Meilė paaštrina jausmus, mintijo ji.
Netrukus turiu pasiimti Brajaną. Ji žvilgtelėjo į Džeradą. Paskui galėsiu paskambinti Kesei ir dėl visko susitarti.
Džeradas suprato, ką ji siūlo, ir jam užvirė kraujas. Pakėlęs jų sunertus pirštus sau prie lūpų pastebėjo jos akyse blykstelint malonų nustebimą. Dar ne, pasakė sau. Dar ne dabar.
Abu jį paimsime. Paskui galėsime pažiūrėti filmą ir suvalgyti picą.
Dabar jau Savana vengė žiūrėti į jį. Jai gniaužė gerklę. Nes suprato, ką jis siūlo.
Puiku, šiaip ne taip išspaudė ji. Ačiū.
Džeradas labai šaunus. Brajanas šokinėjo ant viršutinio lovos gulto. Jo galvoje skriejo vaizdai iš ką tik matyto veiksmo filmo, o pilvas buvo apsunkęs nuo picos su dešra. Jis išmano ir apie beisbolą, ir apie ūkininkavimą, ir apie šiose vietose vykusius mūšius. Džeradas protingesnis už Konorą.
Tu irgi šaunuolis, čempione. Savana suvėlė jam plaukus.
Džeradas sako, kad visi žmonės kam nors gabūs.
Savana atsirėmė į lovos kraštą ir smalsiai pasilenkė prie sūnaus.
Jis taip sakė?
Taip, kai ėjome pirkti kukurūzų spragėsių. Jis kalbėjo apie tai, kad kiekvienas žmogus turi ką nors, kas išskiria jį iš kitų. Jis tai žino, nes turi tris brolius jie visi iš išvaizdos labai panašūs, bet skirtingo charakterio. Be to, sakė, kad aš esu gabus.
Savana nusišypsojo.
O kokie tie tavo gabumai?
Mama. Brajanas atsisėdo ir užvertė akis. Man sekasi žaisti beisbolą, juk aišku. O žinai, ką jis dar sakė?
Ne. Ką?
Sakė, kad net jeigu nuspręsčiau nežaisti Didžiojoje lygoje, galėčiau savo įgūdžius panaudoti kitur. Žinoma, aš ketinu žaisti Didžiojoje lygoje, bet gal būtų gerai tapti dar ir advokatu.
Advokatu?
Ją užplūdo panika. Jos sūnus pajuto meilę Džeradui taip pat greitai kaip ir ji.
Taip, tada galėčiau eiti į teismą, dalyvauti bylose ir sodinti nusikaltėlius į kalėjimą. Tačiau tam reikia labai ilgai mokytis, iki senatvės. Džeradas mokėsi koledže, teisės mokykloje ir taip toliau.
Galėsi ir tu tiek mokytis, jei norėsi.
Man dar reikės apie tai pagalvoti.
Jis plumptelėjo atgal ant pagalvės ir įsikniaubė į ją taip, kaip mėgdavo daryti ir ji. Tai nuramindavo. Jos sūnus buvo dar vaikas. Jos mažas berniukas.
Labanakt.
Labanakt, Brajanai.
Ji pabučiavo jį į smilkinį ir pastovėjo prie lovos kiek ilgiau nei paprastai. Tol, kol jis susirietęs užsnūdo.
Tada užgesino šviesą ir išeidama uždarė duris, nes jam patiko turėti asmeninę erdvę.
Jos sūnus advokatas, mintijo Savana ir persibraukė delnais per veidą. O mama net vidurinės mokyklos nebaigė.
Vėliau, kai pasididžiavimas tuo, kuo sūnus vieną dieną gali tapti, išstūmė nerimą, Savana nusišypsojo. Tyliai nuėjusi į savo kambarį atsistojo prie lango ir pažvelgė į mišką. Už jo žiburiavo Makeidų ūkis. O jame buvo vyras, kurį ji mylėjo.
Savana nusišypsojo dar kartą ir priglaudė delną prie vėsaus lango stiklo. Galiausiai nusprendė, kad gerai padarė neskubėdama įsimylėti, kol sutiko Džeradą Makeidą.
7
Džeradas atsiuntė geltonų tulpių ir ji visą valandą užsisvajojusi merkė jas į senus butelius.
Jis nusivežė ją ir Brajaną į Mažosios beisbolo lygos rungtynes gretimoje apygardoje, kur suolai tribūnose buvo nežmoniškai kieti, o žiūrovai žiauriai triukšmingi sugavęs lekiantį beisbolo kamuoliuką ten jis galutinai laimėjo jos sūnaus širdį.
Kavinėje su nuzulintais mediniais suoleliais ir muzikos bei kiniškojo biliardo automatais jie sušveitė picą. Visi trys valgė netvarkingai, stengėsi perrėkti muziką ir lyg pamišę varžėsi dėl greitai lekiančių sidabrinių kiniškojo biliardo kamuoliukų.
