Ji pradėjo eiti koridoriumi, bet staiga, pareigos priversta, sustojo.
Paskambinsiu vyriausiems vadybininkams ir pranešiu jiems naujienas. Ar Džeimisonas sakė tau apie Diksoną?
Margaretė pakėlė akis.
Ką apie Diksoną?
Amberė nusprendė, kad žinios apie Diksono išvykimą galėjo kelias valandas palaukti.
Nieko, pakalbėsime vėliau.
Margaretė vėl nuleido galvą ir paspaudė keletą klavišų ant klaviatūros.
Šiandien Džeimisonas turėjo suplanuotus pietus ir trečią valandą susitikimą su valdyba.
Amberė paliko Margaretę dirbti, mėgindama suvokti viską, kuo reikia pasirūpinti.
Diksonas išvyko. Džeimisonas susirgo. Nebuvo nieko atsakingo. Ji nežinojo, kur Takas. Tiesą sakant, net negalėjo įsivaizduoti, kas nutiktų, jei Takas perimtų vadžias. Jis nebuvo tikrasis viceprezidentas. Jis buvo tik dalininkas, retkarčiais užsukantis į biurą ir pagreitinantis širdies plakimą pusei darbuotojų moterų.
Praėjus savaitei, Takas suprato, kad turi pripažinti tikrovę. Kol tėvas pasveiks po širdies smūgio, praeis savaitės, o gal net mėnesiai. Diksonas buvo tiesiog dingęs. Kažkas turėjo vadovauti Takerio krovinių gabenimo įmonei. Ir tas kažkas turėjo būti jis.
Vyriausieji įmonės vadovai sėdėjo aplink susirinkimų stalą ir atrodė susirūpinę, matydami Taką prezidento kėdėje. Jis negalėjo jų kaltinti.
Nesuprantu, papriekaištavo Harvis Mileris, finansų direktorius, kodėl net nesikalbi su Diksonu.
Takas dar nebuvo nusprendęs, kiek jiems atskleisti apie brolio dingimą. Jis mėgino jam skambinti, rašė žinutes ir elektroninius laiškus, bet negavo jokio atsakymo. Nebuvo jokių užuominų, išskyrus paslaptingą laišką, kurį Diksonas paliko tėvui ir kuriame rašė, kad išvažiuoja mėnesiui, o gal ir ilgiau.
Diksonas atostogauja, paaiškino Takas.
Dabar? negalėdamas patikėti nusistebėjo Harvis.
Mari Silas nustebusi ir nusivylusi pakėlė galvą.
Nieko apie tai nežinojau.
Ji buvo atsakinga už personalą ir Takas žinojo, kad didžiavosi tuo, jog visada viską žino.
Iškviesk jį, pareikalavo Harvis.
Vietoj to, kad atsakytų kuriam nors iš susirinkusių, Takas peržvelgė penkių vadovų veido išraiškas.
Iš kiekvieno jūsų rytoj ryte noriu gauti būklės ataskaitas. Amberė paskirs susitikimus su kiekvienu iš jūsų atskirai.
O kaip Niujorko prekybos paroda? paklausė Zakaris Ingelsas, rinkodaros direktorius.
Tako suvokimas apie kasmetinę prekybos parodą buvo labai paviršutiniškas. Jis porą kartų lankėsi joje, todėl žinojo, kad Takerio įmonė parodoje įkurdavo didžiulį paviljoną, kuriame įdarbindavo daug žmonių. Bet praeityje jį labiau domindavo ten dirbančios merginos ir vakariniai renginiai, o ne pardavimai.
Rytoj paruoškite man visą informaciją, pakartojo jis.
Man reikia sprendimų, nekantravo Zakaris.
Pateiksiu juos tau, pažadėjo Takas.
Jis gal ir nenutuokė, ką darė, bet gerai mokėjo paslėpti nepasitikėjimą.
Gal galime bent per susirinkimus surengti konferencinius skambučius su Diksonu? paklausė Harvis.
Jis nepasiekiamas, atsakė Takas.
Kur jis?
Takas įtempė žandikaulius ir pažiūrėjo į vyrą.
Nori pilnos ketvirčio ataskaitos ar suvestinės? paklausė Lukas Stilas. Jis buvo jauniausias iš visų vadovų, eksploatacijos vadovas.
Nors kiti vadovai vilkėjo elegantiškus kostiumus, Lukas dėvėjo džinsus ir tamsų sportinį megztinį. Žydri marškiniai buvo tvarkingai išlyginti, bet jis nesivargino užsirišti kaklaraiščio. Šis vyras laviravo taro dviejų pasaulių buhalterių ir teisininkų, kurie nustatydavo strateginę kryptį, ir krovinių gabenimo vadybininkų visame pasaulyje, kurie rūpinosi prekių pervežimu iš taško A į tašką B.
