Gerai, Megė palydėjo jį iki galinių durų. Dėkoju, šerife.
Akimirką Megė pastovėjo įrėmusi galvą į durų staktą. Jai nepatiko, kad taip lengvai susinervina. Šerifas atėjo jos nuraminti, parodyti, kad bendruomenė, kurioje ji nusprendė gyventi, turi rūpestingą ir savo darbą išmanantį įstatymų vykdytoją. Dabar jos smegenys jau buvo visiškai išdžiūvusios nuo tokios daugybės pokalbių su policija. Tiek daug policininkų buvo tada, kai mirė Džeris. Daug policininkų ir daug klausimų. Ji manė viską jau užmiršusi, bet dabar prisiminimai vėl sugrįžo. Jūsų vyras nuvažiavo nuo skardžio, ponia Brauning. Mes dar neradome jo kūno, bet darome viską, ką galime. Apgailestauju."
Taip, iš pradžių ji sulaukė užuojautos. Iš policijos, jos ir Džerio draugų. Bet paskui pasipylė klausimai: Ar jūsų vyras vairavo išgėręs?", Ar jis buvo susijaudinęs, o gal supykęs?", Ar jūs pykotės?"
Dieve, ar negana to, kad jis nebegyvas? Kodėl jie puola ją ir skaudina visais tais klausimais? Dėl kokių priežasčių dvidešimt aštuonerių metų vyras galėjo nuvažiuoti automobiliu nuo skardžio?
Taip, jis gėrė. Daug gėrė nuo to laiko, kai jo karjera ėmė slysti iš po kojų, o jos kilti. Taip, jie pykdavosi, nes nesuprato, kur dingo tos svajonės, kurias kažkada turėjo. Ji atsakinėjo į klausimus, kentė spaudos atakas tol, kol suprato, kad tuoj išprotės.
Megė stipriai užmerkė akis. Viskas baigta. Ji nebegali susigrąžinti Džerio ir išspręsti jo problemų. Jis pats rado sprendimą. Nusisukusi nuo durų ji nupėdino į muzikos kambarį.
Savo darbe Megė atrado ramybę ir tvarką, kurios taip troško. Jai visada to trūko. Pabėgdavo į savo muziką, kad išlaisvintų jausmus. Taip ji mokėsi viską sudėlioti į savo vietas. Stengėsi išsilaisvinti. Kurdama ji išlaisvindavo savo emocijas, o jos klausytojai savąsias. Megei tai sekėsi, o daugiau nieko ir nereikėjo.
Tačiau vien talento neužtenka. Jo neužteko Džeriui. Šalia talento į darbą turi būti įkinkyti disciplina ir kūrybingumas. Dabar Megė taip ir daro.
Tačiau vien talento neužtenka. Jo neužteko Džeriui. Šalia talento į darbą turi būti įkinkyti disciplina ir kūrybingumas. Dabar Megė taip ir daro.
Laikui bėgant ji susiliejo su muzika ir su savo užsibrėžtu tikslu. Įvadinė daina turėjo būti aistringa, kupina judesio ir seksualumo taip sufleravo pats pavadinimas. Megė norėjo, kad nuskambėjusi ji sudrebintų pojūčius ir sukeltų didžiulius troškimus bei ilgesį.
Dar nebuvo numatyta, kas atliks šį kūrinį, taigi ji galėjo kurti bet kokį stilių. Megė norėjo bliuzo ir mintyse girdėjo aimanuojant saksofoną. Seksualiai ir aistringai. Norėjo tylios pučiamųjų raudos ir ritmingo boso tvinkčiojimo. Vakar iki paryčių negalėdama užmigti ji parašė keletą sakinių. Dabar eksperimentavo su jais, bandydama sujungti muziką ir žodžius.
Beveik iškart suprato, kad rado atsakymą. Raktas buvo nepaaiškinama, nevaldoma aistra. Geismas, nustumiantis į šalį visa, kas civilizuota. Pasiutimas ir kaitra, kurią vyras ir moteris lieja vienas kitam tol, kol visiškai išsenka. Dabar ji turi raktą. Megės pulsas pradėjo daužytis muzikos ritmu, nes ji pati buvo tai patyrusi. Vakar, ant kalvelės, saulės atokaitoje su Klifu.
Pamišimas. Tai buvo pirmas į galvą atėjęs žodis. Aistra yra pamišimas. Užmerkusi akis jautė, kad pradeda lietis žodžiai ir melodija. Argi ji nepajuto to pamišimo, jo saldumo ir skausmo, kai jis lūpomis įsisiurbė jai į lūpas? Argi nenorėjo jausti jo šalia, ar nenorėjo stipriai prisiglausti? Jis privertė ją galvoti apie tamsias naktis meilės naktis be mėnulio, kai oras toks tirštas, kad tiesiog limpa prie tavo kūno.
