Tai jūs pažįstami, taip pradedamas paprastas pokalbis niekuo neišsiskiriančią dieną.
Mes su Bobu lankėme tą pačią mokyklą, Klifas stebėjo virš medžių skraidančią didelę varną. Jis prisiminė Megės žvilgsnį jai ėmus klykti. Galiausiai prieš keletą metų jis vedė vieną iš mano pusseserių.
Megė pasilenkė, nusiskynė laukų gėlę ir pradėjo plėšyti.
Ar daug turi pusbrolių ir pusseserių?
Klifas gūžtelėjo pečiais. Varna nusileido ant medžio šakos ir ramiai tupėjo.
Gana daug.
Keletas iš jų Morganai.
Tai neprasprūdo jam pro ausis.
Keletas? lėtai paklausė jis. Kodėl?
Gal dėl giminystės su jais tau nepatinka, kad dabar ši žemė priklauso man.
Klifas svarstė, kodėl kitų žmonių tiesmuką nuoširdumą jis vertina, o jos negali pakęsti.
Ne.
Bet tau tai nepatinka, Megė laikėsi savo. Nemėgai manęs dar nė nematęs.
Tai buvo tiesa ir tas jausmas vis stiprėjo nuo tos dienos, kai jis pajuto jai aistrą.
Džoisė turėjo teisę parduoti savo žemę kada panorėjusi ir kam panorėjusi.
Megė linktelėjo. Ji žvelgė į išraustose žemėse žaidžiantį šunelį.
Ar ir ji tavo pusseserė?
Ką nori tuo pasakyti?
Pakėlusi galvą Megė sutiko nekantrų Klifo žvilgsnį.
Aš tik bandau suprasti mažų miestelių gyvenimo ypatumus. Šiaip ar taip, juk ruošiuosi čia gyventi.
Pirmas dalykas, kurį tau teks įsikalti į galvą žmonės nemėgsta, kai juos per daug klausinėja. Jie gali papasakoti daugybę dalykų, ko reikia ir ko nereikia, bet klausinėjami mažai ką tepasako.
Megė kilstelėjo antakį.
Turėsiu omenyje.
Apsidžiaugusi, kad jį suerzino, Megė atsisuko į priėjusį policininką.
Netrukus čia atvyks ekspertų grupė, jis žvilgtelėjo į Megę, paskui į Klifą, galiausiai įsmeigė akis į daubą už Klifo pečių. Pasisukios čia truputėlį ir pasiims viską, ką ras.
O kas tada?
Bobas vėl atsisuko į Megę.
Geras klausimas.
Ieškodamas atsakymo jis šiek tiek pamindžikavo vietoje.
Geras klausimas.
Ieškodamas atsakymo jis šiek tiek pamindžikavo vietoje.
Tiesą sakant, aš dar niekada nebuvau susidūręs su tokiu atveju, bet spėju, kad radinius jie išsiųs medicininei ekspertizei į Baltimorę. Ekspertas turi viską patikrinti prieš pradedant tyrimą.
Tyrimą? pakartojo Megė ir pajuto, kaip kažkas užgniaužė gerklę. Kokį tyrimą?
Policininkas pasičiupinėjo nosį.
Ką gi, ponia, kaip aš suprantu, nėra jokios prasmės ką nors užkasti tokioje dauboje, nebent...
Nebent kas nors vis dėlto užkasė, užbaigė Klifas.
Megė spoksojo į šalia keliuko ramiai žaliuojančius medžius.
Manau, mes visi galėtume išgerti kavos, sumurmėjo ji ir nelaukdama pritarimo nužingsniavo į namą.
Bobas nusiėmė skrybėlę ir atžagaria ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos.
Apie tai būtų galima parašyti knygą.
Klifas pastebėjo draugo žvilgsnį, kuriuo jis nusekė išklerusiais laiptais lipančią moterį.
Apie ką? Šitą ar tą? jis mostelėjo į daubą.
Apie viena ir kita, Bobas išsitraukė pakelį kramtomosios gumos ir atsargiai išvyniojo gabaliuką.
Pirma, ką tokia moteris kaip ji, tikra žvaigždė, veikia šiose girių platybėse?
Galbūt suprato, kad mėgsta medžius.
Bobas įsikišo gumą į burną.
Čia dešimt ar dvylika akrų.
Dvylika.
Man atrodo, kad ji nusipirko daugiau nei tikėjosi. Po perkūnais, Klifai, visoje apylinkėje dar nėra buvę sensacingesnio įvykio nuo to laiko, kai pamišėlis Melas Stikleris padegė tuos tvartus. Dabar mieste...
Ar nemanai, kad šiek tiek per daug įsijautei?
Bobas taip gerai pažinojo Klifą, kad puikiausiai suprato jo humorą bei potekstes.
