O koks jis, tavo nuomone, turi būti?
Gyvas.
Tada tau tikrai pavyko. Jis atsigręžė į ją. Ar parduodi paveikslus?
Jeigu man už juos gerai sumoka.
Ketinau prašyti Reganos, kad ji šį tą pakeistų mano biure. Regana yra mano brolienė, priminė jis. Ji šauniai pasidarbavo viešbutuke, kurį atnaujino kartu su mano broliu. Gal ir tu norėtum pasirūpinti mano biuro interjeru?
Stebėdama Džeradą ir gurkšnodama vyną Savana mąstė. Buvo jau palaidojusi tokius troškimus. Priminė sau, kad tapyba tėra pomėgis. Kas daugiau galėtų būti moteriai, neturinčiai specialaus išsilavinimo?
Juk jau sakiau, kad mylėsiuosi su tavimi.
Jam pavyko nusijuokti, nors juokas strigo staiga perdžiūvusioje gerklėje.
Taip, sakei, bet dabar mes kalbame apie tavo tapybą. Gal norėtum parduoti kai kuriuos darbus?
Nori pasikabinti savo kontoroje?
Ar dar neaišku?
Savana priminė sau, kad nereikia skubėti, nebūtina parodyti, kiek daug jai tai reiškia.
O ar ne geriau būtų pasikabinti keletą gražių pastelių?
Man patinka tavo audringas potėpis, Savana.
Ji nusijuokė pradžiugindama Džeradą.
Pirmiausia pažiūrėkime, ką pasiūlys tavo brolienė. Tada ir pasikalbėsime. Ji grįžo į virtuvę užkaisti vandens makaronams.
Tu teisi. Gal užsuk į tą viešbutuką ir pasižiūrėk, ką juodu su Reifu ten nuveikė.
Mielai pažiūrėsiu, pažadėjo Savana.
Galiu po vakarienės tave ten nuvežti.
Manęs laukia Brajano namų darbai. Nuoširdžiai apgailestaudama ji papurtė galvą. Jaučiu, teks užsiimti daugiaženklių dalyba.
Tuo atveju... Džeradas paėmė butelį ir pripylė abi taures vyno, leisk pasiūlyti truputį svaigalų dėl drąsos.
Savana tikrai nesitikėjo, jog jis pasiliks pas juos po vakarienės. Dar mažiau tikėjosi, kad galiausiai įsitaisys su jos sūnumi prie virtuvės stalo su atverstu aritmetikos vadovėliu.
Ji padavė jam puodelį kavos jis tuo metu uždavinių sprendimą susiejo su beisbolu. Pamačiusi, kaip tai įtraukė sūnų, Savana apgailestavo pati nesugalvojusi tokios gudrybės.
Tikriausiai dėl to, kad skaičiai ją gąsdino. Ir išvis mokymasis varė siaubą. Suprato vieną dieną sūnus ją pralenks, tai ir jaudino, ir žadino gėdos jausmą.
Net Brajanas nežinojo, kiek naktų ji negalėjo užmigti, atsikėlusi vartė jo vadovėlius, pasiryžusi išmokti tiek, kad prireikus galėtų jam padėti.
Tikriausiai dėl to, kad skaičiai ją gąsdino. Ir išvis mokymasis varė siaubą. Suprato vieną dieną sūnus ją pralenks, tai ir jaudino, ir žadino gėdos jausmą.
Net Brajanas nežinojo, kiek naktų ji negalėjo užmigti, atsikėlusi vartė jo vadovėlius, pasiryžusi išmokti tiek, kad prireikus galėtų jam padėti.
Vadinasi, tau reikia padalyti visą sumą iš mušimų skaičiaus, pasakė Džeradas ir pasitaisė raginius akinius, tai pamačius Savaną užplūdo geismas.
Taip, taip! Brajano akys nušvito. Tai šaunu. Prikandęs liežuvį jis rūpestingai, netgi pagarbiai rašė skaičius. Juk jie dabar žaidėjai. Patikrink, mama.
Kruopščiai tikrindama sprendimus Savana šypsojosi.
Gerai padirbėjote. Ji pabučiavo Brajano suveltus plaukus. Abudu.
Tai kodėl manęs niekas nepabučiuoja? pasiteiravo Džeradas.
Ji nekaltai pakštelėjo jam į skruostą, bet Brajanas vis tiek springo juoku.
Argi taip dera elgtis prie stalo?
Užsimerk, pasiūlė jam Džeradas ir pats pabučiavo Savaną.
Dingstu iš čia... pareiškė Brajanas garsiai užvertęs vadovėlį.
Tiesiai į vonią, pabaigė jo mintį Savana.
Ai, o kam? Jis maldaujamai pažvelgė į Džeradą.
Iš tiesų, pradėjo Džeradas, man regis, mano klientas nusipelnė pertraukos.
Tikrai? pašaipiai nutęsė Savana, bet jos žodžius užgožė Brajano džiaugsmo šūksniai.
Taip, pertraukos! Pavyzdžiui, valandos prie televizoriaus.
