Praėjusią savaitę pasisamdžiau darbininką, jis sutvarkė stogą.
Mege, aš nesu įsitikinęs, kad dešimties mylių spinduliu čia gyvena bent vienas žmogus. Ši vieta neatrodo tinkama gyventi niekam, išskyrus elfus ar gnomus.
Na, gal tai buvo gnomas, Megė pagyvėjusi pasirąžė. Jis buvo maždaug pusantro metro ūgio, tvirtas kaip jautis ir svėrė gerus šešiasdešimt du kilogramus. Jo vardas Bogas.
Mege...
Bogas labai paslaugus tęsė ji. Žadėjo sugrįžti su pagalbininku ir sutvarkyti prieangį, dar kai ką suremontuoti.
Gerai, tarkim, tu turi gnomą, kuris sugeba pasišvaistyti plaktuku ir pjūklu. Bet ką darysi su visu tuo? jis mostelėjo ranka į žemę aplink namą ji buvo akmenuota, nelygi, apaugusi piktžolėmis ir krūmais. Net didžiausias optimistas čia nebūtų aptikęs dailios pievelės. Didžiulis medis pavojingai sviro namo pusėn, viską aplink buvo apsiviję dygliuoti vijokliai. Ore tvyrojo žemės ir žalumos kvapas.
Tarsi Miegančiosios gražuolės pilis, sušnabždėjo Megė. Bus gaila nukirsti tą medį, bet jau susitariau su ponu Bogu, jis ir tuo pasirūpins.
Ar jis tvarkys ir žemę?
Megė pakreipė galvą ir suraukė antakius. Toks žvilgsnis visus, įkopusius į penktą dešimtį, verčia prisiminti motiną.
Ponas Bogas rekomendavo kraštovaizdžio specialistą ir užtikrino, kad Klifas Delanis geriausias visoje apylinkėje. Šįvakar jis atvažiuos čia visko apžiūrėti.
Jeigu jis turi bent šiek tiek sveiko proto, tai pamatęs šį vandens nutekėjimo griovį, kurį tu vadini keliu, nė nestabtelėjęs apsisuks ir grįš atgal.
Bet juk tu savo išsinuomotu mersedesu užvažiavai iki pat viršaus, Megė apkabino jį už kaklo ir pabučiavo. Nemanyk, kad aš to nevertinu. Arba to, kad atskridai čia iš pačios Pakrantės, kad aš tau rūpiu, kad taip dėl manęs graužiesi. Labai visa tai vertinu. Tu man nepaprastai brangus. Ji pataršė jam plaukus taip, kaip tik ji mokėjo. Pasitikėk manimi, Sidžėjau, aš tikrai žinau, ką darau. O dėl darbo... Čia dirbti man sekasi daug geriau.
Tai dar neaišku, sumurmėjo jis ir pakėlęs ranką paglostė jos skruostą. Ir pagalvojo, kad Megė dar gana jauna, jos galva prikimšta vaikiškai kvailų svajonių. Dar nenusvilo nagų ir tiki jomis. Tu juk žinai, kad aš jaudinuosi ne dėl tavo darbo.
Žinau, jos balsas sušvelnėjo, kartu ir akys, šypsena. Ji nebuvo iš tų moterų, kurios valdo savo emocijas, greičiau jau emocijos valdė ją. Bet man reikia šių vietų ramybės. Pirmą kartą gyvenime ištrūkau iš miesto sumaišties ir dabar mėgaujuosi tvirta žeme po kojomis, Sidžėjau.
Jis gerai pažinojo Megę ir suprato, kad šiuo metu niekas negalėtų pakeisti jos nusistatymo. Žinojo ir tai, kad nuo pat gimimo jos gyvenimas buvo perpintas fantazijų draiskalais, netrūko ir tikrų košmarų. Gal dabar ji bando tai kompensuoti?
Turiu suspėti į lėktuvą, suniurnėjo jis. Noriu, kad man kasdien skambintum. Visą laiką, kol čia būsi.
Megė dar kartą jį pabučiavo.
Kartą per savaitę, pareiškė ji. Po dešimties dienų gausi užbaigtą Kaitros šokio" partitūrą.
Apsikabinusi per liemenį ji palydėjo Sidžėjų iki nelygaus apžėlusio takelio galo, kur stovėjo visiškai nederantis prie aplinkos mersedesas.
Aš tiesiog įsimylėjusi tą filmą, Sidžėjau. Jis netgi geresnis, nei maniau pirmąkart perskaičiusi scenarijų. Muzika pati rašosi.
Sidžėjus kažką sumurmėjo ir dar kartą žvilgtelėjo į namą.
Jeigu pasijusi vieniša...
Nepasijusiu, Megė nusijuokė ir stumtelėjo jį link automobilio. Padariau nuostabų atradimą, kad galiu būti labai savarankiška. Dabar važiuok ir liaukis dėl manęs nerimavęs.
