Konorui atrodė, kad ši vasara bus kitokia nei visos ankstesnės. Pernai įvyko reikšmingas įvykis jie persikraustė į naują būstą, tačiau vaiką kankino nerimas, kad visa tai baigsis. Dabar jau pradėjo tikėti, jog viskas bus gerai, ir ramiai laukė ilgų karštų dienų, kurias praleis su savo geriausiu draugu. Ir namuose niekas nešlitinėjo girtas ir nemojavo kumščiais.
Berniukas pastebėjo, kad ir mama aprimo. Jos akys nebeatrodė tokios pavargusios, o ir juokėsi ji daug dažniau nei anksčiau. Jam patiko, kad mama pripirko gražių daiktų, visur pristatė gėlių, kad pradėjo kolekcionuoti žalsvo stiklo indus, pirktus Reganos parduotuvėje. Konoras niekam apie tai nepasakojo, nes žinojo: berniukai erzintų, kad jam patinka tokie kvaili daiktai kaip gėlės ar stikliniai indai.
Tik ne Brajanas. Jis buvo geriausias Konoro draugas, netgi nepykdavo, kai Ema slankiodavo jiems iš paskos. Brajanui patiko klausytis Konoro kuriamų istorijų. Brajanas mokėjo saugoti paslaptis. Jis buvo lyg brolis, kraujo brolis. Vieną kartą miške jie iškilmingai prisiekė ir įsidūrę pirštus sumaišė po lašą kraujo, taip sutvirtindami ryšį.
Kelias pirmąsias laisvės nuo knygų ir pamokų dienas berniukai praleido medinėje trobelėje, kurią Džeradas buvo surentęs miško pakraštyje netoli namų. Dar kelias dienas praleido viešbučio kieme treniruodamiesi žaisti beisbolą. Ruošėsi keliauti per miškelį į ūkį aplankyti Šeino. Kaip Brajanas ir sakė, Šeinas buvo šaunus, nes niekada nesibarė, jeigu jie norėdavo pažaisti su šunimis, mažais šuniukais ar pašokinėti ant šieno senoje daržinėje.
Tačiau beveik kasdien juos traukė miškas. Šįvakar jie galiausiai išpešė leidimą surengti iškylą, dviese praleis naktį vaiduoklių miške.
Berniukai pasiskolino iš Devino seną palapinę. Konoras suprato, kad kaip tik Devinas ir padėjo jiems pasiekti tikslą. Mama labai prieštaravo sumanymui leisti dviem vaikams nakvoti miške, bet Devinas nuramino priminęs apeigų ritualus, amžiams liekančius prisiminimus ir draugystę. Už reikšmingiausią naktį gyvenime jis bus skolingas šerifui Makeidui.
Miške, ant plikos žemės, apjuostos akmenimis, kaip ir mokė Devinas, berniukai rūpestingai susikrovė laužą ir ruošėsi ant ugnies skrudinti dešreles ir zefyrus. Kesė įdėjo didelį indą sulčių, o Devinas įdavė šešias skardines sodos vandens, prieš tai įspėjęs, kad ryte surinktų skardines, kitas šiukšles ir išmestų į konteinerį prie ūkio.
Jų miegmaišiai buvo ištiesti palapinėje, aukštai virš galvų švietė mėnulis, ūbavo pelėdos. Lauže traškėjo malkos, ore sklido kepinamos mėsos kvapas. Mėgaudamasis maloniu zefyro skoniu Konoras jautėsi it rojuje.
Tikrai gera, tarė jis.
Visai smagu, sutiko Brajanas pastebėjęs, kad pajuodo kepamos dešrelės galas, kaip tik taip jis mėgo. Galėtume kiekvieną naktį iškylauti.
Konoras suprato: jeigu kasnakt nakvotų miške, nebūtų tokio malonumo, bet nieko nepasakė.
Čia puiku. Šerifas Makeidas pasakojo, kad jie su broliais dažnai stovyklaudavo miške.
Mano tėtis labai mėgsta vaikščioti po mišką. Brajanui labai patiko tarti šį žodį. Tėtis. Mėgo dažnai jį vartoti, nors stengėsi nesureikšminti. Mamai taip pat. Jie amžinai bučiuojasi. Jis garsiai sučepsėjo, lyg norėdamas prajuokinti Konorą. Nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad bučiuotis malonu. Aš užspringčiau, jeigu kokia mergiotė pamėgintų mane apseilėti. Šlykštu.
Tikrai bjauru. Ypač kai pradeda kaišioti liežuvį.
Tai išgirdęs Brajanas išleido labai tikrovišką vėmimo garsą ir abu berniukai prapliupo kvatoti.
