Na ir kas, kaire jis tik laikys pavadį. Visi kaunasi dešine. Susimąstęs jis suraukė kaktą ir staiga paklausė: Ar tiesa, kad imperatoriui Pranciškui Juozapui šimtas metų?
Tiksliai nežinau, bet jis jau labai senas.
Tai siaubinga, sumurmėjo goči, toks senukas turi ropštis ant žirgo ir traukti kardą.
Jam nereikės to daryti.
Žinoma, reikės. Tarp jo ir Serbijos karaliaus kraujo kerštas. Jie kraujo priešai, ir imperatorius privalo atkeršyti už sosto įpėdinio nužudymą. Jeigu jis būtų mūsų kaimo valstietis, gal susitartų dėl žalos atlyginimo. Gautų kokį šimtą karvių ir namą. Bet imperatorius negali atleisti už pralietą kraują. Tada visi pradės taip daryti, nebeliks kraujo keršto ir valstybė pražus.
Goči kalbėjo tiesą. Kraujo kerštas valstybės tvarkos ir naudingų papročių išsaugojimo laidas, kad ir kaip tam prieštarautų europiečiai. Žinoma, pagirtina, kai seni išmintingi žmonės prašo, primygtinai prašo už pralietą kraują atlyginti didžiule išpirka. Tačiau negalima sunaikinti kraujo keršto tradicijos. Kuo tai pasibaigtų? Žmoniją sudaro šeimos, o ne tautos. Tarp šeimų vyrauja Dievo valia palaikoma ir vyriška giminės pratęsimo galia besiremianti pusiausvyra. Jeigu toji pusiausvyra sugriaunama smurtu, tai yra jeigu kas nors nužudomas, tada ta šeima, kuri veikė prieš Dievo valią, irgi turi netekti kurio nors šeimos nario. Taip palaikoma pusiausvyra. Žinoma, įvykdyti kraujo kerštą nelengva, kartais kulka pralekia pro šalį arba žūsta daugiau žmonių, nei reikia. Bet pats principas geras ir aiškus.
Mano goči tai kuo geriausiai suprato ir patenkintas linktelėjo: taip, šimtametis imperatorius, sėdęs ant žirgo dėl kraujo keršto, protingas ir teisingas žmogus.
Ali Chanai, jeigu imperatorius ir Serbijos karalius nori suvesti tarpusavio sąskaitas, kuo čia dėti kiti karaliai?
Tai buvo sunkus klausimas, aš nežinojau atsakymo.
Matai, mėginau aiškinti, mūsų caras ir Serbijos karalius tiki tą patį Dievą, todėl caras ir padeda Serbijos karaliui. O karalius Gijomas ir kiti priešiški monarchai, man regis, yra Pranciškaus Juozapo giminaičiai. Anglijos karalius caro giminaitis. Štai kaip viskas susipynę.
Tokiu mano atsakymu goči nebuvo patenkintas. Juk Japonijos imperatorius tikrai tiki kitą Dievą nei caras, o tasai civilis, kuris valdo Prancūziją, jokiu būdu nėra susigiminiavęs nė su vienu iš monarchų. Be to, goči supratimu, Prancūzijoje apskritai Dievo netikima. Todėl ta šalis ir vadinama respublika.
Visa tai ir man buvo ganėtinai neaišku. Atsakinėjau jam išsisukinėdamas ir netrukus pats perėjau į puolimą paklausiau, ar mano narsuolis goči ketina eiti į karą.
Jis užsigalvojęs pažiūrėjo į savo ginklus.
Taip, atsakė, žinoma, eisiu.
O ar žinai, kad tai nebūtina? Mes, musulmonai, atleisti nuo karo prievolės.