Tada ji iš viso nieko negalvojo, nes aistra buvo pamišėliška.
Megė leido laisvai lietis žodžiams, bereikšmiams pažadams, leido sklandyti jiems virš muzikos kaitros. Viliojantys ir dviprasmiški, jie išlaisvino visus jos jausmus. Mylimojo žodžiai, desperatiškas šnabždesys, sklindantis iš Megės lūpų, užtvindė kambarį. Nė vienas, tai išgirdęs, neturėjo likti abejingas. Toks buvo jos troškimas.
Pabaigus Megei iš laimės užėmė kvapą, ji linksma ėmė suktis po kambarį. Norėdama atsukti kasetę ir dar kartą pasiklausyti paspaudė grotuvo mygtuką ir tada pastebėjo tarpduryje stovintį Klifą. Jos rankos nutirpo, o pulsas, ir taip tankus, dar labiau patankėjo.
Ar iškviečiau jį savo daina, pamanė paklaikusi. Ar burtai buvo tokie stiprūs? Jis nieko nesakė. Ji išjungė grotuvą ir tarė jau išmoktu ramiu balsu:
Ar kaime tai priimtina įeiti į žmonių namus nepasibeldus?
Tu negirdi mano beldimo, kai dirbi.
Ji klausėsi šiek tiek palenkusi galvą.
Tai tikriausiai reiškia, kad nemėgstu būti trukdoma.
Tikriausiai.
Trukdoma. Jis vos nepradėjo juoktis iš šito žodžio. Gal jis ir sutrukdė jos darbą, bet tai niekis palyginti su tuo, kaip jį paveikė daina kaip dainuojanti Megė paveikė jį. Klifas iš visų jėgų stengėsi valdytis, kad nenutemptų jos nuo fortepijono kėdės ir nepasiguldytų ant dulkėtų grindų. Jis priėjo arčiau žinodamas, kad tuoj pajus jos kvapą, kuris taip svaigina.
Vakar šiek tiek sugaišau, Megė nurijo gumulą, kuris trukdė kalbėti. Jos kūnas dar virpėjo, buvo pažeidžiamas dėl aistros, kuri veržte veržėsi iš jos. Artėja galutinis terminas, kai turėsiu atiduoti partitūrą.
Jis pažvelgė į jos rankas. Troško, kad jos liestų jį taip pat kaip fortepijono klavišus. Žvilgsnis lėtai slydo jos pečių linkiu prie veido. Abu jautė, tarsi jis būtų glamonėjęs ją ne žvilgsniu, o ranka.
Megės kvėpavimas buvo nelygus, akys neramios. Buvo taip, kaip jis norėjo. Klifas dažnai karštai įtikinėdavo save, kad geriau būtų nuo jos atsitolinti, bet suprato: dabar tai jau beveik nebeįmanoma. Ji nebuvo jam skirta jis buvo tuo save įtikinęs. Bet abu jie turėjo kažką, ką reikėjo išlaisvinti ir ko reikėjo paragauti.
Iš to, ką girdėjau, sumurmėjo jis, suprantu, kad jau baigei.
Tai nuspręsiu aš.
Paleisk kasetę iš naujo, tai buvo iššūkis. Iš Megės akių Klifas matė, kad ji suprato. Šis iššūkis galėjo atsiliepti abiem. Paskutinę dainą noriu dar kartą ją išgirsti.
Pavojinga. Megė pajuto pavojų. Kol ji dvejojo, jo lūpų linija keitėsi. To pakako. Netardama nė žodžio ji paspaudė mygtuką, kad atsuktų kasetę atgal. Daina fantastiška, pamanė. Fantastiška kaip ir filmas. Daina apie filmo veikėjus ir neturi nieko bendra su ja. Nei su juo. Ji paspaudė kitą mygtuką, vėl suskambėjo muzika.
Reikia klausytis bešališkai, nusprendė Megė, kai muzika užliejo kambarį. Ji klausys kaip muzikė, iš techniškosios pusės. To reikia jos darbui. Tačiau netruko pastebėti, kad jos pačios balsas pradėjo ją gundyti, kad ji klausosi kaip moteris. Atsikėlusi nuėjo prie lango. Kai troškimas toks stiprus, vienintelis išsigelbėjimas atstumas.
Sulauk nakties karščio ir jos beprotybės,ir aš priversiu tavo kraują šėlti.
Sulauk nakties, kai aistra sukyla tarsi potvynis kaitros šokyje, o geismas trykšta laisvai ant vandens paviršiaus."
