Nesikalbėk. Kesė ištraukė rankas. Aš pati privalau sutvarkyti šį reikalą, Devinai. Turiu įrodyti Konorui, kad esu stipri, o jis su Ema man svarbiausi.
Velniai griebtų, aš su jais nesivaržau, tiesiog noriu būti šalia tavęs. Ir šalia jų. Aš tave myliu, Kese.
Žinau. Aš irgi tave myliu. Ir visada mylėsiu. Bet negaliu gyventi su tavimi. Ir neprašyk, kad apsigalvočiau.
O kaip siūlysi elgtis man? paklausė Devinas. Tiesiog pasitraukti? Aš laukiau tavęs dvylika metų. Negaliu laukti, kol viskas susitvarkys. To niekada nebus, reikia susitaikyti su tuo, kaip yra. Tu man pats svarbiausias žmogus gyvenime. Taip pat ir tavo vaikai. Man tavęs reikia. Man reikia jūsų visų.
Kesei širdis plyšo iš skausmo.
Devinai, jeigu viskas klostytųsi kitaip...
Mes galime pasistengti ir pakreipti juos mūsų naudai, neatlyžo jis apkabinęs ją per pečius. Juk sugebėtume.
Aš negaliu prašyti, kad dar lauktum. Kesė atsitraukė ir nusisuko į langą. Tau reikia manęs, girdėti tave tai sakant be galo malonu, netgi maloniau nei tada, kai pirmą kartą prisipažinai mane mylįs. Bet Konorui manęs irgi reikia. O jis dar vaikas. Mano mažas berniukas mirtinai išsigandęs. Ji sunkiai atsiduso, tarsi norėdama iškvėpti visą blogumą. Tu nori vesti, trokšti šeimos tai tavo teisė. Turėtum susirasti laisvą moterį, galinčią suteikti viską, ko nori ir ko tau reikia. Aš nesu laisva, turbūt jau niekada nebūsiu. Negaliu suteikti to, ko esi vertas, todėl negaliu būti kartu.
Tikiesi, kad imsiu ir pasišalinsiu, tarsi tarp mūsų nieko nebūtų įvykę? Tiesiog pasitrauksiu ir vėl lauksiu?
Ne. Turėtum nebelaukti.
Bet tu man vienintelė.
Jos širdis plyšo į dvi varganas dalis: viena vyrui, kita sūnui.
Tau nereikėjo čia lankytis. Aš pati laikiau tave prie savęs, Devinai. Man regis, aš visada žinojau, kad mes būsime kartu. Tai neteisinga. Todėl dabar noriu būti teisinga su visais.
Teisinga? Manai, teisinga atstumti mane, išsižadėti visko, kas mus sieja, nes to reikalauja dešimties metų berniukas? Kada, po galais, tu pasielgsi atsakingai?
Tai buvo pirmas kartas, kai Devinas ją įskaudino. Kesė tai pripažino ir atsilaikė.
Aš stengiuosi. Tačiau elgtis atsakingai ne visada reiškia taip kaip nori. Kartais turi daryti taip, kaip geriau žmonėms, kuriuos myli.
Prakeikimas, aš tavęs daugiau nemaldausiu, įsižeidęs ir piktas jis kalbėjo kapodamas žodžius. Tegul mane skradžiai, jeigu dar kartą tau pasipiršiu, Kese. Man jau nusibodo laikytis nuošaliai ir graužtis. Paskutinį kartą taip apnuoginau savo širdį.
Aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti, Devinai. Bet negaliu suteikti to, ko labiausiai trokšti, todėl neduodu nieko.
Jo žvilgsnis susmigo į ją, pervėrė kiaurai kaip ir balsas.
Laikas apsispręsti viskas arba nieko. Tu pasirinkai. Atrodo, aš taip pat.
Kesė klausėsi jo tolstančių žingsnių, trinktelėjo durys. Žinojo šitai jautė Abigalė, atstūmusi mylimąjį. Begalinę tuštumą, tokią begalinę, kad ji buvo didesnė už sielvartą.
Atsisėdusi ant lovos krašto Kesė užsidengė veidą rankomis ir pratrūko rauda.
Koridoriaus kampe spausdamas sesers ranką stovėjo Konoras.
Mama verkia, sušnibždėjo Ema.
Girdžiu. Tik šį kartą ji verkė ne dėl Džo Dolino. Ir ne dėl šerifo Makeido.
Jis, Konoras, dėl to kaltas, tik jis.
Kol Kesė raudojo, o Konoras sėlino laiptais žemyn, nešdamasis jo vaikiškus pečius užgulusį sielvartą ir kaltės jausmą, Džo Dolinas sulaukė tinkamo meto. Jis laukė, oi, kaip kantriai laukė šios akimirkos.
