Tokiais potvarkiais Ransė įgyvendino du didžiuosius savo sumanymus maldą ir tylą. Tiktai darbas nutraukdavo maldą. Keldavosi naktimis melsti tą, kuris niekada nemiega; Ransė norėjo, kad ir siela, ir kūnas būtų vienodai užimti.
Kai abatas pastebėdavo, kad jo vienuoliai kenčia, nors išorėje to akivaizdžiai nematyti, prie tokių jis itin prisirišdavo. Jis neturėjo galių padaryti stebuklą, negrąžindavo klausos kurtiesiems, o regėjimo akliesiems, bet palengvindavo sielos negalias ir sužadindavo dvasią, išvaduodamas iš nematomų audrų. Pritaikydavo savo pamokymus pagal kiekvieno vienuolio būdą, šitaip pats mokydamasis stebėti juose atsaką dangaus traukai. Gerokai vėliau jo niekada nepažinoję atsiskyrėliai prie jo kapo palengvindavo savo vargus; dangaus palaiminimas gaubė jo amžino poilsio vietą; Dievas sergsti savo tarnų kaulus.
Svetingumas pasikeitė iš esmės, tapo tikrai evangelinis; užklydėlių nebeklausdavo, kas jie tokie, nė iš kur keliauja; bevardžius priglausdavo ir bevardžius išlydėdavo, užteko to, kad jie žmonės; buvo išaukštinta pirmykštė lygybė. Vienuoliai pasninkaudavo, o pakeleiviams nieko netrūko, juos vienijo tiktai tyla. Per savaitę Ransė pamaitindavo iki keturių tūkstančių penkių šimtų stokojančiųjų. Buvo įsitikinęs, kad vienuoliai, tik būdami vargšai, turi teisę į vienuolyno pajamas, pagelbėdavo vargšams ligoniams ir skurstantiems klebonams. Mortanės apylinkėse įsteigė dirbtuves ir mokyklas. Vargai, kuriuos patirdavo jo vienuolyno nariai, jam atrodė kaip savaime suprantami kentėjimai. Juos vadino atgaila už visus žmones. Reforma buvo tokia radikali, kad atgailai pašvęstas slėnis virto užmaršties vieta.
Šitokiomis pastangomis gautą rezultatą galima palyginti nebent su dykumos tėvų gyvenimais. Kartą apie aštuntą valandą vakaro pasiklydęs žmogus išgirdo skambantį varpą, pasuko į tą pusę ir priėjo Trapistų vienuolyną. Buvo naktis; vienuoliai jį priėmė su įprastiniu gailestingumu, bet netardami nė žodžio; tai buvo visuotinės tylos metas. Lyg užburtoje pilyje tam pakeleiviui patarnavo nebylios dvasios, tik šiugždėjo paslaptingi jų žingsniai.
Į valgyklą vienuoliai sekdavo vienas paskui kitą, nežiūrėdami, kur eina; lygiai taip pat ir prie darbo; jie matydavo tik priekyje einančiųjų kojas. Vienas brolis per ištisus metus trukusį noviciatą tik kartą pakėlė akis, jis net nežinojo, kokio aukščio celėje gyveno. Kitas vienuolis tris ar keturis mėnesius nepastebėjo savo tikro brolio, nors jį buvo matęs šimtą kartų. Hercogienei de Giz apsilankius vienuolyne, vienas atsiskyrėlis apkaltino save, kad susigundė pažvelgti į vyskupą. Vien Ransė žinojo, kad yra ir pasaulis.
Didieji pokyčiai peržengė vienuolyno sienas, jų įtaka plačiai pasklido. Vėliau, kai Trapistų vienuolynas buvo sugriautas, atsirado daugybė kitų, tarsi medžių, išaugusių iš sėklų, kurias vėjas išbarstė virš griuvėsių. Krikščionybės genijaus pastabose aš pateikiau pono de Klozelio laiškus: jis, buvęs de Kondė armijos kareivis, įstojo į Šventosios Zuzanos trapistų vienuolyną Ispanijoje. Savo broliui rašė: Kartą ištuštėjusioje vietovėje aš išvydau vartus, vienintelę didelio miesto liekaną. Greičiausiai šiame mieste būta politinių partijų, bet jau daug šimtmečių vėjo sūkuriai nešioja jų pelenus. Taip pat lankiausi Murviedro apylinkėse, kur buvo pastatytas Sagontės miestas, ir nuo to laiko galvoju tik apie amžinybę. Jeigu iš manęs atimtų visą palikimą, argi po dvidešimties ar trisdešimties metų man tai dar rūpėtų? Ak, brolau, kokie mes būtume laimingi, jeigu patektume į dangų! Jeigu dar turiu nors kiek pinigų, noriu, kad netoli gimtųjų namų būtų pastatydinta Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia pagal tą planą, kurį nubraižėme keliaudami į Miuncheną. Keleivių patogumui nieko nelaukdami pastatykite kryžius su suoleliais atsisėsti ir pridėkite lenteles, kaip Bavarijoje: Pailsėkite visi pavargę. Rytoj aš su džiaugsmu duosiu įžadus ir užsidėsiu tokį kryžių, koks statomas ant kapo.
