Išsakęs savo ateities viziją jis nutilo. Iljasas Bekas ėmė juoktis.
Tada dar reikėtų uždrausti skaityti ir rašyti, leisti pasišviesti tik žvakėmis, o didžiausią kvailį išrinkti valdovu.
Mechmedas Haidaras patyčias praleido pro ausis.
Būtų neblogai, tarė jis, senovėje kvailių buvo daugiau negu dabar. Tie kvailiai rausė drėkinimo kanalus, o ne naftos gręžinius, apiplėšinėjo svetimšalius ir neleisdavo svetimšaliams mūsų plėšti. Seniau buvo daug daugiau laimingų žmonių.
Tą paprastą vaikiną norėjosi apkabinti ir išbučiuoti. Jis kalbėjo taip, tarsi pats būtų mūsų vargšės sausos ir išsekusios žemės grumstas.
Kažkas smarkiai pabeldė į langą. Dirstelėjau laukan. Į mane žvelgė tamsus randuotas veidas. Įkypos akys žibėjo.
Tai aš, Seidas Mustafa. Įleiskit vidun.
Nubėgau prie durų. Seidas Mustafa įvirto į kambarį. Jo emamė10 buvo nusmukusi ant prakaituotos kaktos. Žalia juosta atsirišusi, pilkas apsiaustas dulkėtas. Kritęs į krėslą jis vos gaudydamas kvapą iškošė:
Nachararianas pagrobė Nino. Prieš pusvalandį. Jie važiuoja link Merdekiano.
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
Mechmedas Haidaras pašoko ant kojų. Jo akutės dar labiau susiaurėjo.
Tuoj pabalnosiu arklius! sušuko bėgdamas pro duris.
Mano skruostai degė. Kraujas tvinksėjo smilkiniuose. Ausyse spengė. Atrodė, lyg kokia nematoma ranka trankytų lazda per galvą. Kaip per sapną girdėjau Iljaso Beko žodžius:
Tvardykis, Ali Chanai, tvardykis. Po valandos, kai juodu pasivysime, galėsi daryti ką nori.
Jis stovėjo priešais visas išblyškęs ir juosė man diržą su kaukazietišku durklu.
Laikyk, įbruko į rankas pistoletą. Būk ramus, Ali Chanai. Patausok įniršį keliui į Merdekianą.
Mechaniškai įkišau ginklą į kišenę. Prie manęs palinko rauplėtas Seido Mustafos veidas. Mačiau, kaip kruta storos jo lūpos, girdėjau padrikus žodžius.
Išėjau iš namų aplankyti išmintingojo mulos Hadži Machsudo. Išminčius apsistojęs šalia teatro. Vienuoliktą su juo atsisveikinau. Ėjau pro teatrą. Ką tik buvo pasibaigęs tas bedieviškas vaidinimas. Pamačiau, kaip Nino, lydima Nacharariano, lipa į automobilį. Automobilis vis nevažiavo. Man nepatiko Nacharariano veido išraiška. Prislinkau artyn pasiklausyti. Nino tarė: Ne, aš jį myliu. Šioje šalyje neliks akmens ant akmens, pasakė Nachararianas. Aš myliu jus labiau ir išplėšiu iš Azijos gniaužtų. Ne, atsakė Nino, vežkite mane namo. Jis įjungė variklį. Šokau ant bagažinės. Automobilis nuvažiavo prie Kipianių namų. Negirdėjau, apie ką jiedu kalbėjosi pakeliui. Bet kalbėjo daug. Prie namų automobilis sustojo. Nino verkė. Staiga Nachararianas ją apkabino ir pabučiavo, paskui sušuko: Jūs neturite pakliūti į rankas tiems laukiniams! ir dar kažką sušnabždėjo, aš nugirdau tik paskutinius žodžius: Pas mane į Merdekianą, paskui susituoksime Maskvoje ir išvyksime į Švediją. Mačiau, Nino jį atstūmė. Tada jis įjungė variklį ir automobilis nurūko tolyn. Puoliau čia iš paskutiniųjų...
Jis nebaigė sakinio, o gal aš daugiau nesiklausiau. Mechmedas Haidaras įvirtęs į kambarį šūktelėjo:
Arkliai pabalnoti!
Išskubėjome į kiemą. Pilnaties šviesoje pamačiau arklius. Tyliai žvingaudami jie trypė kanopomis.
Imk šitą, sušuko Mechmedas Haidaras paduodamas man pavadį. Pažvelgiau į žirgą ir apstulbau. Auksaplaukis Karabacho stebuklas, pulko vado Melikovo žirgas. Visame pasaulyje nebuvo nė dvylikos tokių žirgų. Mechmedas Haidaras žvelgė iš padilbų. Komendantas pasius. Niekas kitas niekada nebuvo užsėdęs ant jo žirgo. Bet jis greitas kaip vėjas. Netausok jo. Tu greitai juos pavysi.
