Kur jūs vykstate, Arslanai Aga?
Gydytis į Kislovodską. Mane lydi du tarnai.
Štai kaip, nusišypsojau. Jis žiūrėjo į mane nekalčiausiomis akimis. Sakykite, Arslanai Aga, kodėl nevažiavote tiesiai traukiniu?
Prisiekiu Alachu, norėjau įkvėpti tyro kalnų oro. Išlipau Machačkaloje ir patraukiau tiesiu keliu į Kislovodską.
Prisikimšęs pilną burną pyrago jis žiaumojo patenkintas.
Bet tiesus kelias už trijų dienų nuo čia!
Arslanas Aga nutaisė nustebusį veidą.
Tikrai? Tai mane neteisingai informavo. Bet vis tiek džiaugiuosi, bent jau jus aplankiau.
Tas stačiokas tik dėl to padarė tokį lankstą, kad galėtų namie papasakoti pasimatęs su manimi. Regis, tapau Baku garsenybe.
Įpyliau jam vyno, jis išgėrė dideliais gurkšniais. Tada pasidarė atviresnis.
Ar per tą laiką daugiau nieko nenužudėte, Ali Chanai? Maldauju, pasakykite man tiesą, aš tikrai niekam nepasakosiu.
O kaipgi! Dar dešimtį kitą.
Ką jūs sakote!
Susižavėjęs jis toliau maukė vyną. Aš vis pildžiau jo taurę.
Ar jūs vesite Nino? Mieste dėl to visi eina lažybų. Žmonės sako, kad vis dar ją mylite. Jis patenkintas nusijuokė, o paskui ir vėl ėmė gurkšnoti. Žinote, mes visi taip nustebome. Ištisas dienas tik apie tai tekalbėjome.
Negali būti. O kas naujo Baku, Arslanai Aga?
Baku? Nieko nauja. Pradėjo eiti naujas laikraštis. Darbininkai streikuoja. Mokytojai sako, kad jūs visada buvote karštakošis. Bet sakykite kaip jūs viską sužinojote?
Mielasis Arslanai, mano drauge, gana klausinėti. Dabar mano eilė. Ar matėte Nino? Arba kurį nors iš Nachararianų? Ką veikia Kipianiai?
Pyragas įstrigo vargšeliui skersai gerklės.
Ak, aš nieko nežinau, visiškai nieko. Nieko nemačiau. Taip retai išeinu iš namų.
Kodėl, mano drauge? Gal sirgote?
Taip taip, sirgau, net labai sirgau. Buvau pasigavęs difteritą. Tik pagalvokite kasdien man statydavo po penkias klizmas.
Gydytis į Kislovodską. Mane lydi du tarnai.
Štai kaip, nusišypsojau. Jis žiūrėjo į mane nekalčiausiomis akimis. Sakykite, Arslanai Aga, kodėl nevažiavote tiesiai traukiniu?
Prisiekiu Alachu, norėjau įkvėpti tyro kalnų oro. Išlipau Machačkaloje ir patraukiau tiesiu keliu į Kislovodską.
Prisikimšęs pilną burną pyrago jis žiaumojo patenkintas.
Bet tiesus kelias už trijų dienų nuo čia!
Arslanas Aga nutaisė nustebusį veidą.
Tikrai? Tai mane neteisingai informavo. Bet vis tiek džiaugiuosi, bent jau jus aplankiau.
Tas stačiokas tik dėl to padarė tokį lankstą, kad galėtų namie papasakoti pasimatęs su manimi. Regis, tapau Baku garsenybe.
Įpyliau jam vyno, jis išgėrė dideliais gurkšniais. Tada pasidarė atviresnis.
Ar per tą laiką daugiau nieko nenužudėte, Ali Chanai? Maldauju, pasakykite man tiesą, aš tikrai niekam nepasakosiu.
O kaipgi! Dar dešimtį kitą.
Ką jūs sakote!
Susižavėjęs jis toliau maukė vyną. Aš vis pildžiau jo taurę.
Ar jūs vesite Nino? Mieste dėl to visi eina lažybų. Žmonės sako, kad vis dar ją mylite. Jis patenkintas nusijuokė, o paskui ir vėl ėmė gurkšnoti. Žinote, mes visi taip nustebome. Ištisas dienas tik apie tai tekalbėjome.
Negali būti. O kas naujo Baku, Arslanai Aga?
Baku? Nieko nauja. Pradėjo eiti naujas laikraštis. Darbininkai streikuoja. Mokytojai sako, kad jūs visada buvote karštakošis. Bet sakykite kaip jūs viską sužinojote?
Mielasis Arslanai, mano drauge, gana klausinėti. Dabar mano eilė. Ar matėte Nino? Arba kurį nors iš Nachararianų? Ką veikia Kipianiai?
Pyragas įstrigo vargšeliui skersai gerklės.
