Ransė gyvenimas - Франсуа Рене де Шатобриан 6 стр.

Kunigaikštienė atsakė: Ponia, aš mielai tikiu jūsų pasakytais žodžiais, kad neprisidėjote prie visiems žinomos klastos; aš labai gerbiu karalienės man duotą įsakymą.

Ponia de Monbazon perskaitė raštelį, sakė ponia de Montvil, be galo išdidžia ir pasipūtusia išraiška, tarsi norėdama pareikšti: Man nusispjaut į savo žodžius.

Kartą abi damos susitiko Tiuilri gale esančiame Renaro sode; ponia de Longvil pareiškė, kad ji tikrai nedalyvaus vaišėse, jeigu jos priešininkė pasiliks. Ponia de Monbazon atsisakė išeiti ir kitą dieną gavo karaliaus įsakymą išvykti į kurį nors savo užmiesčio dvarą. Šito vaido pasekmė įvykusi pono de Gizo ir pono de Kolinji dvikova.

Pagal dainelės Atsibuskite, miegančioji gražuole melodiją sukurtuose posmuose vardijami ponios de Monbazon meilužiai: Lafejadas, Barbezjė, La Mejerė, Vasenaras ir grafas dEvrė. Morepa rinkinyje atrasime daugybę kitų begėdysčių. Tokios buvo anuometinės Prancūzijos pramogos.

Ponios de Monbazon įžūlumas prilygo jos lengvabūdiškam gyvenimui. Kardinolas de Recas, kuris vienodai skelbė moralines ištarmes ir nešvankias sentencijas, rašydavo savo Memuarus tuo metu, kai visi galvodavo, kad jis atgailauja dėl savo nuodėmių. Apie ponią de Monbazon jis rašė, kad niekada nebuvo sutikęs žmogaus, kuris ištvirkaudamas būtų parodęs tiek mažai pagarbos dorybei. Amžininkų nuomone, ji panaši į antikinę skulptūrą, nors ir aukšto ūgio, galbūt į Frinės skulptūrą; bet kitaip negu Tespijų Frinė, prancūziškoji Frinė nebūtų pasiūliusi atstatyti Tėbus už savo pinigus, nors jai ir būtų buvę leista įrašyti savo vardą šalia Aleksandro. Juk dainelėse dainuojama, kad ponia de Monbazon labiausiai už viską mėgo pinigus; šykštumas atšaldydavo jos geismus, bet jų neužgniauždavo. Ruvilis ir Biujonas su ja derėjosi dėl penkių šimtų ekiu. Biujono vardas labai dažnas to meto dainų rinkiniuose: būdamas finansų superintendentas, jis sulygino sū ir livrą. Viename apgailėtiname ketureilyje šitaip žaidžiama žodžiais:

DOkenkūras, privertęs sukilti Perono miestą, poniai de Monbazon rašė: Peronas priklauso gražiausiajai iš gražiausiųjų. Jis sakė: Aš nebežinau, ką daryti, kad laimėčiau ponią de Monbazon: gal man ją primušti? Prikalbinęs kambarinę pasislėpė po hercogienės lova. Jam pasisekė geriau negu Šastelarui, bebaimiui, bet pagedusiam nesantuokiniam Bajaro sūnui. Škotijoje Šastelarui nukirto galvą už tai, kad slėpėsi po Marijos Stiuart lova. Jis buvo sukūręs romansą apie savo mylimą karalienę:

Senajam hercogui de Monbazonui atėjus į žmonos, jaunosios hercogienės, kambarį, šuniukai pradėjo loti ir aptiko dOkenkūrą; jis lengvai išsisuko nuo aštuoniasdešimtmečio. Hercogas buvo skaitęs, kad šventasis Paulius tai rinktinis laivas, ir manė, kad šventasis keliaudavo dideliu laivu, pavadintu Rinktinis; o karalienei jis sakydavo: Ponia, leiskite eiti, žmona manęs laukia. Kai tik ji išgirsta arklį, tuoj supranta, kad tai aš.

Kardinolas de Recas, atpasakojęs savo pokalbį su ponia de Monbazon apie hercogo de Boforo nepajėgumą, pabrėžia: Aš buvau įpratęs prie jos šnekų, bet ne prie jos meilumų. Ji buvo labai graži, aš pasiūliau pereiti į jos kambarį, o man pasiūlė pirmiau nukakti į Peroną. Šitaip baigėsi mūsų meilė.

Būtų neteisinga šį paveikslą nepapildyti draugiškesnės rankos nutapytu eskizu: teptuką laikė vienas vienuolis.

Vos tik pasirodžiusi dvare jaunoji hercogienė de Monbazon savo grožiu užtemdė visas tas, kurios laikė save gražuolėmis. Kol vyras buvo gyvas, jos elgesys ir dorybės nekėlė jokių įtarimų; atsikračiusi santuokos jungo, ponia pasijuto kiek laisviau. Tuo metu Monbazonų rūmuose jau lankydavosi devyniolikos ar dvidešimties metų sulaukęs abatas de Ransė. Jis turėjo laimę patikti hercogienei; iš visų vyrų, kurie lankėsi jos namuose, ji jam rodė išskirtinį dėmesį.

Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat ir nebūtus dalykus.

Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.

Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. Tegul jis ateina poryt, atsakė hercogienė, ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.

Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. Tegul jis ateina poryt, atsakė hercogienė, ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.

Toks yra Dom Žervezo pasakojimas. Ponia de Monbazon neatėjo į pasimatymą. Ji jau sirgo liga, nuo kurios ir mirė, ir apsiginklavo tik prieš mirtį.

Nepaisant dailininko pagražinimų, į akis krenta svarbiausia ponios de Monbazon yda ir tas labas, kurį sugebėdavo gauti iš savo patikimo ir naudingo draugo.

Laimė, mažiau kilmingos moterys savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.

Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama gražiąja Šatonef, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.

Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.

Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, Meilės sonetuose Dianai buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:

Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: Man liko gyventi tik kelios dienos, pasakė ji, užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau iš pono de Gizo negu iš ko kito. Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.

Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.

Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.

Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.

Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.

Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.

Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, sakė vienas atsiskyrėlis, nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.