Ruergo kalnuose koplyčią neseniai pastatydino mano senas draugas ponas de Klozelis. Draugas įvykdė įžadą praėjus daugiau kaip keturiasdešimčiai metų. Ar aš, neseniai gavęs žinią apie savo sūnėno, pono de Malzerbo anūko, buvusio šaunaus karininko mirtį Jėzuitų vienuolyne, Savojos Alpių papėdėje, dar kada išvysiu tokią brolišką meilę ir pagarbų nuoširdumą? Aš gerokai užtrukau išeiti, todėl pasiunčiau pirm savęs visus tuos, kurie turėjo sekti man iš paskos.
Sugriovus Trapistų vienuolyną, vienas vienuolis, Ransė ašutinės paveldėtojas, pasiprašė prieglobsčio Fribūro kantone. Broliai paliko vienuolyną, kiekvienas pasiėmė krepšį su abitu ir rieke duonos. Visas būrys apsistojo Sen Sire, kur juos norom nenorom priėmė broliai lazaristai; netrukus mūsų vienuoliai buvo priversti keliauti toliau. Tylėjimo ir neturto įžadai didiesiems triukšmadariams kėlė nepasitikėjimą. Paryžiuje trapistus priglaudė jau atsiskiriantys šartriečiai, šventojo Bruno vienuolynai padarė paskutinį gailestingą darbą. Visų apleisti broliai keliavo toliau. Vienuoliai pažvalėdavo eidami ir tolumoje išvydę kokią nors bažnyčią; jie psalmėmis pašlovindavo Dievo namus; taip ir Floridos savanoje keleivis gali išgirsti aukštai debesyse jį sveikinančius laukinių gulbių klyksmus. Pasienyje mūsų kareiviai užjaučiamais žvilgsniais palydėjo vežimą su tais dangaus tremtiniais. Niekas netikrino šių elgetų daiktų. Įžengę į svetimą žemę, ištremtieji pasveikino vienas kitą brolišku bučiniu; likus myliai iki senosios Valsento abatijos, nukirto medžio šaką, iš jos padarė kryžių ir iškėlė jį, išvydę jų pasitikti išėjusį Sernja kaimo kleboną.
Jie šiaip taip įsikūrė Valsente, apleisto vienuolyno griuvėsiuose. Nesibaigiančiais karų, nelaimių ir nusikaltimų metais pasklido garsas apie atsikėlusius vienuolius; kai bėgdavo karaliai, niekas nesekdavo jiems iš paskos, bet iš visų pakraščių plūdo žmonės, papildydami pabėgėlių vienuolių gretas. Pulkus neofitų priėmęs Valsento vienuolynas buvo priverstas apylinkėse kurti naujus darinius, kaip bičių avilys, paskleidžiantis spiečius aplink save. Bet revoliucija, kuri žengė greičiau negu nuo jos sprunkantys vienuoliai, pasiekė naująją trapistų buveinę; jie turėjo išsikelti iš Valsento, iš paskos šniokščiantis srautas juos vijo iš vienos karalystės į kitą, kol jie apsistojo Butširade, kur aš mačiausi su dar vienu tremtiniu59. Priėję pasaulio kraštą trapistai galiausiai persikėlė į Ameriką. Tai buvo nepaprastas reginys pasauliečiai ir vienuoliai kartu bėgo nuo Bonaparto. Pergalių užliūliuotas užkariautojas pajuto vienuolynų poreikį: Čia, kalbėjo jis, galės pasislėpti tie, kuriems netinka pasaulis, arba tie, kurie patys netinka pasauliui.
Pabėgėlis trapistas Dom Giustenas aukotojų lėšomis atpirko sugriautą vienuolyną. Iš viso komplekso buvo likę tiktai vaistinė, malūnas ir keletas dirbtuvių. Bajė apylinkėse iš Senaro miško iškeldintos seserys trapistės persikėlė į mano pusseserės ponios de Šabotrijan vadovaujamą vienuolyną. Ransė palikuonys, sugrįžę į jų tėvo įsteigtą prieglobstį, rado tiktai vijokliais apaugusias sienas ir erškėčių prižėlusius griuvėsius. Štai toks ištvermingas buvo tas Ransė pasodintas medis: tegu auga, tegu skleidžia pavėsį vargšams, kai visi pasaulio valdovai nuo jų nusigręš. Trapistų vienuolyne mačiau Ransė laikais pasodintą guobą; vienuoliai rūpestingai prižiūri senuosius laurus, kurie geriau saugo protėvių dulkes negu Karolio II statula, primenanti Karolio I nukirsdinimą.
