Juk žinai, kad vidurdienį saldumynų nevalgau.
Konstancija Konor nužvelgė dukters gyvenamąsias patalpas. Po stalu pamačiusi susirangiusią katę suraukė nosį. Gyvūnų vieta lauke.
Užuolaidos buvo atitrauktos, tokia ryški saulė greitai išblukins baldų apmušalus. Bet visur buvo švaru ir tvarkinga. To ji mokė dukterį.
Kita vertus, valyvumas jos vertybių sąraše ėjo iškart po dievobaimingumo.
Motinai nerūpėjo nei spalvos, nei visi tie papuošimai. Tai rėžė akį. Ji niekinamai prunkštelėjo rodydama nepritarimą, tada, tiesi it šluotkotis, įsitaisė ant vienos iš kėdžių.
Dar kartą noriu tau pasakyti: blogai, kad gyveni namuose vyro, kuris nėra tavo sutuoktinis.
Tai buvo sena dainelė ir Kesė mašinaliai atsakė:
Beveik dešimt metų gyvenau pono Halerano name.
Ir mokėjai jam gerą nuomą.
Čia aš užsidirbu pragyvenimui. Kodėl turėčiau ten grįžti?
Puikiai supranti kodėl, iš naujo neaiškinsiu.
Iki kito karto, pagalvojo Kesė.
Mama, gal nori šaltos arbatos?
Dar valandą nieko negersiu ir nevalgysiu. Pasidėjusi į sterblę rankinę Konstancija sukryžiavo per kulkšnis kojas, apautas patogiais batais. Prisėsk, Kasandra. Kaip supratau, vaikai dar mokykloje.
Taip, jiems labai gerai sekasi. Maždaug po valandos turėtų grįžti. Tikiuosi, tu jų palauksi.
Aš atvykau aplankyti tavęs.
Motina atsegė rankinę, ant rankos blykstelėjo vienintelis siauras aukso žiedas. Jame nespindėjo joks akmenėlis. Jis priminė Kesei tėvų santuoką be jokio spindesio. Dažnai po motinos apsilankymo ji pagalvodavo, kad tėvas tikriausiai numirė norėdamas nuo jos pabėgti.
Kesė nesakė nieko, laukė, kol motina ištrauks voką. Jai nereikėjo pamatyti rašysenos, kad žinotų, nuo ko laiškas.
Čia naujausias laiškas nuo tavo vyro. Gavau jį šįryt. Konstancija ištiesė voką. Noriu, kad jį perskaitytum.
Kesė susinėrė pirštus sterblėje.
Ne.
Prisimerkusi nuo teisuoliško pasipiktinimo Konstancija žvelgė dukrai į veidą.
Tu perskaitysi šį laišką, Kasandra.
Ne, mama. Neskaitysiu. Jis nėra mano vyras.
Prakaulus išblyškęs Konstancijos veidas patamsėjo iš įsiūčio.
Tu davei priesaiką prieš Dievą.
Ir ją sulaužiau. Buvo labai sunku tvardytis, kad balsas ir rankos nedrebėtų, ir atlaikyti motinos žvilgsnį.
Ir tuo didžiuojiesi? Turėtum gėdytis.
Ne, nesididžiuoju. Bet tu negali dėl to manęs kaltinti, mama. Džo daug anksčiau už mane sulaužė priesaiką. Kesė nenorėjo matyti to laiško, nenorėjo jausti aitraus pykčio, kad ši maža jo dalelytė įsiskverbė į jos namus. Todėl žvelgė motinai į veidą. Jis prisiekė mane mylėti, gerbti ir saugoti. Ar mylėjo, kai mušė? Ar gerbė, kai daužė mane kumščiais? Ar saugojo tada, kai prievartavo?
Negali šitaip kalbėti apie savo vyrą.
Atėjau pas tave, nes daugiau neturėjau kur eiti mano vaikai buvo įbauginti, o aš sumušta taip, kad vos pavilkau kojas. Tu mane išvarei.
Tavo vieta namuose, turi stengtis išsaugoti santuoką.
Ištisus dešimt metų stengiausi ir tai vos manęs nepražudė. Turėjai mane užstoti, mama. Turėjai mane ginti.
Aš stojau už teisybę. Konstancija kietai suspaudė lūpas. Tu pati vertei jį tave sudrausminti.
Mane sudrausminti? Įskaudinta, nors buvo praėję jau daug laiko, Kesė pašoko ant kojų. Jis neturėjo teisės mane drausminti. Aš buvau jo žmona, o ne šuo. Netgi šuo nenusipelno tokio elgesio, kaip buvo elgiamasi su manimi. Jis būtų mane mirtinai sudrausminęs, jeigu nebūčiau išdrįsusi kreiptis pagalbos. Gal tada tu liktum patenkinta, mama? Būčiau nesulaužiusi priesaikos. Kol mirtis mus išskirs.