Man patinka, kai kas nors vyksta, paprastai tarė jis. O ši moteris dainų kūrėja tarsi rojaus paukštė, nusileidusi mūsų miestelyje.
Kaip Kerol Anė?
Klifui užsiminus apie jo žmoną Bobas nusišypsojo.
Panašiai. Klausyk, Klifai, jei koks vyras jos nepastebi ir neįvertina, jam pats laikas kreiptis į gydytoją. Juk neketini man sakyti, kad nepastebėjai, kokia graži tos merginos figūra.
Pastebėjau, jis pažvelgė į šalimais stūksančią uolą. Jie sėdėjo ant jos ir bučiavosi. Nebūtų sunku prisiminti kiekvieną tų akimirkų pojūtį. Bet man įdomesnė jos žemė.
Bobas nusijuokė.
Jei taip yra iš tikrųjų, tai nuo vidurinės mokyklos laikų tu labai pasikeitei. Pameni, lankydavomės čia pas tas dvi blondines, palaikymo komandos šokėjas, kurių tėvai kurį laiką nuomojosi šitą namą? Tavoji Čivė štai čia buvo pametusi šalikėlį.
Pamenu.
O kaip vaikščiodavome po miškus, dalijosi prisiminimais Bobas. Buvo gražiausios mokyklos merginos, bet tėvas gavo darbą kitur ir jas išsivežė.
Kas atsikėlė po jų? garsiai svarstė Klifas.
Ta sena porelė iš Harisburgo Faradėjai. Jie čia gyveno ilgai, bet kai senasis vyras pasimirė, moteriškė persikėlė gyventi pas vaikus.
Mėgindamas prisiminti Klifas prisimerkė.
Tai buvo keli mėnesiai prieš Morganui nuriedant nuo tilto. Po to niekas nebegyveno šiame name.
Bobas gūžtelėjo pečiais. Abu pažvelgė į daubos pusę.
Spėju, kad čia niekas negyveno daugiau kaip dešimt metų.
Dešimt metų, pakartojo Klifas, ilgas laiko tarpas.
Išgirdę atvažiuojantį automobilį jie abu atsisuko į keliuką.
Ekspertai, tarė Bobas ir pasitaisė skrybėlę. Dabar jie imsis darbo.
Megė žvelgė pro langą. Nusprendė: jeigu policininkams jos prireiks, tai pakvies. Regis, jie išmano savo darbą. Ji pabus viduje, nusprendė gerdama jau antrą puodelį juodos kavos.
Atvykėliai kasinėjo dauboje, kruopščiai apžiūrinėjo ir krovė į maišelius viską, dėl ko ir buvo atvažiavę. Megė tikino save, kad išvežus tuos radinius iš jos žemės, sugebės juos pamiršti. Jai neberūpės. Taip norėjo tuo patikėti. Tai, kas dabar keliavo į plastikinius maišelius, kažkada buvo gyvas padaras. Vyras ar moteris, turėjęs, kaip ir ji, minčių ir jausmų. Jis ilgai gulėjo vienišas vos už kelių jardų nuo tos vietos, kurią ji dabar vadina savo namais. Ne, vis dėlto sunku tikėtis, kad kada nors ji tai pamirš.
Bet kai viskas baigsis, ji norėtų sužinoti, kas buvo tas žmogus, kaip mirė ir kodėl jo kapas buvo jos žemėje. Jeigu nori ir toliau čia gyventi, ji tiesiog privalo tai žinoti. Jau buvo baigusi gerti kavą, kai vienas policininkas atsiskyrė nuo grupės ir pasuko link namo. Megė nuėjo prie durų pasitikti.
Ponia, jis linktelėjo jai ir parodė savo ženklelį. Leitenantas Reikeris.
Megė pamanė, kad vyras panašus į vidutinio amžiaus buhalterį. Kažin, ar po švarku jis turi ginklą?
Mes jau beveik baigėme. Atleiskite man už sutrukdymą.
Nieko tokio, Megė sunėrė rankas ir pamanė, kad mielai eitų vidun ir užsisklęstų savo muzikoje.
Aš jau girdėjau jus apklaususio policininko ataskaitą, bet norėčiau, kad pati man papasakotumėte, kaip aptikote palaikus.
Palaikus. Megę nukrėtė šiurpas. Labai šaltas žodis. Ji dar kartą pasakojo, kaip jos šunelis aptiko kaulus. Šįkart ji tai darė ramiai, nedrebėdama.
Jūs neseniai nusipirkote šią žemę, tiesa?
Taip, atsikrausčiau vos prieš kelias savaites.
Ir pasamdėte Delanį, kad sutvarkytų aplinką.
Taip, ji pažvelgė ten, kur stovėjo ir su kitu policininku šnekėjosi Klifas. Darbininkas, kuris tvarko mano namą, jį rekomendavo.