Šeinas visą laiką bučiuoja merginas. Konoras pabalino akis. Tikrai visada. Girdėjau, kaip tavo tėvas sakė, kad tai žalingas įprotis.
Brajanas prunkštelėjo.
Kaip keista. Noriu pasakyti, jog Šeinas nusimano apie gyvūnus, techniką ir kitus dalykus, tačiau mėgsta, kad aplinkui sukiotųsi merginos. Jo žvilgsnis tada būna toks juokingas. Kaip Devino, kai jis žiūri į tavo mamą. Man atrodo, kai kurios merginos kažkaip keistai paveikia vaikinų smegenis. Kaip lazerio spinduliai.
Ką nori pasakyti? labai tyliai paklausė Konoras.
Pats žinai, pykšt! Brajanas atlaužęs nykštį ir ištiesęs rodomąjį pirštą pavaizdavo pistoletą.
Ne, tik ne šerifas Makeidas ir mano mama.
Jėzau, jis iki ausų įklimpęs. Dešrelė jau beveik liepsnojo. Susikaupęs Brajanas pūtė, kad galėtų atsikąsti to nuodėgulio. Jis visą laiką sukiojasi aplinkui, dovanoja gėlių ir kitokio šlamšto. Visai kaip mano tėtis mamai. Jis partempia jai gėlių, o mama svaigsta. Brajanas papurtė galvą. Kažkokia nesąmonė.
Jis sukiojasi aplinkui, nes rūpinasi mūsų saugumu, paprieštaravo Konoras, bet burnoje malonų saldumą apkartino rūgštis. Juk jis šerifas.
Aišku, kad jis rūpinasi jumis. Įsijautęs į dešrelę Brajanas nepastebėjo panikos bičiulio akyse. Gal taip Devinas nori prisigerinti jai, bet aš tau sakau, žmogau: jis prapuolęs. Vieną vakarą girdėjau, kaip tėtis su mama kalbėjosi, ji pasakojo, kad apstulbo pamačiusi šerifą liūdną, o liūdnas jis buvo dėl to, kad varvino seilę ir buliaus akimis žiūrėjo į Kesę. Taip ir sakė buliaus akimis. Brajanas sukikeno. Ei, jeigu jie susituoks, mes būsime pusbroliai ir kraujo broliai. Kaip šaunu.
Ji nesiruošia tekėti, nukirto Konoras taip skubiai ir piktai, kad Brajanas vos nepaspringo maisto likučiais.
Ei...
Ji daugiau niekada už nieko netekės. Konoras pašoko ir sugniaužė kumščius. Tu klysti. Pats viską išsigalvojai.
Ne pats. Ko čia širsti?
Jis sukiojasi aplinkui todėl, kad yra šerifas ir mus saugo. Tik tiek. Įsikalk sau į galvą.
Gal Brajanas ir būtų nusileidęs, bet karingos kibirkštėlės Konoro akyse įžiebė tokias pat ir Brajano žvilgsnyje.
Nebūk naivus. Visi mato, kad Devinas geidžia tavo mamos.
Konoras prikibo prie Brajano kaip siurbėlė ir parvertė į purvyną. Antpuolis buvo netikėtas, Brajanas sutriko, tai suteikė Konorui pranašumo, todėl netrukdomas galėjo kumščiuoti geriausiam draugui šonus. Bet Konorui tai buvo pirmosios muštynės, o Brajanas jau turėjo patirties.
Po kelių nemalonių akimirkų Brajanas jau laikė prispaudęs draugą. Abu buvo susitaršę, purvini ir sunkiai kvėpavo. Brajanas nejučia buvo prakirtęs Konorui lūpą ir dabar šiepė dantis kaip vilkiukas.
Pasiduodi?
Ne. Konoras staigiai smūgiavo alkūne ir privertė Brajaną kriuktelėti. Svaidydamiesi grasinimais ir keiksmais jie įsirito į gervuogyną.
Brajanas vėl prispaudė draugą ir jau ruošėsi tvoti kumščiu, tačiau užsimojęs taip ir sustingo. Būtų galėjęs prisiekti, kad kažką išgirdo, lyg ir dejonę mirštančio žmogus, bet tai buvo ne šio pasaulio garsas.
Girdėjai?
Aha. Konoras laikėsi įsikibęs į Brajaną už perplėštų marškinėlių, bet akys lakstė į šonus. Garsas kažkoks keistas, lyg...
Lyg vaiduoklių, išsprūdo Brajanui iš sustingusių lūpų. Jėzau, Konai. Jie iš tikrųjų čia klajoja. Tai tie du kapralai.
Konoras nė nekrustelėjo. Garsas nuslopo, buvo girdėti tik pelėdų ūbavimas ir smulkių žvėrelių bruzdesys krūmuose. Bet jis kažką jautė ir staiga suprato. Tai kova, pagalvojo Konoras. Prašalaitis stojo prieš prašalaitį, brolis prieš brolį. Kovėsi. Žudė. Mirė.
