Ransė buvo tokios pat nuomonės, kaip ir Spartos valdytojai, kurie nubaudė pinigine bauda Terpandrą, pridėjusį dvi papildomas stygas savo lyrai. Vienuolės nenusileido; visuomenė juokėsi iš šių nesutarimų, galėjusių apversti aukštyn kojomis didelę seserų bendruomenę. Dangus padarė nesantaikai galą; panašiai Vergilijus mums aprašo, kaip nuraminamos sukilusios bitės: į orą švystelėtų dulkių saujelė nuslopina dūzgesį. Giedoti troškusios vienuolės suslogavo; jos pripažino, kad jas prislėgė Dievo ranka. Šiaip ar taip, Ransė buvo teisus: muzika įsiterpia tarp materijos ir proto; ji yra pajėgi išvaduoti meilę iš žmogiškojo apvalkalo ar suteikti angelui kūną; pagal to, kuris klausosi muzikos, nusiteikimą jos melodijos arba skatina mintį, arba glosto.
Plačiai paplitę abato de Ransė medaliai ir portretai sukėlė naujus šmeižtus: jis buvo apšauktas išpuikėliu, norinčiu įamžinti savo atminimą. Pasklido medaliai su užrašu vienoje pusėje Restaurator monachorum97, o kitoje su prastu vienuolio atvaizdu ir užrašu Labor improbus98.
Vienas iš Trapistų vienuolyno įnamių tėvas Lami buvo pusiau filosofas; daugeliu atžvilgių jis skyrėsi nuo Ransė, vienuolyne garsėjo kaip geriausias prancūzų kalbos stilistas, nes buvo aiškiai išdėstęs Dekarto mintis. Girdint poniai de Giz jis diskutavo su Ransė Vienuolinių studijų klausimu, ir Mabijonas rašo, kad Lami įveikė Ransė. Liudviko XIV įsakymas privertė abi puses nutilti.
Kai kurie paskviliai prieš Ransė buvo išspausdinti, kiti liko rankraščiuose, tarp jų abato Lerua traktatas apie pažeminimus; rankraštis saugomas Šventosios Genovaitės bibliotekoje. Abatas de Ransė atsakė: Jūs žinote, kiek kartų mane paskelbė mirusiu; tačiau aš tebesu gyvas; sakoma, kad proto veikla apmirė manyje, kad aš dar turiu sielą, bet jau nebemąstau. Į spaudimus sušvelninti trapistų discipliną atsakydavo keturiais Makabiejų knygos žodžiais: Moriamur in simplicitate nostra99. Jį prašė surašyti krikščionio pareigas, kaip buvo aprašęs vienuolio gyvenimo pareigas; jis nemažai padarė, paskui liovėsi pasakęs: Mano gyvenimo dienos suskaičiuotos; geriausia, ką aš dar galiu padaryti, tai nugyventi jas tyloje.
Trisdešimt ketverius metus Ransė praleido dykumoje, buvo niekas, troško būti niekuo, nė akimirką nepalengvino prisiimtos bausmės. Tačiau ar įstengė visiškai pakeisti savo prigimtį? Ar kaskart nepasirodydavo toks, kokį Dievas sukūrė? Jo didybė tai priešinimasis savo silpnybėms; nugalėtas savo silpnybes jis pavertė dorybių puokšte. Anot šventojo Luko gyvenimą aprašiusio biografo, šventasis Bernardas pastatė savo kūrinį ant didžio nekaltumo pamatų, Ransė ant savo prarasto, bet susigrąžinto nekaltumo griuvėsių.
Reumatizmas, kuris pirmiausia palietė kairiąją ranką, persimetė į dešiniąją; jį gydė ponios de Giz daktaras. Ranka liko deformuota ir bejėgė. Visoks maistas ligoniui kėlė didžiausią pasišlykštėjimą. Beveik šešerius metus jis buvo priverstas leisti dienas ligoninėje sėdėdamas ant kėdės, kone visą laiką vienoda poza, varginamas nepakeliamo kosulio, nuolatinės nemigos, baisių dantų skausmų, ištinusiomis kojomis. Vienam broliui pasauliečiui, vis jį raginusiam nors kai ką užvalgyti, Ransė šypsodamasis pasakė: Štai mano persekiotojas. Jis tik labai nenoromis priimdavo brolių, kurie tarnavimą jam laikė laime, paslaugas. Kentėdavo troškulį, nedrįsdavo paprašyti vandens iš baimės juos nuvarginti. Broliams ką nors padavus, jis tuojau pat padėkodavo nulenkdamas galvą. Kentėjo smarkius skausmus, į kuriuos niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, jeigu nebūtų pastebėjęs kiek pakitusios veido išraiškos. Buvo liepęs ligoninėje ant sienos, priešais jo kėdę, užrašyti tokius pranašo žodžius: Neatsimink mano jaunystės nuodėmių ir mano nusikaltimų.100 Būtent užsitęsusios agonijos metais jis parašė veikalą Mąstymai apie keturis evangelistus.