Upelis po Bernsaido tiltu tekėjo garsiai gurgėdamas. Medžių lapija buvo itin tanki. Prižiūrėtojas gestikuliuodamas rankomis kažką aiškino kitam vyrui, jo dėmesį patraukė iškastos varinės tūtelės.
Džo tik to ir reikėjo.
Jis pasilenkęs toliau rinko šiukšles ir pamažu slinko link priedangos. Priartėjęs staigiai dingo tarp medžių. Eidamas paskubomis nusivilko oranžinę liemenę ir įmetė į pakrantės krūmus.
Jis dar nebėgo. Dėl sužalojimo, kurį patyrė užpuolęs Reganą Makeid, blogai matė dešine akimi, buvo susiaurėjęs regėjimo laukas. Todėl iš pradžių judėjo atsargiai, įdėmiai stebėdamas žemę po kojomis.
Paskui ėmė bėgti šuoliais it vilkas, nuo akmens ant akmens, per krūmus, kol pasiekė upelį. Uždusęs jis puolė į vandenį ir ėmė bristi pasroviui. Netrukus sušlapo iki juosmens, bet toliau brovėsi į priekį.
Švokšdamas Džo užsiropštė ant kranto, stengėsi lipti vijokliniais augalais per akmenis, kad nepaliktų pėdsakų. Pagaliau giliai į plaučius įtraukė laisvės gurkšnį. Upelio tėkmė ir saulė danguje turėjo nuvesti jį ten, kur reikia.
Kai Devinas pagaliau atsitokėjo, buvo nerangus kaip šešių tonų sunkvežimis. Todėl kai Reifas užgriuvo į jo kontorą ir pamatė brolį, sėdintį prie stalo ir akmeniniu veidu įnirtingai spaudantį spausdinimo mašinėlės klavišus, iš karto suprato, kad kažkas negerai.
Noriu pakviesti tave vakarienės, nerūpestingai tarė Reifas.
Eik lauk.
Regana nori sukviesti rytoj visą šeimą, bus ir Kesė su vaikais.
Neturėsiu laiko. O dabar nešdinkis iš čia.
Nepasakiau, kuriuo laiku renkamės, tęsė Reifas ir atsistojęs broliui už nugaros žvilgtelėjo per petį. Kas čia per nesąmonės?
Pats matai.
Man panašu į prašymą atleisti iš darbo. Kokia širšė tave įkando?..
Pasitrauk nuo manęs.
Reifas pasielgė broliškai tiesiog išplėšė lapą iš spausdinimo mašinėlės.
Nusiramink. Devinui nespėjus pašokti ant kojų, Reifas uždėjo ranką jam ant peties. Klausyk, mes galime apsikumščiuoti, aš nieko prieš, bet kodėl pirma neapsvarsčius susiklosčiusių aplinkybių? Ką, po galais, tu sau galvoji atsisakydamas šerifo pareigų?
Seniai turėjau tai padaryti. Ruošiuosi dingti velniop iš šio miestelio. Pavargau tūnoti šioje skylėje, murkdytis rutinoje ir spręsti vis tų pačių sumautų gyventojų apgailėtinas problemas.
Deivai, juk tu labiausiai ir mėgsti tą rutiną. Reifas numetė raštą į šalį. Kas atsitiko tarp judviejų su Kese?
Nieko. Nesikišk.
Argi ne tu nenuleidai nuo manęs akių ir privertei suvokti, ką jaučiu Reganai? Tereikėjo tik stumtelėti.
Man nereikia aiškintis, ką jaučiu Kesei. Žinau tai daugybę metų. Turiu kaip nors atsikvošėti.
Ar ji tave pavarė? Pagiežingai žvilgančios brolio akys neišgąsdino, tik sujaudino Reifą. Pirmyn, smok man, nuleisk garą. Aš pasiruošęs.
Nesulauksi. Lyg vandeniu perlietas Devinas klestelėjo atgal į kėdę.
Nori apie tai pasikalbėti?
Jau prisikalbėjau. Jis delnais pasitrynė skruostus. Pavargau. Konoras manimi nepasitiki, Kesė irgi. Atrodo, aš jiems nereikalingas. Negaliu nuolat įrodinėti, kad esu patikimas.
Berniukui teko daug išgyventi, Devai. Taip pat ir Kesei. Duok jiems dar truputį laiko.
Aš nebeturiu laiko. Reikia kažką keisti, Reifai. Devinas sunkiai atsiduso. Nebegaliu daugiau kentėti. Tai mane žudo. Privalau dingti iš čia.
Reifui nespėjus paprieštarauti suskambėjo telefonas. Devinas čiupo ragelį ir piktai tarė:
Šerifo būstinė. Makeidas klauso. Keikdamasis jis galvotrūkčiais pašoko ant kojų. Kada? Prakeikimas, jau praėjo beveik valanda. Kodėl, po galais, man iš karto nepranešėte? Nepasakokite tų nesąmonių. Dar minutę pasiklausęs jis tėškė ragelį. Dolinas pabėgo. Jis nužingsniavo prie ginklų saugyklos ir atrakinęs išsirinko graižtvinį šautuvą. Tu pavaduosi mane.