Labai jau viską dramatizuoji. Kas buvo, tas buvo. Jis suprato savo klaidas. Tada degtinė ir laisvo elgesio moterys jį gundė. O dabar Džo prašo tavo atleidimo ir tikisi, kad liksi jam ištikima, jis to nori.
Aš jam neatleisiu ir jis niekada daugiau manęs neturės. Kaip tu gali taip elgtis? Juk esu tavo vienturtė duktė. Susirūpinimas dingo iš Kesės akių, žvilgsnis tapo plieninis. Kaip gali užstoti vyrą, kuris mane skriaudė ir išdavė, kuris mano gyvenimą pavertė kančia? Nejaugi nenori, kad būčiau laiminga?
Noriu, kad gyventum taip, kaip reikia. Tikiuosi, darysi, kaip liepiu.
Taip, tu visada tik to iš manęs ir norėjai. Kad daryčiau, kaip liepi, būčiau tokia, kokios tau reikia. Kaip manai, kodėl aš už jo ištekėjau, mama? Kesė negalėjo patikėti, kad tokie žodžiai liejasi iš jos burnos, bet nepajėgė sustoti. Atrodė, iš širdies gelmių išsiveržusių jausmų lūpos nepajėgė sustabdyti. Norėjau pasprukti nuo tavęs, kuo toliau nuo namų, kuriuose niekada niekas nesijuokia, neparodo nė menkiausio švelnumo ar meilės.
Turėjai gerus namus, šįkart Konstancijos balsas sudrebėjo. Tu buvai auklėjama padoriai, krikščioniškai.
Ne, nebuvau. Namai, kuriuose trūksta meilės, nėra nei padorūs, nei krikščioniški. Mano vaikai daugiau neaugs tokiomis sąlygomis. Dabar Kesė kalbėjo ramiai, stebėdamasi, jog taip gali, ir džiaugdamasi, kad nieko nejaučia. Esi mano motina ir aš tave gerbiu, kiek sugebu. Ir tavęs prašau mane gerbti. Nenoriu, kad susirašinėtum su Džo.
Konstancija pašoko ant kojų.
Nedrįsk man nurodinėti, ką daryti.
Ar liausiesi rašiusi jam laiškus, mama? Ar liausiesi rašiusi kalėjimo viršininkui?
Nesiliausiu.
Tada esi nepageidaujama mano namuose. Mes daugiau neturime ką viena kitai pasakyti.
Apstulbusi Konstancija pajėgė tik vėpsoti.
Tu dar atgausi protą!
Jau atgavau. Sudie, mama.
Kesė nuėjo prie lauko durų ir atidariusi jas laukė. Įsitempė, kai Konstancija pralėkė pro šalį. O tada pradėjo drebėti.
Pamažu, nepasitikėdama savo kojomis, Kesė nuslinko prie stalo. Atsirėmusi į jį pagaliau atsisėdo ant kėdės. Tada apglėbė save rankomis ir ėmė siūbuoti.
Ji vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje, kai po dešimt minučių prie durų pasirodė Devinas. Jis draugiškai pabeldė į medinę durų langelio lentjuostę. Tada pamatė ją sėdėjo susigūžusi, susikūprinusi ir monotoniškai lingavo, lyg būtų norėjusi kažką savo viduje užsupti, nuraminti. Arba paguosti.
Buvo matęs panašų vaizdą, tada Kesė sėdėjo jo kabinete sumuštu veidu. Pagalvojęs, kad ji galbūt sumušta, Devinas it kulka įlėkė pro duris.
Kese.
Ji pašoko iš vietos. Akyse nerimas buvo sumišęs su skausmu. Kai Devinas ištiesė į ją rankas, Kesė atšoko į šalį.
Devinai, negirdėjau, kaip įėjai. Buvau... Turėjau... Ji stengėsi sugalvoti, kaip pasiteisinti, kodėl taip atrodo. Kaip visada. Išblyškusi, širdgėlos sklidinomis akimis ji spoksojo į Deviną. Paskui subruzdo. Atnešiu tau šaltos arbatos. Turiu šviežios. Paskubomis ji puolė ieškoti stiklinių, atnešė ąsotį. Turiu vyšnių pyrago. Šįryt iškepiau. Kesė blaškėsi lyg užsukta, o kai Devinas suėmė ją už pečių, išmetė iš rankų stiklinę, kurią ką tik buvo pripylusi, ir ši sudužo nukritusi ant grindų. Iš po stalo piktai sukniaukusi išnėrė ten snaudusi katė. O Viešpatie, tik pažiūrėk, ką padariau. Jai užėmė kvapą, panika surakino krūtinę. Kesė nieko negalėjo padaryti. Man reikia... Man reikia...
Nusiramink, tarė jis kuo ramesniu balsu atsukęs ją veidu į save. Kesė smarkiai drebėjo ir stengėsi ištrūkti. Ne dabar, sukosi Devino galvoje. Ne dabar. Eikš, sumurmėjo jis. Eikš pas mane.
