Jis kreipėsi į jaunuosius šventojo Mauro kongregacijos vienuolius benediktinus.
Brangieji broliai, rašė jis, jaučiu pareigą paskirti šį veikalą pirmiausia jums, nes tik dėl jūsų jis buvo sumanytas ir parašytas. Prašau jus turėti omenyje, kad neketinu paversti mūsų vienuolynų grynomis mokslo įstaigomis; jeigu didysis apaštalas netroško jokios kitos, tik nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus šlovės, tai ir mūsų studijos negali turėti kito tikslo; taip ir šventasis Paulius sakė, kad nesant artimo meilės mokslas perdėtai sureikšminamas; bet taip pat tikra, kad su Dievo malone niekas geriau už mokslą mūsų neišmoko nuolankumo, nes jis leidžia geriausiai pažinti mūsų menkystę, sugedimą ir skurdą.
Šitaip sumaniai aiškindamas mokslo naudą žymusis mokslininkas atsitvėrė nuo Ransė priekaištų. Net išspausdinto traktato išvaizda, didžiosios raidės, regis, išsaugojo didingą antikinių įrašų dvasią. Jis teologams scholastams palieka klausimus apie paklusnumo vyresnybei galią ir apie tai, kaip materiali ugnis veikia prakeiktųjų kūnus, ir iš karto imasi pagrindinės temos. Pratarmėje rašo: Iš pradžių svarsčiau, ar man rašyti šį veikalą, nes didis Dievo tarnas, kuris šiandien teikia nepaprastą garbę vienuolio gyvenimui, šia tema prabilo taip tauriai ir pakiliai, kad kitam keblu pasakyti ką nors daugiau. Vis dėlto būtų galima su juo sutikti: jeigu visi atsiskyrėliai būtų tokie, kaip jis, ir jeigu būtume įsitikinę visada turį tokius apsišvietusius vyresniuosius, kaip jis, tada nereikėtų, kad kiti vienuoliai pasišvęstų mokslui, mat tokiu atveju jų vyresnieji atstotų knygas. Tačiau vargiai įmanoma, kad visos vienuolių bendruomenės turėtų tokį pranašumą.
Parodęs šventą mandagumą, Mabijonas tęsia: protas ir žinios pakvietė jį į kovą. Jis teigia, kad vienuoliai privalo studijuoti, kad didieji iš vienuolių luomo iškilę vyrai ir sukauptos vienuolynų bibliotekos įrodo: vienuolynuose buvo mokomasi, studijuojama. Jis kalba apie Beko ir kartūzų abatijų institucijas. Atskleidžia, kad ir Rytų vienuolynuose buvo rūpinamasi mokslu: tai liudija šventasis Bazilijus, šventasis Jonas Auksaburnis, šventasis Jeronimas, Rufinas, Kasjanas ir jo palydovas Germanas, Atsiskyrėlis Morkus ir šventasis Nilas. Vakaruose buvo Lereno, Šventojo Kolombano vienuolynai, katedrų ir vienuolynų mokyklos, pamini ir mokyklų išaugintus mokslininkus garsųjį Žerberą, Lū iš Ferjero, Lanfraną, Anselmą. Mabijonas teigia, kad senovės rankraščius perrašinėję vienuoliai mums juos išsaugojo, net seserys vienuolės darydavo rankraščių kopijas; Bažnyčios susirinkimai ir popiežiai ne tik nedraudė vienuoliams mokytis, priešingai, juos įpareigojo studijuoti; kalbant apie Prancūziją užtenka tokių autoritetų kaip Karolis Didysis ir šventasis Liudvikas.
Iš Traktato apie vienuolių mokymąsi puslapių sklinda neabejotina erudicija. Autorius nagrinėja smulkiausias taisykles, moko daryti reikiamas pauzes ką nors skaitant, ypač rekomenduoja trumpumą, nors pats rašo ilgokai; anot jo, Hic jacet Sugerius abbas87 vertas daugiau negu daugiažodis antkapinis įrašas. Moko taisyklingo prancūziško tarimo.
Tie, kurie lygina rankraščius su išspausdintais tekstais, priduria eruditas, palengvina naudojimąsi jais, pažymėdami tą spausdinto teksto puslapį ir eilutę, kur buvo taisyta, arba kur glūdi koks nors pamokymas; ir pagaliau, kad vienuoliai nebūtų priversti kaskart skaičiuoti eilutes, jie gali padaryti kartoninę ar popierinę skalę, kurioje pažymėtų tos pačios apimties puslapių skaičių spausdintame variante.