Mabijonas buvo ne vienintelis jo kritikas; Ransė susidūrė su mažiau išmanančiais, vadinasi, labiau savimi pasitikinčiais priešininkais. Vieną rytą jam parodė prieš jo asmenį nukreiptą satyrą; jis ją perskaitė, pagyrė jos vykusias vietas ir pasakė: Koks puikus pasirengimas mišioms. Ir nuėjo prie altoriaus.
Bet kokioje sumaištyje jis išsaugodavo ramybę. Keliaudamas jis kaip galėdamas vengdavo vieškelių. Žengdavo takeliais per javų laukus, įsmeigęs akis į saulės spindulių apšviestas varpas. Jeigu netyčia sutikdavo kokį vežimą, paprašydavo leidimo atsisėsti. Jis sakydavo: Man labiau negu tam valstiečiui pridera vadelioti vežimą, nes jis, nors ir vargšas, yra doras žmogus. O aš juk esu nelaimingiausias iš visų nusidėjėlių. Perspėjo brolius apie vienuolynui gresiančias negandas. Minint jo paskyrimo abatu metines, kapituloje susirinkę broliai suklaupę ant kelių pareiškė: Mes prisiekiame tvirtai laikytis mūsų šventosios regulos. Ransė dar kartą patvirtino savo pasitraukimą iš pasaulio ir pasirengimą mirčiai.
Tuo metu broliai atsiskyrėliai parašė popiežiui:
Švenčiausiasis tėve, jau daugelį metų mes džiaugiamės dideliu ir brangiu lobiu mūsų tėvu abatu, bet jo greitai neteksime, jeigu Jūsų Šventenybė neatskubės mums į pagalbą. Jis lengva širdimi žengia į mirtį; atsisako visko, kas galėtų sugrąžinti jam jėgas; kartu su apaštalu gieda: Mūsų žemiškosios padangtės būstui mirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje101. Trokštame, kad jis pergyventų mus visus, kad ne mes jam, o jis mums užmerktų akis!
Kardinolas Sibo atsakė popiežiaus vardu, kad Jo šventenybė ragina trapistų abatą atsisakyti asketizmo, keliančio pavojų jo gyvybei.
1964 metų lapkričio 2 dieną Ransė rašė abatui Nikezui: Ponas Arno pasimirė savo gyvenime pasiekęs didžiausią karjerą. Ji turėjo kada nors nutrūkti, tai užbaigtas reikalas. Pono Arno erudicija ir autoritetas suteikė didelio reikšmingumo laimingajai partijai, kuriai vien Jėzus Kristus tėra svarbus, kuri atmetė viską, kas nors laikinai nuo jo atskirtų ar atitrauktų, ir prisirišo prie jo taip stipriai, kad niekas negalėtų nuo jo atplėšti. Paviešintoji Ransė laiško ištrauka, gerokai besiskirianti nuo to, ką jis apie Arno buvo parašęs ponui Branka, sukėlė didžiausią reakciją. Patį Ransė nustebino tų kelių eilučių išprovokuotas triukšmas. 1695 metų sausio 2 dieną, pačiame diskusijų įkarštyje, jis vėl parašė abatui Nikezui: Prieš porą dienų gavau jūsų bičiulio tėvo Kenelio daugiau kaip dvidešimties puslapių laišką: jis pilnas nesuprantama, kodėl šiurkščių ir ūmių posakių; jis užsidegęs man įrodinėja, kad aš sutepiau pono Arno vardą, kad po jo mirties sudaviau jam durklo smūgį, kad mirtinai, kiek tai buvo mano galioje, pakenkiau jo atminimui; ten daugybė vienas už kitą piktesnių žodžių. Dar niekada nebuvau girdėjęs tokių nesuvokiamų prasimanymų. Jeigu būčiau parašęs pono Arno gyvenimą, elgesį ir nuomones smerkiantį veikalą, jeigu būčiau pasitelkęs labiausiai užgaulius žodžius, jis būtų lygiai taip pat mane užsipuolęs; dabar jis iš manęs reikalauja viešų paneigimų ir pareiškimų, tarsi aš būčiau savo visagalybe poną Arno pašalinęs iš Bažnyčios po jo mirties; dar priduria, kad visa Prancūzija laukia mano atsiprašymo; ir net jeigu aš būčiau padegęs Por Ruajalį ar jį apvertęs aukštyn kojom, tėvas Kenelis man nebūtų pasakęs nieko daugiau.