Dar jis nusivežė ją į restoraną vakarienės. Jie valgė žvakių šviesoje, krištolinėse taurėse burbuliavo šampanas, o jis laikė jos ranką, padėtą ant sniego baltumo staltiesės. Ir atvežė jai pilną sunkvežimį mulčio sodui. Savana nebežinojo, ką galvoti.
Jis tave mergina, pasakė Kesė joms geriant limonadą ir apžiūrinėjant dažų pavyzdžius prie virtuvinio stalo Savanos namuose.
Ką daro?
Siekia tavo palankumo, atsiduso Kesė. Metai, praleisti su Džo Dolinu, nesugniuždė jos romantiškos prigimties. Ypač jei tai susiję su kuo nors kitu. Argi ne taip, Regana?
Be jokios abejonės. Geltonos tulpės, pabrėžė Regana pakėlusi akis į vidury stalo besipuikuojančias gėles, tai neginčijamas įrodymas.
Mes tiesiog puoselėjame santykius, nerūpestingai pareiškė Savana ir nusibraukė į džinsus staiga sudrėkusius delnus. Tik tiek.
Jis atgabeno mulčio ir padėjo išbarstyti, tiesa? paklausė Kesė.
Taip. Savana kvailai išsišiepė tai prisiminusi. Prisiminė ir kaip beprotiškai jis ją bučiavo jie abu buvo purvini, suprakaitavę ir aplipę pjuvenomis.
Tu iki ausų įsimylėjusi, pabrėžė Regana.
Ko gero, taip ir yra. Slėpdama šypseną Savana stvėrė stiklinę limonado. Na ir kas?
Nieko. Ką manai apie šį atspalvį?
Per daug geltonas.
Regana atsiduso.
Tu teisi.
Susižavėjusi Kesė stebėjo, kaip dvi draugės renkasi spalvas. Tikėjosi, kai susitaupys šiek tiek pinigų, Regana padės jai išsirinkti dažus svetainės sienoms. Ji dažnai plauna tas baltas sienas, gremžia, kol įskausta pečiai, bet jos vis vien jau nebespindi.
Paskui, jei Savana padės išsirinkti tinkamo audeklo gabalą, ji pasiūs užuolaidas Emos kambariui. Kokias nors šviesias, tinkamas mažai mergaitei.
Net tokie paprasti dalykai jai buvo sunkiai pasiekiami. Labai sunkiai, niekam to nebūtų galėjusi prisipažinti, nors daugumai moterų tai atrodo kasdieniai darbai. Kaip galėtų paaiškinti, kad dabar, pirmą kartą gyvenime išties pirmą kartą per visą gyvenimą niekas jai nenurodinėja, ką daryti, o ko ne? Kad niekas jos nežemina ir nekritikuoja?
Ji nuolat turi sau priminti, jog dabar už viską yra atsakinga pati ir jeigu pasistengs, tai palengvėle nuomojamą namą pavers jaukiais namais. Tikrais namais, kurie nedvoks prarūgusiu alumi, kur niekas ant nieko nešauks ir nesimuš.
Kesė ilgesingai apsižvalgė po Savanos namelį. Jis buvo ne didesnis už tą namą, kuriame gyveno ji su vaikais, bet atrodė daug panašesnis į tikrus namus. Jame vyravo ryškios spalvos, buvo nerūpestingai primėtyta pagalvėlių. Ant baldų matyti dulkių.
Kesė vis dar maniakiškai grūmėsi su dulkėmis bijodama, kad pro duris įeis Džo ir užpuls ją, jog pamiršo jas nuvalyti. Nors vis primindavo sau, kad jis nepareis, negali pareiti, nes yra uždarytas kalėjime, vis vien naktį ilgai neužmigdavo ir virpėdavo nuo kiekvieno krebždesio.
Kas rytą ji prabusdavo palengvėjusia širdimi. Ir apimdavo gėda.
Staiga ji ištempė ausis.
Grįžta vaikai, pranešė ji iškart užmiršusi visas senas baimes. Ar galiu paruošti daugiau limonado?
Savana tik burbtelėjo kažką ir toliau tyrinėjo spalvas, kurias Regana buvo išrinkusi Džerado teisinės literatūros bibliotekai.
Į vidų lyg vėjas įlėkė vaikai.
Liko tik trys savaitės! riktelėjo Brajanas džiaugsmingai mojuodamas kumščiais Po trijų savaičių parsinešime kačiukus.
Laimingos dienos, sumurmėjo Savana ir nusišypsojo, kai Ema prilėkusi prie Kesės įsitvėrė į ją. Labas, angelėli.
Labas. Brajanas man leido paglostyti kačiukus. Jie tokie švelnūs.
