Ponia Mec graužė vištos kulšį, liežuvavo su panele Sara Džeine ir kartkartėmis šūktelėdavo drąsindama savo anūkus.
Gerasis Dieve, kaip jis juos myli, pagalvojo Devinas. Visus iki vieno.
Jis nužingsniavo per pievą stabtelėdamas tai vienur, tai kitur šnektelėti, pasiklausyti skundų arba naujienų nuotrupų. Susikišęs rankas į užpakalines kelnių kišenes Devinas kartu su senuoju ponu Vineburgeriu iškilmingai stebėjo, kaip žaibiškai lekia pasagos nuo arklių kanopų, o jų vietoje prikalamos naujos.
Juodu kalbėjosi apie arklių kaustymo subtilybes, kai tyliai prislinko Ema ir ištiesė rankas į viršų. Devinas ją pakėlė, pasisodino ant klubo ir toliau klausė Vineburgerio, kuris švokšdamas dėstė savo nuomonę. Bet Devino mintys jau klaidžiojo kitur.
Mažoji Ema kvepėjo vasara ir buvo smulkutė kaip fėja. Jai jau beveik septyneri, apstulbęs pagalvojo jis. Netrukus jau nebenorės būti ant rankų. Kaip tos mergaitės, susibūrusios gale lauko, ji koketuos su berniukais, norės be suaugusiųjų priežiūros išmėginti moteriškumo galias.
Devinas atsiduso ir spustelėjo mergaitę.
Kodėl tu liūdi? panoro sužinoti mažoji.
Neliūdžiu. Tiesiog galvojau, kad greitai tu praaugsi mane. Gal nori ledų?
Noriu. Raudonų.
Gerai, nupirksiu raudonų, sutiko jis ir pastatė mergaitę ant žemės. Susikabinę rankomis jie patraukė prie ledų kiosko su Amerikos legiono vėliava. Devinas nupirko dvi porcijas, jie abu susėdo ant žolės ir ėmė stebėti mažojo beisbolo rungtynes.
Ei, Devai! iš aikštelės pašaukė jį Reifas. Eikš pajudėti!
Negaliu. Esu su savo gražuole mergaite! atsišaukė Devinas.
Ir mama sako, kad aš graži.
Devinas nusišypsojo Emai ir pakedeno plaukus.
Todėl, kad tikrai esi graži.
Mama irgi.
Žinoma.
Ema prisiglaudė arčiau norėdama, kad jis apkabintų taip, kaip ji mėgo.
Dabar mama jau niekada neverkia. Ji lyžtelėjo ledų, per savo naivumą nepastebėdama, kaip įsitempė Devino ranka. Anksčiau naktimis visą laiką verkdavo. O dabar ne.
Tai gerai, Devinas tik tiek galėjo pasakyti.
Mes turime kačiuką Edą, naujus namus, dabar niekas nerėkauja, nesitranko ir nemuša mamos. Konoras lanko beisbolo treniruotes ir rašo apsakymus, o aš bet kada galiu pasikviesti Liusę į savo kambarį pažaisti. Be to, turiu labai gražias užuolaidas su šuniukais. Ir naujus batus.
Ema pajudino kojas, apautas rausvais sportbačiais, laukdama Devino įvertinimo.
Jie labai gražūs.
Tai todėl, kad tu privertei jį išeiti, tą blogą žmogų. Konoras sakė, tu jį suėmei ir pasodinai į kalėjimą, todėl dabar jis negali mušti mamos ir ji nebeverkia. Ji pažvelgė į Deviną didelėmis tyromis akimis, aplinkui burną buvo išsiterliojusi raudonais lipniais ledais. Aš tave myliu.
Ak, Ema... Nugalėtas Devinas pasilenkė prie jos švelnių auksinių garbanų. Aš tave irgi myliu. Tu mano gerutė mergytė.
Žinau. Atkišusi rausvas lūpas ji įsegė lipnų bučinį jam į skruostą. Dabar bėgsiu pas Liusę. Ji mano geriausia draugė. Pašokusi ant kojų mergaitė nusišypsojo švelnia kaip jos motinos šypsena. Ačiū už ledus.
Prašom.
Jis žvelgė, kaip mergytė, daili lyg fėja, nustriksi tolyn, ir rankomis pasitrynė skruostus. Tikrai nelengva mylėti moterį motiną. Kaip, po galais, jam įveikti troškimą būti su jos vaikais?
Ar jis įstengs susitaikyti, kad jam lemta juos tik saugoti, stebėti, būti patikimu draugu, paslaugiu dėde?
Darėsi velniškai sunku laikyti jausmus giliai užgniaužtus, nuolat valdytis.
Kai Reifas paragino antrą kartą, Devinas pašoko ant kojų. Nusprendė, kad bus į naudą išsikrauti aikštėje. Jam verkiant reikėjo kam nors trinktelėti.