Taip, bet aš vis tiek noriu eiti į karą, staiga tas naivus berniokas pasidarė labai kalbus. Karas nuostabus dalykas. Išeisiu į platųjį pasaulį, išgirsiu švilpiant Vakarų vėją, pamatysiu ašaras priešo akyse. Gausiu žirgą ir ginklą ir šuoliuosiu su draugais per nukariautus kaimus. O grįždamas atsivešiu daug pinigų ir visi sveikins mane už narsą. Jeigu žūsiu, tai bus tikro vyro mirtis. Visi minės mane geru žodžiu ir gerbs mano sūnų ar tėvą. Taip, karas nuostabus dalykas, ir visai nesvarbu, su kuo kariauti. Bent kartą gyvenime vyras turi išeiti į karą.
Jis kalbėjo ilgai ir su užsidegimu. Dėstė, kaip puls priešą, vaizduotėje jau regėjo karo grobį, jo akys spindėjo kovos įkarščiu, o įrudęs veidas priminė senųjų didvyrių veidus iš dieviškosios knygos Šachnamė.
Pavydėjau jam, kad jis, paprastas žmogus, gerai žino, ką turi daryti, o aš susimąstęs neryžtingai žvalgausi į tolius. Per ilgai lankiau imperatoriškąją gimnaziją. Persiėmiau neryžtingumu, būdingu rusams.
Atvykome į stotį. Moterys, vaikai, seniai, gruzinų valstiečiai, Zakatalo klajokliai. Negalėjai suprasti, kur ir kodėl jie ketina važiuoti. Atrodė, kad ir patys nežino. Kaip nebylūs žemės luistai jie kiūtojo lauke, paskui šturmuodavo atvykusius traukinius visai nežiūrėdami, kur šie važiuoja. Prie laukiamosios salės durų kūkčiodamas sėdėjo senis sudraskytais kailiniais ir pūlingomis akimis. Jis buvo kilęs iš Lenkoranės prie Irano sienos ir jam atrodė, kad jo namas sugriautas, o vaikai žuvę. Pasakiau jam, kad Iranas su mumis nekariauja. Jis pažiūrėjo į mane su nepasitikėjimu.
Ne, pone, Irano kardai pernelyg ilgai rūdijo makštyse. Dabar kariai juos vėl galanda. Mus užplūs pabėgėliai, šacho kariauna sugriaus mūsų namus, nes mes gyvename netikėlių imperijoje. Irano liūtas nusiaubs mūsų kraštą. Mūsų dukteris išsives į vergiją, mūsų sūnus išniekins.
Jis aimanavo ilgai ir beprasmiškai. Mano goči ėmė brautis per minią skindamas man kelią. Vargais negalais pasiekėme peroną. Bukanosis garvežys buvo panašus į prieštvaninę pabaisą. Tos juodos mašinos skersai išilgai išraižė geltoną mūsų dykumą. Įlipę į vagoną uždarėme kupė duris. Davę konduktoriui arbatpinigių užsitikrinome ramybę. Sukryžiavęs kojas goči atsisėdo ant kušetės, apmuštos raudonu pliušu su auksu siuvinėtomis raidėmis ZŽD Užkaukazės geležinkelio, rusų kolonijinės politikos pasididžiavimo, inicialais. Traukinys pajudėjo.
Langas buvo uždarytas. Už jo pro šalį slinko dykuma, paskendusi geltonoje mieguistoje ramybėje. Smėlio jūroje tik kur ne kur kyšojo nedidukės plikos kalvos. Atidaręs langą apsidairiau. Nuo tolimų, nematomų jūrų per karšto smėlio kalvas pūtė vėsus vėjas. Raudoniu spindėjo sudūlėjusios uolos. Per akmenis ritosi tviskančios smėlio smiltys. Pavienės žolės rangėsi it gyvatės. Per smėlynus traukė karavanas. Šimtas ar daugiau kupranugarių, vienkuprių, dvikuprių, mažų ir didelių, išsigandę žvalgėsi į traukinį. Kupranugariams po kaklu buvo parišti varpeliai. Jie ritmingai skimbčiojo, ir kupranugariai žingsniavo pagal jų skambesį kinkuodami galvas. Karavanas kaip vienas kūnas tolygiai judėjo į klajoklių simfonijos apie klajojančią Azijos sielą taktą... Jei kuris kupranugaris suklumpa ar išsimuša iš ritmo, varpelis nebepataiko į taktą. Kupranugaris išgirsta, kad varpelis skamba ne taip, ir sunerimsta. Geidulinga dykuma pagimdė šį keistą gyvūną, žvėries ir paukščio hibridą, žavų, patrauklų ir kartu atstumiantį. Jame regi visą dykumą: jos platybes, jos vargus, jos kvėpavimą ir miegą.
