Prakeikimas. Beveik visiems reikėjo važiuoti tuo autobusu. Tai buvo vienintelis reisas.
Kai autobusas išriedėjo, Reinė nužvelgė netvarkingą aikštelę ir likusius du vaikus.
Dar picos? viltingai paklausė Todas.
Todas išstypęs šešiolikmetis, kurio pilve buvo bedugnė arba raitėsi kaspinuotis.
Reinė pasisuko ir sužiuro į picų dėžes. Tuščios. Tada atlapojo kuprinę ir ištraukė pamirštus savo priešpiečius.
Aš turiu sumuštinį su riešutų kremu ir želė.
Miela, tarė Todas ir surijo sumuštinį trimis kąsniais.
Jo akys buvo įsmeigtos į Šerę, aukštą mergaitę iš žemesnės klasės, ji ėmėsi vynioti žarnas. Šerė buvo ilga: ilgos, kavos spalvos galūnės ir grakštumas. Dar viena gaisro auka iš Todo kaimynystės, dabar ji su mama gyveno mažoje priekaboje. Kai Šerė pastebėjo spoksantį Todą, perliejo jį išdidumo kupinu žvilgsniu.
Todas tik šyptelėjo.
Eik jai padėti, paliepė jam Reinė. Viena ji negali susitvarkyti.
Žinoma, padėsiu, atsakė Todas ir Reinė suprato, kas bus: jis sėlino prie klykiančios Šerės su kibiru putoto vandens.
Šerė čiupo žarną ir atstatė į jį it ginklą.
Palik kibirą ir niekas nenukentės. Noriu pasakyti, tu nenukentėsi.
Todas juokėsi iš jos ir mojavo kibiru kaip raudona vėliava priešais bulių.
Gerai gerai, tarė Reinė ir atsistojo tarp jų. Jau vėlu.
Ji žinojo, kad Todas dar keletą valandų turės padirbėti šeimai priklausančiame restorane. O Šerė, praleidusi pamokas, turėjo atlikti milijonus namų darbų. Mergaitei virš žandikaulio buvo matyti gyjanti mėlynė ir dar kelios virš alkūnės: panašu, kad ją kažkas gerai papurtė.
Reinė spėjo, kad tai tėvo darbas. Visi žinojo, kad Martinas yra šlykštus alkoholikas, bet niekas nenorėjo apie tai kalbėti, ypač Šerė, gyvenanti tik su motina, išskyrus tas naktis, kai ši įsileidžia vyrą į namelį-priekabą.
Jis mane pavadino kaliause, Šerė dūrė pirštu Todo pusėn. Už tai jis atsakys savo apgailėtina šikna.
Kaip kalbi, pastebėjo Reinė.
Gerai, savo apgailėtinu užpakaliuku. Jo apgailėtinas užpakaliukas už tai atsiims.
Aš sakiau, kad tavo kojos tokios ilgos, kaip kaliausės, iš už Reinės atsiliepė Todas. Nesakiau, kad tu kaliausė.
Šerė kone suurzgė ir iškėlė žarną.
Liaukis! suriko Reinė. Jeigu jį aplaistysi, neapsisaugosi nuo keršto.
Teisingai, Todas linktelėjo lyg koks tuščiagalvis. Kerštas.
Reinė sukosi užčiaupti Todo, kai Šerė puolė su žarna ir sugriebė Todą.
Reinė nuleido rankas. Jiedu nusidirbo ir nusipelnė nuleisti garą. Ji pasitraukė nuo jų, bet stabtelėjo, kai didžiulis, žvilgantis sunkvežimis įsuko į aikštelę.
Kaip tik tada Todo kibiro turinys pasiekė Reinę. Ji įkvėpė iš nuostabos, kai šaltas, muiluotas vanduo permerkė kiaurai, staigiai atsisuko ir įsmeigė akis į susigėdusį paauglį, laikantį begėdiškai tuščią kibirą.
O, varge, suvapėjo jis. Atsiprašau, bet tu sustojai ten, kur nereikia!
Dabar tai tau bus labai blogai, papikdžiugiavo Šerė. Tu sušlapinai Reinės plaukus. Žinai, kiek prireiks laiko, kol tie jos plaukai vėl bus sutvarkyti?
Dėl plaukų Šerė buvo teisi. Reinė nusibraukė juos nuo veido, pasitaisė Antinų kepuraitę. Jos rudi, garbanoti plaukai susisukdavo nuo lietaus arba drėgno oro, arba net tada, kai Reinė neteisingai kvėpuodavo. Dabar neabejojo, kad plaukai priminė voverės uodegą.
Viskas gerai. Tik susitvarkykite, pasakė Reinė, stebėdama sustojusį visureigį.