Klausydamasis Klifas jautė, kaip jo kūnas susilieja su muzika ir atsako į pažadus, kuriuos tas žemas balsas šnabžda. Troško visko, kuo jis viliojo. Viso to ir dar daugiau.
Perėjo per kambarį. Matė, kokia Megė įsitempusi. Beveik girdėjo, kaip spragsi ir šnypščia oras dainos sukeltoje kaitroje. Kai jis priartėjo, Megė atsisuko. Saulė švietė jai iš už nugaros sukurdama aplink ją aureolę, kuri kontrastavo su tamsiomis jos akimis. Juodos kaip naktis, pamanė Klifas. Dainos žodžiai užpildė visą kambarį. Tų žodžių ir užteko.
Jis nieko nesakė, tik uždėjo ranką jai ant sprando ir ėmė masažuoti. Ji nieko nesakė, tik pasimuistė bandydama išsilaisvinti. Jos akyse įsižiebė pyktis sau ir jam. Į tokią padėtį ji įstūmė save, išlaisvinusi savo svajones ir jausmus. Tai ne tas pamišimas, kurio ji troško. Atvirkščiai, tai stabilumas. Čia nėra nieko laukinio, audringo, ko ji ieškojo tik ramybė. Jis nepasiūlys jai tų dalykų.
Kai Megė pabandė atsitraukti, jo pirštai tapo atkaklesni. Tai nustebino abu. Jis pamiršo civilizuoto viliojimo taisykles, kaip ir tai, kad atėjo čia tik pažiūrėti, kaip ji laikosi. Muzika, žodžiai nublankino jos pažeidžiamumą, kuris anksčiau kėlė susirūpinimą. Dabar jis savo pirštuose juto jėgą. Jos laikysenoje įžvelgė iššūkį ir drąsą, persipynusią su pykčiu, kurį išdavė akys. Nieko kito iš Megės jis ir nenorėjo.
Klifas žengė žingsnį arčiau. Kai ji pakėlė ranką protestuodama, jis sugriebė už riešo. Pajuto jos pulsą, kuris tvinkčiojo taip pat stipriai, kaip muzikos ritmas kambaryje. Jų žvilgsniai susitiko, susirėmė aistra prieš aistrą. Vienu judesiu jis prisitraukė ją prie savęs ir įsisiurbė į lūpas.
Megė išvydo ryškias spalvas ir šviesas, kurias kadaise tik įsivaizduodavo. Paragavo nevaldomo geismo skonio. Glausdama jį dar arčiau prie savęs išgirdo, kaip iš jos pačios lūpų išsprūdo pasitenkinimo dejonė. Visas pasaulis staiga išnyko, liko tik ši akimirka ir vis tęsėsi.
Ar to ji laukė? Šito beprasmio, nors ir jaudinančio malonumo? Ar šiuos pojūčius, ar šiuos jausmus ji taip seniai bandė išreikšti savo muzika? Atsakymų nebuvo, tik dar daugiau klausimų.
Klifas prarado mąstymo dovaną. Kažkur smegenų kamputyje kirbėjo mintis, kad prarado ir protą. Megė privertė jį pajusti intelektui čia nėra ką veikti. Jo rankos apkabino ją, paskui įslydo po palaidinuke ieškodamos švelnios šiltos odos, apie kurią jis svajojo. Ji spaudėsi prie jo siūlydama dar daugiau. Jis pajuto, kaip jos lūpos prie jo burnos dėlioja jo vardą ir viduje pabudo laukinis geismas. Klifas nebuvo švelnus, nors kaip mylimasis dar niekad nėra buvęs šiurkštus. Tik pernelyg stipriai geidė liesti ją, nė nepagalvodamas, kad gali įskaudinti daug trapesnį už save sutvėrimą. Bučinys darėsi pašėlusiai laukinis. Jis suprato, kad neįmanoma ja pasisotinti. Troško vis daugiau ir daugiau kaip ir ji.
Jis varė Megę iš proto. Dar niekas nebuvo parodęs jai tokios nežabotos aistros. Patenkintas troškimas įplieksdavo dar karštesnę ugnį. Ji suprato, kad abu gali nusvilti. Gali sudegti toje karštoje liepsnoje ir likti be nieko. Nuo šios minties ji vėl sudejavo ir dar stipriau apkabino Klifą. Norėjo daugiau. Bet vis dėlto bijojo, kad gali paimti per daug tiek, kiek pati duoti nebegalės.
Ne.
Jo lūpos ant kaklo vertė ją tirpti iš malonumo.
Ne, tai beprotybė, šiaip ne taip išspaudė ji.
Klifas pakėlė galvą. Dabar jo akys buvo beveik juodos, kvėpavimas trūkčiojantis. Pirmą kartą Megė jo išsigando. Ką ji žino apie šitą vyrą?