Kol kas pakaks suvestinės. Takui patiko pragmatiškas Luko situacijos suvaldymas.
Lukas pakėlė antakius ir tyliai paklausė kitų vyrų, ar jie nori dar ką nors pasakyti.
Takas nusprendė pasinaudoti galimybe ir pabaigė susirinkimą.
Ačiū, padėkojo jis ir pakilo nuo kėdės.
Visi pakluso ir išėjo iš susirinkimų kambario, palikdami Taką vieną su Diksono padėjėja Amberė.
Anksčiau Takas nebuvo atkreipęs į ją dėmesio, bet dabar mergina padarė jam įspūdį kaip tvirtybės ir dalykiškumo pavyzdys. Kol tėvo padėjėja Margaretė atrodė palūžusi, Amberė išliko rami ir susikaupusi.
Jei ji dalyvautų aktorių atrankoje, idealiai tiktų patikėtinės vaidmeniui. Tamsūs plaukai buvo tvarkingai supinti į kasą, makiažas neryškus. Sekretorė dėvėjo pilką sijoną, baltą susagstomą palaidinę ir megztuką.
Tik du dalykai sužadino Tako dėmesį plonos plaukų sruogos, išsprūdusios iš kasos, ir smailūs juodi aukštakulniai, kurių auksiniai padai spindėjo jai einant. Plaukų sruogos atrodė žavingai, o bateliai intriguojamai. Abu šie dalykai galėtų sujaudinti, jei būtų tai sau leidęs.
Bet neleido.
Turime priversti Diksoną grįžti, nusprendė Takas, susitelkdamas darbui. Brolis buvo svarbiausia.
Nemanau, kad turėtume jam trukdyti, paprieštaravo Amberė.
Takui toks atsakymas pasirodė absurdiškas.
Jis turi vadovauti įmonei.
Sekretorės žydros akys plykstelėjo pykčiu.
Tu turi vadovauti įmonei.
Nežinia kodėl Takui pasirodė netikėta, kad Amberė, nors ir priešiškai nusiteikusi, reiškia jausmus. Tai buvo dar vienas jį suintrigavęs dalykas. Bet ir tai Takas ketino ignoruoti.
Abu žinome, kad to nebus, kategoriškai pasakė.
Nieko mes nežinome.
Takas nebuvo hierarchijos šalininkas, bet sekretorės elgesys jam pasirodė nederamas.
Ar su Diksonu kalbi taip pat?
Atrodė, kad klausimas nustebino Amberę, bet ji greitai susiėmė.
Kaip?
Takas neketino pasiduoti.
Puikiai supranti, ką turiu omenyje.
Reikia duoti Diksonui laiko. Skyrybos jį labai paveikė.
Takas puikiai žinojo, kaip brolį paveikė skyrybos.
Jam be žmonos geriau.
Pritariu. Amberė buvo užtikrinta.
Jis tau pasakojo apie žmoną? nustebęs paklausė Takas.
Amberė iš karto neatsakė ir jis suprato, kad mėgina sukurti gražų atsakymą.
Takui pasidarė smalsu, kiek artimas Diksonas su savo padėjėja. Ar sekretorė buvo brolio patikėtinė? O gal daugiau?
Mačiau juos kartu, galiausiai paaiškino Amberė. Girdėjau kai kuriuos jų pokalbius.
Nori pasakyti, kad slapta klauseisi? Ne itin pagirtinas elgesys. Bet, kita vertus, ne jam teisti.
Noriu pasakyti, kad ji gana garsiai šaukė.
Negalėjai išeiti ir palikti jų vienų?
Ne visada. Dėl darbo privalau sėdėti prie stalo, kuris yra už Diksono kabineto durų.
Takui buvo labai smalsu, kokios buvo Amberės pareigos, kai Diksono santuoka ėmė pamažu byrėti. Jis nužvelgė tvarkingus merginos drabužius ir dailiai sušukuotus plaukus. Nors drabužiai aklinai užsagstyti, mergina labai patraukli.
Suprantu
Liaukis, rėžė ji.
Liautis ką?
Liaukis galvoti kažką, ko nepasakai. Jei nori ko manęs paklausti, klausk.
Takui tai tiko.
Kas buvai mano broliui?
Buvau jo patikėtinė, atsargiai atsakė Amberė.
Takas šiek tiek palinko į priekį.
Ir ką gi jis tau patikėjo?
Viską.
Supranti, ko klausiu.
Tai paklausk tiesiai.
