Pelisonas buvo per daug gerai išauklėtas, kad viską išplepėtų.
Ransė mokyklos draugas Bosiuė aplankė savo bendramokslį, jo pasirodymas pas trapistus prilygo saulės patekėjimui virš gūdaus miško. Mo erelis76 aštuonis kartus tūpė į šį lizdą, visi jo skrydžiai yra susiję su įsimintinais įvykiais. 1682 metais Liud-vikas XIV įsikūrė Versalyje. 1685 metais Trapistų vienuolyne Bosiuė parašė Mo katekizmo pratarmę. 1686 metais sukūrė paskutinę laidotuvių prakalbą, šedevrą, kurią pasakė prie didžiojo Kondė karsto. 1696 metais Sobieskis77, buvęs Liudviko Didžiojo muškietininkas, atidavė Dievui dvasią. Sobieskis įžengė į Vieną per turkų patrankų pramuštą skylę.
Lenkai išgelbėjo Europą, kuri šiandien leidžia naikinti Lenkiją. Istorija tokia pat nedėkinga, kaip ir žmonės.
Trapistų vienuolynas buvo ta vieta, kur Bosiuė jautėsi geriausiai: įžymybės mėgsta paslaptingumą. Kelias link Peršo jam tapo įprastas; kartą jis parašė pasiligojusiai vienuolei: Grįždamas iš trapistų tikiuosi ilgiau su jumis pasimatyti. Bosiuė pavarde pasirašytas laiškas buvo išsiųstas pirmu pasitaikiusiu paštu: ir tai visa to laiškelio vertė.
Bosiuė mėgo Ransė vienuolių švenčiamas pamaldas. Psalmių giedojimas, rašė abatas Ledjė, vienintelis sudrumsdavo to erdvaus vienuolyno tylą, ilgos pauzės tarp vakarinių giesmių, tylus, švelnus ir veriantis Salve Regina skambėjimas prelatui įkvėpdavo savotišką religinę melancholiją. Man pačiam atrodydavo, kad Trapistų vienuolyno tyloje kartu su vėjo gūsiu girdžiu praeinančių žmonių žingsnius. Tada aš prisimindavau tolimiausiuose pasaulio kraštuose išsimėčiusias karines įgulas ir iš jų sklindantį nežinomų melodijų aidą tarsi savo tėvynės ilgesį; įgulos išmiršta ir aidas nutyla.
Bosiuė dalyvaudavo dieninėse ir naktinės pamaldose. Prieš mišparus vyskupas ir vienuolyno reformatorius pasivaikščiodavo po lauką. Man parodė šalia Šventojo Bernardo grotos krūmais apaugusį kelią, kadaise skyrusį du tvenkinius. Kadaise klajodamas sukūriau savo Renė, taip dabar išdrįsau pereiti užtvanka, ant kurios Bosiuė ir Ransė diskutuodavo apie dieviškus dalykus. Tariausi ant pliko tako matąs du vienodus šešėlius paties didžiausio oratoriaus ir pirmojo naujų laikų atsiskyrėlio.
1704 metų Didžiosios savaitės pirmadienį Bosiuė priėmė paskutinę komuniją; Ransė buvo miręs prieš ketverius metus. Bosiuė skundėsi atminties sutrikimais; tarnas prilaikė jo galvą. Būtų gerai, kalbėjo jis, jeigu aš galėčiau nulaikyti galvą. Nutaikęs akimirką, abatas Ledjė prabilo apie šlovę. Bosiuė jį nutraukė: Nešnekėkite apie tai, melskite man Dievo atleidimo.
1704 metų balandžio 12 dieną mirštančiojo rankos ir kojos pradėjo stingti. Apie pusę penkių ryto jis iškvėpė dvasią; tą valandą jo draugas Ransė pradėdavo aušros meto maldą. Erelis, kuris skrisdamas nusileido trumpai pailsėti į šį pasaulį, tęsė skrydį į savo dangiškąjį lizdą ir ten turėjo nutūpti amžinai. Iš Bosiuė liko tik kapo akmuo.
Vienu metu Ransė kilo mintis pasitraukti iš vienuolyno; 1682 metų gruodžio mėnesį jis dėl to tarėsi su Bosiuė. Tais pačiais metais vieno jauno, pas trapistus užsidariusio muškietininko tėvas pasiskundė, kad jo sūnus buvęs prievarta pagrobtas; abatas jam atsakė tik keliais žodžiais: Jūs jo greitai neteksite.
Maždaug tuo laiku mirė Prijero abatas. Aš jį dažnai minėjau. Jis paprašė vieną kunigą parašyti Ransė: Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis Prijero abatas man pavedė jums pranešti apie jo mirtį ir perduoti jo pagarbą, kurią jums jautė iki savo paskutinio atodūsio.