Akimirksniu ji atsidūrė jo glėbyje ir užtvanka griuvo. Įsikniaubusi į tvirtą Devino petį Kesė prapliupo raudoti, karštos ašaros sunkėsi jam į marškinius. Devinas bučiavo ją į plaukus, glostė nugarą.
Papasakok man. Pasakyk, kas nutiko, kad galėčiau padėti.
Kesė kalbėjo neaiškiai, nerišliai, bet klausydamasis tarp kūkčiojimo prasiveržiančių žodžių jis suprato esmę. Nuožmus pyktis įsisuko jam į širdį, Devinas ją ramino, bučiniais apibėrė drėgnus skruostus.
Padarei taip, kaip ir turėjai padaryti. Elgeisi teisingai.
Bet ji mano motina. Kesė pakėlė ašarotą veidą. Aš ją išvariau. Išvijau savo motiną.
Kuri kurią išvarė, Kese?
Ji vėl pratrūko rauda, pirštais nesąmoningai įsitvėrusi jo pečių.
Bet juk taip neturi būti.
Negalvok apie tai.
Pasitrauk nuo jos! Pro lauko duris įlėkė Konoras. Įsitempęs, sugniaužęs kumščius, veidas persikreipęs iš pykčio. Jis nieko aplinkui nematė, tik vyrą, apsikabinusį graudžiai raudančią jo motiną. Jeigu ją paliesi užmušiu!
Konorai! Nuo sukrėtimo spigiu balsu sušuko Kesė. Nejaugi čia jos berniukas žiūri tokiu nuožmiu žvilgsniu sugniaužęs kumščius? Žvilgtelėjusi į duris pamatė Emą baimės pilnomis akimis. Prašau taip nekalbėti su šerifu Makeidu.
Konoras žengtelėjo į priekį, kiekviena jo kūno ląstelė buvo pasirengusi kautis.
Patrauk rankas nuo mano mamos!
Suintriguotas Devinas kilstelėjo antakį ir atitraukė rankas.
Liepiau taip nekalbėti, priminė Kesė.
Jis tave įskaudino. Privertė verkti. Konoras, dešimtmetis karžygys, iššiepė dantis. Geriau tegul tučtuojau išeina.
Liepiau taip nekalbėti, priminė Kesė.
Jis tave įskaudino. Privertė verkti. Konoras, dešimtmetis karžygys, iššiepė dantis. Geriau tegul tučtuojau išeina.
Jis nieko bloga man nepadarė. Nors vis dar drebėjo visu kūnu, Kesė žengė tarp jųdviejų. Mane įskaudino... močiutė mane užgavo... o šerifas Makeidas tik stengėsi mane nuraminti. Noriu, kad jo atsiprašytum, tuojau pat.
Devinas matė, kaip atsileido berniuko kumščiai, o pykčio raudonis palengva virto gėdos ženklu. Nenuleisdamas nuo Konoro akių jis apkabino Kesę per pečius.
Noriu pasikalbėti su Konoru. Be liudininkų. Norėdamas užbėgti už akių protestui jis greitai spustelėjo jai pečius. Kese, kūdikis verkia. Kodėl judviem su Ema nenuėjus jo pažiūrėti?
Natas. Visai pamiršau. Nežinodama, ką daryti, Kesė brūkštelėjo ranka per plaukus.
Paskubėk. Devinas švelniai stumtelėjo ją. Mudu su Konu truputį pasivaikščiosime.
Gerai. Eime, Ema, Natas verkia. Paėmusi dukrą už rankos ji sunkiai atsiduso. Tikiuosi, kad atsiprašysi šerifo, Konorai. Ar supratai?
Taip, mama. Nuleidęs galvą Konoras pasisuko eiti.
Vaikas žinojo, kas jo laukia. Bus išpertas. Tėvas visada jį mušdavo išsivedęs iš namų, kad mama nematytų ir nežinotų. Dabar jam kaip reikiant klius, ir bus dar blogiau nei tada, kai mušdavo tėvas. Todėl, kad jis norėjo pasielgti teisingai, o paaiškėjo, jog suklydo.
Devinas neištarė nė žodžio, tiesiog ėjo per pievą link miškelio. Negalvodamas išsirinko takelį. Miškas jam buvo ne blogiau pažįstamas kaip miestelis, namai ir savos mintys. Šalia žingsniavo Konoras, apmiręs, įsitempęs, iš gėdos nuleidęs galvą.
Suprasdamas, kad turi sulaukti tinkamo meto ir elgtis apgalvotai, Devinas atsispyrė pagundai apglėbti tuos gležnus petukus. Tiesiog ėjo takeliu ir sustojo prie akmenų krūvos, kur kadaise susitikę du kareiviai pražudė vienas kitą.