Pažiūrėk ten, su pagarba balse ištarė Todas ir Reinės plaukų katastrofa nugrimzdo užmarštin. Gražutis visureigiukas.
Šliuksėdama sportiniais bateliais Reinė patraukė prie visureigio. Jautė, kaip vanduo upokšniais žliaugė per kūną, kai atsivėrė vairuotojo pusės langas.
Atleiskite, mandagiai tarė Reinė, jausdamasi kaip permirkusi žiurkė, mes jau užsidarėme. Mes ir nutilo.
Vairuotojas buvo užsidėjęs Mamutų kepuraitę ir gerai saulę atspindinčius Oakleys akinius, kurie slėpė veidą nuo žmonių. Bet Reinė puikiai jį pažino ir širdis akimirksniu sustojo.
Vyriškis, kurį ką tik stebėjo.
Markas Diegas.
Dėvėjo baltus marškinėlius su sagutėmis, šie sensacingai paryškino tamsią odą ir plačius pečius. Ranka rašyta iškaba už Reinės skelbė Automobilio plovimas 10 dolerių, bet Markas Diegas išsitraukė šimtinę. Ji įsmeigė į banknotą akis, buvo apstulbusi.
Nesijaudinkite dėl plovimo, pasakė žemu, ramiu balsu, kuris buvo kaip išlaikytas viskis tas pats balsas, kaitinęs jos svajones paauglystėje.
Jis jos nepažino.
Žinoma, kad nepažino. Reinė buvo su kepuraite, akiniais nuo saulės, muilo putomis permirkusi iki paskutinio siūlelio, o ką jau kalbėti apie drabužius kaip tikra apsileidėlė. Priešingai nei Markas, jis buvo panašus į gundantį ledinuką. Brangų saldainiuką.
Niekšas.
Man tik reikia vietos automobiliui, pasakė ir apdovanojo šypsena, kuri, Reinė žinojo, tikriausiai drėkino merginų kelnaites ir audrino tokius pat temperamentingus, per daug savimi pasitikinčius sportininkus. Atvažiavau pasimatyti su Riku Diegu.
Automobilį gali palikti čia, kur jis stovi, atsakė Reinė.
Jis išjungė variklio degimą ir išlipo iš sunkvežimio du metrai tvirto, stipraus ir dailiai raumeningo žavesio. Išlipo ir dar du vyrukai, Todas, stovėdamas už Reinės, prikando liežuvį.
Keisis Reinoldsas! Džeimsas Vaskesas! O, varge, jūs, vyručiai, pavarot!
Keisiui, Mamutų dešiniojo krašto puolėjui, dvidešimt dveji, jis pats jauniausias komandoje. Laisvu laiku atrodė, vaikštinėjo ir kalbėjo kaip banglentininkas iš Kalifornijos. Dėvėjo laisvus krepšininko šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis iš banglentininkų parduotuvėlės Keiko saloje ir užsidėjęs atbulomis apsuktą Mamutų kepuraitę.
Džeimsas kairysis komandos puolėjas. Nors dvidešimt ketverių, jis buvo ne mažiau pašėlęs nei Keisis, bet nepanašus į banglentininką, labiau į futbolo puolėją iš Nacionalinės futbolo lygos. Dėvėjo mėlynus apsmukusius džinsus ir prigludusius šilko marškinėlius, kurie aptempė ir pabrėžė kiekvieną jo raumenėlį.
Jei Reinė būtų nežinojusi, kad jiedu dalyvavo garsiose muštynėse bare, būtų tai atspėjusi iš baisiai juodos Keisio akies, mėlynės ir rando ant Džeimso žandikaulio. Jie vis tiek atrodė milijono verti sportininkai ir šypsodamiesi paspaudė Todo ranką.
Atrodė, kad vaikis tuoj nualps.
Markas ir du jo žaidėjai seniai laisvai bendravo vienas su kitu, bet kas viršesnis, buvo aiškiai matyti. Markas buvo viršiausias ir jis neatitraukė įdėmių akių nuo Reinės.
Šūdas.
Ji nusisuko, bet jis sugriebė jos ranką ir apsuko šlapią nugarą. Reinė galvojo, kaip išsivaduoti.
Ar įspirti jam.
Tarsi perskaičius jos mintis Marko lūpos suvirpėjo.
Atsipalaiduok, sumurmėjo ir nuėmė jos akinius.
Reinė susiraukė priešais saulę, o Marko lūpose pasirodžiusi seksuali šypsena sukėlė gūsį nelauktų jausmų.
Nelengva pripažinti, pasakė jis, bet blogiausi bruožai visada išlenda. Reine Sonders, pasižiūrėk į save.
