Visa ši panelės de Skiuderi apibendrinta ir Meilės karalystės žemėlapyje kartografuota meilės sistema prapuolė frondoje toje dar bręstančio Liudviko XIV amžiaus paikystėje. Vuatiuras buvo kone pirmasis buržua, prasismelkęs į aukštąją visuomenę; yra išlikę jo Žiuli dAnžen rašytų laiškų. Jis, iš prigimties savimyla, taikėsi pabučiuoti Žiuli ranką ir buvo tuojau pat jos atstumtas; didysis Kondė negalėjo jo pakęsti; kad ir kas ką sakytų, jis neaprašė nei Granados, nei Alhambros. Paskui iškilo Vožla, Menažas, Gombo, Malerbas, Rakanas, Balzakas, Šaplenas, Kotenas, Benseradas, Sent Evremonas, Kornelis, La Fontenas, Flešjė, Bosiuė. Kardinolai de Lavaletas ir de Rišeljė lankėsi Rambujė rūmuose, kurie vis dėlto nepakluso Liudviko XIII mokytojo autoritetui. Viena po kitos pasirodė moterys: markizė de Sablė, Šarlotė de Monmoransi ir panelė de Skiuderi ne tokia jauna ir ne tokia paprasta, kaip ponia de Skiuderi; galiausiai šį sąrašą užbaigia dar visai jaunutė ponia de Sevinjė.
Panelė de Skiuderi buvo didžiausia amžiaus romanistė, jos reputacija buvo pasakiška. Ji garbino aukštąjį stilių ir tuo pat metu jį gadino, skaitytojai galiausiai nusisuko nuo Klelijos4 ir pamėgo Andromachę5. Mums nėra ko gailėtis šios epochos. Ponia Sand pranoksta visas tas moteris, lėmusias Prancūzijos šlovę. Lelijos autorės plunksna prikėlė meną. Tikrai, gyvenimo tiesos iškraipymas jau priėjo galą, bet ponia Sand atvėrė savo talento gelmes, ir krintanti rasa atgaivino Mirusią jūrą. Leiskime jai kaupti šlovės atsargas tam metui, kai ištiks malonumų stoka. Jaunystė užburia ir suvilioja moteris; vėliau jos savo lyrą papildo rimta ir graudžia styga, kuria išreiškia tikėjimą ir skausmą. Senatvė yra nakties keleivė: žemės takai nuo jos paslėpti, senatvė žvelgia į dangų.
Markizas de Montozjė, dėl religinių skirtumų daugelį metų negalėjęs vesti Žiuli dAnžen, savo santuoka suardė pirmąją Rambujė rūmų draugiją. Apvytusi Žiuli girlianda pasiekė mūsų dienas; jos Žibuoklė dar skleidžia silpną kvapą. Praėjus penkiasdešimčiai metų, ponia de Montozjė leido sau pasakyti: Tą pavasarį, kai aš gimdžiau.
Kai turi papasakoti daugybę įvykių ir savo pasakojimą užbaigti veikėjų mirtimi, toji gyvenimo įvairovė atveda prie rimtų išvadų. Markizė de Rambujė mirė 1665 metais, sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų. Jau senokai ji buvo pasitraukusi į užmarštį, nebent tik skaičiavo dienas, tai niekam nėra smagus užsiėmimas. Ji sau sukūrė tokią epitafiją:
Praeivi, jeigu tu nori suskaičiuoti visas jos nelaimes,
Tau tereikia išvardyti jos gyvenimo įvykius.
Tokia yra laimingais vadinamų įvykių paslaptis.
Ponia de Montozjė mirė šešiasdešimt ketverių, 1671 metų balandžio 13 dieną. Marijai Teresei Austrei laukiantis ji buvo paskirta karaliaus vaikų guvernante, paskui, pasitraukus hercogienei de Navaj, karalienės palydos dama. Ją savo elgesiu išgąsdino ponas de Montespanas, tas Alkmenės vyras Moljero komedijoje6, išniręs prieš jos akis tamsiame skersgatvyje ir tarsi jai grasinęs. Žiuli dAnžen krimtosi dėl savo perdėto santūrumo. Suvokdama pareigas, kurias jai uždeda vyro pavardė, ji įsivaizdavo girdinti tariamus žodžius prie Montozjė kapo: Šis kapas atsivers, šis miręs kūnas atgis ir manęs paklaus: Kodėl tu man pamelavai, tu, kuri niekuomet niekam nemeluoji? Ponia de Montozjė pasitraukė iš aukštuomenės, gyveno dar trejus metus, paskui mirė; mažai kas išgirdo, kaip užsitrenkė jos karsto dangtis.
