Savana pasijuto lyg nevalyva amazonė, susidūrusi su princese.
Surengiau Savanai ekskursiją, paaiškino Reifas.
Puiku. Regana nusibraukė nuo veido iš dešinės krintančius plaukus ir ant pirštų sužvilgo žiedai. Ką apie visa tai manote?
Viskas nuostabu. Savana prisiminė rankoje laikanti alų ir pakėlė butelį prie lūpų.
Neužsibūkime čia. Draugiškai šypsodamasi Regana pirma kitų išėjo iš kambario. Šįryt į parduotuvę buvo užsukęs Džeradas ir pareiškė norintis, kad mes abi atnaujintume jo kontoros interjerą.
Tikrai jau pats laikas, pritarė Reifas. Ten nuėjęs pasijunti tarsi papuolęs į mauzoliejų. Jokių kitų spalvų, tik balta ir pilka. Jis sėkmingai galėtų dirbti ir kape.
Mes viską pakeisime.
Regana ėmė vedžioti po namą su begaliniu pasitikėjimu ir entuziazmu. Kiekvienas kambarys, jau užbaigtas ar dar remontuojamas, pilnas dulkių ir voratinklių, griovė Savanos pasitikėjimą savimi. Ji nieko neišmanė apie senovinius daiktus, brangius kilimus ar langų dekoravimą.
Ir nenorėjo išmanyti.
Džeradui tikrai padarė įspūdį jūsų menas, tęsė Regana jiems leidžiantis laiptais į pirmą aukštą. Tikriausiai jis ir įkvėpė Džeradą keisti aplinką, kurioje dirba. Norėčiau pamatyti jūsų paveikslus.
Nieko ten ypatinga. Aš to niekur nesimokiau.
Savana atidžiu žvilgsniu nužvelgė šeimininkų svetainę su grakščių formų minkštasuoliu, elegantiškais šoniniais staliukais ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Marmurinis židinys su žalvarinėmis grotelėmis ir žarstekliu švytėjo it stiklas. Viskas iki paskutinės žvakidės atrodė tobulai lyg iš paveikslo.
Esu tikra, kad niekas iš mano darbų nei čia, nei advokato kontoroje netiktų. Ačiū už ekskursiją. Ir už alų, pridūrė ištiesusi Reifui tuščią butelį. Turiu važiuoti pasiimti vaiko.
Džeradui tikrai padarė įspūdį jūsų menas, tęsė Regana jiems leidžiantis laiptais į pirmą aukštą. Tikriausiai jis ir įkvėpė Džeradą keisti aplinką, kurioje dirba. Norėčiau pamatyti jūsų paveikslus.
Nieko ten ypatinga. Aš to niekur nesimokiau.
Savana atidžiu žvilgsniu nužvelgė šeimininkų svetainę su grakščių formų minkštasuoliu, elegantiškais šoniniais staliukais ir susikišo rankas į džinsų kišenes. Marmurinis židinys su žalvarinėmis grotelėmis ir žarstekliu švytėjo it stiklas. Viskas iki paskutinės žvakidės atrodė tobulai lyg iš paveikslo.
Esu tikra, kad niekas iš mano darbų nei čia, nei advokato kontoroje netiktų. Ačiū už ekskursiją. Ir už alų, pridūrė ištiesusi Reifui tuščią butelį. Turiu važiuoti pasiimti vaiko.
O! Nustebinta, kad Savana taip staigiai nusprendė išvažiuoti, Regana nusekė paskui ją iki durų. Jei turėtumėte šiek tiek laisvo laiko savaitgalį, aš prisiderinčiau. Galėtume aptarti spalvas ir apdailos medžiagas.
Turiu daug darbo. Savana atidarė duris trokšdama kuo greičiau iš čia ištrūkti. Geriau patys viską nuspręskite. Iki pasimatymo.
Gerai, bet... Regana susierzinusi nutilo, kai durys užsitrenkė jai tiesiai priešais nosį. Pasijuto akivaizdžiai ir nelabai subtiliai atstumta. Kas čia atsitiko? paklausė ji atsisukusi į Reifą.
Manęs neklausk. Jis susimąstęs paglostė žmonai žvilgančius plaukus. Ta moteris aiškiaregė, brangioji. Eime, atsisėskime ir aš tau viską papasakosiu.
3 Senovės egiptiečių mitologijoje gyvybės ir sveikatos, vandens, vėjo, vėliau jūreivystės deivė; derlingumo ir motinystės globėja.
6
Kai Džeradas sustojo prie Savanos namų, buvo sutrikęs, truputį susierzinęs ir nesitvėrė smalsumu. Jis netruko sužinoti, kad Savana bėgte išbėgo iš jo brolio namų atsisakiusi darbo, kurį Džeradas jai pasiūlė.
Dabar norėjo išgirsti jos pasiaiškinimą.
