Iljasas Bekas nerūpestingai papurtė galvą.
Apie ką tu kalbi! Mes juk turime diplomatų, jie sudarys su rusais taikos sutartį. Armija turės kitų uždavinių. Jis bakstelėjo į pietines mūsų sienas. Armija turės traukti čia, prie sienos su Armėnija. Ten maištas. Generolas Mechmandaras, gynybos ministras, jau davė įsakymą.
Nebuvo prasmės įtikinėti, kad diplomatija sėkminga tik tada, kai ją paremia kariuomenė.
Anglai išėjo iš miesto. Šventiškai išpuoštomis gatvėmis traukė mūsų kariai, žygiuojantys prie Armėnijos sienos, o prie sienos su Rusija, Jalamoje, liko tik keletas pasieniečių ir valdininkų. Ministerijoje mes rengėme sutartis tiek su baltaisiais, tiek su raudonaisiais. Tėvas nutarė grįžti į Iraną. Mes su Nino atsisveikinome su juo uoste. Pažvelgęs į mus jis liūdnai paklausė, ar nenorime vykti kartu.
Ką veiksi Irane, tėve?
Galbūt vesiu, atsakė jis abejingai ir iškilmingai su mumis atsibučiavo. Lankysiu jus kartkartėmis, o jeigu ši valstybė subyrėtų... na, aš juk turiu keletą dvarų Mazandarane.
Tėvas užlipo trapu, stovėjo ant denio ir ilgai mojavo mums, senajai miesto sienai, didingam Mergelės bokštui, miestui ir dykrai, iš lėto dingstančiai iš akių.
Mieste buvo karšta, užuolaidos ministerijoje buvo pusiau nuleistos. Atvyko pasiuntiniai iš Rusijos. Jų veidai buvo nemalonūs, klastingi. Jie abejingai paskubomis pasirašė šūsnis dokumentų sutarčių, straipsnių, pastabų ir pataisų ir išvažiavo.
Ką veiksi Irane, tėve?
Galbūt vesiu, atsakė jis abejingai ir iškilmingai su mumis atsibučiavo. Lankysiu jus kartkartėmis, o jeigu ši valstybė subyrėtų... na, aš juk turiu keletą dvarų Mazandarane.
Tėvas užlipo trapu, stovėjo ant denio ir ilgai mojavo mums, senajai miesto sienai, didingam Mergelės bokštui, miestui ir dykrai, iš lėto dingstančiai iš akių.
Mieste buvo karšta, užuolaidos ministerijoje buvo pusiau nuleistos. Atvyko pasiuntiniai iš Rusijos. Jų veidai buvo nemalonūs, klastingi. Jie abejingai paskubomis pasirašė šūsnis dokumentų sutarčių, straipsnių, pastabų ir pataisų ir išvažiavo.
Gatvės skendo dulkėse ir smėlyje, karštas vėjas plaikstė popieriaus skiautes. Uošviai išvyko visai vasarai į Gruziją. Sieną Jalamoje vis dar saugojo vos keli patruliai ir tarnautojai.
Asadula, kreipiausi į ministrą, Jalamoje kitapus sienos trisdešimt tūkstančių raudonarmiečių.
Žinau, atsakė jis niūriai. Mūsų miesto komendantas mano, kad tai tik manevrai.
O jeigu ne?
Jis pažvelgė į mane suirzęs.
Mūsų reikalas sudarinėti sutartis. Visa kita Alacho valioje.
Išėjau į gatvę. Prie parlamento durų stovėjo sargybiniai, išblizginti jų durtuvai tviskėjo saulėje. Rusų darbininkai grasino streiku, jei vyriausybė neleis tiekti naftos Rusijai.
Žmonės rinkosi čaichanose, skaitė laikraščius, lošė nardais. Vaikai stumdėsi karštose dulkėse. Miestą užliejo kaitra, iš minareto girdėjosi kvietimas:
Kelkitės melstis! Kelkitės melstis! Geriau melstis nei miegoti!
Aš nemiegojau, gulėjau ant kilimo užsimerkęs ir galvojau, kad Jalamos pasienio punktui grasina trisdešimt tūkstančių rusų kareivių.
Nino, tariau, labai karšta, mūsų Lėlytė nepratusi prie saulės, o ir tu mėgsti medžius, pavėsį ir vandenį. Ar nenorėtum vasarą pabūti pas tėvus Gruzijoje?
Ne, atsakė ji griežtai, nenoriu.
Nespyriau jos. Nino susimąsčiusi suraukė kaktą.
Mums reikia išvažiuoti drauge, Ali Chanai, mieste karšta. Juk turi dvarą prie Giandžos, apsuptą sodų ir vynuogynų. Važiuokime ten, tu būsi kaip namie, o Lėlytė pavėsyje.