Ji irgi nori kačiuko. Brajano nebūtum galėjęs apkaltinti drovumu. Jis įkišo ranką į sausainių dėžę ir pasiėmė pilną saują. Gal ir ji gali paimti vieną, ponia Dolin?
Ką?
Brajanas susikimšo sausainį burnon ir dėbtelėjo į Kesės ruošiamą limonadą.
Ar gali Ema paimti kačiuką? Šeinui dar liko vienas.
Kačiuką... Kesė nesąmoningai lyg gindama uždėjo ranką Emai ant galvos. Mes negalime laikyti gyvūnų, nes... Ji nutilo ir pažvelgė į Konorą, kuris stovėjo nuleidęs akis.
Nes Džo jų nemėgsta. Ji vos nepasakė to garsiai, įprotis buvo įsigėręs į kraują. Įprotis, kuris neleido jai pastebėti, kaip ilgesingai Konoras kalba apie būsimuosius Brajano gyvūnėlius. Nei to, kaip Ema mėgsta žaisti su mažu rudu kaimynų šuniuku.
Nematau priežasties, kodėl mes negalėtume jo paimti.
Sūnus atsilygino iš dėkingumo žibančiomis akimis.
Tikrai? jo viltingas, abejonių kupinas balsas vos nepravirkdė Kesės. Tikrai galime?
Aišku, kad galime. Kesė sugriebė Emą į glėbį ir suspaudė. Tu nori Šeino kačiuko, Ema?
Jie švelnūs, pakartojo Ema.
Kaip ir tu. Laikas išmokti pačiai priimti paprastus sprendimus ir nesirūpinti, ar tai patiks Džo. Pasakyk Šeinui, kad norėsi kačiuko, Konorai.
Šaunu. Nesuvokdamas padėties dramatizmo Brajanas sukrimto dar vieną sausainį. Kartais galėsite jį čia atvežti pažaisti su broliais. Eime, patreniruosime ranką, Konai.
Gerai. Konoras pasileido paskui draugą, paskui stabtelėjo. Ačiū, mama.
Ei! Tarpduryje Reifas kaktomuša vos nesusidūrė su Konoru. Apsimetęs, kad nepastebėjo, kaip berniukas sustingo ir išblyško, jis nerūpestingai paplekšnojo jam per petį. Na ir greiti jūs, vaikai. Mudu su Džeradu miške atsilikome nuo jūsų.
Atsiprašau.
Jei esi toks greitas, kitais metais turėsi pamėginti žaisti pirmosios bazės gynėju. Jis įėjo į vidų ir nusišypsojo moterims. Dėl šito vertėjo klampoti per mišką.
Mes tuoj baigsime, pasakė Regana ir atstatė lūpas bučiniui.
Niekur neskubame. Sveika, gražuole.
Sveikas, gražuoliuk. Savana paėmė vieną iš sūnaus pamirštų sausainių ir pasiūlė Reifui.
Ačiū. Norėčiau pasikalbėti su Kese.
O. Ar kas nors atsitiko?
Turiu rūpestį. Norėdamas išpešti šypseną iš Emos jis ištiesė jai sausainį. Ar galiu už tai tikėtis bučinio? paklausė.
Nenuleisdama akių nuo sausainio Ema palinko į priekį ir papūtusi lūputes pabučiavo jam į nosies galą.
Rūpestį? perklausė Kesė. Susijaudinusi ji pastatė Emą ant grindų ir liepė jai eiti laukan pažiūrėti, kaip žaidžia berniukai. Kokį rūpestį?
Gerai, aš jums pasakysiu. Jis atsirėmė į bufetą. Mudu su Regana susiradome namą užmiestyje, Skaldyklos gatvėje. Ten dar reikia daug ką padaryti. Jis nusišypsojo žmonai. Ketiname persikelti po poros mėnesių. Gal birželį.
Tai puiku.
Bet mums reikia, Kese, kad kas nors prižiūrėtų viešbutuką. Kaip tu ten sakei, brangioji?
Rūmų šeimininkės.
Mano galva, labai jau įmantrus žodis, paprasčiau būtų administratorės, dėstė Reifas. Ji turėtų pasirūpinti viešbučiu ir svečiais, jei tokių bus. Ieškome žmogaus, kuris sutiktų ten gyventi ir viskuo pasirūpinti.
A... Kesė nusiramino ir nusišypsojo. Norite, kad paklausinėčiau žmonių? Galiu pasiteirauti užkandinėje.
Ne, ne, nereikia, mes jau esame numatę vieną žmogų. Ereliškos Reifo akys užkliuvo už dėžutės ir jis paėmė vieną sausainį. Mums reikia žmogaus, kurį pažįstame ir kuriuo pasitikime. Jis nutilo ir išgėrė Kesės paduotą limonadą. Ką apie tai manai?