Teismas neprieštarauja, Džeradas metė Brajanui reikšmingą žvilgsnį ir uždėjo ranką jam ant peties, kad mano klientui būtų leidžiama atsipalaiduoti trisdešimt minučių priešais televizorių, nes jis įvykdė ankstesnį teismo sprendimą ir stengėsi pasitaisyti. Paskui laisva valia ir neprieštaraudamas privalės vykdyti naują teismo sprendimą.
Savana iškvėpė pro sukąstus dantis.
Šviesos gesinamos pusę dešimtos, sumurmėjo.
Gerai! Brajanas iškėlė aukštyn kumštį. Reikėjo prašyti valandos, pasakė Džeradui.
Tai palankiausias sprendimas, kokio galėjai tikėtis. Pasikliauk manimi, juk esu tavo advokatas.
Brajano veide nušvito šypsena.
Nuostabu. Ačiū, pone Makeidai. Labanakt, mamyte.
Pasakei puikią spontanišką kalbą, pašnibždomis tarė Savana, kai sūnus nulėkė laiptais į jos miegamąjį pasiimti mažo nešiojamojo televizoriaus.
Neištvėriau. Kiek susidrovėjęs Džeradas susikišo rankas į kišenes. Jis man priminė, ką reiškia, kai esi devynerių metų vaikas ir beviltiškai trokšti dar vieną valandą neiti miegoti. Ar mane už tai niekinsi?
Savana atsiduso, paskui paėmė tuščius kavos puodelius ir nunešė į kriauklę.
Ne. Gražiai pasielgei, kad jį užstojai. Be to, jis vis tiek būtų iškaulijęs tą pusvalandį iš manęs.
Jis jo užsitarnavo. Džeradas nusišypsojo, kai ji žvilgtelėjo į jį per petį. Aš taip pat. Galų gale, mes įveikėme tą matematikos užduotį.
Ir tu nori trisdešimt minučių atsipalaiduoti priešais televizorių?
Ne. Jis nusiėmė akinius ir įsikišo į marškinių kišenę. Aš noriu, kad eitum su manimi į mišką pasivaikščioti. Savana suraukusi antakius žvilgtelėjo į laiptus ir Džeradas paėmė ją už rankos. Toli neisime. Ei, Brajanai! sušuko jis. Mes einame pasivaikščioti!
Puiku, atskriejo abejingas atsakymas.
Džeradas nukabino jos džinsinę striukę nuo vagio prie virtuvės durų.
Saulei nusileidus oras atvėsta.
Tik į miškelį, perspėjo Savana vilkdamasi striukę. Iš ten bus girdėti, jei Brajanas ją pašauks.
Gerai, tik į miškelį, sutiko Džeradas ir paėmė ją už rankos. Ar jautiesi čia vieniša, kai lieki viena visą dieną?
Ne, man patinka būti vienai. Ji išėjo su juo į lauką. Oras buvo vėsokas, o giedrame danguje ryškiai spindėjo žvaigždės. Mėgstu tylą ir ramybę.
Jie nulipo nelygiais laipteliais, sumeistrautais atšlaitėje, ir siauru takeliu patraukė į tamsų mišką.
Čia pirmąkart pabučiavau mergaitę.
Jie žengė tarp žaliuojančių medžių.
Tikrai?
Taip. Pusseserę Džoaną.
Pusseserę?
Trečios eilės, paaiškino Džeradas. Iš motinos pusės. Tada auksaplaukė garbanė birželio dangaus spalvos akimis pasigrobė mano širdį. Man buvo vienuolika.
Jaukiai jausdamasi žvaigždžių šviesoje ir miško šešėliuose Savana nusijuokė.
Vėlai subrendai.
Jai buvo dvylika.
Vadinasi, tau patiko vyresnės moterys.
Dabar, kai pasakei, galvoju, gal iš tiesų ji man patiko, nes buvo vyresnė. Įsiviliojau ją į mišką vieną malonų vasaros vakarą, kai leidosi raudona saulė ir šūkavo lėliai.
Labai romantiška.
Man teko sukaupti visą drąsą, kad pabučiuočiau ją prie vingiuojančio upelio vasaros vakaro prieblandoje, kvepiant sausmedžio žiedams.
Kaip miela.
Būtų buvę, jeigu ne mano broliai, kurie mus sekė ir viską matė. Jie ėmė šūkauti lyg šmėklos. Pusseserė Džoana pradėjo verkti ir bėgte pasileido į mūsų namus. Broliai paskui ilgai mane erzino. Todėl teko su jais susiremti ir apginti savo garbę. Devinas sulaužė man pirštą ir nuo tada aš nustojau domėtis pussesere Džoana.
Tai taip pat miela. Brendimo ritualai.
Nuo to laiko geriau išmokau bučiuoti miške gražias mergaites.
Kai Džeradas atgręžė ją į save ir ėmė bučiuoti, Savana turėjo pripažinti, kad jis teisus. Daug ko išmoko.
Kur dabar tavo pusseserė Džoana?