Deja, viena iš gražiausių Rambujė rūmuose suspindusių asmenybių užsidarė Grinjane savo nemirtingumo ištakose. Ponia de Sevinjė neturėjo jokių iliuzijų dėl savo jaunatvės, priešingai nei ponia de Montozjė. Sevinjė dukteriai rašė: Aš jaučiu bėgantį laiką ir podraug atnešantį baisiąją senatvę. Ji rašė ir vaikaičiams: Štai ir jūs, Rošė, mūsų mažame kaimelyje. Čia ilgai gyveno pati ponia de Sevinjė. Likus ketveriems metams iki Ransė mirties, 1696 metų kovo 29 dieną Grinjane rašytame laiške minimas jaunasis Blanšforas, nuvytęs tarsi audros palaužtas žiedas. Tai vienas paskutinių epistolininkės laiškų, virš kapo padvelkęs vėjo skundas. Ji sakė: Aš verta pakliūti į didelį pintą krepšį, kur jūs sukraunate visus tuos, kurie jus myli, bet bijau, kad šiems jūs neturite nė vieno krepšio. Tokie krepšiai labai lengvučiai, jie sveria ne daugiau kaip sapnai. Apima švelnus liūdesys matant, kur link krypo paskutinės ponios de Sevinjė mintys. Nežinia, kokie buvo jos lemtingieji žodžiai; būtų gera turėti priešmirtinių žodžių, kuriuos ištarė žymūs žmonės, rinkinį; tai būtų paslaptingojo sfinksų krašto šnabždesiai, kuriais Egipte palydima iš pasaulio šurmulio į dykumą.
Romoje gyvenusi tremtinė ir ponios de Rambujė bičiulė ponia Deziursen, sulaukusi senatvės, nebedrįso sugrįžti. Sen Simonas rašė: Jai, tebesvajojančiai apie aukštuomenę ir apie tai, kokia ji buvo, bet jau nebėra, buvo malonu patirti, kaip visų užmiršta ponia de Mentenon užbaigė savo dienas Sen Sire.
Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.
Iš šios draugijos liekanų susiformavo daugybė kitų, kurios išsaugojo Rambujė rūmų ydas, bet ne gerąsias savybes. Ransė sukiojosi tose draugijose; jos nepaveikė jo proto, bet iškreipė įpročius; panašiai kaip kardinolas de Recas, Ransė kovėsi keliose dvikovose, jeigu tikėtume rašiniais, kuriais iš tiesų nereikėtų pasitikėti.
Albrė ir Rišeljė rūmai buvo du didieji pirmojo šaltinio atsišakojimai, iš kurio atsirado Longvilių ir ponios de Lafajet rūmai, vėliau de La Rošfuko sodai, kuriuos gerai išsilaikiusius dar esu regėjęs mažojoje Marė gatvėje. Klestėjo salonai; Paryžius buvo pasidalijęs į kvartalus, vadinamus nuostabiais vardais: juos galima rasti Preciozių žodyne. Sen Žermeno kvartalas vadinosi mažaisiais Atėnais, Ruajalio aikštė Dorėnų, Marė Skolijų kvartalu, sala su Dievo Motinos katedra Delo sala. Visos XVII amžiaus pradžios asmenybės pakeitė vardus: apie tai rašoma Bualo prakalboje, skirtoje romano herojams. Ponia dAragonė pavirto princese Filoksena, ponia dAligr Telamira, ponas Sarazenas Poliandru, Konraras Teodamu, Sent Enjanas Artabanu, Godo Sidono burtininku.