Koks nuostabus amžius! Nuo temos nutolęs Mabijonas pavirsta vargšu mokytoju, Bosiuė paprastu parapijos klebonu, katekizuojančiu savo diecezijos vaikučius!
Traktatas apie vienuolių mokymąsi Ransė jausmams priešpriešina ne iškalbingumą, bet aukštesnį protą, jaudinantį gerumą, kažin ką, kas paliečia širdį. Rašykime, kviečia jis baigdamas, kurkime, kiek pajėgiame, ir stenkimės dėl kitų. Jeigu nesivadovausime šiomis nuostatomis, mūsų triūsas bus tuščias, ir galiausiai mūsų darbai sulauks pražūtingo pasmerkimo. Visa praeina, išskyrus artimo meilę: Quotidie morimur, quotidie commutamur, et tamen aeternos nos esse credimus.88
Ransė, sužinojęs Mabijono puolimą, atidengė ugnį: jo atsakymas yra toks pat mokslingas, kaip vienuolio benediktino, bet sofistiškas. Kur trapistų vyresnysis nėra teisus, ten jis remiasi iškalbingumu, kurio semiasi iš savo aistros kančiai. Mabijonas buvo paskyręs savo veikalą jauniems vienuoliams. Ransė rašo atsakymą broliams trapistams.
Broliai, kreipiasi į juos, kadangi Dievas man pavedė nuolat rūpintis jūsų sielomis, jaučiu pareigą jums pranešti, kad neseniai pasirodė knyga, užsipuolanti tą tiesą, kurią mes jums išdėstėme kaip vieną iš svarbiausių ir būtiniausių palaikant regulą vienuolynuose. Knygos autorius siekia įrodyti, kad vienuoliai privalo studijuoti mokslus; aš prisipažįstu, kad pareigą išdėstyti jums savo mintis šia tema, norint jus apsaugoti nuo, mano nuomone, itin pavojingo požiūrio, labiausiai apsunkina tai, kad gerbiu ir vertinu to veikalo autorių, kad savo dorybėmis ir darbais jis nusipelno ypatingos pagarbos.
Broliai, kreipiasi į juos, kadangi Dievas man pavedė nuolat rūpintis jūsų sielomis, jaučiu pareigą jums pranešti, kad neseniai pasirodė knyga, užsipuolanti tą tiesą, kurią mes jums išdėstėme kaip vieną iš svarbiausių ir būtiniausių palaikant regulą vienuolynuose. Knygos autorius siekia įrodyti, kad vienuoliai privalo studijuoti mokslus; aš prisipažįstu, kad pareigą išdėstyti jums savo mintis šia tema, norint jus apsaugoti nuo, mano nuomone, itin pavojingo požiūrio, labiausiai apsunkina tai, kad gerbiu ir vertinu to veikalo autorių, kad savo dorybėmis ir darbais jis nusipelno ypatingos pagarbos.
Kaip ši išsilavinusi ir rinktinė publika skiriasi nuo tos, į kurią mes dabar kreipiamės!
Ransė ima vieną po kito Mabijono teiginius ir savo ruožtu paneigia juos pavyzdžiais. Kadangi kiekviename dideliame kūrinyje yra silpnų vietų, abatas sumaniai tuo pasinaudoja: Broliai, rašo jis, Morkus, anot kalbų, šventojo Benedikto mokinys, giriamas už tai, kad neblogai eiliavo! Koks pagyrimas vienuoliui! Esu įsitikinęs, kad šventasis Benediktas testamentu jam nepavedė nei kurti eilių, nei mokė to savo pavyzdžiu. Koks privalumas atsiskyrėliui būti poetu!
Tuščias Ferjero abato Lū prašymas popiežiui Benediktui III atsiųsti Cicerono veikalą Apie oratorių, dvylika Kvintiliano knygų, Donato komentarus apie Terencijų; verčiau jis būtų užsidaręs celėje ir atgailavęs už savo ir pasaulio nuodėmes, ir palaikęs savo brolius, kuriems tame negailestingame amžiuje reikėjo pagalbos ir paguodos!
Ransė puola mokytus vienuolius, kad išblaškytų jų gretas, bet nepastebi, kad skatina juos pamilti; jis šaiposi iš Hubaldo, parašiusio plikius šlovinančią šimto trisdešimties eilučių poemą. Ransė buvo teisus, bet ką gi tai įrodo? Nebent nepamirštą Ransė gebėjimą juoktis iš pasaulio.