Gyvena su trimis vaikais gražiame dviejų aukštų name Virdžinijos Bičo priemiestyje. Dirba ne visą darbo dieną, prekiauja nekilnojamuoju turtu. Atsidusęs jis priglaudė lūpas Savanai prie kaktos. Ji vis dar auksaplaukė garbanė vasaros dangaus akimis.
Vienas iš Makeidų miško vaiduoklių. Ji atsigręžė ir pažvelgė pro medžius. Matė savo namelyje degančias šviesas. Sūnus ten saugus. Papasakok man apie kitus.
Garsiausi yra du kapralai. Vienas vilki mėlyna uniforma, kitas pilka. Per Antietamo mūšį jie pasimetė nuo savo būrių. Džeradas apkabino ją per pečius ir jie nuėjo draugiškai, vienodu žingsniu. Kapralai susitiko čia, šiame miške. Jaunuoliai buvo ką tik pradėję skustis barzdą. Iš baimės ar pareigos, o gal ir dėl abiejų priežasčių, jie puolė vienas kitą. Abu buvo sunkiai sužeisti ir nušliaužė į priešingas puses. Vienas iš jų į ūkį.
Jūsų?
Taigi... Sąjungos armijos kareivis, sužeistas priešo kardu. Mano prosenelis, kuris nebuvo šiauriečių šalininkas, rado jį prie rūkyklos. Pasakojama, kad tas mirštantis vaikinas jam priminė kare žuvusį sūnų, todėl ir įnešė jį į namus. Padarė viską, ką galėjo, bet buvo per vėlu. Vaikinas mirė kitą dieną ir prosenelio šeima, bijodama pasekmių, palaidojo jį viename iš mūšio laukų, bet kapo vietos nepažymėjo.
Tai jis pasiklydo, sumurmėjo Savana, ir dabar klaidžioja po mišką negalėdamas rasti kelio namo.
Panašiai.
O kitas kapralas?
Sugebėjo nusigauti iki Barlou namo. Tarnaitė įleido jį vidun, šeimininkė jau norėjo sužeistu kariu pasirūpinti, bet jos vyras staiga ėmė ir nušovė jį.
Savana nesudrebėjo. Ji buvo pripratusi prie žiaurumų, mažų ir didelių.
Ar todėl, kad jis matė ne berniuką, o tik ne tos spalvos uniformą?
Taip ir buvo. Tada namų šeimininkė Abigalė Barlou nusigręžė nuo savo vyro ir užsisklendė savyje. Po kelerių metų ji mirė.
Taip ir buvo. Tada namų šeimininkė Abigalė Barlou nusigręžė nuo savo vyro ir užsisklendė savyje. Po kelerių metų ji mirė.
Liūdna istorija. Daug beprasmių mirčių, todėl daug ir neramių vaiduoklių. Tačiau čia... Savana užsimerkė ir atsigręžė į vėją. Čia visuomet jauku. Tie vaiduokliai nenori būti užmiršti. Ar tau įdomu sužinoti, kur tiksliai jie kovėsi?
Kažkas jos balse privertė Džeradą pažvelgti atidžiau.
Kur?
Ji vėl atsimerkė. Akys atrodė tamsesnės už šešėlius, paslaptingesnės už naktį.
Penkiasdešimt jardų į vakarus, prie akmenų krūvos po rauplėtu medžiu.
Džeradas pajuto, kaip šalti pirštai suėmė už sprando. To negalėjo būti, juk jos ranką jis laikė savojoje.
Taip. Sėdėjau prie tų akmenų ir girdėjau žvangant kardus.
Aš taip pat. Spėliojau, kas juos žvangina ir kodėl.
Ar tu turi kokių nors ypatingų galių? paklausė jis prikimusiu balsu. Gal tai dėl to, kad kalbėjosi naktį miške. O gal dėl jos akių, tamsių ir bedugnių, kuriose palaimingai nuskęstų bet koks vyras.
Tavo prosenelis buvo ūkininkas, pamatė mirštantį jaunuolį ir mėgino jį išgelbėti. Manasis buvo šamanas, jis matydavo vizijas ugnyje ir stengdavosi jas suprasti. Tu vis dar bandai gelbėti žmones, tiesa, Džeradai? O aš bandau suprasti vizijas.
Ar tu?..
Aiškiaregė? Savana nusijuokė sodriu juoku. Ne, tik jaučiu įvairius dalykus. Visi juos jaučiame. Stipriąja savo prigimties puse priimu tuos jausmus ir juos gerbiu. Išvykau iš Oklahomos vadovaudamasi jausmais. Žinojau, kad rasiu sau tinkamą vietą. Užteko mesti vienintelį žvilgsnį į šį namelį, į šiuos miškus, ir supratau esanti namie. Žvelgiau į tave ateinantį per žolę tą pirmą kartą ir jau žinojau, kad norėsiu tavęs. Ji pasilenkė ir prigludo jam prie lūpų. Dabar žinau turinti grįžti pas sūnų ir paguldyti miegoti, kol jis nenusiaubė šaldytuvo.