Kieme pamatęs Brajaną ir Konorą jis jiems pamojavo. Berniukai atsakydami šūktelėjo ir vėl ėmė mėtyti beisbolo kamuoliuką.
Kadangi niekas neatsiliepė į beldimą, Džeradas įėjo vidun nekviestas. Suabejojo, ar būtų išgirdęs kvietimą, nes viduje griaudėjo rokenrolas. Per virtuvę jis nužingsniavo į šalimais esantį kambarį, vidurius draskančio gitaros brazdėjimo link.
Savana sėdėjo palinkusi prie darbo stalo. Vyriški balti apatiniai marškiniai, kuriais vilkėjo, buvo aptaškyti dažais. Plaukai supinti į kasą ant nugaros, džinsai skylėti, kojos basos.
Džeradas nurijo seilę.
Labas.
Ji nepakėlė akių. Labai susikaupusi pamirkė ploną teptuką į ryškiai raudonus dažus.
Džeradas apsidairė po užgriozdintą kamaraitę. Laukujės durys piršo mintį, kad čia anksčiau būta prieškambario. Regis, savo darbo kambaryje jai nereikėjo jaukumo arba trūko laiko jį susikurti.
Pro langus krintanti šviesa išryškino kiekvieną dulkelę. Linoleumo grindys buvo aptaškytos dažais. Į rąstines sienas šliejosi neįrėmintos drobės, metalinėse įrankių lentynose prikrauta įvairiausių buteliukų ir stiklainių, tūbelių ir skardinių. Džeradas užuodė terpentino kvapą.
Pamatęs tarp daiktų įgrūstą nešiojamąjį grotuvą, nuo kurio grojamos muzikos ir plyšo ausys, pajuto palengvėjimą.
Jis priėjo prie jo, išjungė ir kone sudrebėjo nuo staiga stojusios spengiančios tylos.
Nekišk nagų prie mano muzikos, atžariai metė Savana.
Tikriausiai negirdėjai, kaip įėjau.
Tikriausiai dirbu. Ji įmetė teptuką į stiklainį ir išsirinko kitą. Dink iš čia.
Jo akys žybtelėjo, bet pasistengė kalbėti mandagiai.
Taip, ko gero, alaus išgersiu, ačiū. Ar ir tau atnešti?
Aš dirbu, pakartojo Savana.
Matau. Nekreipdamas dėmesio į šiurkštų jos toną Džeradas pasilenkė prie stalo. Piktoji karalienė buvo beveik baigta, jos veidas siaubingai gražus. Vilkėjo ilgu, elegantišku tamsiai raudonu drabužiu, papuoštu šermuonėlių kailiu. Auksinė karūna, aštri lyg peiliai, žvilgėjo aštriabriauniais deimantais. Siauroje karališkoje rankoje karalienė laikė ryškiai raudoną obuolį.
Žavinga, suniurnėjo Džeradas. Išgrynintas blogis. Ar ji iš ,,Snieguolės?
Ne, iš ,,Trijų pajacų. Užstoji man šviesą.
Atsiprašau. Jis truputį pasitraukė, nors žinojo, kad ji nori visai ne to.
Negaliu dirbti, kai kas nors spokso, pro dantis iškošė Savana.
Maniau, esi įpratusi piešti net gatvėje.
Tai ne tas pats.
Savana. Jis rūpestingai nuvalė raudoną dryžį jai nuo skruosto. Gal Reifas ar Regana pasakė ką nors, kas tave užgavo?
Kodėl taip manai?
Atsakyk į klausimą.
Jie buvo labai mandagūs. Labai. Džeradas tik kilstelėjo antakį ir ji atsiduso. Man patiko ir tavo brolis, ir jo namas. Tai, kas ten vyksta, nuostabu. O tavo brolienė nepaprastai žavinga.
Veikiausiai tai kokie nors moteriški nesutarimai, pagalvojo jis ir atsargiai žengtelėjo atatupstas.
Gal nesutarėte su Regana?
Kas galėtų nesutarti su Regana? Tik kartu dirbti mes negalėtume. Be to, aš nenoriu, kad mano darbai kabėtų tavo kontoroje.
A... O kodėl?
Tiesiog nenoriu ir tiek. Turėjau laiko viską apgalvoti ir nusprendžiau, kad man tai neįdomu. Ji pažvelgė į jį bejausmiu, šaltu žvilgsniu. Visiškai neįdomu, Džeradai. Geriau pamiršk tai.
Jo judesiai buvo vikrūs. Ji galėjo suprasti, kad netgi apsirengęs kaip advokatas jis judės greitai. Savana nespėjo nė mirktelėti, kaip čiupęs už rankos Džeradas pakėlė ją nuo kėdės.
Tačiau ją užčiaupti buvo ne taip lengva.
Sakiau, kad negrabaliotum manęs, jei neprašau.
