Bijau, Nino, kad bent jau iš pradžių negali.
Na gerai, šaltai tarė ji, eik jau.
Nuėjau prislėgtas. Sėdėjome su Seidu didžiulėje bibliotekoje ir gėrėme arbatą. Jis kalbėjo ketinantis iki to laiko, kai iš Baku bus išvyti rusai, pagyventi pas savo garsųjį dėdę Mešchede. Aš jam pritariau. Seidas buvo mandagus vyras. Jis nepasiteiravo apie Nino, net neištarė jos vardo. Staiga atsidarė durys.
Labas vakaras, Seidai.
Nino balsas buvo ramus, bet ne be įtampos. Mustafa pašoko. Jo randuotame veide atsispindėjo siaubas. Nino atsisėdo ant demblių.
Gal įpilti dar arbatos, Seidai?
Už durų pasigirdo nerimastingas šlepsėjimas. Širvanšyrų giminės garbė buvo amžiams suteršta. Seidas tik po kelių minučių atitoko nuo išgąsčio.
Piktdžiugiškai šypsodamasi Nino kalbėjo:
Neišsigandau kulkosvaidžių, nebijosiu ir tavo eunuchų.
Taip ir sėdėjome visi trys iki vėlaus vakaro. Mat Seidas buvo taktiškas žmogus.
Prieš einant miegoti prie manęs priėjo nusižeminęs eunuchas.
Aga, žinau, kad nusipelniau bausmės. Turėjau nenuleisti nuo jos akių. Bet kas galėjo pagalvoti, kad ji šitaip baisiai neišauklėta. Tai mano kaltė.
Putliame jo veide atsispindėjo atgaila.
DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS
Keista! Kai ant nafta persisunkusių Bibi Eibeto krantų nuaidėjo paskutiniai šūviai, maniau, kad niekada nebebūsiu laimingas. Po keturių savaičių kvepiančiuose Šimrano soduose mane užvaldė ramybė. Tarsi būčiau iš naujo atradęs tėvynę. Gyvenau kaip augalas, alsuojantis gaiviu Šimrano oru.
Į miestą važiuodavau retai. Aplankęs giminaičius vaikštinėdavau lydimas tarnų klaidžių Teherano turgaus labirintu.
Siauri praėjimai, prekeivių būdelės, panašios į palapines, viskas po milžinišku moliniu gaubtu. Gėriuosi rožėmis, apžiūrinėju riešutus, kilimus, šalius, šilkus ir juvelyrinius dirbinius. Aptinku ąsočių su auksiniais raštais, senovinių papuošalų, tymo pagalvių, nepaprastų kvepalų. Sunkūs sidabriniai tomanai pranyksta iraniečio prekeivio kišenėje. Mano tarnai eina apsikrovę visokiausiomis rytietiškomis grožybėmis. Viskas skirta Nino. Gal jos akys nebesidairys po rožyną taip išgąstingai?
Tarnai sulinkę nuo naštos. Einu toliau. Vienoje turgaus kertėje pastebiu Korano knygas, įrištas tymu, su tapytomis miniatiūromis: mergina po kiparisu, šalia princas su migdolinėmis akimis; medžiojantis šachas, ietis ir sprunkanti stirna. Vėl suskamba sidabriniai tomanai. Tolėliau prie žemo staliuko sutūpę du pirkliai. Vienas iš plačios kišenės išsitraukia sidabrinę monetą ir duoda kitam. Šis atidžiai ją apžiūri, patikrina dantimis, pasveria ant nedidukių svarstyklių ir įmeta į didelį maišą. Šimtą, tūkstantį, gal dešimt tūkstančių kartų pirklys trauks tomanus iš kišenės, kol grąžins skolą. Jo veidas orus. Tai prekyba! Šventas reikalas! Net ir pats Pranašas buvo pirklys.
Viskas turguje susimaišę kaip labirinte. Greta pirklių būdelėje tūno išminčius ir sklaido knygos lapus. To senio veidas primena apsamanojusius rašmenis uoloje. Ilgais plonais pirštais jis atsargiai verčia pageltusius, apipelijusius folianto lapus, iš kurių sklinda Širazo rožių aromatas, Irano lakštingalų čiulbėjimas, aidi ilgesingos giesmės, žvelgia migdolinės akys ilgomis blakstienomis.
Šnabždesys, triukšmas, šūksmai. Deru švelnių spalvų senovišką kilimą iš Kermano. Nino mėgsta tokius. Kažkas parduoda rožių vandenį ir rožių aliejų. Tūkstančiai rožių susilieja viename rožių aliejaus lašelyje kaip tūkstančiai žmonių ankštame Teherano turgaus labirinte. Regiu Nino, palinkusią ties indeliu su rožių aliejumi.