Ak, aš nieko nežinau, visiškai nieko. Nieko nemačiau. Taip retai išeinu iš namų.
Kodėl, mano drauge? Gal sirgote?
Taip taip, sirgau, net labai sirgau. Buvau pasigavęs difteritą. Tik pagalvokite kasdien man statydavo po penkias klizmas.
Nuo difterito?
Taip.
Gerkite, Arslanai Aga, vynas taiso sveikatą.
Jis vėl išgėrė, tada aš pasilenkiau prie jo ir paklausiau:
Mielas drauge, kada paskutinį kartą kalbėjote tiesą?
Jis pakėlė į mane nekaltas akis ir atvirai prisipažino:
Mokykloje, kai reikėjo atsakyti, kiek yra triskart trys.
Jis jau buvo gerokai įkaušęs, tas vaikinas. Ėmiau jį tardyti. Vynas buvo saldus, o Arslanas Aga dar labai jaunas. Jis prisipažino atjojęs čia iš gryno smalsumo, nesirgęs jokiu difteritu ir atmintinai žinąs visus Baku sklandančius gandus.
Nachararianai nori tave nužudyti, tarškėjo jis, tik laukia patogaus momento. Jiems nėra kur skubėti. Kartais užeidavau pas Kipianius. Nino ilgai sirgo. Paskui ją buvo išvežę į Tiflisą. Dabar ji ir vėl sugrįžo. Mačiau ją per pokylį pas gubernatorių. Žinai, ji gėrė vyną lyg vandenį ir visą vakarą juokėsi. Ir šoko tik su rusais. Tėvai norėjo išsiųsti ją į Maskvą, bet ji nesutiko. Kasdien vaikštinėja po miestą, visi rusai ją įsimylėję. Iljasas Bekas gavo ordiną, o Mechmedas Haidaras buvo sužeistas. Nachararianų vila sudegė, girdėjau kalbant, kad ją padegė tavo draugai. Ak, dar štai kas. Nino įsitaisė šunį ir kasdien jį negailestingai muša. Niekas nežino, kaip ji tą šunį vadina: vieni sako, kad Ali Chanu, kiti kad Nachararianu. O aš manau, kad ji vadina jį Seidu Mustafa. Mačiau ir tavo tėvą. Jis sakė mane prikulsiąs, jeigu ir toliau tiek daug plepėsiu. Kipianiai nusipirko Tiflise namą. Galbūt persikels ten visam laikui.
Pasižiūrėjau į jį su užuojauta.
Kas iš tavęs išeis, Arslanai Aga?
Pažvelgęs į mane girtomis akimis jis atsakė:
Padišachas.
Kas?
Noriu būti padišachas kokioje nors gražioje šalyje ir turėti daug kareivių.
Daugiau nieko nenori?
Dar noriu numirti.
Kodėl?
Nes priešas puls mano karalystę.
Aš nusijuokiau, o jis labai įsižeidė.
Tie niekšai trim dienoms įkišo mane į karcerį.
Kur? Mokykloje?
Taip, ir atspėk kodėl. Už tai, kad parašiau straipsnį į laikraštį. Apie tai, kaip mokyklose žiauriai elgiamasi su vaikais. O Dieve, koks kilo pasipiktinimas!
Bet, Arslanai Aga, argi padorus žmogus rašinėja straipsnius į laikraščius?
Žinoma, rašinėja, kai sugrįšiu, parašysiu ir apie tave. Neminėdamas vardo. Juk aš diskretiškas, be to, esu tavo draugas. Maždaug taip: Kruvino priešo baimė, arba apgailėtinas mūsų tautos paprotys.
Jis ištuštino butelį iki dugno, nuvirto ant demblio ir tuoj pat užmigo. Atėjęs jo tarnas nepritariamai palingavo galva, lyg sakytų: Ar ne gėda, Ali Chanai, taip nugirdyti vaiką.
Išėjau laukan. Tikra žiurkė tas Arslanas Aga. Tikriausiai pusę to, ką pasakojo, primelavo. Kam Nino mušti šunį? Įdomu, kaip ji tą šunį pavadino.
Nusileidau kaimo keliuku ir prisėdau pakelėj. Uolos stūksojo lyg šešėliai mėnesienoje ir supo mane grėsme. Ką jos slepia? Praeitį ar aistras? Žvaigždės tamsiame danguje priminė Baku žiburius. Tūkstančiai spinduliukų, atklydusių iš begalybės, atsispindėjo mano akyse. Taip sėdėjau visą valandą dairydamasis po dangų.
Vadinasi, ji šoka su rusais, galvojau, ir staiga taip įsigeidžiau sugrįžti į miestą, užbaigti tos lemtingos nakties košmarą. Pro mane šnarėdamas šmurkštelėjo driežas. Nutvėriau jį. Išgąsdinta širdelė tvaksėjo mano saujoje. Paglosčiau šaltą odą. Mažos akutės net nekrustelėjo tai baimė, o gal išmintis? Pakėliau jį prie akių. Jis buvo panašus į gyvą sustingusį akmenį, toks senut senutėlis sugrubusia oda.