12
Džo tupėjo siauroje dauboje priešais nedidelį uošvės namelį. Abejojo, ar persekiotojai iš karto puls ieškoti šioje vietoje. Pirmiausia patikrins jo sėbrų namus, užsuks pas Kesę. Galbūt, nors nelabai tikėtina, Makeidas ar kuris nors jo arkliasnukis pavaduotojas sugalvos ir čia užsukti.
Uošvės nebuvo namie. Automobilis nestovėjo įvažiuojamajame keliuke, langų užuolaidos buvo aklinai užtrauktos.
Kaimiško stiliaus namelis stovėjo akligatvio gale ir labai tiko jo tikslams įgyvendinti. Kurį laiką Džo atidžiai stebėjo aplinką, paskui iššoko iš daubos ir pasilenkęs nubėgo. Artimiausia namo pusė buvo apaugusi medžiais ir jam tiko. Džo alkūne išdaužė langą.
Viduje patraukė tiesiai į miegamąjį. Jam reikėjo švarių sausų drabužių. Žinojo, kad uošvės spintoje dar kaba velionio vyro drabužių.
Ta sena boba buvo nesveika.
Tikra paranoikė.
Džo prisiminė, kad naktinio staliuko stalčiuje ji laikė užtaisytą pistoletą. Tik vienintelio dalyko nebūtų radęs šiame name ko nors išgerti. Tačiau tikėjosi netrukus patenkinti ir šį poreikį.
Persivilkęs kiek per ankštais drabužiais jis atsisėdo laukti.
Girdėjo, kaip privažiavo automobilis, kaip ji tarškina laukujų durų spynas ir sklendes. Šypsodamasis Džo pakilo ir nužingsniavo į pritemdytą svetainę.
Uošvė vienoje rankoje nešėsi krepšelį su produktais, kitoje laikė pigią rankinę. Pamačiusi jį moteriškė išpūtė akis.
Džo, ką gi tu čia...
Jis padarė tai, ko troško daugybę metų užsimojo ir atsivėdėjęs trenkė uošvei.
Iš tikrųjų tai svajojo ją pribaigti. Bet nusprendė pataupyti jėgas savo mielajai žmonelei. Kai uošvė sudejavo ir ėmė muistytis, Džo surišo ją skalbinių virve ir užkimšo burną. Patikimai ją nukenksminęs stebėjo, kaip ji spurda it žuvis ant grindų, tada ramiai išvertė viską iš rankinės.
Dvidešimt sumautų dolerių, nepatenkintas suburbėjo Džo. Turėjau nujausti. Įsigrūdęs banknotus į kišenę paėmė raktus. Ketinu pasiskolinti tavo automobilį, sumaniau pasivažinėti. Su žmonele. Juk žmonos pareiga vykti ten, kur vyras liepia, ar ne? Pamatęs, kaip apimta panikos moteriškė varto akis, Džo nusiviepė. Buvo labai malonu gauti iš tavęs laiškus kalėjime. Tikrai malonu. Todėl ir elgiuosi su tavimi palyginti gerai. Noriu parodyti, kaip vertinu tavo pastangas.
Konstancija suaimanavo, mėgino kažką pasakyti per kamšalą ir Džo nusikvatojo.
Dabar Kesė visai kitokia, ar ne? Ji nebuvo ištikima vyrui, kaip dera padoriai žmonai, tiesa? Bet aš to taip nepaliksiu. Ketinu ją gerai pamokyti. Nori žinoti, ką aš padarysiu tavo dukrai, sene? Ar tau įdomu, ką jai paruošiau?
Pamatęs paniką uošvės akyse Džo liko patenkintas, todėl atsitūpė prie jos ir papasakojo.
Automobilio padangos sucypė ir Devinas sustojo prie viešbučio. Bėgdamas apie namą ir lipdamas laiptais iš kiemo pusės, atidžiai apžiūrėjo kiekvieną krūmą ir medį. Nepaliovė mintyse melstis, kol atidaręs duris pamatė prie viryklės stovinčią Kesę.
Nieko negalėjo padaryti. Stvėrė ją į glėbį ir tvirtai laikė apkabinęs.
Devinai...
Atsiprašau. Užgniaužęs visus jausmus Devinas ją paleido ir vėl tapo faru. Turiu su tavimi pasikalbėti. Jis metė žvilgsnį į svetainę, ten sėdėjo ir į jį spoksojo Konoras su Ema. Devinas jau norėjo liepti Konorui vestis Emą į jos kambarį ir nekelti iš ten kojos, bet susigriebė, kad mąsto kaip tėvas, o ne kaip pareigūnas. Daugiau nei prieš valandą iš laisvųjų darbų pabėgo Džo.