Abu garbingieji žmonės vertino vienas kitą.
Nė vienas prieš Ransė nukreiptas kaltinimas nebuvo paremtas tiesa, išskyrus jansenizmą. Yra išlikęs 1676 metais ponui de Branka jo rašytas laiškas:
Kalbėdamas apie poną Arno ir tuos kitus ponus aš jums sakiau, kad popiežius buvo jais patenkintas ir priėmė jų pasirašytus ir jam įteiktus įsipareigojimus. Jūs atsakėte tai, ką kai kurie pamaldūs žmonės man jau buvo minėję kaip tikrą dalyką: neva jie popiežių tiesiog užklupo, ir popiežius pasielgė kaip tie žmonės, kurie užsidengia rankomis akis ir nuduoda nieko nematą. Tačiau, pone, prieš keletą dienų į mano rankas pateko sprendimas dėl pono Anžė vyskupo; jame aiškiai pasakyta, kad popiežius per daug nesiafišuodamas norėjo gauti kai kurių asmenų pasirašytus įsipareigojimus su išsamesniais paaiškinimais, kad nuramintų jų sąžinės priekaištus ir apsaugotų nuo oficialių kaltinimų. Taigi, pone, popiežius ne tik neapsimetė nematąs pasirašytų pasiaiškinimų, bet netgi tam pritarė ir buvo patenkintas. Kas aš būčiau, pone, jeigu pasmerkčiau žmones, nors popiežius juos priima dėl to paties, už ką aš juos niekinčiau? Ir kaip aš turėčiau pasiteisinti, jeigu juos apkaltinčiau ir dar paakinčiau kitus pasielgti lygiai taip pat, pasirėmus mano liudijimu? Juk iš tiesų aš, pamindamas pagarbą popiežiui ir jo sumanymams, būčiau pasmerkęs tuos, kuriuos jis pateisina, ir laikęs juos klystančiais ir popiežiui prieštaraujančiais žmonėmis, nors jis jais patenkintas, be galo gailestingai ir išmintingai juos priima į savo globą ir bendrystę. Pone, prisiekiu, kad niekada neimsiu teisti ir kad tuo klausimu savo priimamuose sprendimuose laikysiuosi didžiausios pagarbos. Kreipiuosi į jus bešališkai, nestodamas į niekieno pusę (nes aš nepalaikau nė vienos pusės, tik savo Bažnyčią), jums tariu šiuos žodžius vedamas Jėzaus Kristaus man į širdį įdėto tikėjimo.
Negali būti, kad Dievas jūsų ar manęs pareikalautų ataskaitos dėl to, ką mes atsisakėme nuteisti, tam neturėdami nei polinkio, nei poreikio, bet labai įmanoma, kad priešingas elgesys apsunkintų mūsų sąžines, kad ir kokie geri būtų mūsų ketinimai; juk tie, kurie turi galią arba pareigą teisti, kartais apsirinka, nors labai stengiasi, kruopščiai ir stropiai viską išnagrinėja. Jie gali viltis, kad jų širdies gelmes matantis Dievas bus jiems gailestingas, bet tie, kurie pernelyg skuba ir imasi patys spręsti, tegali sulaukti griežtos bausmės, jeigu tokia nelaimė jiems atsitiktų; jie yra verti, kad Dievas juos paliktų jų pačių tamsybėse jau nuo tos akimirkos, kai jie įsikišo ir pasisavino teisę, kuri jiems visiškai nepriklausė. Patikėkite, pone, man nėra nieko labiau svetima, kaip teisti kitus: ir dėl to, kad Jėzus Kristus mums sakė amžinomis kančiomis nubausiąs tą, kuris nors menkai įžeistų savo brolį, ir dėl to, kad save patį laikau nusipelniusiu teismo.