Nino, tariau jam galvodamas apie šunį, Nino, gal ir man tave prilupti? Bet kaip primušti driežą?
Staiga tas padarėlis atvėrė burną. Iškišo smailą liežuvėlį, paskui bemat vėl įtraukė. Nusijuokiau. Tas liežuvėlis buvo švelnus ir laibas. Atlenkiau pirštus, ir driežas pasislėpė tamsoje tarp akmenų.
Grįžau į namus. Arslanas vis dar miegojo ant grindų. Jo galvą ant kelių laikė rūpestingas tarnas.
Užlipau ant stogo ir iki rytinio namazo rūkiau kanapes.
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
Nė pats nežinau, kaip tai atsitiko. Vieną dieną prabudau ir pamačiau priešais stovinčią Nino.
Pasidarei toks miegalius, Ali Chanai, tarė ji prisėsdama ant mano čiužinio kraštelio, be to, baisiai knarki, o tau tai netinka.
Nė kiek nenustebau.
Tai dėl kanapių, atsakiau niūriai.
Nino linktelėjo.
Tai liaukis jas rūkęs.
Kaip tu gali mušti šunį, beširde?
Šunį? Ak taip! Kaire ranka nutveriu jį už uodegos, o dešine tol vanoju per nugarą, kol pradeda kaukti.
O kaip tu jį vadini?
Kilimandžaru, ramiai atsakė Nino.
Pasitryniau akis ir staiga viskas vėl iškilo prieš akis: Nachararianas, Karabacho žirgas, mėnesienos užlietas kelias ir Nino Seido balne.
Nino, sušukau pašokdamas, kaip tu čia atsidūrei?
Arslanas Aga visam miestui pasakoja, kad tu nori mane nužudyti. Kai tik išgirdau, iškart atvažiavau. Ji palinko prie manęs ašarotomis akimis. Taip tavęs ilgėjausi, Ali Chanai.
Mano pirštai paniro į tankius jos plaukus. Pabučiavau ją, jos lūpos prasivėrė svaigindamos savo šiluma. Parverčiau ją ant patalo, nuplėšiau drabužius, jos oda buvo švelni ir kvapni. Švelniai ją glosčiau, ji giliai alsavo žvelgdama į mane, mažos krūtys virpėjo mano rankose. Smarkiai suspaudžiau ją, ji sudejavo mano glėbyje. Po oda ryškėjo smulkūs šonkauliai. Padėjau galvą jai ant krūtinės.
Nino, jos vardą ištariau taip, tarsi jame slypėtų kokia nepaprasta galia, ir viskas aplinkui pranyko. Liko tik dvi didelės, pilnos ašarų gruziniškos akys, kuriose atsispindėjo baimė, smalsumas ir ūmus, aštrus skausmas.
Ji neverkė, tik staiga nėrė po antklode ir pasislėpė šiltuose pūkuose. Padėjo galvą man ant krūtinės, ir kiekvienas jos lieso kūnelio krustelėjimas buvo it išganingo lietaus ištroškusios žemės šauksmas. Atsargiai nutraukiau antklodę. Laikas sustojo.
Išvargę ir laimingi tylėjome. Staiga Nino tarė:
Tai jau galiu važiuoti namo, nes matau, kad visai nesirengi manęs žudyti.
Ar tu viena atvažiavai?
Ne, mane atvežė Seidas Mustafa. Pasakė, kad nuveš pas tave, bet tuoj pat užmuš, jeigu tave nuvilsiu. Jis sėdi su revolveriu ir laukia. Jeigu nuvyliau, pašauk jį.
Nepašaukiau. Pabučiavau ją.
Tik dėl to ir atvažiavai?
Ne, atsakė ji atvirai.
Tai paaiškink man kai ką.
Ką?
Kodėl tą naktį sėdėdama Seido balne tylėjai?
Iš išdidumo.
O kodėl dabar esi čia?
Irgi iš išdidumo.
Suėmęs jos plaštaką apčiupinėjau kiekvieną pirštelį.
O Nachararianas?
Nino pasitrynė nosyte man į krūtinę.
Nachararianas? tyliai pakartojo. Nemanyk, kad jis pagrobė mane prieš mano valią. Žinojau, ką darau, galvojau, kad elgiuosi teisingai. Bet klydau. Dėl visko buvau kalta aš ir turėjau mirti. Todėl ir tylėjau, todėl ir čionai atvykau. Na štai, dabar tu žinai viską.
Pabučiavau šiltą jos delną. Ji kalbėjo tiesą, nors Nachararianas buvo negyvas ir tiesa kėlė jai pavojų.