Ar jūs turite vaikaičių? Megė palydėjo ją iki sofos.
Taip, tai Džoisės vaikai. Mažasis jau eina į mokyklą. Jauniems laikas bėga greitai. Peržiūrėjote nuotraukas? staiga paklausė ji.
Nuotraukas? Megė suraukė kaktą, bet tuoj jos veidas vėl nušvito. Ak, taip. Tiesą sakant, spėjau tik akį užmesti. Buvau šiek tiek užsiėmusi, ji nuėjo prie židinio ir paėmė voką. Jūsų rožės buvo labai gražios. Kažin, ar aš sugebėsiu taip susitvarkyti.
Luela paėmė voką ir įsmeigė į jį akis.
Rožės reikalauja meilės ir disciplinos. Kaip vaikai.
Megė nusprendė nebesiūlyti kavos ir atsisėdo šalia Luelos.
Būtų gerai, jeigu galėtume kartu jas peržiūrėti.
Senos nuotraukos, Luela atidarė voką ir išėmė jas. Tokiose galima daug įžvelgti, jei tik žinai, kur žiūrėti. Ankstyvas pavasaris, sumurmėjo žiūrėdama į pirmąją nuotrauką. Matote, žydi hiacintai ir gelsvieji narcizai.
Megė pažvelgė į seną nespalvotą nuotrauką. Jos dėmesį patraukė ne gėlės, o vyras ir maža mergaitė. Vyras buvo aukštas, plačiapetis, išraiškingo veido su išsišovusiais skruostikauliais. Vilkėjo griežtu kostiumu, kuris jam tiko. Mergaitė šalia jo buvo apsivilkusi įmantrią suknelę, per liemenį surištą kaspinu, avėjo juodus batelius su dirželiu, buvo užsidėjusi moterišką skrybėlaitę.
Tikriausiai Velykos, nusprendė Megė. Mažoji mergaitė šypsojosi fotografui. Džoisei tuo metu galėjo būti maždaug ketveri. Ji turėjo ne itin smagiai jaustis su tokiais ištaigingais drabužiais. Neatrodo, kad Viljamas Morganas būtų buvęs griežtas, pamanė Megė, tyrinėdama jo sustingusį, neįskaitomą veidą. Gal tiesiog nepajudinamas, nepasiekiamas. Ją nukratė šiurpulys.
Aš ir pati norėčiau pasodinti keletą svogūnėlių. Rudenį viskas jau turėtų būti savo vietose, tarė Megė.
Luela nieko neatsakė ir paėmė kitą nuotrauką.
Šįkart Megė žvelgė į Luelą jaunystėje. Šukuosena ir apsirengimas sufleravo nuotraukai jau daugiau nei dvidešimt metų. Kadangi vaizdas buvo šiek tiek pakrypęs, Megė nusprendė, kad fotografavo Džoisė, dar visai maža.
Rožės, sumurmėjo Luela, vesdama pirštu per nuotrauką ten, kur jų buvo matyti labai gausiai. Nunyko, nes nebuvo kam jomis rūpintis.
O dabar ar turite gėlių darželį?
Džoisė turi, Luela padėjo nuotrauką į šalį ir paėmė kitą. Aš prižiūriu jį, bet tai ne tas pats, kaip turėti savo.
Ne tas pats. Bet Džoisė turbūt labai dėkinga jums už pagalbą.
Jai niekada nebuvo lengva gyventi miestelyje, ištarė Luela beveik pati sau. Niekada. Dėl to ji nebyliai kaltina mane, o ne savo tėvą.
Ji maloni moteris, tarė Megė, nežinodama, ką kita galėtų pasakyti. Viliuosi geriau su ja susipažinti. Jos vyras pasiūlė mums kartu pavakarieniauti.
Stanas geras žmogus. Rimtas, patikimas. Jis visada ją mylėjo, liūdna šypsena šiek tiek pagyvino Luelos veidą. Ir man jis geras.
Moteris paėmė kitą nuotrauką ir Megė pajuto, kaip ji įsitempė. Šypsena nedingo nuo veido, bet sustingo. Nuotraukoje buvo Viljamas Morganas ir jaunas, tikriausiai dar paauglys Stanas Eidžis. Šitoje kiek naujesnėje spalvotoje nuotraukoje medžiai fone buvo rudens nudažyti gyvomis spalvomis. Abu vyrai buvo apsirengę flaneliniais marškiniais, su kepurėmis, abu dėvėjo pilkai rusvas liemenes su kažkuo apsiūtais pakraščiais. Mažais svareliais, pamanė Megė. Abu laikė rankose šautuvus.