Tarnai stovi šalia jau visai nusikamavę.
Nugabenkite visa tai į Šimraną. Aš grįšiu vėliau.
Tarnai pranyko žmonių spūstyje. Dar keli žingsniai, ir pasilenkęs žengiau pro žemas iranietiškos čaichanos duris. Viduje buvo pilna žmonių. Viduryje vyras ruda barzda. Prisimerkęs jis deklamavo Hafizo meilės eiles. Klausytojai dūsavo iš susižavėjimo. Paskui jis pradėjo skaityti iš laikraščio:
Amerikoje išrasta mašina, kuri visam pasauliui paskelbia ištartus žodžius. Mūsų didysis valdovas šachinšachas Sultanas Achmedas Šachas Bagešachas, kuris spinduliuoja kaitriau už saulę, kurio rankos siekia Marsą ir kurio sostas aukštesnis už visą pasaulį, savo rūmuose priėmė Anglijos karaliaus pasiuntinius. Ispanijoje gimė vaikas su trim galvomis ir keturiomis kojomis. Liaudis tai laiko blogu ženklu.
Nustebę klausytojai ėmė pliaukšėti liežuviais. Rudabarzdis sulankstė laikraštį ir vėl užtraukė prodainiu eiles. Šįsyk apie karžygį Rustamą ir jo sūnų Zochrabą12. Aš jo beveik nesiklausiau. Žvelgiau į auksaspalvę garuojančią arbatą. Galvojau ne viskas vyksta taip, kaip turėtų.
Aš Irane, gyvenu rūmuose ir esu patenkintas. Nino gyvena tuose pačiuose rūmuose ir visiškai nepatenkinta. Dagestane ji savo noriu pakėlė visus nepriteklius. O čia niekaip negali susitaikyti su iraniečių gyvensena. Nori vaikštinėti su manimi gatvėmis, nors policija draudžia. Vyras ir moteris negali kartu nei priimti svečių, nei eiti pasivaikščioti. Ji prašo manęs, kad parodyčiau miestą, ir labai susierzina, kai bandau ją nuo to sumanymo atkalbėti.
Mielai parodyčiau tau miestą, Nino. Bet nevalia tavęs rodyti miestui.
Jos didelės, tamsios, sutrikusios akys žvelgia priekaištingai. Kaip man ją įtikinti, kad chano žmonai nedera vaikštinėti po miestą be čadros? Pripirkau jai brangiausių čadrų.
Tik pažvelk, Nino, kokios jos gražios. Puikiai apsaugo veidą nuo saulės ir dulkių. Aš ir pats mielai apsigobčiau čadra.
Ji tik liūdnai nusišypso ir padeda čadrą į šalį.
Veido dangstymas žemina moterį, Ali Chanai. Apsisiautusi čadra imčiau pati save niekinti.
Tada parodžiau jai policijos potvarkius. Ji juos suplėšė, tad užsakiau iš visų pusių uždangstytą karietą šlifuoto stiklo langais.
Taip išvažiavome kartu su ja į miestą. Patrankų aikštėje ji pamatė mano tėvą ir užsigeidė su juo pasisveikinti, tai buvo siaubinga. Kad ją nuraminčiau, supirkau pusę turgaus...
Sėdėjau vienas ir žvelgiau į arbatos puodelį.
Nino nyksta iš nuobodulio, o aš nieko negaliu pakeisti. Ji nori susipažinti su moterimis iš europiečių kolonijos. Bet to daryti negalima. Chano žmona neturi bendrauti su kitatikėmis. Jos ims ją guosti dėl nepakeliamo gyvenimo hareme, ir ji iš tiesų jo nebeištvers.
Neseniai Nino viešėjo pas mano pusseseres ir tetas ir grįžo namo visiškai sumišusi.
Ali Chanai, šaukė ji pasibaisėjusi, jos kamantinėjo, kiek kartų per dieną tu apdovanoji mane savo meile. Jos sako, kad tu nuolat būni su manimi. Sužinojo iš savo vyrų. Ir neįsivaizduoja, kad mes galėtume dar ką nors veikti. Jos davė man kažkokių žolelių, saugančių nuo džinų, ir patarė nešioti amuletą nuo nužiūrėjimo. Tvirtino, kad jis apgins mane nuo visų varžovių. Tavo teta Sultan Chanum klausė, ar nepavargstu būdama vienintelė tokio jauno vyro žmona, ir visoms magėjo išsiaiškinti, kaip sugebu sulaikyti tave nuo lankymosi pas berniukus šokėjus. Tavo pusseserė Suata kamantinėjo, ar dar nebuvai užsikrėtęs gėdinga liga. Jos vienu balsu tvirtino, kad belieka man pavydėti. Ali Chanai, aš jaučiuosi lyg apmėtyta mėšlu.