Štai kokia turi būti kiekvieno žmogaus, kuris nenori būti apkaltintas, laikysena: nesuinteresuotai ir ramiai žiūrėti dalyko esmės; blõga tai, kad mes manome, jog mums jos nereikia, nes neturime savo individualaus požiūrio. Tačiau mes dažnai įsiveliame į kitų reikalus, patys to nepastebėdami. Aš pats esu įsitikinęs, kad tokiais atvejais geriausias būdas yra nuolankiai tylėti. Todėl užsitrauksiu visuotinį nepasitenkinimą ir priekaištus, bet neimu į galvą, kaip žmonės aiškinsis mano elgesį, kad tik patikčiau Dievui ir laikyčiausi jo įsakymų. Iš tiesų aš jau nebepriklausau šiam pasauliui ir nesu toks nelaimingas, kad jį palikęs grįžčiau atgal bandydamas įtikti pasauliui priešingai savo pareigai ir sąžinės balsui. Pone, jūs, be abejo, žinote, kaip sunku laikytis santūrumo ir artimo meilės reikalavimų, net kai kalbama apie teisingiausius dalykus; jūs žinote, kad laimingi tie, kuriems Dievas suteikė tokią padėtį, kai niekas jų neverčia nei kalbėti, nei reikštis; prisipažįstu, kad nesiliauju stebėtis ir tuo pat metu apgailėti daugelio žmonių aklumą, kai jiems vienodai lengva pasakyti: Šis žmogus yra schizmatikas, tarsi tartų: Jis išblyškęs ir blogai atrodo. Kai jums, pone, sakau, kad kalbu tik su jumis vienu, tai nereiškia, kad nenorėčiau, jog visi sužinotų, kokios yra mano mintys ir nusiteikimai šiuo klausimu; bet man būtų dar geriau, jeigu žmonės negalvotų, kad man rūpi svetimi reikalai, nes tokia yra tiesa.
Taip pat negalėčiau susilaikyti jums nepasakęs, kad visiška netiesa, kai kalbama, neva aš, pasirašęs formuliarą, atgailavęs; aš jį pasirašysiu kaskart, kai mano viršininkai to panorės, nes toks yra ir mano pasirinkimas. Tačiau aš neneigiu, kad beveik neaprėpiamoje daugybėje nusikaltimų ir skriaudų, dėl kurių turėsiu atsiskaityti Dievo teisme, bus nepamiršta ir tai, kad jansenistais vadinamiems žmonėms priskyriau klaidingas nuomones ir pažiūras, bet vėliau pripažinau, kad jie nebuvo kuo nors prasižengę. Gyvendamas pasaulyje ir dar rimtai negalvodamas apie savo išganymą, aš kiekviena proga pasisakiau prieš juos ir niekaip nevaržiau tokio savo elgesio, manydamas, kad galiu taip kalbėti apie žmones, kurie buvo pamaldūs ir ištikimi Dievo mokslui. Tačiau aš apsirikau, ir Dievo teisme man nebus kaip pasiaiškinti blogai kalbėjus apie kitų žmonių tarpusavio bendrystę ir tikėjimą. Šitai mane paskatino priimti du sprendimus, kurių Dievo padedamas tikiuosi neatšaukiamai laikytis: vieną niekada negalvoti blogai apie žmogų, kad ir kokie dievobaimingi būtų tie, kurie tai sakytų, nebent jie man pateiktų aiškius įrodymus; kitą niekada nieko nekalbėti apie žmogų, nebent mane verstų akivaizdi tikrovė ir neatidėliotina būtinybė; tas, kuris bijo Dievo teismo ir kuris žino, kad nusipelnė griežtos bausmės, būva labai nelaimingas, apkaltinęs savo brolius, mat susilaikyti nuo tokių nuosprendžių yra visų geriausias būdas prašyti Jėzų Kristų būti mums gailestingu teisėju.
Suabejojęs jų (jansenistų) tikėjimu, aš padaryčiau nuodėmę, nes jie yra Bažnyčios bendrystėje ir globoje. Bažnyčia žvelgia į juos kaip į savo vaikus, todėl ir aš galiu ir privalau žiūrėti į juos kaip į savo brolius.
Pone, jūs sakote, kad jie įtartini, bet teneleidžia man Dievas vadovautis įtarimais. Iš savo gyvenimo žinau ir kasdien patiriu, kaip toli siekia vadinamųjų molinistų neteisybė ir pyktis. Nėra tokių šmeižtų, kuriais jie nebandytų sugriauti mano reputacijos, tokių įžeidžiamų gandų, kurių jie neskleistų prieš mano asmenį; kadangi jie nepajėgia užsipulti mano gyvenimo įpročių, tai puola mano tikėjimą ir įsitikinimus ir galvoja, kad jų moralė ir klaidingos išvados jiems leidžia mane apkaltinti visomis blogybėmis, kokias tik gali pakuždėti pavydas ir įniršis. Circumveniamus justum, quoniam inutilis est nobis et contrarius est operibus nostris.78
Mano elgesys skiriasi nuo jų elgesio; mano išvados tikslios, jų aptakios; kelias, kuriuo aš stengiuosi eiti, siauras, tas, kuriuo jie žengia, platus ir patogus; štai tokia mano kaltė; gana to, kad mane engtų ir stengtųsi sunaikinti. Opprimamus pauperem justum; gravis est nobis etiam ad vivendum, quoniam dissimilis est aliis vita illius.79