Beviltiška, pamanė Sidžėjus ir nesąmoningai patikrino, ar rūgštingumą reguliuojantys vaistai tebėra portfelyje.
Atsiųsk man partitūrą, ir jei ji bus tokia puiki, kokios tikiuosi, gal nustosiu nerimavęs... šiek tiek.
Ji jau dabar puiki, Megė atsitraukė nuo automobilio, kad jis galėtų apsisukti. Ir aš puiki! šaukė ji mersedesui pajudėjus. Perduok visiems Pakrantėje, kad nusprendžiau nusipirkti keletą ožkų ir viščiukų.
Mersedesas sustojo.
Mege...
Juokdamasi ji pamojavo jam ir pasuko takeliu atgal.
Dar ne dabar... gal rudenį, Megė nusprendė, kad tai turėtų nuraminti, antraip jis galėjo išlipti ir vėl viskas prasidėtų iš pradžių. Beje, atsiųsk man Godiva" šokoladinių saldainių.
Tai jau šis tas, pamanė Sidžėjus ir vėl užvedė automobilį. Po šešių savaičių ji sugrįš į Los Andželą. Lėtai važiuodamas jis žvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Matė ją, nedidukę ir liekną, tebesijuokiančią prižėlusio kiemo, žaliuojančių medžių ir apšiurusio namo fone. Jį nukrėtė šiurpas, bet šįkart ne iš perdėto jautrumo. Akimirką galvoje sukirbėjo mintis, kad Megei čia nesaugu.
Automobilis šokinėjo per duobes ir akmenis kratė taip, kad net galvą buvo sunku nulaikyti. Sidžėjus įsikišo ranką į kišenę ir susirado rūgštingumą mažinančių vaistų. Viskas rodė, kad jis per daug nerimauja.
Megė vieniša stebėjo keliu vargu ar jį taip galima pavadinti nutolstantį mersedesą ir mąstė. Ne, iš tikrųjų ji nėra vieniša. Buvo įsitikinusi, kad čia niekada nesijaus vieniša. Netikėtai apėmė bloga nuojauta ir ji nusipurtė, tarsi norėdama jos atsikratyti.
Sunėrusi ant krūtinės rankas ji du kartus lėtai apsisuko. Uolėtas šlaitas buvo apaugęs medžiais. Ant šakų dar tik brinko pumpurai, bet po kelių savaičių išsprogs ir užklos mišką sodriai žalios spalvos apklotu. Megei patiko įsivaizduoti mišką. Sielos akimis ji matė jį žiemą baltas sniegas ir juodi medžiai, nuo šakų kabo varvekliai, žėri uolos. O rudenį už kiekvieno lango puikuojasi auksuotas gobelenas. Kaip galėtų jaustis vieniša?
Pirmą kartą gyvenime ji gali kur nors palikti savą žymę. Tai nebūtų kopija viso to, ką iki šiol yra turėjusi. Viskas būtų jos, tik jos visos klaidos, kurias ji čia padarys, ir visos čia patirtos pergalės.
Joks žurnalistas negalėtų deramai palyginti šio atokaus rojaus kampelio vakariniame Merilende su jos motinos rūmais Beverli Hilse ar tėvo vila pietų Prancūzijoje. Ji būtų laiminga, tikrai labai laiminga, jei apskritai nebūtų jokių žurnalistų. Galėtų kurti savo muziką ir gyventi ramioje vienumoje.
Kai stovi labai ramiai ir tyliai, užmerktomis akimis, girdi muziką aplink save. Ne paukščių čiulbėjimą, bet vėjo vilnijimą pro šakas ir mažyčius lapelius. Susikaupusi išgirsta kitoje kelelio pusėje lėtai sruvenantį siaurą upeliuką. Tyla tiesiog skambanti, ji smelkiasi gilyn į ją tarsi simfonija.
Kažkur toli yra vieta, pilna blizgesio ir žavesio, bet jai jos nebereikia. Tiesa ta, kad jau seniai Megei jos nereikėjo, tik ji nežinojo, kaip iš ten ištrūkti. Kai tavo gimimą iškilmingai pažymi tarptautinė spauda, tavo pirmas žingsnis, pirmi žodžiai viešai aptarinėjami, nežinai, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas.
Jos motina buvo viena žymiausių bliuzo ir baladžių atlikėjų Amerikoje, o tėvas, dar vaikystėje dirbęs aktoriumi, vėliau tapo filmų režisieriumi. Jų meilės romaną, o vėliau ir santuoką, skrupulingai stebėjo viso pasaulio gerbėjai. Jų dukters gimimas buvo toks svarbus pasaulio įvykis, tarsi būtų gimusi princesė. Megė ir gyveno išpaikintos princesės gyvenimą. Auksinės karuselės ir balto kailio apsiaustai. Jai pasisekė, kad tėvai nepaprastai mylėjo ją ir vienas kitą. Tai buvo tarsi atlygis už apsimestinį, dažnai skaudinantį pramogų verslo pasaulį nepastovų ir suvaržytą savų taisyklių. Jos pasaulį saugojo turtai ir meilė, bet nuolat šukavo žiniasklaida.
