Nors Džo buvo šiek tiek stambesnis, kovoje dominavo Devinas. Jis smūgiavo staigiai, tiksliai ir negailestingai, darė tai susikaupęs, Kesė buvo įsitikinusi, kad jis nejaučia jam tenkančių smūgių skausmo.
Kesė nenusuko žvilgsnio į šalį net tada, kai vyrai ėmė taškytis krauju, tik užsikimšo ausis, kad negirdėtų. Grumtynės ėjo į pabaigą, jai reikėjo išsilaikyti iki galo.
Devino įniršis buvo toks didelis ir šaltas, kad jis matė tik Džo veidą. Kiekvieną kartą, kai jis trenkdavo kumščiu, kiekvieną kartą, kai pajusdavo savo rankų jėgą, užplūsdavo negailestingas pasitenkinimas. Krumpliai buvo nubrozdinti, marškiniai permirkę ne tik priešininko, ir savu krauju, bet jis niekaip neįstengė sustabdyti kumščio.
Užteks. Džeradas žengtelėjo į priekį norėdamas atitraukti Deviną, bet už savo rūpestį vos negavo smūgio į veidą. Sakau, gana, pakartojo, bet Deviną sustabdyti įstengė tik visi trys broliai.
Puikus vaizdelis, pareiškė savo nuomonę Reifas, apžiūrinėdamas sumuštą be sąmonės gulinčio Džo veidą. Turiu pripažinti, kad man nepalikai darbo.
Atrodo, lyg būtų labai priešinęsis suimamas, ar ne, Džeradai? pasikasęs smakrą Šeinas užsimetė šautuvą ant peties.
Taip aš šį reikalą ir suprantu. Judinkis, Devai. Mes partempsime šią maitą. Tau reikia alaus ir ledukų.
Bet įniršis dar nebuvo atlėgęs. Devinas nustūmė brolio ranką nuo peties.
Palik mane ramybėje. Devinas atsisukęs pažvelgė į Kesę, kuri stovėjo sumušta, išblyškusi, nuo sukrėtimo pastirusiu žvilgsniu. Man gana. Jis ištraukė šerifo ženklą ir sviedė ant žemės. Pasiimk. Aš einu namo.
Devinai.
Kesė žengė žingsnį į priekį, bet Džeradas paėmė jai už rankos ir sulaikė.
Duok jam laiko, sumurmėjo žiūrėdamas į brolį, per mišką traukiantį į ūkį. Jis kraujuoja.
Kesė nesipriešino. Pargrįžusi nuramino vaikus. Neprieštaravo, kad atvyktų Savana su Regana ir apžiūrėtų jos sužeidimus. Trumpai telefonu pasikalbėjo su motina ir įsitikino, kad ji nepatyrė rimtų sužalojimų, tik įgijo mėlynių ir buvo labai išsigandusi. Šį kartą, regis, jos viena kitą suprato daug geriau, o tai buvo šis tas nauja.
Galiausiai draugių paraginta išgėrė migdomųjų ir visą naktį išmiegojo kaip negyva.
Bet ryte Kesė suvokė, kad jos dar laukia akistata su demonais. Susitarė, kad Regana pasirūpins pusryčiais, o pati ėmė ruoštis į ūkį aplankyti Devino.
Vienintelis daiktas, kurį norėjo paimti, tilpo kelnių kišenėje.
Eini pas šerifą Makeidą. Konoras sustojo miegamojo tarpduryje. Jo akys buvo užtinusios, paakiai pajuodę, ant skruosto vos matoma mėlynė, vaikas buvo labai išblyškęs. Kesė norėjo apkabinti sūnų ir priglausti prie krūtinės, bet berniukas stovėjo pastiręs.
Taip, man reikia su juo pasikalbėti, Konorai. Turiu padėkoti už viską, ką dėl mūsų padarė.
Devinas sakys, kad tik atliko pareigą.
Greičiausiai. Bet tai nereiškia, kad neturėčiau padėkoti. Jis galėjo žūti, Konorai, ir viskas per mus.
Iš pradžių pamaniau, kad jis negyvas. Balsas nutrūko, bet giliai atsidusęs berniukas kalbėjo toliau. Devinas parkrito, bėgo kraujas. Galvojau, mes visi tuoj būsime negyvi.
Kesė sudrebėjo ir stengėsi užgniaužti ašaras.
Atsiprašau, Konorai, už viską, ką padariau ir ko nepadariau. Tikiuosi, kada nors man atleisi.
Tai ne tavo kaltė. Niekada ir nebuvo. Neturėjau to sakyti. Konoras norėjo nusisukti, bet suprato, kad taip taptų bailiu. O dabar jis jau žinojo, kas yra tikras bailumas. Tai netiesa, iš tikrųjų aš taip negalvoju. Pasakiau norėdamas tave įskaudinti, nes blogai jaučiausi.
