Zakas degė susidomėjimu, kurio seniai nejautė, o gal ir niekada. Nes apie šiuos žmones jis žinojo viena visi jautėsi turį teisę ir nedvejojo dėl nieko. Jie veržėsi vieni pro kitus, nepaisydami mandagaus elgesio. Todėl ji atrodė neįprastai, Zakas pasijuto staiga prabudęs ir maloniai nustebęs.
Rauzė jautė ne tik šlykščią baimę, bet ir palengvėjimą. Zako Valenčio niekur nematė. Dabar ji tetroško sprukti iš čia, iš šios tvankios salės, pilnos it povai spindinčių žmonių, kurie jai buvo svetimi. Tarp jų ji jautėsi lengvai prieinama mergina.
Ponios Lindon Holt stilistė priminė kariuomenės vadą ji rėkė ant Rauzės dėl jos aprangos. Kai ji pamėgino paprieštarauti, moteris perliejo Rauzę nepermaldaujamu žvilgsniu:
Aš gavau nurodymus, o tu vilksiesi tą suknelę.
Rauzė jautėsi pažeminta, pagalvojusi apie tai, kas buvo pasakyta stilistei: ji privalo atrodyti gerai, kad atkreiptų mano sūnaus dėmesį, ir nepadoriai, kad jis manytų, jog ji prieinama.
Ją vėl apėmė palengvėjimas, kad Zakas Valentis greičiausiai bus išėjęs. Dar kartą sau priminė, kad jis į ją nė nežvilgtelėtų. Tas vyras sau į porą rinkosi supermodelius, dėl Dievo meilės! O ne išblyškusias ir strazdanotas kambarines, dirbančias dideliuose namuose ir rezgančias bjaurias klastas.
Grupė vyrų vis dar neleido Rauzei praeiti, todėl ji sugniaužė kumščius, pasiryžusi skintis kelią, jei prireiktų.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad neketini pulti Niujorko mero. Esu įsitikinęs, kad jis tave praleistų, jeigu mandagiai atsiprašytum.
Žemas ir seksualus balsas pasigirdo visai prie pat jos ausies. Išsigandusi Rauzė kaipmat apsisuko ir išvydo aukšto, tvirto vyro krūtinę. Turėjo kilstelti galvą, gerokai pakelti, kad pažvelgtų į veidą.
Jos širdis kone sustojo.
Net maža, juoda kaukė šio vyro nepaslėpė.
Zakas Valentis. Niekur neišėjo. Jis buvo čia.
Kaukė dengė viršutinę jo veido dalį, bet ne skvarbias, mėlynas akis, spiginančias į ją. Akys išdavė, kas jis. Kažkas sakė, kad jų žvilgsnis ledinis, tačiau dabar ji jautė tik nerimą keliantį karštį, išpylusį visą kūną.
Pati pirma Rauzės mintis buvo ta, kad nuotraukos nepadėjo pasiruošti susitikimui su juo, išsitiesusiu visu ūgiu. Jis visomis penkiomis pėdomis už ją aukštesnis, o pečiai tokie platūs, kad užstojo visą vaizdą.
Jo plaukai buvo tamsaus aukso rusvumo, tankūs ir garbanoti. Veidas juodbruvas, tamsesnis nei nuotraukose, žandikaulis kietas, įtemptas, o lūpos nepadoriai geidulingos, tą akimirką seksualiai besišypsančios.
Jis skleidė lengvą žavesį ir grakštumą, kuris natūraliai kilo dėl nepriekaištingo auklėjimo ir neįkainojamų turtų. Jis privertė Rauzę prisiminti Džėjų Getsbį, kurį įsivaizdavo skaitydama Didįjį Getsbį. Aristokratas. Nepasiekiamas. Nepaprastai gražus. Tobulybė.
Rauzė pajuto sukirbėjusį stiprų ir iki šiol dar nepatirtą jausmą. Tai buvo karštis. Ją sukaustė gundanti kaitra. Lyg ją būtų nukrėtusi elektra. Palyginti saugus jos gyvenimas su tėvu nesuteikė galimybių bendrauti su priešinga lytimi. Rauzė pernelyg įniko nerimauti dėl tėvo ir gilaus jo sielvarto.
Zakas Valentis pakreipė galvą į vieną pusę, jo akys žibėjo:
Kaip suprantu, tu gali kalbėti?
Rauzė sukaupė visas jėgas ir linktelėjo.
Taip, nedrąsiai pratarė, o paskui garsiau, suėmusi save į rankas, taip, kalbėti galiu.
Kaip gerai, jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. Zakas Valentis Malonu susipažinti.
Jis taip plačiai išsišiepė, kad, atrodė, blykstelėjo saulė. Rauzei teko tvardytis ir neišpyškinti, kad puikiai žino, kas jis toks.
Ji giliai įkvėpė.
Aš Rauzė.
Jis suėmė jos ranką. Šiltais, tvirtais delnais. Gal net kiek šiurkštokais. Jis nebuvo baltarankis miesto vaikis. Jos tarpkojis supulsavo nuo karščio.
Tiesiog Rauzė?