Šokau į balną. Sudrožiau botagu per to įstabaus žirgo šoną. Jis galingai liuoktelėjo, ir aš bemat atsidūriau už kareivinių tvoros. Lėkiau šuoliais jūros krantu. Kupinas įtūžio pliekiau botagu žirgą. Namai mirguliavo prieš akis, iš po žirgo kanopų žiro žiežirbos. Mane pagavo nenusakomas įniršis. Trūktelėjau pavadį, arklys stojo piestu ir puolė pirmyn dar greičiau. Galiausiai liko už nugaros paskutinės molio trobelės. Mačiau mėnesienos užlietus laukus ir siaurą keliuką į Merdekianą. Nakties oras mane atvėsino. Dešinėje ir kairėje driekėsi moliūgų laukai. Apvalūs moliūgai priminė aukso grynuolius. Žirgas lėkė šuoliais nepaprastai greitai ir lengvai. Pasilenkiau prie pat karčių.
Tai štai kaip! Viską aiškiai regėjau prieš akis... Girdėjau kiekvieną jų žodį. Staiga perpratau Nacharariano planą. Enveras kaunasi Mažojoje Azijoje. Caro sostas svyruoja. Didžiojo kunigaikščio kariuomenėje yra armėnų batalionas. Jeigu priešas pralauš fronto liniją, osmanų kariuomenė plūstelės į Armėniją, Karabachą ir Baku. Nachararianas puikiai suprato, kuo tai gali baigtis. Aukso luitai, armėnų pinigai keliauja į Švediją. Kaukazo tautų draugystė baigėsi. Regiu juos abu teatro ložėje. Kunigaikštyte, niekas nesieja Rytų ir Vakarų, netgi meilė. Nino tyli ir klausosi. Visi, kuriems grasina osmanų kardas, turime laikytis vienas kito. Esame Europos pasiuntiniai Azijoje. Aš myliu jus, kunigaikštyte. Mes skirti vienas kitam. Stokholme gyvenimas paprastas ir lengvas. Ten Europa, Vakarai. Ir vėl tarsi būtų ištaręs tuos žodžius mano akivaizdoje: Šioje šalyje neliks akmens ant akmens. Galiausiai: Pati rinkitės savo likimą, Nino. Po karo persikelsime į Londoną. Būsime priimti karaliaus rūmuose. Europiečiai turi patys lemti savo likimą. Aš gerbiu Ali Chaną, bet jis barbaras, amžinas dykros vergas.
Sušniojau žirgui botagu ir šiurpiai surikau. Taip kaukia prieš mėnulį stepių vilkas. Tęsiamai ir liūdnai. Visa naktis susilieja tame stūgavime. Pasilenkiau į priekį. Pajutau peršėjimą gerklėje. Ko taip šaukiu jodamas Merdekiano keliu? Turiu patausoti įtūžį. Vėjas plakte plakė man veidą. Ašaros nuo vėjo, tikrai ne dėl ko nors kito. Aš neverkiu net ir supratęs, kad niekas nesieja Rytų ir Vakarų, net meilė. Ak, tos viliokės, tos žiburiuojančios gruzinių akys! Taip, esu kilęs iš stepių vilko, iš pilkojo tiurkų vilko. Kaip gerai Nachararianas viską apgalvojo: Susituoksime Maskvoje ir išvyksime į Švediją. Viešbutis Stokholme, švarus, šiltas, balti patalai. Vila Londone. Vila? Merdekiane Nachararianas turi vilą. Vidury vaismedžių sodų. Kaip ir visi Baku turtuoliai. Pastatyta iš balto marmuro ant jūros kranto, su korintinėm kolonom. Kas greitesnis automobilis ar Karabacho žirgas? Esu buvęs toje viloje. Raudonmedžio lova, raudona ir labai plati. Balti patalai kaip Stokholmo viešbutyje. Naktį jis nefilosofuos. Jis... žinoma, jis tą padarys. Man prieš akis lova ir gruziniškos akys, kuriose po baimės šydu slepiasi geismas. Suleidau dantis žirgui į sprandą. Žirgas lekia pirmyn. Greičiau, greičiau! Patausok įniršį, kol juos pavysi, Ali Chanai.
Keliukas toks siauras. Staiga ėmiau juoktis. Kokia laimė, kad esame Azijoje, atsilikusioje, laukinėje, necivilizuotoje Azijoje, kur nėra plentų, tik duobėti keliukai, lyg tyčia Karabacho žirgams. Kas greičiau įveiks tokį kelią automobilis ar Karabacho žirgas?
Moliūgai pakelėse atsukę man savo veidus. Jie tarsi sako: Čia labai blogi keliai, ne angliškiems automobiliams. Tik raiteliams, šuoliuojantiems ant Karabacho žirgų.