Mabijonas nesijautė esąs nugalėtas; jo atsakymas buvo Refleksijos. Surinko naujų įrodymų studijuojančių vienuolių naudai. Mabijono veikalai parašyti be jokio pykčio, vyrauja išmintinga, kuklumo ir saiko nestokojanti atida, ramus pamaldumas, nuolankus ir santūrus išmanymas, šventas mandagumas. Jis baigia tokiais jaudinančiais žodžiais:
Aš stengiausi laikytis santūrumo reikalavimų, bet nedrįsčiau tikėtis, kad jų kaip nors nepažeidžiau ir taip neprasilenkiau su savo doriausiais ir garbingiausiais ketinimais. Meldžiu, garbusis Tėve (trapistų abate), patikėti mano nuoširdumu! Leiskite šiais žodžiais kreiptis į jus veikalo pabaigoje ir atskleisti savo nusiteikimą dėl jūsų ir dėl jūsų vienuolyno. Aš nieku gyvu nesmerkiu jūsų nuomonės ir įtakos vienuoliams studijų klausimu, jeigu laikote savo brolius pakankamai tvirtais, kad apsieitų be mokslo, tačiau neatimkite iš kitų vienuolių reikalingos atramos.
Jeigu manysite esant reikalinga atsiliepti į šituos svarstymus, meldžiu gerai įsigilinti į mano mintis, kaip ir aš stengiausi įsigilinti į jūsų, bet, dėl Dievo, tegul mūsų prieštaravimai tuo ir apsiriboja. Viliuosi, kad Dievas suteiks man malonę niekada nesileisti į kokias nors smulkmenas. Kad ir kas ką pasakytų, kad ir ką aš sužinočiau, niekada tuo nepasinaudosiu kitaip, kaip paaukodamas tuos žodžius vardan ramybės ir krikščioniškos meilės. Taigi rašykite, jeigu norite, apie piktnaudžiavimą studijomis ir mokslu, bet tuo pat metu leiskite būti ir studijoms, ir mokslui, nes tie dalykai yra geri patys savaime ir juos galima puikiai pritaikyti vienuolių bendruomenėse. Juk meilė, sujungdama brolių širdis, suvienija vienų darbą su kitų studijomis, ir per meilę tie, kurie studijuoja, iškelia triūsiančių brolių vertę, o tie, kurie triūsia, pasinaudoja mokslo šviesa. Iš visos širdies linkiu, kad mes, vieni ir kiti, išlaikytume tokį pasiskirstymą; būčiau laimingas, jeigu tuo baigtųsi mūsų ginčai ir mūsų mokslo klausimu nesutampančios nuomonės bent nesiskirtų artimo meilės dvasia. Noriu užbaigti šiais šventojo žodžiais: atleiskite man, garbusis Tėve, dovanokite, jeigu mano žodžiai nuskambėjo kiek per drąsiai, ir būkite tikras: mano kalbos neturėjo tikslo jus įžeisti: non ad contumelian tuam, sed ad defensionem meam.89 Jeigu esu neteisus, dar kartą prašau man atleisti.
Tai ne pabrėžtinis, save aukštinantis kuklumas. Mabijonas kalba atvira širdimi; jokia slapta savimeilė neiškreipia jo nuoširdžių žodžių: tokie yra tikėjimo vaisiai. Mabijono romumas labai skiriasi nuo kitų mokslininkų apmaudo, koks jaučiamas Miltono ir Somezo ginčuose ir Skalidžero vertinimuose90.
Žodžius patvirtino veiksmai, ir Mabijonas apsilankė pas trapistus; Ransė jį sutiko ir bendravo labai pagarbiai. 1693 metų birželio 4 dieną parašė abatui Nikezui: Vos tik prieš kokią savaitę čia lankėsi tėvas Mabijonas; mūsų susitikimas buvo toks, koks ir turėjo būti; sunku rasti labiau nusižeminusį ir labiau išsimokslinusį žmogų už šį gerąjį tėvą.
Praktiškasis Bosiuė nesutarimų priežastį aiškino atsiskyrėlio ir cenobito91 statusų skirtumu.
Kivirčas taip nesibaigė: išsimokslinę vienuoliai pakėlė ginklus. Į mūšį puolė Klodas de Veras, pasivadinęs brolio Kolombaro vardu. Nepailstantis Ransė visiems atsikirtinėjo. Pasirodžius keturiems tėvo Sen Marto laiškams, Ransė parašė trumpą atsakymą Santejui teisėjui, tarp dviejų Parnasų įsikūrusiam gražių lotyniškų eilėraščių autoriui.