Vienuoliai, kurių vargus čia papasakojau, buvo Ransė sekėjai. O kai jis pats atvyko pas trapistus, vienas pirmųjų jo darbų buvo nugriauti balandinę, kolumbariumą, stovėjusį kiemo viduryje; gal dėl to, kad būtų norėjęs išnaikinti gana laisvo gyvenimo būdo atminimą, o gal dėl to, kad būtų norėjęs atsikratyti paukščių, kurie senovės legendose vadinami gražiausiomis puošmenomis ir kurie Rytų upių pakrantėmis ant savo sparnų pernešdavo žinią. Kartą vienuolis per išpažintį pasakė žiūrėjęs į lizdą: kokia buvo jo nuodėmė mintis apie lizdą ar apie sparnus? Ponas de Ransė įsakė nukreipti į šoną palei abatijos sienas ėjusį vieškelį, todėl dar ir šiandien slėnio gilumoje girdėti naujojo kelio gaudesys. Ransė nesilaikė nė vienos savo pirmtakų privilegijos, nors ir buvo vienuolyno viršininkas; valgė kartu su visais, sakė pamokslus ir klausė brolių išpažinčių; vienintelės jo pramogos buvo paskutiniai mirštančių brolių ištariami žodžiai. Jis ne tiek guodė penitentus, kiek stiprino jų dvasią. Dažniausios jo pamokslų temos buvo šventojo Jono Klimako kopėčios, šventojo Bazilijaus askezė ir Kasjano paskaitos.
Pirmieji penkeri ar šešeri Ransė vienuolystės metai niekuo ypatingu nepasižymėjo; darbininkai giliai tvirtino statinio pamatus. Ransė be jokios atrankos priimdavo visus vienuolius, kurie pas jį atvykdavo. 1667 metais pirmasis pasirodė Dom Rigoberas iš Klervo vienuolyno, paskui Dom Žakas ir tėvas Le Nenas. Pradėjo rastis tokio Ransė svetingumo priešininkų. Mums tai neatrodo labai svarbu, nes mes savo gyvenime iš tiesų vertiname tik menkniekius, bet anais laikais tai buvo rimti dalykai: sukluso Roma, įsikišo didžioji karaliaus taryba. Ransė buvo priverstas rūpintis išoriniais reikalais ir drauge prižiūrėti tvarką namuose; jis suteikdavo paskutinį patepimą pirmiesiems atsiskyrėliams, kurie beveik visi išmirė. Ransė paklausė mirties guolyje parblokštą Dom Plasidą, kur šis troško iškeliauti. Pas palaimintuosius, atsakė jis.
Dom Bernarui buvo suteiktas paskutinis sakramentas. Vos tik jis priėmė mūsų Viešpaties kūną, jį pagavo kosulio priepuolis; jis susilaikė nekosėjęs ir mirė, uždusęs nuo angelų duonos.
Dom Bernarui buvo suteiktas paskutinis sakramentas. Vos tik jis priėmė mūsų Viešpaties kūną, jį pagavo kosulio priepuolis; jis susilaikė nekosėjęs ir mirė, uždusęs nuo angelų duonos.
Sorbonos daktaras Klodas Kordonas vienuolyne gavo Arseno vardą, išgarsintą naujųjų legendų. Po mirties švytinti Arseno figūra pasirodė Dom Poliui Feranui ir tarė: Jeigu tik jūs žinotumėte, kas tai yra kalbėtis su šventaisiais! Paskui figūra dingo.
Dorvalio abatija sumanė įgyvendinti reformą. Dorvalio abatas pakvietė Ransė apsilankyti; Ransė leidosi į kelią; su Dorvalio abatu susitiko Šatijone nykioje vietoje, kur viltims nelemta išsipildyti. Iš ten patraukė į Komersi, pasimatė su kardinolu de Recu ir atkalbėjo kardinolą išsakyti ketinimą pasitraukti pas trapistus. Šventasis vyras, pasakė Le Nenas, rado tinkamų argumentų, kad jį nukreiptų nuo tos minties. Komersi miesto istorijos autorius ponas Diumonas man maloniai perdavė vieną Ransė laišką, siųstą kardinolui de Recui. Jei Jūsų Eminencija manytų, rašė trapistų abatas, kad šiame pasaulyje kas nors mano širdžiai labiau rūpėtų negu jūs, tai būtumėte man neteisingas. Štai kur pagarba rangams gali nuvesti net patį pamaldumą. Visko atsisakęs Ransė nedelsdamas pasitraukė į vienuolyną ir kartu išsivedė savo tarną. Pas trapistus jis įšventino brolį Pakomą; šis niekada neatsivertė nė vienos knygos, bet rodė nusižeminimo pavyzdį. Būdamas įpareigotas rūpintis vargšais, jis visuomet tik basomis įeidavo į patalpą ir paduodavo duonos; panašiai ir Mozė įžengė į pažadėtąją žemę. Pakomas pasikvietė į vienuolyną vieną savo brolį; ir jie gyveno po vienu stogu, niekada nė mažiausiu ženklu neparodydami, kad iš viso pažįsta vienas kitą.