Jau buvo betarianti savo pavardę, kai šį tą prisiminė ir ją kone supykino. Jis galėjo atpažinti ją pagal pavardę: ji su tėvu dirbo jo šeimai. Paskubomis susizgribusi atsakė:
Merfi. Rauzė Merfi.
Jos motinos mergautinė pavardė.
Su tokia pavarde ir odos spalva turėtum būti airė.
Rauzę išpylė prakaitas.
Mano tėvai emigravo čionai dar prieš man gimstant.
Ji ištraukė ranką iš jo delnų. Net susitikusi su juo ji negalėjo to padaryti. Ji buvo svetima šioje aplinkoje. Kaip nesava. Ar tokių vyrų kaip Zakas Valentis nesaugojo asmens sargybinių siena? Regis, jis tokių neturėjo. Kaip vienišas vilkas. Beprotiškas sumanymas, kurio ji greičiausiai negalės įgyvendinti.
Ji atsitraukė.
Kur tu eini?
Liežuvis jai pasirodė pernelyg sunkus, kad pajudintų.
Aš turiu eiti mikčiodama pasakė.
Nepašokusi?
Ir vėl jis ištiesė ranką, tik dabar Rauzę užplūdo kitokio nerimo banga.
Aš nešoku.
Man sunku patikėti Ar dar yra tokių, kurie to nemoka?
Ta, kuri stebėjo mergaites, lankančias šokių pamokas, ir paslapčia pavydėjo, nes žinojo, kad tėvai neišgalėjo už jas sumokėti.
Netikėtai supykusi, kad įsipainiojo į šią padėtį, Rauzė atžariai atkirto:
Na, aš nešoku Ir man tikrai reikia eiti.
Ji nusigręžė, bet pajuto, kaip ranka sugniaužė jos ranką virš alkūnės ir truktelėjo atbulą. Kad jį kur velnias. Kodėl jis tiesiog neleidžia jai eiti? Ji jau gailėjosi, kad elgėsi šiurkščiai. Juk jis niekuo dėtas. Na, gal tik Bet jis nenutuokė apie niekingus jos ketinimus.
O, varge. Ją supykino.
Dabar jis abiem delnais palietė jos ranką ir Rauzė pakėlė akis į tobulą veidą.
Jis atrodė susirūpinęs.
Nenorėjau tavęs įžeisti.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Rauzės galva nuo mėlynų akių žvilgsnio vėl neveikė.
Neįžeidei. Aš pati kvaila Atleisk.
Jis vėl gundomai šyptelėjo.
Ar čia buvo pirmasis mūsų barnis?
Rauzės pilvas grėsmingai suburbuliavo.
Tu labai mandagus, ištarė abejingai, slėpdama nuostabą, kad jis nesielgė arogantiškai.
Ji nemanė, kad jis bus toks žavus ir flirtuos. Nesitikėjo, kad jai patiks.
Jai į galvą lindo keistos nedoros mintys. Žinojo, kad, jei būtų nepriekaištingos išvaizdos padavėja, jis praeitų pro šalį. Ji nebuvo tokia naivi, suprato, kad po meilia išore slepiasi jo cinizmas. Toks vyras iš tokio pasaulio?.. Jo motina teisi: jis tikrai buvo visko pertekęs.
Zakas šypsojosi, nenutuokdamas apie vidines jos kančias.
Stengiuosi.
Tada jis perbraukė per jos ranką taip lėtai, kad jos alsavimas pagreitėjo, o kūnas pašiurpo. Ypač tada, kai jis kone užkabino jos krūties šoną.
Paėmęs ją už rankos pradėjo vestis į šokių aikštelę, kurioje poros, vienas prie kito prigludę šokėjai, lingavo pagal viliojančią aistringo džiazo melodiją.
Rauzė kita ranka sugriebė jo ranką ir mėgino išsivaduoti. Pajutusi į ją smingančius smalsius žvilgsnius, beviltiškai sušnabždėjo:
Aš tikrai niekada
Jis atsigręžė per petį ir nutvilkė ją žvilgsniu, nutildė.
Pasitikėk manimi.
Dabar jie pasiekė šokių aikštelę ir Zakas apsuko Rauzę taip, kad ji stovėtų priešais. Ji bejėgiškai žvelgė į jį. Paėmęs dešinę jos ranką suspaudė delne, o kita ranka apkabino ją aukštai, prigludo prie nuogos nugaros. Paskui truktelėjo ją artyn ir ji klupdama žengė į priekį, prie tvirto, liekno jo kūno.
Jai iš galvos išgaravo visos mintys. Kodėl ji čia. Ką čia veikė. Kas ji tokia. Tik galvojo, kaip jautėsi, taip arti prigludusi prie aukšto, tvirto ir raumeningo vyro.
Jos krūtys atsirėmė į jo krūtinę. Jo ranka švelniai, subtiliai glostė jos nugarą. Ir jiedu judėjo, sukosi ratu. Rauzė nejuto savo kojų. Tiesiog plaukė.