Keista, bet plona medine lazda pataikęs į baltą nedidelį kamuoliuką pajunti tikrą pasitenkinimą. Jauti, kaip smūgio jėga perduodama per tavo ranką. Ausį glosto garsai: kietas pokšėjimas, lazda raižomo oro švilpimas, žiūrovų šūksniai išmetus kamuoliuką.
Apibėgęs tris kitas bazes ir pasiekęs namų bazę Devinas vėl pasijuto žmogumi. Daugiau nei žmogumi, nes taip jau nutiko, kad Šeinas žaidė gaudytojo pozicijoje. Suspaudęs lūpas kaip ir brolis jis nutrūktgalviškai puolė ir atsitrenkė į jį.
Du kūnai negailestingai trenkėsi vienas į kitą, pakilo dusinančių dulkių debesis, sirgaliai ir komandos draugai ėmė isteriškai šūkauti. Devinas išgirdo Šeino kauksmą, kai alkūne pataikė broliui į šonkaulius, nors šis ir vilkėjo pūstą gaudytojo liemenę. Ir pačiam Devinui iš akių pasipylė žiežirbos, kai kažkoks kietas daiktas, turbūt Šeino kelis, trinktelėjo į galvą už ausies.
Bet, nepaisant fizinio skausmo, viską nustelbė pergalingas minios skandavimas: Saugus!
Po perkūnais! Šeinas net ir po žiauraus susidūrimo sugebėjo išlaikyti kamuoliuką, kurį jam sviedė Džeradas. Pagavau tą bjaurybę! džiūgavo mojuodamas ranka su kamuoliuku.
Miestelio meras, kuris buvo ir rungtynių teisėjas, nenusileido.
Šeinai, tu buvai ne namų bazėje. O Devinas buvo. Tu ne laiku įbėgai.
Tai, be abejo, prilygo karo paskelbimui.
Nuošalyje stovinti Savana stebėjo, kaip rafinuotas advokatas Džeradas Makeidas arti prisikišęs kažką įrodinėja miestelio merui, o jos vyro broliai šaukia vienas ant kito ir tų, kurie bando juos nuraminti.
Man patinka tokios šventės, prisipažino Savana.
Hm... Man irgi. Regana pasirąžė. Jos padeda atsipalaiduoti. Ji nusišypsojo Kesei, kuri priėjo prie jų, stovinčių pavėsyje. Nesijaudink, tarė pamačiusi, kaip Kesė apsikabino save rankomis. Jie nesužalos vienas kito. Bent jau nelabai.
Žinau. Kesė stengėsi nerodyti narsumo stokos. Prisiminė, kad Makeidai iš tų, kurie mėgsta parėkauti. Vis dėlto tvirčiau apglėbė save pamačiusi, kaip į aikštę išbėga Konoras su Brajanu.
Nesijaudink, pakartojo Regana.
Pasistengsiu.
Juk smagu, argi ne, matyti, kad Konoras taip drąsiai bėgioja ir rėkauja. Ilgai jos sūnus buvo per daug tylus. Per daug prislėgtas, kaltai mąstė Kesė. Dabar sulig kiekviena diena vaikas vis labiau pasitiki savimi. Ir jeigu šūksniai iš visų pusių berniuką džiugina, ji neleis sau nerimauti.
Netrukus viskas baigėsi, skambėjo pažadai atsirevanšuoti. Kesė matė, kaip Brajanas sušoko laukinį pergalės šokį, paskui nenustygo vietoje, kol gavo prisiliesti prie prizinės taurės. Devinas pakėlė pirštinę, tada pasilenkęs kažką pasakė Konorui ir berniukas patenkintas sukrizeno. Jos sūnus nulėkė į tolimąją aikštelės dalį pasirengęs vėl įsitraukti į žaidimą.
Jis moka elgtis su vaikais, sumurmėjo Kesė. Devinas, pridūrė.
Kiekvieną kartą, kai jis pas mus ateina, vos peržengęs slenkstį čiumpa Natą ant rankų. Regana nusišypsojo žiūrėdama žemyn į sūnų, kuris įnirtingai galando besikalančius dantukus ryškiai raudonu kramtomuoju žiedu. Jis kraujuoja.
Išsigandusi Kesė taip pat nukreipė žvilgsnį į Natą.
Kur?
Ne, aš turiu omenyje Deviną. Jo veidas kruvinas. Gal kas turite nosinę?
Aš turiu, Kesė ištraukė popierinę nosinaitę iš kišenės.
Kai ji puolė bėgti link aikštės, Regana nusišypsojo.
Kesė to dar nesuprato, ar ne?
Tikrai ne. Savana atsirėmė į medį. Leila snaudė ir tai buvo puiku. Devinui reikėtų kaip nors aiškiau parodyti, kad eina dėl jos iš proto, gal tada Kesė pagaliau suprastų.
Jis vienintelis iš Makeidų veikia atsargiai.