Paparacai persekiojo ją net paauglystėje pamalonindami, bet dažnai išgąsdindami jos vaikinus. Megė susitaikė su tuo, kad jos gyvenimas tapo visų nuosavybe. Niekada nebuvo kitaip.
Kai tėvų lėktuvas nukrito Šveicarijos Alpėse, žiniasklaida perkėlė jos širdgėlą ant laikraštinio popieriaus ir ten įtvirtino. Nusprendusi, kad visas pasaulis gedi drauge su ja, Megė nebandė to sustabdyti. Buvo tik aštuoniolikos, kai pasaulio pagrindas išsprūdo jai iš po kojų.
Tada atsirado Džeris. Iš pradžių tik draugas, vėliau mylimasis, galiausiai jos vyras. Su juo jos gyvenimas paskendo daugybėje nuostabių svajų, kol galiausiai virto tragedija.
Privalau apie tai nebegalvoti, pasakė sau Megė ir paėmusi kastuvą vėl ėmė kovoti su kieta dirva. Visa, kas liko iš to sunkaus gyvenimo laikotarpio tai jos muzika. Jos ji niekada nebūtų galėjusi atsisakyti. Negalėtų to padaryti net ir labai norėdama. Ji buvo jos dalis kaip akys ar ausys. Megė kūrė žodžius ir muziką, pynė juos į vieną pynę ne be pastangų, kaip kartais galėjo atrodyti iš sklandaus galutinio rezultato. Kūrė aistringai, su nuostaba, be pertraukos. Skirtingai nei motina, ji neatlikdavo savo kūrinių paliko juos kitiems atlikėjams kaip nuostabią dovaną.
Dvidešimt aštuonerių ji jau buvo gavusi du Oskarus", penkis Grammy" apdovanojimus ir vieną Tonį". Galėdavo prisėsti prie fortepijono ir atmintinai pagroti bet kurį iš savo kūrinių. Į dėžes supakuoti apdovanojimai vis dar gulėjo dėžėse, kurias ji parsisiuntė iš Los Andželo.
Mažą gėlių darželį Megė pasodino tokioje vietoje, kur jo tikriausiai niekas nė nepastebės. Bet dirbo su meile, nors sėkmė ir nebuvo užtikrinta. Užteko to, kad šiame spalvingame kampelyje, žemėje, kurią laikė sava, ji su didžiausiu malonumu gali palikti savo pėdsaką. Darbuodamasi Megė uždainavo. Ji visiškai užmiršo blogą nuojautą.
Klifas Delanis pats nebeatlikdavo skaičiavimų ir nesudarinėdavo pirminio darbų plano. Jau nebe. Per pastaruosius šešerius metus jau buvo užsitikrinęs tokią padėtį, kad pradinėje darbų stadijoje galėdavo pasiųsti į objektą vieną ar du geriausius savo darbininkus, o pats tik prižiūrėdavo darbus. Jei užsakymas būdavo įdomus, darbams įsibėgėjus jis apsilankydavo tame sklype, kartais net numatydavo vietas augalams ir juos susodindavo. Šįkart taip pat darė išimtį.
Klifas žinojo, kur yra senoji Morganų sodyba. Pastatyta Morgano, ji taip ir buvo vadinama, nors visai netoli, vos už kelių mylių, viena mažytė bendruomenė jau turėjo šį vardą. Pastaruosius dešimt metų, po Viljamo Morgano žūties autoavarijoje, namas stovėjo apleistas. Jis visada atrodė niūrus, o su žeme aplink sunku susitvarkyti. Bet Klifas neabejojo, kad tinkamai, su deramu įžvalgumu paliesta ji gali neatpažįstamai pasikeisti. Tik kažin ar ta mergina iš Los Andželo bus pakankamai įžvalgi.
Jis buvo apie ją girdėjęs. Kiekvienas, jei tik paskutinių dvidešimt aštuonerių metų nepraleido urve, buvo girdėjęs apie Megę Ficdžerald. Šiuo metu tai buvo svarbiausia naujiena Morganvilyje. Ji nustelbė net paskalas apie Loido Mesnerio žmoną, pabėgusią su banko vadybininku.
Jis buvo apie ją girdėjęs. Kiekvienas, jei tik paskutinių dvidešimt aštuonerių metų nepraleido urve, buvo girdėjęs apie Megę Ficdžerald. Šiuo metu tai buvo svarbiausia naujiena Morganvilyje. Ji nustelbė net paskalas apie Loido Mesnerio žmoną, pabėgusią su banko vadybininku.