Jos speneliai sukietėjo, išsišovė iš po suknelės. Niekada anksčiau nesijautė tokia moteriška. Išraudo ir nudelbė akis. Pirštas kilstelėjo jos smakrą, kad ji pakeltų galvą. Ji net po kauke matė, kad Valentis negalėjo patikėti.
Jis papurtė galvą ir susiraukė.
Ar tu esi tikra?
Žinoma, kad taip, kaipmat atsakė ji ir sugrįžo į tikrovę, pastebėjo, kad viena moteris su kauke praeidama iš aukšto ją nužvelgė. Rauzė įsitempė. Klausykite, pone Valenti, man tikrai reikia
Jis prisitraukė ją dar arčiau ir suniurnėjo:
Zakas. Pone Valenti verčia mane jaustis seniu. O aš toks nesu Kol kas.
Ji pakėlė į jį akis ir nurijo seiles. Jis tikrai nebuvo senas. Jis jaunas, energingas ir stiprus. Ir jai buvo sunku patikėti, kad atsidūrė jo glėbyje. Nors šio vakaro tikslas ir buvo kaip tik toks
Ar tu žinai, paklausė jis, kad čia esi vienintelė moteris be papuošalų?
Rauzė akimoju stengėsi suregzti atsakymą, kai ją vėrė skvarbios, mėlynos akys.
Aš na Bijojau ką nors pamesti.
Zakas ir vėl nepatikliai papurtė galvą.
Tavo papuošalai neapdrausti?
Rauzė keiksnojo save mintyse. Visos moterys čia, be abejonės, yra apdraudusios kiekvieną neįkainojamą brangakmenį, kurio ji pati gyvenime nebuvo turėjusi. Vienintelis brangus papuošalas, atitekęs jai, buvo motinos sužadėtuvių žiedas, kėlęs daugiau jausmų, nei turėjo vertės.
Ji apsimetė nerūpestinga ir pabandė išsisukti nuo tiesos.
Pagal naujausią madą kuo mažiau, tuo gražiau.
Tada Zako ranka lėtai nuslydo nuoga jos nugara, pirštai pasiekė suknelę, ir ji visa išraudo.
Jis tarė kimiu balsu:
Visiškai pritariu.
Bėk kuo greičiau bėk! ragino balsas Rauzės galvoje. Ji įsitraukė į labai rizikingą žaidimą, kuriam nė iš tolo nebuvo pasiruošusi. Bet silpnas, griežtas balselis priminė jai, kad pasirinkimo nėra. Jeigu nori, kad mylimas jos tėvas pasijustų geriau. Kad gyventų.
Ką pasakytum, jeigu mudu dingtume iš čia? Kur nors, kur ne taip tvanku?
Zako balsas nustelbė nerimo kupinas mintis ir kaltės jausmą. Ji buvo dora ir gyvenime niekam nemeluodavo. Bet dabar, pliaukšdama bet ką, ji apgaudinėjo šį vyrą. Net būdama čia.
Tačiau atrodė, kad didelė patalpa tikrai susitraukė aplink juos. Karštis dusino. Nė nesusimąsčiusi apie keblią savo padėtį Rauzė atsakė:
Taip, labai norėčiau.
Zakas nusišypsojo, jo šypsena neatrodė tiesiog mandagi. Bet jai nespėjus persigalvoti, jis jau tempė ją iš šokių salės, stipriai suspaudęs ranką, jai teko kilstelėti suknelę, kad suspėtų kartu su juo prasiirti pro minią.
Rauzė jautė, kad turbūt galėtų ištraukti ranką ir pasprukti, įsimaišyti tarp žmonių ir dingti pro šoninį išėjimą, bet vedina klastos ji to nepadarė.
2
Zakas išėjo į marmurinį vestibiulį. Šviežio oro gūsis padėjo jam susigrąžinti savitvardą. Stebėjosi savimi, kad jį taip pakerėjo moteris. Tačiau net ir nušvitęs sveikas protas neišvijo pojūčio, kad seniai jautėsi toks gyvas.
Ir jokia moteris nebuvo sužadinusi tokio susidomėjimo. Jis vedėsi ją nuošaliau, o kai žvilgtelėjo į ją, visos pastangos sutramdyti geismą virto dulkėmis.
Jos skruostai buvo raudoni, o krūtinė sparčiai kilnojosi. Tebūnie prakeiktas cinizmas. Dabar jis Zakui nereikalingas troško ją pamatyti. Nusiėmęs savo kaukę atsainiai, bet taikliai švystelėjo į artimiausią šiukšlių dėžę. Jos akys, jį išvydusios, išsiplėtė ir jo kūnas suvirpėjo iš aistros.
Dabar tu, meiliai paragino. Noriu tave matyti.
Sekundėlę ji prikando lūpą ir jam pasirodė, kad ji nesutiks ir nueis, daugiau nieko apie save nepasakiusi Bet tada ji negrabiai linktelėjo ir ištraukusi rankas iš jo gniaužtų kilstelėjo sau prie pakaušio.
Palauk Zakas tyliai nusikeikė.
Jo balse skambėjo įtampa. Aistra.
Ji pakėlė į jį akis, rankas tebelaikė prie galvos.
Aš tai padarysiu. Nusisuk.