Jis laikė ją priglaudęs prie savęs tvirtai ir užtikrintai nebuvo jokių abejonių nei grabaliojimo. Jis suteikė jai progą pasipriešinti, bet kol platus delnas glostė jai nugarą, Savana galvojo, kad tik paskutinė kvaiša galėtų bėgti nuo šitokių glamonių, nuo jo lūpų karščio.
Todėl prigludo dar arčiau, perbraukė delnais jam per nugarą iš apačios į viršų ir apkabino už kaklo.
Džeradas spėliojo, kokia ji yra iš tikrųjų. Spėliojo nuo tos akimirkos, kai ji atsistojo savo sode, kur sodino gėles, ir pažvelgė į jį. Dabar jis pajuto jos ilgų gražių rankų jėgą, švelnių putlių lūpų karštį. Ji atsivėrė jam taip, lyg jau būtų ją lietęs šimtus kartų, o jos skonis buvo nuostabiai pažįstamas. Prie jo prigludęs kūnas, kiekvienas tvirtas, išraiškingas jo linkis buvo erotiškas ir savas.
Džeradas panardino pirštus į plaukus ir iš lėto atlošė jos galvą, norėdamas pasimėgauti lūpomis. O kai šiltos lūpos prigludo prie jo, pajuto, kad ji atsako į bučinį ir taip pat mėgaujasi.
Palengva, atsargiai jis atsitraukė patyrinėti veido. Savanos akys žvelgė ramiai. Gal tik buvo kiek patamsėjusios. Džeradas jautė jų širdys plaka vienu ritmu ir ji jaučia tą patį ką ir jis. Tačiau Savana nė nevirptelėjo.
Ko reikia, kad ši moteris pradėtų virpėti?
Džeradas suprato, kad jam reikės atskleisti šią paslaptį, kaip ir daugelį kitų, kurios slepiasi tamsiose, neįžvelgiamose jos akyse.
Bet jeigu prireiks, tarė jis, tikrai galėsiu rekomenduoti kitą advokatą.
Ji kilstelėjo antakį. Koks jis šaltakraujis, kalba ramiai, o jos viduje viskas verda. Dėkinga jam už pažadą Savana nusišypsojo.
Ką gi, ačiū.
Atsiprašau, tarė Džeradas suskambėjus telefonui. Klausau, Sisi. Jis nukreipė žvilgsnį nuo Savanos į laikrodį. Tikrai, sumurmėjo pamatęs, kad jau šiek tiek po penkių. Gerai, eikite. Aš pats užrakinsiu kontorą. Beje, Sisi, dėl to laiško, kurį padiktavau ryte. Pirmojo? Taip. Nesiųskite jo. Noriu dar šį tą pakeisti.
Savana susimąsčiusi žvelgė į Džeradą. Jis sekretorei leidžia eiti namo, vadinasi, jie liks vieni. Puikiai suprato, ką reiškia toks žvilgsnis, kokiu Džeradas į ją žiūrėjo. Žinojo, kas nutinka tarp vyro ir moters po tokio geidulingo bučinio.
Metams bėgant ji išmoko būti labai atsargi ir labai... išranki. Vienai auginti vaiką didelė atsakomybė. Vyrai gali atsirasti ir išnykti, o sūnus atėjo amžiams. Ji ne iš tų moterų, kurios aklai leidžiasi į nuotykius, tenkina vyrų užgaidas ar reaguoja, kai kas nors parodo dėmesį.
Vis dėlto į gyvenimą Savana žiūrėjo blaiviai. Vyras, kuris paleidžia namo sekretorę ir šiuo metu varto kalendorių tikrindamas dienotvarkę, ketina tapti jos meilužiu.
Sekretorė skuba į pasimatymą, paaiškino Džeradas padėjęs telefono ragelį. Atrodo, kontorą šiandien uždarysime laiku. Pakreipęs galvą jis nužvelgė Savaną. Norėčiau kaip nors taktiškai jūsų paklausti, iš kur gavote šį švarką?
Švarką? suglumusi Savana žvilgtelėjo į apačią. Pasisiuvau.
Juokaujate.
Savana timptelėjo apatinę lūpą, veidas įgavo keistą išraišką tarp nepasitenkinimo ir pašaipos, jai būdingu judesiu ji kilstelėjo smakrą tai kuo aiškiausiai rodė, kad vos valdosi.
Ką? Ar aš nepanaši į moterį, kuri moka siūti? Neatrodau laiminga namų šeimininkė?
Susidomėjęs Džeradas prisėdo ant stalo krašto ir suėmęs už jos puikaus švarko atlapo perbraukė tarp pirštų.
Gražiai pasiūta. Ką dar mokate daryti?
Ką tik reikia. Ji nesipriešino, kai Džeradas prisitraukė ją prie savęs. Atvirkščiai, uždėjo rankas jam ant pečių ir paniro į bučinį.