Kiek toliau, Marė kvartale, susibūrė dar viena draugija, pasivadinusi tuo pat vardu, kurios nariai kartais lankydavosi Rambujė rūmuose. Ten karaliavo didysis Kondė, užeidavo ir Moljeras; čia sutikdavai de La Rošfuko, Longvilį, dEstrė, Lašatrą. Kondė buvo pamiršęs savo pirmuosius bendražygius, mažuosius mokytojus, ir Arno dAndiji jo nebemokė jodinėti. Moljeras, šnekučiuodamas su salonuose besilankančia Ninona, sukūrė veidmainio paveikslą būsimąjį Tartiufą.
Atrodo, kad mano paminėtoji Ninona vis dėlto nepažinojo Ransė. Ji buvo bedievė, savo dvasia filosofė ir kurtizanė, dėl to XVIII amžius jai buvo toks palankus. Buvo daug kalbėta apie panelės de Lanklo skrupulingumą, kai ji grąžino jai patikėtus pinigus; tai įrodo, kad ji ne vagilė. Savo nepatiklumą ji dangstė sąmojumi: matyt, jo turėjo pakankamai, nes ponios de Lasiuz, de Kastelno, de Lafertė, de Siuli, de Fjesk, de Lafajet mielai ją priimdavo. Ponia de Mentenon, kuri tuo metu dar vadinosi ponia Skaron, buvo jai labai artima, vėliau norėjo ją pasikviesti į Sen Sirą. Grafienė Sendvič siekė jos draugystės; karalienė Kristina ją vadino žymiąja Ninona ir kvietėsi į Romą. Por Ruajalis siekė ją atversti į tikėjimą. Jūs žinote, pasakė ji Fonteneliui, kiek naudos aš gavau iš savo kūno; galėčiau dar brangiau parduoti sielą. Ponia de Sevinjė atskleidė savo sūnaus meilės nuotykius ir išbarė jį už tai, kad Ninonai perdavė aktorės Šanmelė laiškus: juk ir blogai elgiantis negalima pamiršti garbės. Ninonai neužteko vienos pergalės Šantalių šeimoje, ji užkariavo net tris kartas.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas kankinius, favoritus ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas kankinius, favoritus ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninona tvirtino, kad turtuolis Furo buvo nesveikas; ji buvo pastebėjusi jo galvoje furunkulą. Vilarso, kuris sekė Ninoną per langą, apimtas pavydo puolė bėgti pas ją; manydamas, kad dedasi skrybėlę, jis įsibedė į galvą sidabrinį ąsotį su snapu ir buvo daug vargo, kol jį ištraukė. Vilarso susirgus, Ninona nusikirpo ir jam nusiuntė savo plaukus. Vilarso buvo jos sūnaus tėvas. Savo kilmės nežinojęs sūnus įsimylėjo motiną ir nusižudė: tai įtartina istorija. Ninona išvarė iš draugijos girtuoklį Šapelį; šis prisiekė, kad visą mėnesį kasvakar eis gulti girtas ir sukurs dainušką apie Ninoną.
Sent Evremono atsiminimuose įdėti aštuoni panelės de Lanklo jam į tremtį parašyti laiškai; uždraudus palaidoti tėvynėje, jo kūnas ilsisi Vestminsterio mauzoliejuje. Sent Evremonas žvelgė į Paryžių iš kitos pusės, iš Londono; jo draugiją iš tiesų sudarė ševaljė de Gramonas, prancūzu laikomas škotas Hamiltonas, neskaitant gražiųjų italių Mazarini, kurias jis buvo įsimylėjęs. Ninonos laiškai pasižymi subtiliu stiliumi ir skoniu.
Aš netikiu, rašo ji Sent Evremonui, aš netikiu, kad Dulsinėja labiau už mane džiaugtųsi, prisimindama savo riterį. Jūsų laiškas mane rado tokią, kaip visada, ir liūdnas veidas nė truputėlio nepakenkė jausmams. Esu sujaudinta jų stiprybės ir pastovumo. Išsaugokite tuos jausmus gėdai visų tų, kurie išdrįsta apie juos spręsti. Aš, kaip ir jūs, manau, kad raukšlės yra išminties ženklai. Iš tiesų žaviuosi, kad šitos išorės dorybės jūsų nė kiek neliūdina; aš stengiuosi elgtis taip pat. Vienas jūsų draugas, provincijos valdytojas, iš tokių puošmenų susikūrė savo gerovę. Pasenti didžiausias pono de Tiureno gyvenimo troškimas.