Nelengva pripažinti, pasakė jis, bet blogiausi bruožai visada išlenda. Reine Sonders, pasižiūrėk į save.
Kiti toliau apsimestinai artimai šnekučiavosi. Markas banknotu paplekšnojo Reinės Antinų kepuraitę ir lėtai pakraipė galvą, lyg negalėtų patikėti, kad ji gali nešioti ne Mamutų kepuraitę.
Ir staiga Reinė vėl pasijuto esanti ta kvaila, įsimylėjusi paauglė. Ketveri metai ją paveikė, o jis nesijaudino dėl sugniuždymo. Būtų nieko apie ją nesužinojęs, jei Reinė nebūtų įsmukusi į jo namus ir nesušokusi striptizo. Viskas būtų kaipmat užmiršta, nes jis tuo metu mėgavosi oraliniu seksu. Prie savo klaidos tą vakarą ji pridėjo dar kelias, apie kurias nenorėjo net galvoti. Niekada. Galiausiai jos savigarba ir pasitikėjimas buvo visiškai sutraiškyti.
Dar blogiau, kad viena naktis panaikino jos ir Marko draugystės metus, viskas buvo ištrinta dėl vienos kvailos akimirkos.
Gerai, tegul bus kelių kvailų akimirkų.
Reinė kilstelėjo smakrą ir, regis, suklydo, nes vanduo, susikaupęs ant kepuraitės, pasileido veidu žemyn. Ji sumirkčiojo ir stengėsi išlikti rami, o tai nelengva net susiklosčius geriausioms aplinkybėms, kurios dabar toli gražu nepriminė geriausių.
Markas bakstelėjo jai per nosį.
Išsipurvinai.
Ak, nereikia. Reinė įsivaizdavo, kad atrodo puikiai.
Maniau, kad tau patinka purvinos mergaitės.
Tą akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, būtų galėjusi nusikąsti sau liežuvį. Praėjusį mėnesį jis buvo ant GQ žurnalo viršelio dailiai išsitiesęs viename Los Andželo paplūdimyje ant smėlio.
Kartu su keturiomis, tokiomis pat smėlėtomis moterimis.
Reinė nusipirko tą prakeiktą žurnalą, kuris iš tiesų ją sunervino. Aišku, kad Markas suprato, nes jo veide pasirodė plati šypsena. Ji pasitrynė nosį, bet tikriausiai padarė tik dar blogiau, nes jo šypsena paplatėjo.
Čia, jis perbraukė jos nosies tiltelį.
Iš taip arti buvo sunku nepastebėti, koks gražus yra Markas Diegas.
Arba kaip skaniai kvepia.
Arba kaip prabangiai atrodo.
Ir visa tai siaubingai erzino.
Nuvaliau, pasakė Markas. Dėl šito muilo ant tavęs ne kažin ką galiu padaryti. Sutvarkykime ir šitą.
Ir jai nespėjus jo sulaikyti, Markas truktelėjo permirkusią kepuraitę, blykstelėjo patenkintu žvilgsniu, išvydęs baisius jos plaukus, ir uždėjo jai savo kepuraitę. Žinoma, Mamutų klubo. Ranka persibraukė blizgančius juodus plaukus, truputį juos suvėlė, bet atrodė seksualiai.
Reinė nusiplėšė kepuraitę.
Man patinka Antinai. Jie yra mano mėgstamiausia komanda.
Po jos žodžių abu Marko žaidėjai nusisuko nuo Todo ir įsispoksojo į ją. Reinė nesuprato, ar taip nutiko dėl to, ką ji pasakė, ar dėl to, kad niekas taip įžūliai nekalbėjo su bebaimiu jų lyderiu.
Neįsižeiskite, tarė ji jiems.
Nieko tokio, nusišypsojo Keisis ir ištiesė jai ranką, prisistatė.
Džeimsas padarė tą patį.
Jie abu iš karto patiko Reinei: ne dėl to, kad buvo garsūs ir velniškai žavūs o jie tikrai tokie buvo, bet dėl to, kad atrodė visai nekalti, jeigu lygintume su vyriausiuoju jų treneriu. Šis atrodė labai pavojingas. Reinė pasijuto šiek tiek nepatogiai, tikriausiai dėl kūną merkiančio muiluoto vandens.
O gal dėl to, kad Markas įdėmiai ją stebėjo taip, kaip žaidimą ant ledo o šitą ji žinojo, nes žiūrėjo jo žaidimus. Visut visutėlius.
Iš kur pažįsti trenerį? paklausė Džeimsas.
Reinė pažvelgė Markui į akis. Na, gal ne visai į akis, nes jis tebesislėpė po tamsintais Oakleys akiniais, kurie greičiausiai kainuoja daugiau nei ji per mėnesį išleidžia pirkiniams.