Nebuvo kaip prieštarauti. Susiruošėme ir išvažiavome. Mūsų traukinio vagoną puošė naujasis Azerbaidžano herbas.
Iš stoties į Giandžos miestą ėjo platus dulkėtas kelias. Žemi namai supo bažnyčias ir mečetes. Išdžiūvusios upės vaga skyrė musulmonų ir armėnų kvartalus. Parodžiau Nino akmenį, prie kurio prieš šimtą metų nuo rusų kulkos žuvo mano protėvis Ibrahimas. Atvykome į dvarą. Tingūs buivolai gulėjo iki krūtinės panirę į šaltą vandenį. Kvepėjo pienu, vynuogės buvo sulig karvės akimi. Valstiečiai nusiskutę viršugalvius, o priekyje plaukai perskirti sklastymu. Sodo gilumoje stovėjo nedidelis namukas su medine veranda. Lėlytė, pamačiusi arklius, šunis ir vištas, prajuko.
Įsikūrėme name, ir aš ilgam pamiršau ministeriją, sutartis ir pasienio punktą Jalamoje.
Gulėjome žolėje, Nino kramsnojo karčius žolės stiebelius. Jos veidas, įrudęs saulėje, buvo skaistus ir ramus kaip dangus virš Giandžos. Dvidešimtmetė Nino vis dar buvo lieknesnė, nei įprasta Rytuose.
Ali Chanai, šita Lėlytė tik mano. Kitą kartą gims berniukas, jį galėsi turėti sau.
Paskui ji ėmė kurti Lėlytės ateities planus: tenisas, Oksfordas, prancūzų ir anglų kalba, visai pagal europietiškus papročius.
Aš nieko nesakiau, nes Lėlytė buvo dar labai maža, o Jalamoje stovėjo trisdešimt tūkstančių rusų. Žaidėme pievoje ir valgėme medžių šešėlyje ant patiestų kilimų. Nino plaukiojo upelyje, kiek aukščiau nuo tos vietos, kur maudėsi buivolai. Ateidavo valstiečiai su apvaliomis kepuraitėmis, nusilenkdavo savo chanui ir siūlydavo krepšius persikų, obuolių ir vynuogių. Neskaitėme laikraščių, negaudavome laiškų, pasaulis išsiteko mūsų dvaro ribose, ir buvome beveik tokie pat laimingi kaip Dagestane.
Vieną vėlyvą vasaros vakarą sėdėdami kambaryje staiga išgirdome tolimą žirgo kanopų bildesį. Išėjau į verandą nuo žirgo nušoko žmogus, vilkintis juodą čerkesę.
Iljasai Bekai, sušukau tiesdamas jam rankas.
Jis neatsakė į pasveikinimą. Stovėjo apšviestas žibalinės lempos, veidas papilkėjęs, skruostai įdubę.
Rusai užėmė Baku, tarė.
Aš linktelėjau lyg seniai būčiau žinojęs. Nino stovėjo už manęs, jai išsprūdo nuostabos šūksnis.
Kaip tai įvyko, Iljasai Bekai?
Naktį iš Jalamos atvažiavo traukiniai su rusų kareiviais. Jie apsupo miestą, ir parlamentas kapituliavo. Ministrai, kurie nespėjo pabėgti, buvo suimti, parlamentas paleistas. Rusai darbininkai stojo į savo tautiečių pusę. Baku kariuomenės nebuvo, ji visa prie sienos su Armėnija. Aš ketinu telkti savanorių būrį.
Apsidairiau. Nino dingo viduje, tuo tarpu tarnai kinkė arklius į karietą. Nino krovė daiktus kalbindama Lėlytę savo protėvių kalba. Paskui važiavome per laukus, Iljasas Bekas jojo šalia. Tolumoje mirgėjo Giandžos šviesos. Akimirksnį praeitis ir ateitis susipynė. Mačiau išblyškusį, rimtą Iljasą Beką su durklu prie diržo ir Nino, susikaupusią, orią kaip kadaise melionų lauke ties Merdekianu.
Naktį įvažiavome į Giandžą. Gatvėse buvo pilna žmonių, veidai sutrikę ir įsitempę. Ant tilto, skiriančio armėnų ir musulmonų kvartalus, stovėjo kareiviai su užtaisytais šautuvais, o vyriausybės rūmų balkone deglų nušviesta plevėsavo Azerbaidžano vėliava...
TRISDEŠIMTAS SKYRIUS
Sėdėjau prie didžiosios Giandžos mečetės sienos. Priešais stovėjo lėkštė sriubos, kieme gulinėjo pavargę kareiviai. Nuo upės girdėjosi kulkosvaidžio tratėjimas. Tas bjaurus garsas buvo užpildęs visą mečetės kiemą. Azerbaidžano respublikai buvo likusios vos kelios dienos.