Ransė buvo teisus: jis nepadegė Por Ruajalio. Ar korektiškos jo prielaidos? Tai toks korektiškumas, kuriam lengvai pasiduoda rašantys žmonės. Paskutiniais didžiojo Arno, kurio veikalų dabar niekas nebeskaito, gyvenimo metais sumenko jo autoritetas, kuriuo jis naudodavosi tarsi skydu. Pilkais drabužiais apsitaisęs, su špaga prie šono, didžiulį peruką užsimaukšlinęs senasis jansenistas glaudėsi Longvilių rūmuose, viename palėpės kambarėlyje, ir buvo išlaikomas frondos avantiūristės. Jo elgesys buvo be galo neatsargus. Ponia de Longvil sakė, kad ji verčiau būtų savo paslaptis patikėjusi kokiam nors libertinui. Jis kratėsi neveiklumo, sakydavo, kad galės ilsėtis ištisą amžinybę. Kai esi užsitarnavęs nepaprastą reputaciją, reikia vengti niekingo maskarado.
Ransė dorybės atimdavo drąsą visiems jo priešams. Net tėvas Kenelis, apgailestaudamas dėl pikto laiško, kurį buvo parašęs trapistų abatui, kalbėjo: Visiems privalu gerbti Dievo dvasią, apsireiškiančią Jo tarnuose, taip pat ir man, juk aš daugiau kaip trisdešimt metų tarnauju Viešpaties garbei, privalau neskaudinti Jo tarnų, nepakenkti Dievo veikimui menkinant darbininkų, kuriuos Jis teikėsi pašaukti, įtaką; aš galiu nepriimti jų nuomonės, nepritarti jų poelgiams, bet privalau visada traktuoti juos su pagarba.
Tolesni ir artimesni asmenys nesiliovė kelti Ransė rūpesčių, ir jis sakydavo: Ego sum vermis et non homo.102 Buvo išleistas jį pašiepiančių dainelių rinkinys.
Tėvas Le Nenas, kaip liudininkas ir Ransė draugas, aprašo jo vienuolyno darbus ir rūpesčius:
Kas galėtų tuo patikėti, rašo jis, jeigu nebūtų matęs savo akimis! Šis žmogus, kurio gyvybę palaikė, regis, tik kančios ir skausmai, tarsi būtų buvęs nukaltas iš deimanto, ir jo kūnas tapęs absoliučiai nejautrus arba, greičiau, pavirtęs gryna dvasia, šis žmogus būdavo užsiėmęs nuo ryto iki vakaro. Jis rašo, diktuoja laiškus, kuria veikalus, studijuoja, kalbasi su vienuoliais, išklauso visus jų nusiskundimus, vadovauja aštuoniasdešimčiai brolių, kurie sudaro jo bendruomenę ir naujokams, ir įšventintiems vienuoliams; rūpinasi jų reikalais ir sielos, ir kūno poreikiais. Skuba tai į ligoninę, tai iš ligoninės į prieglaudą, iš prieglaudos vėl į vienuolyną, pas savo brolius vienuolius. Lankosi celėse ir žiūri, ar visi turi darbo, tada eina į bažnyčią, kad paklausytų, ar pamaldžiai aukojamos mišios, vėl grįžta į savo celę, kur jo laukia kuris nors brolis; dažnai pareina toks nuvargęs, kad nebegali pastovėti ant kojų, o po akimirkos vėl prisiverčia pakilti ir pasitikti kokį svečią; nesiliauja viskuo rūpintis net poilsiui skirtomis valandomis. Tarp ankstyvųjų ir pirmųjų rytmečio maldų apeina vienuolyną, užsuka pas brolius pasauliečius arba užeina į miegamąjį, kad įsitikintų, jog visi broliai miega, nes jis sakydavo, kad tas, kuris neina miegoti vos tik išgirdęs vakaro poilsio signalą, arba tas, kuris delsia pakilti, kai tik nuskambėjo rytmečio varpas, gerokai pažeidžia regulą.
Ransė vargino ne tik kūną, bet ir dvasią, visa savo siela jausdamas savo ugdytinių sielvartus ir pagundas, silpnybes ir vargus; juos įsileido giliai į širdį, tarsi antrasis šventasis Paulius, pasidaręs viskuo visiems. Liūdėdavo kartu su liūdinčiaisiais, sirgdavo kartu su ligoniais, iš didelio gailesčio pats užsikraudavo visus jų kūno ir dvasios negalavimus.