Konorai. Kesė išskėtė rankas ir užsimerkė, kai sūnus puolė į glėbį. Ši mūsų gyvenimo dalis jau baigta. Pažadu, daugiau to nebus.
Tikiu. O tu buvai tikra drąsuolė.
Nepaprastai sujaudinta Kesė pabučiavo sūnų į viršugalvį.
Tu taip pat.
Šį kartą. Jis sunkiai atsiduso. Šerifas Makeidas mus gynė. Mudu su Ema norime eiti kartu pas jį. Mes jau pasitarėme. Norime aplankyti šerifą.
Gal būtų geriau, jei pasikalbėčiau aš viena, bent jau šiandien. Jis jaučiasi... Jis prislėgtas.
Aš turiu su juo pasikalbėti. Prašau.
Kaip ji galėjo atmesti savo vaiko prašymą padaryti tai, ko taip norėjo pati?
Gerai. Eisime drauge.
***
Sėdėdamas namo prieangyje Devinas matė juos išlendančius iš miško. Jau ketino stotis ir eiti į vidų, bet pagalvojo, kad tai būtų menkas ir niekingas kerštavimas.
Jie atrodė kaip viena komanda ir Devinas suprato, nors tai draskė širdį, kad taip ir turi būti.
Jam vis dar skaudėjo galvą, rankos degė. Bet tai buvo niekis, palyginti su skausmu krūtinėje, kurį jis jautė stebėdamas per plačią pievą besiartinančius žmones.
Kesės veidas buvo sumuštas, Konoro taip pat. Deviną nusmelkė pyktis. Staiga Ema ištraukė rankutę mamai iš delno ir pasileido bėgti prie jo.
Kesės veidas buvo sumuštas, Konoro taip pat. Deviną nusmelkė pyktis. Staiga Ema ištraukė rankutę mamai iš delno ir pasileido bėgti prie jo.
Mes atėjome padėkoti, kad išgelbėjai mus nuo blogo žmogaus. Ji be skrupulų įsitaisė jam ant kelių, lyg ten būtų nuolatinė jos vieta. Tave sužeidė. Iškilmingai papūtusi lūputes mergytė išbučiavo jam mėlynes, nubrozdinimus ir tvarstį ant galvos. Ar dabar geriau?
Devinas neišlaikė ir panardino veidą į mergytės plaukus.
O taip, ačiū. Nespėjus Kesei ištarti nė žodžio, jis patogiau pasisodino mergaitę ir greitomis ištarė: Jeigu jums dar nepranešta, galiu pasakyti, kad užpuolikas jau pristatytas į valstijos kalėjimą. Jam bus pateikti nauji kaltinimai dėl pabėgimo, užpuolimo, automobilio vagystės, ginklo laikymo, ginkluoto užpuolimo... jis lenkė pirštus, ir dėl pasipriešinimo pareigūnams jį sulaikant. Džo nebeišeis į laisvę. Galite nesijaudinti ir gyventi ramiai.
O kaip tu? tesugebėjo išspausti Kesė.
Man viskas gerai. O tau?
Ačiū, gerai. Ji gniaužė Konorui ranką. Atėjome padėkoti...
Aš tik atlikau savo pareigą.
Sakiau mamai, kad taip atsakysite, patvirtino Konoras ir sulaukė švelnaus Devino žvilgsnio.
Matote, koks esu nuspėjamas. Jis vėl pažvelgė į Kesę. O tu laikeisi puikiai, Kese. Turbūt ilgai tai prisiminsi. Bet aš turiu dar kai ką nuveikti.
Devinas jau norėjo nukelti Emą ant žemės, kai prisiartino Kesė.
Devinai, būk geras, nereikia.
Jis nuskriaudė tave, žodžiai patys veržėsi jam iš lūpų. Džo skaudino jus visus, o aš negalėjau apginti.
Dėl Dievo meilės, tu juk gulėjai be sąmonės paplūdęs krauju.
Blogasis žmogus norėjo dar kartą šauti į tave, įsiterpė Ema. Bet mama jam neleido. Užstojo tave ir jis negalėjo to padaryti.
Vien pagalvojus apie tai jo įsiaudrinęs kraujas sustingo gyslose.
Velniava, Kese, gal tau protas pasimaišė?
Tau manęs reikėjo. Kesė trūksmingai atsikvėpė. Negalėjau likti nuošalyje, Devinai. Pasielgiau taip, kaip privalėjau pasielgti. Dabar to paties noriu prašyti tavęs. Tai tarusi ji ištraukė iš kišenės šerifo ženklą. Neatsisakyk jo. Neišvažiuok.
Devinas spoksojo tai į ženklą, tai vėl jai į veidą.