Guodžiau ją kaip įmanydamas. Ji kiūtojo kampe lyg įsibauginęs vaikas, baikščiai dairėsi aplinkui ir ilgai negalėjo nurimti.
Arbata visai ataušo. Sėdėjau arbatinėje, kad žmonės pamatytų: ne visą savo laiką leidžiu hareme. Nedera visą laiką sėdėti pas žmoną. Pusbroliai jau ima tyčiotis iš manęs. Žmonai dera skirti tik tam tikras valandas. Kitos leidžiamos savo nuožiūra. Bet aš esu vienintelis, galintis prablaškyti Nino, aš jos laikraštis, teatras, kavinė, būrys pažįstamų ir kartu sutuoktinis. Todėl negaliu palikti jos vienos, todėl su didžiausiu malonumu pripirkau turguje galybę daiktų, nes šį vakarą dėdė rengia tėvo garbei priėmimą, dalyvaus net ir vienas iš šacho sūnų, o Nino turės likti namie, su eunuchu, kuris baudžiasi ją išauklėti.
Išėjęs iš turgaus nuvažiavau į Šimraną. Susimąsčiusi Nino sėdėjo didelėje kilimais išklotoje menėje priešais visą kalną auskarų, apyrankių, šilkinių skraisčių ir kvepalų buteliukų. Netardama nė žodžio ji švelniai mane pabučiavo, ir staiga apėmė neviltis. Eunuchas atnešė šerbeto nepritariamai skersakiuodamas į dovanas. Nepritinka taip lepinti žmoną.
Irane gyvenimas užverda naktį. Naktį žmonės gyvesni, mintys lengvesnės, pokalbiai paprastesni. Dieną slegia karštis, dulkės ir purvas. Naktį Iranas tarsi persimaino. Tai visiškai kitoks pasaulis, tokio nemačiau nei Baku, nei Dagestane, nei Gruzijoje. Žavėjausi tuo savotišku prakilniu pasauliu, mylėjau jį. Aštuntą valandą prie mūsų namų sustojo dėdės karietos, viena tėvui, kita man. Taip reikalauja etiketas. Priešais kiekvieną karietą stovėjo trys tarnai su žibintais ant ilgų karčių, šviesa krito ant įkaitusių veidų. Jaunystėje tiems žmonėms išpjaunama blužnis, jie skirti vien bėgti prieš karietą ir grėsmingai šaukti: Saugokitės!
Kelyje žmonių nepasitaikė, tačiau bėgikai nesiliovė šūkavę, mat to irgi reikalauja etiketas. Važiavome ankštomis gatvelėmis palei nesibaigiančias pilkas molio sienas, už kurių stovėjo kareivinės, namukai, rūmai ar kokios įstaigos. Aukštos tvoros slepia Irano gyvenimą nuo pašalinių akių.
Mėnesienos nušviesti turgaus krautuvėlių kupolai priminė balionus, laikomus krūvoje kažkokios nematomos rankos. Sustojome prie masyvių bronzinių vartų. Vartai atsidarė, įvažiavome į rūmų kiemą.
Kai šiuose namuose lankiausi vienas, prie vartų stovėjo tik senas tarnas apdriskusiais drabužiais. Šiandien vartai buvo nukabinėti gėlių pynėmis ir žibintuvais, o kai karietos sustojo prie slenksčio, mums nusilenkė aštuoni tarnai.
Erdvų kiemą į dvi dalis skyrė žema tvora. Anapus buvo haremas. Ten tryško fontanas, giedojo lakštingala. Vyrų kieme buvo paprastas keturkampis baseinas su auksinėmis žuvelėmis.
Išlipome iš karietų. Dėdė pasveikino mus tarpdury žemai nusilenkdamas, paskui palydėjo į namus. Didžioji salė su paauksuotomis kolonomis ir raižytais mediniais paneliais buvo pilna žmonių. Vyrai buvo su papachomis, emamėmis, vilkėjo plačius rudo plono audinio drabužius. Viduryje sėdėjo senyvas vyras stambia kumpa nosimi, žilais plaukais ir vešliais antakiais jo aukštybė šachzadė. Mums įėjus visi atsistojo. Pirmiausia pasisveikinome su šachzadė, paskui su visais kitais. Tada susėdome ant minkštų pagalvių. Visi pasekė mūsų pavyzdžiu. Taip pasėdėjome porą minučių, paskui vėl visi pakilome ir ėmėme vieni kitiems lankstytis. Ir vėl susėdome, įsivyravo prakilni tyla. Tarnai atnešė kvapnios arbatos mėlynuose puodeliuose. Per rankas keliavo krepšeliai su vaisiais. Pirmas tylą nutraukė jo aukštybė.