labai pravartu sužinoti tavo nuomonę.
Ką turi galvoje sakydama, kad mes panašūs?
Na, abu stiprūs, gražūs, atkaklūs. Na, tikri perfekcionistai.
Hmm, taikliai apibūdinta. Bet jis pats visada manė, kad į viską žiūrėjo daug paprasčiau, kitaip nei broliai. Antra vertus, jam patiko epitetai stiprus ir gražus.
Apmąsčiusi ką tik ištartus savo žodžius, Kelė švelniai pridūrė:
Oho, nieko keisto, kad Rodžeriui buvau per prasta.
Per prasta?
Ji atsiduso.
Na, kuklios išvaizdos.
Kodėl taip manai?
Pats tai pasakė mane palikdamas.
Staiga Brendonui kilo noras kam nors vožti. Pavyzdžiui, Rodžeriui į snukį.
Turbūt juokauji.
Visai ne. Brendonai, juk atsimeni, kokia buvau prieš pokyčius. Paprasta, nuobodi, sveikai atrodanti. Kitaip tariant, neišvaizdi.
Suvokus, kad kaip tik taip visada ir manė, jam širdį sugniaužė kaltė. Tačiau į akis nekrintančią Kelės išvaizdą jis laikė pranašumu. Dabar džiaugėsi, kad už tai jos nepagyrė.
Nereikia pamiršti jo kilmės, tęsė ji. Jis juk ypatingas.
Ypatingas? Regis, jis netašytas stuobrys.
Jai nepavyko sutramdyti juoko.
Ak, bet jis išties ypatingas. Šeima jam daro didžiulę įtaką. Jo motinos protėviai atplaukė čia pirmuoju laivu tiesiai iš Anglijos.
Kaip įgulos nariai, ar ne? paklausė Brendonas ir purtydamas galvą pridūrė: Kele, ar norėtum, kad pasirūpinčiau, jog jis būtų nukeptas? Pažįstu žmogų, kuris pažįsta žmogų, kuris galėtų imtis
Kelė nusikvatojo.
Labai malonu, bet ne. Tenoriu priversti jį gailėtis dėl žodžių, kuriuos ištarė mane palikdamas, tik tiek.
Kurį laiką Brendonas ją tyrinėjo.
Jis tave įskaudino.
Ji papurtė galvą.
Ne, ne, jis man pasakė tiesą, todėl turėčiau būti dėkinga.
Dėkinga? Kodėl?
Kelė išspaudė šypseną.
Nes jo dėka pradėjau viską aiškiau matyti.
Pavyzdžiui ką?
Savo trūkumus.
Brendonui vėl ėmė gniaužtis kumščiai. Šį kartą veikiausiai trenktų Rodžeriui į pilvą, nes nosį mintyse jau sulaužė.
Ji plačiai nusišypsojo.
Todėl ir ketinu jį susigrąžinti.
Ką? Susigrąžinti?
Kurių velnių jai susigrąžinti tą padugnę? Nors ir nepažinojo, Brendonas nekentė Rodžerio.
Taip. Kelė išskėtė rankas. Dėl to ir pasikeičiau.
Tada demonstratyviai pažiūrėjo į laikrodį ir taip užbaigė jųdviejų pokalbį. Gal ir gerai.
Gal užsakyti tau pietus? ji nusuko kalbą.
Jis dar nebaigė, bet akivaizdu, kad Kelei reikia pertraukėlės. Nekreips į tai dėmesio. Šį kartą.
Taip, būtų šaunu. Norėčiau sumuštinio su mėsa.
Šaunu. Tuojau užsakysiu.
Brendonas palinko į priekį sėdėdamas ant kėdės.
Paklausyk, Kele, jei prireiktų pagalbos ar patarimo nesvarbu ko, pažadėk, kad kreipsiesi į mane.
Tikrai galėčiau?
Žinoma.
Tarytum stengdamasi įsitikinti jo nuoširdumu, Kelė kurį laiką neatitraukė įdėmaus žvilgsnio.
Esi įsitikinęs?
Antraip nebūčiau siūlęs.
Kiek padelsusi tarė:
Na, gerai, man reikia patarimo vienu klausimu. Jei tu nieko prieš.
Rėžk, pasakė jis, siekdamas kavos puodelio.
Tuojau grįšiu.
Ji nuskubėjo prie savo stalo ir mažiau nei po dvidešimties sekundžių grįžo nešina pirkinių maišeliu iš žinomos prabangios apatinių drabužių parduotuvės. Giliai įkvėpusi išsitraukė keletą plonų medžiagos skiautelių ir pamosikavo jam prieš nosį.
Kurios tau labiau patinka, juodos kelnaitės su juostele ar paprastos raudonos?
Antras skyrius
Jis užspringo kava.
Išsigandusi Kelė pribėgo ir padaužė per nugarą.
Jau geriau?
Taip, išspaudė Brendonas. Geriau.
Būtų dar geriau, jei ji atsitrauktų ir putlios krūtys nesitrintų jam į ranką. Dėl Dievo meilės, jis tik žmogus. Ir ne juokais susijaudinęs.