Supranti, ko klausiu.
Tai paklausk tiesiai.
Nepaisant jos elgesio, ji jam patiko. Takas žavėjosi jos tiesmukiškumu.
Ar miegojai su mano broliu?
Pažiūrėjęs į jos spindinčias žydras akis Takas staiga suprato, koks svarbus jam Amberės atsakymas. Nenorėjo, kad ji pasirodytų esanti Diksono meilužė.
Ne.
Jam palengvėjo.
Įsitikinusi?
Tikriausiai nebūčiau to pamiršusi. Galbūt automobilio raktus Gal nupirkti katei ėdalo Bet pamiršti, kad miegojau su bosu? Mergina tapo kategoriška. Taip, Takai, įsitikinusi.
Jis užsimanė ją pabučiuoti. Staiga jį užvaldė nenugalimas troškimas prisitraukti ją artyn ir paragauti putlių lūpų.
Turi katę? vietoj to paklausė jis.
Susikaupk, Takai. Diksonas negrįš. Bent jau kurį laiką. Žinau, kad iki šiol į darbą čia žiūrėjai pro pirštus, bet tai baigta. Dabar turi rimtai imtis darbo ir neleisiu tau bėgti ir slėptis.
Dabar Takas dar labiau troško ją pabučiuoti.
Ir kaip ketini tai padaryti?
Įtikinėjimais, atkaklumu ir prievarta.
Manai, pajėgsi mane priversti?
Manau, kad giliai širdyje esi vyras, norintis, kad jam pasisektų ir norintis padaryti įspūdį tėvui.
Amberė klydo, bet Takui buvo smalsu.
Kodėl taip manai? paklausė.
Atrodai panašus į tokį.
Niekada nemaniau, kad sudarau tokį įspūdį.
Tiesa buvo tokia, kad jis nenorėjo padaryti įspūdžio tėvui, bet norėjo padaryti įspūdį Amberei daug labiau, nei prisiminė kada norėjęs kitai moteriai.
Deja, sekretorei neteks stebėti jo mandagaus, pasaulietiško ir turtingo Tako vaidmenyje. Ji stebės, kaip jis vargsta prie multimilijoninės įmonės vairo. Takas negalėjo įsivaizduoti prastesnių aplinkybių.
Antras skyrius
Amberė blaškėsi tarp susierzinimo ir užuojautos.
Pastarąją savaitę Takas atvykdavo į biurą lygiai aštuntą valandą. Pirmą valandą vyras atrodydavo šiek tiek mieguistas, todėl prieš jam atvykstant ji palikdavo didelį puodą kavos jam ant stalo. Mergina spėjo, kad jam kol kas nepavyko priderinti savo pašėlusių naktų prie darbo grafiko.
Amberė persikraustė nuo savo stalo šalia Diksono kabineto, prie stalo šalia Tako kabineto. Kadangi anksčiau jis retai lankydavosi darbe, neturėjo padėjėjos, bet dabar jam teko perimti Diksono darbus. Be to, dar ir Džeimisono. Po Džeimisono širdies smūgio Margaretė ėmė nuolat sirguliuoti, todėl Amberė ėmėsi bendrauti su visais vadovais, vadybininkais ir jų padėjėjais, kad žinotų visas naujienas ir nieko nepraleistų.
Šįryt iš už Tako kabineto durų girdėjosi pakelti balsai. Pas jį buvo Zakaris Ingelsas, prekybos vadovas. İki Niujorko prekybos parodos buvo likusios dvi savaitės ir terminai negailestingai spaudė.
Turėjai patvirtinti galutinį prekės ženklą, šaukė Zakaris. Atsiunčiau tau tris variantus. Jie visi elektroniniame laiške.
Mano pašte yra du tūkstančiai laiškų, atkirto Takas.
Tavo neorganizuotumas ne mano rūpestis. Praleidome spausdinimo terminą simbolių, afišų ir visų kitų reklamų.
Turėjai man pranešti apie kritinę situaciją.
Pranešiau.
Laiške, kurio neskaičiau.
Štai patarimas pradėjo Zakaris, bet staiga nutilo.
Amberė įsivaizdavo Tako žvilgsnį. Takas gal ir įklimpęs iki ausų, bet ne kvailas ir ne pastumdėlis.
Po minutėlės Tako kabineto durys atsilapojo ir Zakaris, rūsčiai pažvelgęs į Amberę, pralėkė pro jos stalą.
Pasakyk savo bosui, kad man nerūpi, jei jis turės sumokėti vėlavimo baudas.