Minkštas smėlis, pilkas ir monotoniškas, priminė amžinybės veidą. Apsnūdusi Azijos siela keliavo per amžinybę. Traukinys su trim auksu siuvinėtom raidėm dardėjo ne į tą pusę. Mano vieta buvo ten, tarp kupranugarių, juos vedančių žmonių, smėlynuose. Kodėl nepatraukiau avarinio stabdžio? Atgal! Atgal! Nenoriu niekur važiuoti! Monotoniškame amžinojo karavano varpelių skambėjime girdžiu kito pasaulio garsus.
Man nerūpi pasaulis už šių kalnų. Nei jo karai, nei miestai, nei carai, nei rūpesčiai, nei džiaugsmai, nei švara, nei purvas. Mes švarūs kitaip ir kitaip nuodėmingi, gyvename kitokiu ritmu, ir mūsų veidai kitokie. Tegul rieda sau tas traukinys į Vakarus. Aš liksiu čia.
Iškišau galvą pro langą. Karavanas liko tolumoje, aš žvelgiau į jį iš tolo. Apėmė neišpasakyta ramybė. Priešai nesikėsino į mano šalį. Užkaukazės dykroms niekas nekėlė grėsmės. Tegul mano goči eina į karą. Jis teisus, jis nesikaus nei už carą, nei už Vakarus. Jį apėmusi nuotykių karštinė, jis nori lieti kraują ir matyti verkiantį priešą. Kaip ir kiekvienas azijietis. Ir aš noriu į karą, visa savo esybe trokštu kruvino mūšio oro, vakarais matyti laužų dūmus virš didžiulio mūšio lauko. Karas puikus žodis, vyriškas ir stiprus kaip ieties dūris. Ir vis dėlto aš jau gimiau senas, su šimtmečių senumo smegenimis. Šitas karas ne mano reikalas. Ten aš negaliu laimėti. Turiu likti čia ir laukti dienos, kai priešas įžengs į mūsų žemę, mūsų miestą. Į šį karą tegu eina tie, kurie vaikosi šlovės. Bet mūsų šalyje turi likti pakankamai vyrų, galinčių atremti priešą vėliau. Mat širdies gilumoje jaučiu: kad ir kas nugalėtų šiame kare, esama pavojaus, tokio pavojaus, kuris didesnis už bet kokius caro rengiamus karo žygius. Nematoma jėga sugriebs karavano vadžias ir nuves jį naujais keliais į naujas ganyklas. Tai bus vakarietiški keliai, tie, kuriais nenoriu eiti. Todėl lieku namie. Tik tada, kai toji nematoma jėga puls mano pasaulį, aš išsitrauksiu kardą.
Atsilošiau į pagalves. Gerai, kad viską apmąsčiau. Galbūt žmonės kalbės, kad lieku namie, nes nenoriu skirtis su juodomis Nino akimis. Galbūt. Gal jie ir teisūs. Juk tos juodos akys man kaip gimtinės žemė, taip gimtinės žemė šaukia savo sūnų, kurį svetimšaliai nori nuvesti klaidžiais takais. Aš liksiu, kad apsaugočiau juodąsias gimtinės akis nuo tos nematomos jėgos.
Pažvelgiau į goči. Jis miegojo karingai knarkdamas.