Dar anksti, suniurnėjo jis.
Kaip pažiūrėsi.
Kur Brajanas?
Pas Kesę. Truputį nustebusi, kad jis to klausia, Savana pakreipė galvą ir vėl paskendo bučinyje. Man reikia pasiimti Brajaną apie šeštą. Turiu dar pusvalandį.
Tai truks ilgiau. Jis sujudėjo, apkabino ją per klubus ir intymiai truktelėjo sau į tarpkojį. Gal gali paskambinti ir paklausti, ar Kesė neprieštarautų, jei Brajanas pabus pas ją iki septynių? Jis švelniai krimstelėjo jai apatinę lūpą. Arba iki pusės aštuonių?
Ji jautė malonumą atrišdama jam kaklaryšį.
Tikriausiai galiu.
Gerai. Išsiaiškink, o tada eisime į kitą gatvės pusę.
Į kitą gatvės pusę?
Ankstyvos vakarienės.
Savana atsitraukė ir įsistebeilijo į jį.
Vakarienės?
Taip. Kiek abejodamas, ar išsilaikys ant kojų, Džeradas paskubomis atsistojo, kol dar pajėgė atsispirti troškimui nuplėšti nuo jos drabužius, parversti ant grindų ir užvaldyti. Noriu nusivesti tave vakarienės.
Kodėl?
Man būtų malonu praleisti su tavimi valandą kitą. Ant tavęs, pagalvojo jis. Tavyje. O varge. Stengdamasis atrodyti visiškai ramus Džeradas apėjo stalą ir ėmė vartyti adresų kartoteką. Štai Kesės numeris.
Aš žinau Kesės numerį. Tikra nesąmonė, kad ji turi giliai atsikvėpti norėdama nusiraminti, o jis stovi šaltas ir ramus. Kas čia vyksta, Džeradai? Juk abu suprantame, kad ne vakarienė mums rūpi.
Jam viduriai susigniaužė į mazgą. Galėtų paimti ją. Čia. Dabar. Viskas taip paprasta. O viskas, kas paprasta, yra įtartina.
Norėčiau pavakarieniauti su tavimi, Savana. Ir pasikalbėti. Jis pats surinko Kesės telefono numerį ir ištiesė ragelį Savanai. Gerai?
Ji kurį laiką dvejojo. Paskui gūžtelėjo pečiais ir paėmė ragelį.
Gerai.
***
Restoranas buvo neprašmatnus, valgiaraštyje įprasti amerikietiški kepsniai. Savana sukiojo tarp pirštų taurę ir laukė, ką toliau darys Džeradas.
Vadinasi, siuvi drabužius?
Kartais.
Šypsodamasis jis atsirėmė į medinio suolelio atkaltę.
Kartais? atkartojo klausiamai žvelgdamas į ją.
Ji pamanė, kad Džeradas bando užmegzti pokalbį. Na, jeigu taip, galima ir pasikalbėti.
Išmokau siūti, nes taip pigiau nei pirkti krautuvėje, o aš nenorėjau vaikščioti nuoga. Ir dabar kartais pasisiuvu ką nors savo malonumui.
Tačiau pragyvenimui užsidirbi kaip knygų iliustratorė, ne kaip siuvėja?
Mėgstu žaisti spalvomis ir piešti. Man pasisekė.
Pasisekė?
Abejodama jo draugišku domėjimusi Savana truktelėjo pečiais.
Juk iš tikrųjų tau visai nerūpi išgirsti mano gyvenimo istoriją, tiesa, Džeradai?
Rūpi. Jis nusišypsojo padavėjai, atnešusiai užsakytus patiekalus. Gali pradėti nuo bet kurios vietos, paragino.
Savana papurtė galvą ir pasmeigė šakute gabalėlį aštrios vištienos, kurios užsisakė patarta Džerado.
Gyveni čia visą gyvenimą, tiesa? paklausė ji.
Tiesa.
Didelė šeima, seni draugai ir kaimynai. Čia tavo šaknys.
Taip.
Aš noriu, kad mano sūnus įleistų šaknis. Turėtų ne tik stogą virš galvos, bet ir šaknis.
Kurį laiką Džeradas tylėjo. Jos balse nuskambėjęs nuožmus, ugningas ryžtas jį žavėjo, bet kėlė ir abejonių.
Kodėl čia?
Todėl, kad čia ne Vakarai. Tai pirmoji priežastis. Norėjau pabėgti nuo dulkių, lygumų, saulės kepinamų mažų miestelių. Ši vieta man patiko, paaiškino ji. Dešimt metų traukiau Rytų kryptimi. Atrodo, jau ganėtinai toli nukeliavau.
Džeradas nieko nesakė ir ji truputį atsipalaidavo. Jis tikrai mokėjo klausytis.
Aš neieškojau Brajanui jokio konkretaus miesto. Tik norėjau, kad pasijustų priklausantis kokiai nors vietai...