Sėdėjau didžiajame kieme pasidėjęs sąsiuvinį ir greitai užsirašinėjau prisiminimus.
Kas nutiko per tą laiką, per aštuonias dienas, kai apsistojome su Nino Giandžos viešbučio kambarėlyje?
Tu visai išprotėjai, tarė Iljasas Bekas.
Buvo trečia valanda nakties, Nino miegojo gretimame kambaryje.
Tu visai išprotėjai, pakartojo jis vaikštinėdamas pirmyn atgal po kambarį.
Sėdėjau prie stalo, ir man buvo visiškai tas pat, ką mano II-jasas Bekas.
Aš liksiu čia. Atžygiuos savanoriai, ir mes kausimės. Aš nebėgsiu iš savo tėvynės.
Kalbėjau tyliai, lyg sapnuodamas. Iljasas Bekas sustojo ir liūdnai, priekaištingai pažvelgė į mane.
Ali Chanai, mes kartu mokėmės gimnazijoje, mušdavomės su rusais per didžiąją pertrauką. Jojau tau iš paskos, kai vijaisi Nacharariano automobilį. Pargabenau Nino namo, pasisodinęs ant savo balno. Mes kartu kovėmės prie Cicianašvilio vartų. O dabar tu turi išvykti. Dėl Nino, dėl savęs, dėl šalies, kuriai tikriausiai dar būsi reikalingas.
Jeigu tu pasilieki, pasilieku ir aš.
Aš lieku, nes nieko daugiau neturiu, nes moku vadovauti kareiviams ir jau turiu gatvės mūšių patirties. Važiuok į Iraną, Ali Chanai.
Negaliu išvykti į Iraną, negaliu ir į Europą.
Priėjau prie lango. Apačioje liepsnojo deglai, žvangėjo metalas.
Ali Chanai, mūsų respublika neišsilaikys nė aštuonių dienų.
Aš abejingai linktelėjau. Pro šalį praėjo ginkluoti žmonės.
Išgirdau žingsnius gretimame kambaryje, tarpdury išdygo Nino apsimiegojusiomis akimis.
Nino, tariau jai, paskutinis traukinys į Tiflisą išvyksta po dviejų valandų.
Nino, tariau jai, paskutinis traukinys į Tiflisą išvyksta po dviejų valandų.
Taip, Ali Chanai, važiuojam.
Ne, išvažiuosi tu su vaiku. Aš atvyksiu vėliau. Turiu dar pasilikti. O tau reikia išvažiuoti. Dabar viskas kitaip nei anuomet Baku. Situacija visiškai kitokia, tu negali pasilikti, Nino. Dabar tu turi vaiką.
Kažką dar sakiau, lauke liepsnojo deglai, o kambario kampe nuleidęs galvą stovėjo Iljasas Bekas.
Nino miegai išlakstė. Ji lėtai priėjo prie lango ir dirstelėjo laukan. Kai pažvelgė į Iljasą Beką, šis nusuko akis. Nino sustojo kambario viduryje palenkusi galvą į šoną.
O kaip Lėlytė? paklausė. Mes turime vaiką, o tu nenori vykti kartu?
Aš negaliu, Nino.
Tavo prosenelis žuvo ant Giandžos tilto, prisimenu iš istorijos egzamino.
Ji staiga atsisėdo ant žemės ir sudejavo kaip mirtinai sužeistas žvėris. Akys buvo sausos, kūnas drebėjo. Paskui suriko. Iljasas Bekas išbėgo iš kambario.
Aš pas jus atvažiuosiu, Nino. Tikrai atvažiuosiu po kelių dienų.
Nino ir toliau dejavo, o apačioje žmonės giedojo žūstančios respublikos himną.
Staiga Nino nutilo ir įsmeigė priešais nereginčias akis. Paskui atsistojo. Aš paėmiau lagaminus, suvystytą Lėlytę, ir mes tylėdami nulipome viešbučio laiptais. Iljasas Bekas laukė automobilyje. Per minią vargais negalais nusigavome į stotį.
Trys keturios dienos, Nino, kalbėjo Iljasas Bekas, tik trys keturios dienos, ir Ali Chanas bus su jumis.
Taip, ramiai linktelėjo Nino. Mes pagyvensime Tiflise, paskui išvažiuosime į Paryžių. Turėsime namą su sodu, o kitas vaikas bus berniukas.
Taip, Nino, viskas taip ir bus.
Mano balsas skambėjo aiškiai ir tvirtai. Ji spaudė man ranką žvelgdama kažkur į tolį...
Bėgiai priminė ilgas gyvates, iš tamsos išniręs traukinys grėsmingą pabaisą.
Ji paskubomis mane pabučiavo.
Lik sveikas, Ali Chanai. Po trijų dienų pasimatysime.