DEVINTAS SKYRIUS
Miestas vangus ir tingus plytėjo rugpjūčio saulės kaitroje. Senas raukšlėtas jo veidas buvo nepakitęs. Daug rusų dingo iš miesto. Patraukė į mūšio laukus kautis už carą ir tėvynę. Policininkai vaikštinėjo po butus ieškodami vokiečių ir austrų. Naftos kaina pakilo, tad tiek šiapus, tiek anapus didžiosios sienos žmonės buvo labai patenkinti. Pranešimus apie karą skaitė tik nuolatiniai arbatinių lankytojai. Karas buvo kažkur toli, kitoje planetoje. Užkariautų ar priešams atiduotų miestų vardai buvo negirdėti, svetimi. Iš pirmųjų laikraščių puslapių maloniai žvelgė tikrų dėl pergalės generolų portretai. Neišvažiavau Maskvon į institutą. Nenorėjau per karą palikti gimtinės. Studijos niekur nepabėgs. Nemažai žmonių dėl to į mane šnairavo; šnairavo ir todėl, kad nėjau kariauti. Tačiau nuo savų namų stogo dairydamasis žemyn į margą miesto sumaištį supratau, kad joks caro kreipimasis niekada neatplėš manęs nuo gimtinės žemės, nuo gimtojo miesto sienos.
Tėvas nustebęs ir susirūpinęs klausinėjo:
Ar tu tikrai neisi į karą? Tu, Ali Chanas Širvanšyras?
Ne, tėve, aš nenoriu.
Dauguma mūsų protėvių krito mūšio lauke. Tai natūrali mirtis mūsų giminės vyrui.
Žinau, tėve. Aš irgi žūsiu mūšio lauke, bet ne dabar ir ne taip toli.
Geriau garbingai mirti negu negarbingai gyventi.
Aš negyvenu negarbingai. Šiame kare neturiu jokių įsipareigojimų.
Tėvas pažvelgė į mane nepatikliai. Nejaugi jo sūnus bailys?
Jau šimtąjį kartą jis pasakojo man mūsų šeimos istoriją: dar Nadyro Šacho laikais penki Širvanšyrai kovėsi už Sidabrinio liūto imperiją4. Keturi krito žygyje į Indiją. Vienas vienintelis grįžo iš Delio su gausiu grobiu. Jis nusipirko dvarų, pasistatė ne vienerius rūmus ir dar ilgai gyveno po rūstaus valdovo mirties. Bet Šachrūcho ir Huseino Chano kare tas mūsų protėvis perėjo į klastingojo kadžarų vado Aga Muhamedo pusę. Su aštuoniais sūnumis jis dalyvavo Aga Muhamedo žygiuose į Zendą, Chorasaną ir Gruziją. Tik trys iš jų liko gyvi, ir kai didysis eunuchas tapo šachu, stojo tarnauti jo palydoje. Jų palapinės stovėjo Aga Muhamedo stovykloje Šušoje tą naktį, kai šis buvo nužudytas. Devynių šeimos narių krauju Širvanšyrai sumokėjo už dvarus, kuriuos Širvane, Mazandarane, Gilane ir Azerbaidžane jiems dovanojo Aga Muhamedo įpėdinis Fetali, ramus ir geras žmogus. Trys broliai tapo šachinšacho vietininkais Širvane. Paskui atėjo rusai. Ibrahimas Chanas Širvanšyras gynė Baku, ir didvyriška jo mirtis prie Giandžos padidino Širvanšyrų giminės šlovę. Tik sudarius Turkmenčajaus taikos sutartį Širvanšyrų dvarai, vėliavos ir mūšio laukai buvo padalyti į dvi dalis. Tie Širvanšyrai, kurie liko Irane, valdant šachams Muhamedui ir Nasredinui dalyvavo karo žygiuose prieš turkmėnus ir afganus, o Rusijoje atsidūrę Širvanšyrai kovėsi už carą Krymo kare su turkais, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare ir žuvo kautynėse. Už tai gavome dvarų ir ordinų, o mūsų sūnūs išlaiko brandos egzaminus net jei nesugeba atskirti gerundijaus nuo gerundyvo.