Taip, sakei. Daug ką sakei. Spjovęs į viską jis sugriebė ją už antros rankos ir įbedė žvilgsnį į liepsnojančias akis. Kodėl nepasakai man, kas čia darosi?
Neprivalau aiškintis. Manai, jeigu kelis kartus leidausi pabučiuojama, tai jau esu tavo nuosavybė? Daugelio vyrų leidausi bučiuojama, ase. Bet nė vienam iš jų nepriklausau.
Ji gerai nusitaikė. Džeradas pajuto, kad strėlė įsmigo į taikinį, ir stebėjosi, koks aštrus jos smaigalys.
Galėtum paaiškinti nors iš mandagumo.
Mandagumas man nerūpi.
Puiku. Jis neketino sustoti. Prisitraukė ją prie savęs ir piktai pabučiavo.
Savana nesipriešino. Instinktas ją įspėjo, kad priešindamasi tik pablogins padėtį. Todėl tiesiog sustingo ir išjungė mintis. Žinojo, kad šaltas atstūmimas yra veiksmingesnis nei karštas protestas.
Tačiau kūnas ir protas ją išdavė Savana sudrebėjo.
Toks greitas nevalingas virpulys ir bejėgiška tyli dejonė Džeradą sujaudino. Tačiau jis atšlijo nuo jos vis dar susierzinęs.
Savanos veidas buvo išraudęs, kvėpavimas pagreitėjęs. Iš jos žvilgsnio Džeradas suprato, kad ji nori to paties, ko ir jis. Kažkodėl jis dar labiau suirzo.
Buvau tau skolingas, sausai pasakė. O dabar gali dar sykį pakartoti, kad tau tai visai nerūpi.
Jai rūpėjo. Savana troško, kad koks nors vyras į ją nors kartą pažvelgtų taip, kaip Reifas žvelgė į Reganą. O suvokimas, jog yra tokia pažeidžiama, gniuždė.
Nori greituko? Tyčia užgauliai ji perbraukė jam per skruostą. Žinoma, meiluti, kai turėsiu laiko.
Po velnių, Savana!
Matai. Ji atsiduso ir papurtė galvą. Taip ir maniau, kad priimsi tai asmeniškai. Toks jau esi. Kaip sakiau, ne mano skonio. Gražus pažiūrėti, karštas. Ir vis dėlto... Savana truktelėjo jį už kaklaryšio. Vis dėlto esi toks kaip visi ir gyveni griežtai pagal taisykles. Tikiuosi, advokate Makeidai, tu žinai įstatymus, saugančius asmens privatumą ir jo nuosavybę. Todėl dabar ketinu labai maloniai, nes tu mėgsti mandagų elgesį, paprašyti tavęs išeiti. Juk nenori, kad paskambinčiau tavo broliui, tam griežtam miestelio šerifui, tiesa?
Kas, po velnių, tave apsėdo?
Tiesiog atsivėrė akys. O dabar eik iš čia, Džeradai, kol dar gražiai prašau.
Būtų kvaila maldauti. Kvaila leisti jai suprasti, kad sužeidė jį taip, kaip jis visai nesitikėjo būti sužeistas. Džerado akyse sustingo geležinis išdidumas. Netaręs nė žodžio jis apsisuko ir išėjo.
Išgirdusi, kaip jis užvedė variklį ir automobilis nuvažiavo keliuku, Savana vėl klestelėjo ant kėdės ir užsimerkė.
Ji leido Brajano draugui nakvoti pas juos ir džiaugėsi girdėdama dviejų judrių berniukų bruzdesį, nors jau buvo vėlu. Šeštadienį, įsitaisiusi stadione pigių vietų sekcijoje, ji sirgo už sūnaus komandą. Jeigu retkarčiais ir dairėsi norėdama pamatyti aukštą tamsiaplaukį vyrą, to niekas nepastebėjo.
Vėlyvą šeštadienio popietę Kesės prašymu ji nuvežė abu berniukus pas Konorą. Likusi viena dabar neramiai klaidžiojo po namus nežinodama ko nusitverti ir galiausiai vėl ėmėsi piešti.
Karalienė buvo baigta, dar reikėjo sukurti princą. Tik ne kokį geibų švelniaakį svajoklį Snieguolei, galvojo Savana, pradėjusi vedžioti pieštuku po baltą popieriaus lapą. Jos Snieguolė verta ugningesnio vyro, aistringo, galinčio jai pažadėti ilgą ir laimingą gyvenimą.
Nieko nuostabaus, kad pirmas eskizas priminė Makeidą. Tie princai drakonų žudikai, pagalvojo niūriai šypsodamasi Savana. Ramybės drumstėjai. Kas sakė, kad princas turi elgtis mandagiai? Argi ne mūšiuose jie dažniausiai laimėdavo karalystę?