Savana kilstelėjo antakį ir užsimerkė.
Lažinuosi, kad sulaukęs tinkamo meto veiks greitai. Kesė nespės išsisukti.
Gal net nenorės, svajingai tarė Regana. Gyvenimas jai siūlo tai, kas geriausia.
Uždususi nuo pastangų pavyti Deviną, kuris ėjo dideliais žingsniais, Kesė šūktelėjo:
Devinai! Palauk minutėlę!
Apsidairęs jis pamatė iš paskos bėgančią Kesę ir pasielgė taip, kaip buvo įpratęs elgtis. Susikišo rankas į kišenes ir paklausė:
Kas atsitiko?
Tavo burna. Viešpatie, tu taip greitai eini, gaudydama orą išspaudė ji sustojusi priešais.
Burna?
Kraujuoja. Įgudusiais motiniškais judesiais ji švelniai palytėjo lūpų kamputį. Mačiau, kaip kaktomuša susidūrei su Šeinu. Net užsimerkiau. Tau pasisekė, kad taip beprotiškai elgdamasis tik lūpą prasiskėlei. Juk tai tik žaidimas.
Tai beisbolas, priminė Devinas, iš visų jėgų stengdamasis neaimanuoti, kol jos pirštai švelniai glostė žaizdelę, apie kurią jis nė neįtarė. Turėjau bėgti.
Taip, žinau. Aš aiškinuosi šio žaidimo taisykles ir terminus. Išsiaiškinau, kas yra RBI5 ir ERA6. Konoras taip jaudinosi dėl žaidimo. Kaip puiku, kad leidai jam žaisti kairiuoju kraštu.
Dešiniuoju. Dešiniuoju kraštu, šiaip ne taip išstenėjo Devinas, o širdis jo krūtinėje daužėsi it pakvaišusi. Rankas laikė kišenėse sugniaužtas į kumščius. Kese, man viskas gerai.
Balsas, kažkokia nekantrumo gaidelė, privertė ją suklusti.
Tu ant manęs pyksti.
Nepykstu. Po galais, aš visiškai nepykstu ant tavęs. Paklausyk... Nepaprastai nusiminęs jis ištraukė Kesei iš rankų kraujuotą nosinę. Kas čia?
Nepykstu. Po galais, aš visiškai nepykstu ant tavęs. Paklausyk... Nepaprastai nusiminęs jis ištraukė Kesei iš rankų kraujuotą nosinę. Kas čia?
Kraujas. Juk sakiau, kad tavo lūpa...
Kraujas, pertraukė ją Devinas. Štai kas teka mano gyslomis. Kraujas, o ne šaltas vanduo. Todėl jeigu ir toliau stovėsi taip arti manęs ir liesi mano veidą, aš... Devinas nutilo ir sugriežė dantimis. Aš nepykstu, jau ramiau tarė jis. Man tiesiog reikia eiti.
Kesė kandžiojo lūpas, o jis dideliais žingsniais nužingsniavo į miškelį rytinėje parko pusėje. Mintis, kad praranda draugą, suteikė Kesei drąsos ir ji puolė vytis.
Devinas stabtelėjo, atsisuko ir karštas jo žvilgsnis it strėlė pervėrė jai širdį.
Atsiprašau, tyliai ištarė ji. Devinai, atsiprašau.
Tau nereikia manęs atsiprašyti, Kese, nes neturi dėl ko. Devinas susirūpino. Kur velnias nunešė visus žmones? Kodėl miškelyje nieko nėra? Dabar, kai buvo taip sunku išlaikyti savitvardą, jis negalėjo rizikuoti pasilikti su ja dviese. Grįžk atgal, Kese. Tučtuojau grįžk.
Kesė pasisuko eiti. Buvo įpratusi daryti kaip liepiama. Bet šįkart negalėjo. Tik ne dabar, kai tai taip svarbu.
Jeigu nepyksti, tai esi prislėgtas. Nenoriu, kad taip jaustumeisi dėl manęs.
Buvo rizikinga, kone baisu žengti į priekį, kai Devino akyse kunkuliavo susierzinimas. Kesė žinojo: šis vyras jos neįskaudins aišku, kad žinojo, nors giliai širdyje krebždėjo silpnas abejonės daigelis. Tačiau dėl Devino vertėjo rizikuoti.
Viskas dėl to, kad tave pabučiavau, išpyškino ji. Tačiau tai nieko nereiškia.
Susierzinimas nyko jam iš akių. Žvilgsnis tapo tuščias, visiškai tuščias.
Žinau, kad nereiškia.
Tu atsakei į mano bučinį. Jos širdis smarkiai daužėsi, ji vos girdėjo savo žodžius. Sakei, pyksti ant savęs už tai, bet aš nenoriu, kad pyktum. Tai nieko tokio.
Nieko tokio, lyg apdujęs pakartojo Devinas. Gerai, pamirškime tai. O dabar grįžk atgal.