Bendruomenei?
Taip. Kad gyventų mažame miestelyje, turėtų draugų, o kaimynai jį pažinotų ir šauktų vardu. Bet pati norėjau šiokio tokio privatumo. Man to reikėjo. Be to...
Ko dar?
Mane čia kažkas traukė, galiausiai prisipažino Savana. Gal tai kraujo šauksmas, protėvių balsas, nes aš jaučiau... supratau, kad čia bus mano namai. Ši žemė, šios kalvos. Miškai. Jūsų miškai mane šaukė. Ji linksmai nusišypsojo. Argi ne keista?
Mane jie šaukia visą gyvenimą, atsakė Džeradas taip paprastai, kad jos šypsena pranyko. Niekur kitur negaliu jaustis laimingas. Kurį laiką gyvenau mieste, nes tai atrodė patogu. Maži miesteliai ir ilgi pasivaikščiojimai po mišką nepatiko mano buvusiai žmonai.
Jeigu jis gali jos klausinėti, tai gali ir ji.
Kodėl ją vedei?
Atrodė, kad taip reikia. Dabar jau jis susiraukė. Aišku, tai nieko gero nesako apie mus abu. Mes nuosaikiai vienas kitam patikome, gerbėme vienas kitą ir sudarėme itin civilizuotą, protu pagrįstą, bet visiškai beaistrę vedybų sutartį. Po dvejų metų įvykusios skyrybos taip pat buvo civilizuotos, pagrįstos protu ir beaistrės.
Buvo sunku, o gal net neįmanoma įsivaizduoti, kad ką tik ją bučiavęs vyras gali ką nors daryti be aistros.
Nepraliejote nė lašo kraujo?
Nė lašo. Abu buvome pernelyg protingi, kad pradėtume draskytis. Vaikų neturime. Džeradas su kartėliu prisiminė, kad jo buvusioji nenorėjo gimdyti. Ji pasiliko savo pavardę.
Šiuolaikiška, gerai apgalvota santuoka.
Teisingai supratai. Viską pasidalijome per pusę ir pasukome savais keliais. Elgėmės garbingai, niekas nenukentėjo.
Susidomėjusi Savana pakreipė galvą.
Tau nepatiko, kad ji nepasirinko tavo pavardės?
Jis norėjo paneigti, bet paskui tik gūžtelėjo pečiais.
Taip, man tai nepatiko. Nesu tokių laisvų pažiūrų. Tai vienas iš tų dalykų, kurie racionaliems dviejų žmonių santykiams suteikia emocinį atspalvį. Esu išdidus.
Iš dalies esi teisus, sutiko Savana. Antra vertus, savo pavardę, kuria didžiuojiesi ir kuri kadaise buvo suteikta tau, troškai perduoti savo vaikams.
O tu nuovoki, sumurmėjo Džeradas.
Ne vien teisininkai sugeba skaityti žmonių mintis. Be to, aš suprantu, ką žmogui reiškia vardas. Kai gimė Brajanas, ilgai spoksojau į blanką, kurį reikėjo užpildyti. Galvojau, ką įrašyti skiltyje Tėvas. Juk įrašiusi jo tėvo pavardę suteikčiau ją ir sūnui. Savo sūnui, pakartojo tyliai.
O tu nuovoki, sumurmėjo Džeradas.
Ne vien teisininkai sugeba skaityti žmonių mintis. Be to, aš suprantu, ką žmogui reiškia vardas. Kai gimė Brajanas, ilgai spoksojau į blanką, kurį reikėjo užpildyti. Galvojau, ką įrašyti skiltyje Tėvas. Juk įrašiusi jo tėvo pavardę suteikčiau ją ir sūnui. Savo sūnui, pakartojo tyliai.
Tai ką įrašei?
Ji atsitokėjo, sugrįžo iš tų laikų, kai sulaukusi vos septyniolikos jau buvo viena. Visiškai viena.
Įrašiau, kad tėvas nežinomas, atsakė ji. Nes jis buvo nebesvarbus. Užteko mano pavardės.
Jis niekada nematė Brajano?
Nematė. Tą dieną, kai pasakiau esanti nėščia, jis susikrovė daiktus ir lyg raketa išlėkė nežinoma kryptimi. Tik nesakyk, kad tau manęs gaila, perspėjo ji, užbėgdama Džeradui už akių. Jis padarė man paslaugą. Šešiolikmetei lengva pamesti galvą dėl gražuolio nutrūktgalvio, bet gyventi su juo lengva nebūtų.
Ką pasakei Brajanui?
Tiesą. Visada jam sakau tiesą... arba tai, kas labai arti tiesos, nes nenoriu jo įskaudinti. Man negėda prisipažinti, kad kadaise buvau ganėtinai kvaila ir įsivaizdavau esanti įsimylėjusi. Dėkoju likimui, už kvailumą jis apdovanojo mane tokiu puikiu sūnumi.