Amberė nesivargino atsakyti. Jai niekada nepatiko Zakaris. Jis buvo reiklus ir išdidus, negailestingas savo darbuotojams ir visiems tiems, kas buvo žemesni už jį įmonės hierarchijoje. Diksonas taikstėsi su Zakariu tik todėl, kad jis buvo Džeimisono išrinktasis ir kad mokėjo bendrauti su stambiais klientais, turinčiais brangių prekių gabenimo poreikius.
Tarpduryje pasirodė Takas.
Dešimtą valandą ateis Lukas, tarė ji. Tad ateinančią pusę valandos esi laisvas.
Gal spėsiu perskaityti kelis šimtus elektroninių laiškų.
Puiki mintis.
Jis įkvėpė ir, atrodė, kad nori pabėgti.
Ką darau ne taip?
Nieko.
Atsilieku dviem tūkstančiais laiškų.
Diksonas buvo labai organizuotas.
Takas nesitikėjo nurungti brolio vos per savaitę. Diksonui prireikė daugybės metų, kad taptų tokiu puikiu viceprezidentu.
Takas piktai pažiūrėjo į ją.
Taip visi sako.
Diksonas labai ilgai ir daug dirbo, kad to pasiektų.
Taip, Takas atvykdavo laiku. O tai buvo daugiau, nei ji tikėjosi. Bet Diksonui prireikė daug daugiau nei ankstyvų rytų ir vėlyvų vakarų darbo su sistemomis ir procesais, kad susidorotų su visa darbo apimtimi. Atrodė, kad Takas tikėjosi stebuklo per vieną naktį.
Jo tonas tapo griežtesnis.
Prašau draugiško patarimo. Man nereikia paskaitos apie mano brolio šventumą.
Negali tikėtis tiesiog ateiti čia ir tapti tobulas.
Nesitikiu nieko panašaus. Patikėk, žinau, kad Diksonas ypatingas. Girdėjau tai visą gyvenimą.
Amberė pajuto kaltės dilgtelėjimą.
Atrodė, kad Takas stengėsi. Nors neturėjo kito pasirinkimo. Ir tai nekeičia fakto, kad anksčiau nepasirodydavo darbe tol, kol nebūdavo užspaudžiamas į kampą. Bet dabar jis buvo čia. Ji turėjo tai įvertinti.
Zakaris turėjo tave informuoti apie ženklinimą, tarė Amberė. Jis turėjo informuoti tave apie terminą.
Neturėjau to praleisti, pripažino Takas.
Bet praleidai. Ir praleisi dar daug ką. Sekretorė nematė prasmės apsimetinėti.
Tavo pasitikėjimas manimi labai įkvepiantis.
Ji pajuto, kad susierzino dėl tokio Zakario elgesio ir susierzinimas atsispindėjo balse.
Pasakyk jam, patarė Amberė. Pasakyk visiems, kad jie privalo informuoti tave apie kritinius terminus ir ne vien elektroniniais laiškais. Tegul tai tampa įprasta susitikimų dalimi. Ir renk tuos susitikimus dažniau, jei prireiks, net kas dieną. Jei tik pajėgsi kas dieną pakęsti Zakarį.
Takas nusišypsojo.
Tai buvo pokštas. Bet Amberei nederėjo taip sakyti.
Žinau, kad nederėjo taip sakyti.
Jis žengė porą žingsnių arčiau jos stalo.
Neturiu rūpesčių su tuo, kas nederama. Tai puiki mintis. Nusiųsiu jiems elektroninį laišką.
Neprivalai siųsti jiems laiško. Profesionalumas nugalėjo susierzinimą dėl Tako praeities tingumo. Aš jį nusiųsiu. Taip pat galiu peržvelgti tavo pašto dėžutę, jei nori.
Tako veidas nušvito ir jis priėjo dar arčiau.
Perskaitysi mano laiškus?
Taip. Ir ištrinsiu nesvarbius.
Kaip tai padarysi?
Trynimo mygtuku.
Jis atsirėmė rankomis į stalą ir pritildė balsą.
Gali tai padaryti ir išgelbėti įmonę?
Amberė vos sulaikė šypseną.
Taip. Kai kuriais laiškais pasirūpinsiu pati, kai kuriuos persiųsiu skyrių vadovams, o svarbius persiųsiu tau.
Prisiekiu, galėčiau tave už tai pabučiuoti.
Tai buvo sąmojis. Bet nuo šių vyro žodžių jaudulys nuvilnijo jos kūnu.
Amberės žvilgsnis nukrypo į Tako lūpas ir ji ėmė įsivaizduoti bučinį. Tada staiga sutiko jo žvilgsnį ir oras aplink juos įkaito.
Nebūtina, paskubomis nuramino ji.
Manau, pakaks čekio.