Staiga berniukas susigėdo, nes juk Brajanas jo brolis, o jis pakėlė prieš jį ranką. Konoro akys priplūdo ašarų. Jis pakėlė ranką kaip Džo Dolinas prieš mamą ir jį patį.
Atsiprašau. Konoras jau negalėjo užgniaužti ašarų, nors Brajanas nustebęs spoksojo į jį iš viršaus. Labai atsiprašau.
Ei, viskas gerai. Tu trenkei kaip reikiant. Nesmagiai pasijutęs jis paplekšnojo Konorui petį ir pakilo ant kojų. Išsiropštęs iš gervuogyno jis ėmė traukti iš drabužių ir kūno spyglius. Dar turi patobulinti gynybą ir viskas bus gerai.
Aš visai nenoriu muštis. Nekenčiu muštynių. Konoras atsisėdo ir pasinėrė į savigraužą.
Brajanas suko galvą, ką pasakyti draugui.
Žmogau, čia kažkoks nesusipratimas. Turėsi sugalvoti įtikinamą paaiškinimą, kodėl susiplėšėme drabužius ir visa kita. Gal galėtume papasakoti, kad mus užpuolė laukiniai šunys?
Tai kvaila. Niekas nepatikės.
Ką nors sugalvok, Konai, įkalbinėjo Brajanas. Tu tikrai moki kurti istorijas.
Atsidusęs Konoras nuleido galvą ant kelių. Jis nenorėjo meluoti. Melo nekentė beveik taip pat kaip ir muštynių. Tačiau suprato: neištvertų pamatęs nusivylimą mamos akyse.
Pasakysime, kad įmetėme beisbolo kamuoliuką į krūmus ir lįsdami apsidraskėme į spyglius.
Kaip paprasta, pamanė Brajanas. Toks paaiškinimas nekėlė abejonių.
O ką sakysi dėl savo lūpos? Netrukus ji kaip reikiant ištins.
Turbūt pasakysiu, kad pargriuvau.
Brajanas nusišluostė rankas į purvinus džinsus.
Ar skauda? Gali priglausti prie jos sodos vandens skardinę?
Nieko čia baisaus.
Klausyk, Konai, aš visai nenorėjau tavęs įžeisti. Man atrodo, nepasakiau nieko bloga apie tavo mamą. Ji šauni. Bet manau, kad jeigu kas nors kalbėtų blogai apie mano mamą, aš jam kaulus sulaužyčiau.
Nieko baisaus, pakartojo Konoras. Aš žinau, kad nieko bloga nepasakei.
Tai dėl ko taip mane puolei?
Konoras įrėmė smakrą į sulenktus kelius.
Maniau, kad šerifas Makeidas mus lanko, nes aš jam patinku.
Žinoma, kad patinki.
Pasirodo, jis lankosi pas mamą. Turbūt ją bučiuoja, o gal ir dar ką nors daro. Kaip manai?
Brajanas truktelėjo pečiais.
Na, jeigu jis tavo mamą įsimylėjęs...
O buvo taip gerai. Mūsų gyvenimas pasikeitė. Turime naują butą, mama laiminga, be to, jis sėdi už grotų. O dabar viskas griūva. Jeigu mama ištekės už šerifo, taip nebebus.
Kodėl? Devinas šaunus.
Man daugiau nereikia tėvo, niekada. Tamsios Konoro akys žibėjo murziname ašarotame veide. Jis pasikeis ir mums bus kaip anksčiau. Pradės gerti, bartis ir mus mušti.
Tik jau ne Devinas.
Bet taip nutinka, piktai sušnypštė Konoras. Tada viskas bus jo, ne mūsų, ir jis norės tvarkytis pagal save. O jeigu mama nepaklus, jis ją muš ir pravirkdys. Konoras prisiminė priesaiką, duotą Devinui tame pačiame miške, ir jo ištiestą ranką, bet stengėsi išstumti iš galvos. Tėvai taip elgiasi.
Mano ne, tvirtai pareiškė Brajanas. Jis nėra sudavęs mamai. Kartais užrėkia, bet mama nenusileidžia. Būna, kad ji pirma pradeda šaukti. Tikrai juokinga.
Jis tik kol kas jos nemušė. Tik todėl, kad ji neišvedė jo iš kantrybės.
Būna, kad išveda. Vieną kartą mama taip jį supykdė, kad pamaniau, jog jam iš ausų tuoj pradės rūkti dūmai kaip animaciniame filme. Tada tėtis ją pakėlė ir persimetė per petį.
O ką aš sakiau?
Brajanas papurtė galvą.