Ar žinai, kaip sunku kasdien matyti tai, ko nori, ko trokšti, ir žinoti, kad negali turėti? Daugiau negaliu taip gyventi, net ir dėl tavęs, Kese. Tu nenori įsileisti manęs į savo gyvenimą. Atsisakai tekėti už manęs, o aš nebepajėgsiu ilgiau būti tau vien draugas.
Aš už tavęs tekėsiu, tarė Ema jaukiai įsitaisiusi jo glėbyje. Aš tave myliu.
Jo širdis suvirpėjo. Jis stipriai priglaudė mergaitę, tada atsargiai pastatė ant žemės.
Daugiau negaliu taip, Kese. Jis pakilo iš vietos. Palik mane ir grįžk namo.
Šerife Makeidai. Konoras puolė į priekį, tačiau pusiaukelėje sustojo. Atsiprašau.
Turi teisę į savo jausmus, ramiai atsakė Devinas. Ir nereikia apgailestauti, kad juos išsakei.
Pone, aš turiu dar kai ką pasakyti.
Devinas pasitrynė veidą ir nuleido rankas.
Gerai, klok.
Aš žinau, kad jūs pykstate ant manęs. Taip, pone, pykstate. Konoras žiūrėjo tiesiai į akis ir neleido Devinui prieštarauti. Aš irgi supykau maniau, jog lankotės pas mus dėl manęs, bent jau daugiausia dėl manęs, o pasirodė, kad jums rūpi mama. Tada pamaniau: jeigu ji sutiks tekėti, viskas pasikeis, vėl bus blogai, nors jūs ir davėte žodį. Brajanas tikino, kad taip nebus, bet aš nepatikėjau. Gal nenorėjau tikėti. Berniukas sunkiai atsiduso. Vakar, kai liepėte mums eiti pas Savaną, o mama atsisakė, jūs labai supykote. Jau atvažiavote blogai nusiteikęs, bet tada tiesiog įniršote. Argi ne?
Teisybė.
Jūs šaukėte ant mūsų.
Buvo ir taip.
Man pasirodė, kad viskas taip kaip anksčiau ir jūs pradėsite mušti mamą. Žinote, aš tikrai taip galvojau, bet jūs juk nesiruošėte to daryti. Buvote sakęs, kad nė už ką jos neįskaudintumėte. Žinojau, jog taip ir galvojate. O kai puolėte paskui ją į mišką, supratau: iš visų jėgų stengsitės ją išgelbėti. Ir ne vien iš pareigos. Taip elgėtės dėl jos. Ir dėl mūsų. Sukaupęs drąsos likučius Konoras žengtelėjo į priekį ir atsistojo tiesiai priešais Deviną. Nors ji jus atstūmė, nes aš priverčiau mamą tai padaryti, jūs nebūtumėte jos įskaudinęs.
Negalėčiau jos įskaudinti, Konorai, nors nuo to priklausytų mano gyvybė. Štai kaip yra.
Taip, pone. Paskui mama verkė. Nekreipdamas dėmesio, kad Kesė prieštaraudama murma, jis žvelgė Devinui tiesiai į akis. Jus atstūmusi ji verkė taip verkdavo, kai primušdavo tėvas ir ji galvodavo, kad aš negirdžiu. Tik šį kartą mama verkė dėl manęs, todėl noriu atsiprašyti. Ir pasakyti, kad tikrai nenoriu turėti tėvo. Nieko negaliu sau padaryti.
Ką gi. Devinas jautė, jog tuoj palūš. Tave galima suprasti.
Aš nenoriu tėvo, skubiai pakartojo Konoras. Nebent juo taptumėte jūs.
Ranka, kurią Devinas laikė uždėjęs berniukui ant peties, skausmingai įsitempė. Užplūdo geras jausmas, drąsinantis ir teikiantis pasitikėjimą.
Norėčiau, kad būtumėte su mumis visą laiką, kaip šeimos narys. Prašau. Suprantu, po visko, ką iškrėčiau, galite manęs nenorėti, bet prisiekiu, daugiau taip nesielgsiu. Buvau kvailas, akiplėšiškai elgiausi su jumis ir su mama, todėl galite mane nubausti, bet neišvažiuokite. Neprivalote manęs mylėti, nebent...
Berniukas pratisai atsidusęs prapliupo verkti, tada Devinas jį apkabino ir priglaudė prie krūtinės.
Esi per daug protingas, kad kalbėtum tokias kvailystes, virpančiu balsu sumurmėjo Devinas. Man tavęs reikia. Aš nenustojau tavęs mylėti.
Nepalikite mūsų, atkakliai kartojo Konoras. Prašau neišvažiuoti ir mūsų nepalikti.
Ir niekur nevažiuosiu. Pasiliksiu čia, gerai?
Taip, pone.
Po perkūnais, liaukis mane vadinti ponu. Devinas pabučiavo drėgną vaiko kaktą, nykščiu nubraukė ašaras nuo skruostų, tuo metu tarp jų vėl įsispraudė Ema.