Hmm, ekspertas užsirašinėjo. Delanis sakė, kad norite toje dauboje kūdros.
Megė apsilaižė lūpas.
Taip.
Gera vieta, čia tiktų, pasakė leitenantas. Norėčiau, kad kelias dienas ten nieko nedarytumėte. Mums gali tekti sugrįžti ir dar kartą viską apžiūrėti.
Megė sukiojo rankose puoduką.
Gerai.
Mes aptversime teritoriją, Reikeris truktelėjo savo diržą, kad jūsų šuo ar kokie benamiai gyvūnai nelįstų.
Ir žmonės, pamanė Megė nusprendusi, kad jis ir tai norėjo paminėti. Vakarop visa apylinkė jau kalbės apie tai. Ji buvo gera mokinė.
Darykite viską, ką reikia.
Dėkoju už bendradarbiavimą, panele Ficdžerald,
Reikeris sukiojo tarp pirštų tušinuką, tarsi dar kažką būtų norėjęs pasakyti.
Dar kas nors?
Žinau, kad ne pats tinkamiausias metas, tarė jis kvailokai šypsodamasis, bet negaliu praleisti progos. Gal galėčiau paprašyti autografo? Buvau didelis jūsų motinos gerbėjas, esu girdėjęs tikriausiai visas jūsų dainas.
Megė nusijuokė. Dabar juoktis buvo kur kas maloniau. Visą dieną vienas po kito sekė vien absurdiški įvykiai.
Be abejo, ji paėmė iš jo tušinuką ir bloknotą. Gal norite, kad ką nors užrašyčiau?
Galėtumėte tiesiog parašyti: Mano geram draugui Harviui."
Megė pakėlė akis ir pastebėjo, kad Klifas žiūri į ją. Matė jo pašaipią šypseną. Tyliai atsidususi ji pasirašė ir atidavė bloknotą.
Nedaug teišmanau apie jūsų reikalus, gyvai ištarė ji, bet gal galėtumėte mane informuoti apie viską, ką sužinosite.
Po kelių dienų turėsime medicininės ekspertizės išvadas, įsikišęs bloknotą į kišenę leitenantas Reikeris vėl tapo savimi pasitikinčiu profesionalu. Surinkome pakankamai informacijos. Ačiū, kad skyrėte mums laiko, panele Ficdžerald. Pasistengsime kuo greičiau viską sutvarkyti ir duoti jums ramybę.
Megė jautė Klifo žvilgsnį, tačiau į jį nepažvelgė ir apsisukusi grįžo į vidų. Po kelių akimirkų pro atvirus langus jau liejosi muzika.
Net ir atsakęs į visus klausimus Klifas liko stovėti. Jo ausys gėrė garsus, sklindančius iš muzikos kambario. Tai ne jos daina, nusprendė, veikiau klasikos gabalėlis, reikalaujantis greičio, susitelkimo ir aistros. Terapija, pamanė ir suraukęs antakius žvelgė į langą. Paskui truktelėjo pečiais ir nuėjo prie savo automobilio. Nesirūpino, kad panelę tai gali nuliūdinti. Argi ji nesakė, kad atsikėlė čia norėdama pabūti atskirai nuo žmonių?
Pasukęs galvą pamatė besirengiančius išvažiuoti ekspertus. Po kelių akimirkų Megė liks viena. Pro langą besiliejanti muzika buvo kupina įtampos, beveik desperatiška. Nusikeikęs Klifas įsikišo automobilio raktelius į kišenę ir nuėjo link namo.
Megė neatsiliepė į jo beldimą. Muzika tebeskambėjo. Klifas pastūmė duris. Namas virpėjo nuo fortepijono keliamos audros. Nuėjęs iki muzikos kambario Klifas sustojo tarpduryje ir pažvelgė į Megę.
Jos akys buvo tamsios, galva palenkta, bet Klifas buvo įsitikinęs, kad klavišų Megė nemato. Talentas? Niekas negalėtų to paneigti, kaip ir jos aikštingo charakterio ar jautrumo. Vėliau jis dar klaus savęs, kodėl visos trys šios savybės vertė jį jaustis nejaukiai. Gal jis linki jai gero? To paties linkėtų kiekvienam, papuolusiam į tokią padėtį. Juk nebūtinai turi būti ypatingas, kad sulauktum paramos. Beglobiai gyvūnai ir sužeisti paukščiai buvo Klifo silpnybė. Nepatenkintas savo logika jis palaukė, kol ji baigs groti.
Megė pakėlė galvą ir krūptelėjo išvydusi jį tarpduryje.
Velniai griebtų tuos nervus, pamanė, iš lėto sukryžiuodama rankas ant krūtinės.