Mes iš anksčiau pažįstami.
Marko veide vėl blykstelėjo šypsenėlė.
Reinė su mano broliu Riku lankė tą pačią mokyklą, jis nutilo, aišku, laukė, kad ji dar ką nors pridurtų.
Ačiū, nereikia, nes vienintelis dalykas, kurį ji gali pasakyti, yra: Ir vieną kartą aš norėjau su juo permiegoti, o jis mane atstūmė.
Vėliau jiedu, aišku, matėsi kelis kartus, kai Markas buvo grįžęs į miestą aplankyti brolio ir tėvo. Vieną kartą kai jai buvo dvidešimt vieni, vietiniame policininkų susibūrime, kuriam Markas vadovavo. Jie šoko lėtą šokį ir oras tarp jų net spirgėjo. Trauka buvo labai didelė: Reinė matė Marko akyse, kad jis jautė tą patį, ir tirpo nuo jo dėmesio. Bet Reinė negalėjo atsikratyti mirtinos gėdos, kurią patyrė per nevykusį šešioliktąjį gimtadienį, todėl atsiprašė ir paliko Marką. Ji matė jį dar kelis kartus ir visi atsitiktiniai susitikimai buvo tokie pat.
Fizikos dėsniai nesikeičia. Saulė kyla. Ir leidžiasi. O ją visada beprotiškai trauks Markas Diegas.
Paskutinis atsitiktinis susitikimas įvyko prieš dvejus metus. Jie ir vėl, galima sakyti, pametė vienas kitą po lėto šokio per kalėdinę miesto šventę. Jis rodė susidomėjimą visomis kūno linijomis ir viena net labiau nei kitomis, bet Reinė ir vėl vadovavosi savisaugos taisykle.
Tai jūs draugai? Dabar jau ne tik jos, bet ir Marko pasiteiravo Džeimsas. Ar?.. Jis pamojo pirštu pirmyn atgal ir tuo pat metu pakraipė antakius.
Markas tik žvilgtelėjo į jį, nieko daugiau, ir Džeimsas užsičiaupė.
Įspūdinga.
Nė vienas iš jų, Reinė ryžtingai pasakė Džeimsui ir pabandė išgręžti marškinių kraštelį, nepaisydama fakto, kad Markas stovi pernelyg arti, įsibrovęs į jos asmeninę erdvę.
Prabėgo daug laiko, tarė jis, tu atrodai
Visa permirkusi? paklausė Reinė.
Marko akys degino ir Reinė viduje pajuto virpulį. Prakeikimas, jis vis dar veikia ją. Markas nusišypsojo, o ji prisimerkė, išdrįso pažvelgti į jį, bet Marko neapkvailinsi.
Kitokia, galiausiai ištarė jis. Tu atrodai kitokia.
Taip, ji supranta, kad atrodo kitaip nei žavios moterys, kurias ji matė įsikibusias jam į parankę žurnaluose ir interneto puslapiuose.
Gera tave matyti, pasakė Markas.
Reinė norėjo tikėti, kad tai tiesa, bet su siaubu suprato, kad iš tikrųjų palinko prie jo, sužavėta kvailos magnetinės traukos. Bet ji tebuvo nuo žavesio sutrikusi trenerė. Iškėtusi rankas apkabino jį, tarsi visą laiką būtų ketinusi tik tai ir daryti. Spustelėjusi didžiulį, šiltą, tvirtą kūną Reinė stengėsi, kad kuo daugiau muiluoto vandens susigertų į jo marškinėlius.
Tave taip pat gera matyti, jos lūpos priartėjo prie jo ausies, palietė lezgelį.
Markas suakmenėjo nuo prisilietimo, bet nebandė išsilaisvinti, jis apkabino ją, įkalino savo glėbyje. Kad jį kur velnias, sujaudintas Reinės kūnas nubudo, buvo panašu, tarsi ji būtų laukusi jo sugrįžtant.
Taip, tu kitokia, sumurmėjo jis ir padarė tą patį, ką ir ji priglaudė lūpas prie jos ausies, privertė virpėti. Mažos katytės užauga ir užsiaugina nagučius.
Kai Reinė prapliupo kvatoti, jis sukando jos ausies lezgelį.
Ji aiktelėjo, bet jis apramdė skausmą liežuviu, priversdamas ją dar kartą aiktelėti.
Minėjai, kad ieškai Riko, sugebėjo išspausti ji ir išsilaisvino iš glėbio. Jis biure.
Ir tada kiek įmanydama išdidžiau nuėjo, sportbačiai žliugsėjo, vanduo varvėjo nuo nosies, be to, ji numanė, kad pro permirkusias trumpas kelnes siaubingai persimato užpakalis.