Ar žirgas išlaikys? Gal ir ne. Prieš akis iškilo Melikovo veidas. Tada Šušoje traukdamas kardą jis sušuko: Kunigaikštis Melikovas sėda ant žirgo tik tada, kai caras pašaukia į karą. Na ir kas! Tegul senojo karabachiečio širdis plyšta gedėdama žirgo! Dar vienas botago kirtis, dar. Vėjas tranko į veidą it kumščiais. Posūkis. Prie kelio brūzgynai, ir štai pagaliau tolumoje išgirstu variklio burzgimą. Kelią apšviečia žibintai. Automobilis! Lėtai velkasi duobėtu keliu. Europietiškas automobilis. Neskirtas Azijos keliams. Dar vienas kirtis botagu! Matau prie vairo Nachararianą. Ir Nino! Nino susigūžusi kamputyje. Kodėl jie negirdi mano žirgo kanopų dundesio? Nejaugi Nachararianas nesiklauso nakties garsų? Jis jaučiasi saugus savo europietiškame automobilyje pakeliui į Merdekianą. Reikia sustabdyti tą lakuotą dėžę. Tučtuojau! Užtaisau pistoletą. Na, mielas belge, atlik savo užduotį. Nuspaudžiu gaiduką. Siauras ugnies liežuvis akimirką nušviečia kelią. Sustabdau žirgą. Geras šūvis, taiklus šūvis, mielas belge. Kairė automobilio padanga subliūkšta kaip ūmai ištuštėjusi žarna. Lakuotoji dėžė sustojo! Prijoju, kraujas tvaksi smilkiniuose. Numetu ginklą į šalį, pats nebežinau, ką darau. Į mane sužiūra du veidai. Akys išsiplėtusios iš baimės.
Nachararianas virpančia ranka gniaužia pistoletą. Vis dėlto europietiškame automobilyje jis nesijautė toks saugus. Žiūriu į storus jo pirštus ir žiedą su dideliais deimantais. Dabar, Ali Chanai, gali duoti valią savo įniršiui. Išsitraukiu durklą. Toji drebanti ranka neiššaus. Melodingai zvimbdamas durklas lekia oru. Kur išmokau mėtyti durklą? Irane? Šušoje? Niekur! Mano kraujyje, mano gyslose glūdi žinojimas, kokia trajektorija skries durklas. Paveldėjau tą iš protėvių. Dar iš pirmojo Širvanšyro, kuris nužygiavo iki Indijos, užėmė Delį. Staiga pasigirsta neįtikėtinai spigus riksmas. Stora ranka išmeta revolverį. Riešu teka kraujo srovelė. Kaip puiku lieti priešo kraują ant Merdekiano vieškelio. Revolveris krinta ant žemės. Storas pilvas išvirsta iš automobilio, Nachararianas pasileidžia per kelią į krūmus. Nušoku nuo žirgo. Įkišu durklą į makštį. Nino sėdi tiesi ant minkštos automobilio sėdynės. Jos veidas bejausmis, sakytum, iškaltas iš akmens. Tik kūnas virpa, išgąsdintas naktinės dvikovos. Tolumoje išgirstu kanopų bildesį. Šoku į brūzgynus. Šakos tranko man veidą it priešo rankos. Po kojomis šiugžda lapai. Susibraižau rankas į sausas šakas. Krūmų tankmėje šnopuoja pjudomas žvėris Nachararianas. Viešbutis Stokholme! Storos lūpos prie Nino veido!
Staiga pamatau jį. Kliuvinėdamas rankomis jis braunasi per brūzgynus. Štai jau bėga moliūgų lauku prie jūros. Revolverį išmečiau ant vieškelio. Mano rankos, subraižytos dyglių, kraujuoja.
Štai ir laukas. Apvalūs moliūgai dairosi į mane atsukę kvailas savo marmūzes. Užminu ant vieno, ir jis drioksteli po kojom. Bėgu per lauką. Mėnulis žvalgosi žemyn, skleisdamas šaltą auksinę šviesą. Bus tau gabenti aukso luitus į Švediją, Nachararianai.
Štai. Sugriebiu jį už peties. Jis atsisuka, sustoja kaip įbestas, akys dega neapykanta kaip užklupto vagies. Užsimojęs trenkia man per žandą. Antrą kartą į krūtinę. Gerai, Nachararianai, išmokai Europoje boksuotis. Man apsvaigsta galva. Sekundę atima kvapą. Aš tik azijietis, Nachararianai. Niekada nesimokiau smūgiuoti žemiau juostos. Aš stepių vilkas, ir tik įniršis teikia man jėgų. Puolu ant jo, apkabinu per liemenį it medžio kamieną ir parmetu ant žemės. Kojomis įsiremiu į pilvą, rankomis apgniaužiu storą kaklą. Jis daužo mane kumščiais. Nusiritame per lauką. Štai jis užvirto ant manęs, rankomis gniaužia kaklą. Jo lūpos persikreipusios. Spiriu jam į pilvą. Užkulniai įsminga į riebų kūną. Jis atleidžia rankas. Akimirką matau pliką jo kaklą. Sudraskyta apykaklė persisukusi. Kaklas visiškai baltas. Iš mano gerklės išsiveržia duslus riksmas. Suleidžiu dantis į jo storą baltą kaklą. Štai kaip mes tą darome Azijoje, Nachararianai! Nesmūgiuojame žemiau juostos. Įsikertame į kaklą kaip pilkieji vilkai. Jaučiu, kaip kraujas tvinksi jo gyslose.