Tai dėklai šoviniams, o ne svareliai, pagaliau suprato Megė, geriau įsižiūrėjusi į liemenes. Tikriausiai abu buvo išsirengę į medžioklę. Fotografuojami jie stovėjo ant skardžio krašto. Sutrikusi Megė vėl pažvelgė į medžius, šį vaizdą būtų norėjusi pamatyti savo akimis.
Šitai tikriausiai nufotografavo Džoisė, sumurmėjo Luela. Ji eidavo su tėvu medžioti. Nė dvylikos neturėjo, kai jis išmokė ją įvairių gudrybių su ginklais. Jam nerūpėjo, kad mergaitė jų pakęsti negali turėjo mokytis visko, kad tėvas būtų patenkintas. Viljamas ir atrodo patenkintas, tęsė Luela, nors Megė to ir neįžvelgė. Jis mėgo medžioti šiose vietose. Dabar mes žinome, kad čia ir mirė. Čia, pakartojo ji ir bedė pirštu į nuotrauką. Ne upėje už trijų mylių. Jis niekada nepaliko šios žemės. Kažkodėl man atrodo, kad visada tai žinojau.
Ponia Morgan, Megė padėjo nuotraukas į šalį ir uždėjo ranką jai ant rankos. Suprantu, jums sunku, nes išgyvenate viską iš naujo. Norėčiau ką nors dėl jūsų padaryti.
Pasukusi galvą Luela be jokios šypsenos įsistebeilijo į Megę.
Iškaskite tą savo kūdrą, tarė ji lygiu balsu. Pasodinkite gėlių. Taip viskas turi būti. Visa kita jau baigta.
Kai Luela atsistojo, Megė suprato esanti daug labiau sutrikusi dėl bejausmio atsakymo, nei kad ji būtų paplūdusi ašaroms.
Štai jūsų nuotraukos, bejėgiškai tarė.
Pasilaikykite jas sau, Luela išėjo pro duris ir tik tada atsisuko. Man jų nebereikia.
Nusiminusi Megė klausėsi nuvažiuojančio automobilio. Ar jos reakcija yra normalus kito žmogaus tragedijos išgyvenimas, ar ji ir vėl per daug asmeniškai įsijautė į visa tai? Pastarosiomis dienomis buvo beveik įtikinusi save, kad Morganų reikalai nė kiek jos neliečia. Dabar, po trumpo sąlyčio su praeitimi, vėl nebegalėjo liautis apie tai galvojusi.
Vis dėlto tai kažkas daugiau nei įsijautimas. Megė patrynė delnus vieną į kitą, kad sušiltų. Apžiūrinėdama nuotraukas Luela atrodė paklaikusi. Tarsi visus tuos žmones mintyse būtų nusiuntusi amžinojo atilsio, nors tik vienas iš jų buvo miręs.
Ir vėl vaizduotė. Per daug įsiaudrinau, subarė ji save.
Vis dėlto kažkaip keistai Luela žvelgė į paskutinę nuotrauką. Tarsi būtų tyrinėjusi kiekvieną detalę, kažko ieškojusi. Susiraukusi Megė vaikštinėjo po kambarį, paskui dar kartą atidžiai apžiūrėjo nuotraukas, ypač spalvotąją.
Joje irgi buvo Viljamas Morganas, šiek tiek retesniais plaukais, rūstesnėmis akimis nei nuotraukoje, darytoje per kažkurias Velykas. Šerifas Eidžis stovėjo šalia jo paauglys susivėlusiais plaukais. Atrodo kaip koks bastūnas, nusprendė Megė. Nors šautuvą laiko taip, tarsi būtų pripratęs prie ginklų. Žvelgdama į jį Megė nesunkiai suprato, kodėl Džoisė įsimylėjo jį ir paaukojo net savo svajones apie sėkmę ir šlovę. Jis buvo tikras gražuolis, veide galėjai įžvelgti kažkokio įžūlaus seksualumo pėdsakų. Lengva suprasti ir tai, kodėl Džoisė bijojo, klausė ir stengėsi įtikti vyrui, stovinčiam šalia Eidžio. Viljamas Morganas žvelgė tiesiai į fotoaparatą, stovėjo plačiai išsižergęs, abiem rankomis įsitvėręs ginklo. Klifas apibūdino jį kaip kietą, šaltą žmogų. Megei tai nekėlė abejonių, bet nepaaiškino, kodėl Luela taip sutriko pažvelgusi į šią nuotrauką. Arba kodėl ji pati, Megė, sunerimo.
Susierzinusi dėl savo jautrumo ji ėmė atidžiau studijuoti nuotrauką ir išgirdo atvažiuojant dar vieną automobilį.
Jau kai sekasi, tai sekasi, susierzinusi pamanė. Atsargiai užmetusi nuotrauką ant kitų ji priėjo prie lango. Kai pasirodė Klifo pikapas, jos kūnu perbėgo malonus virpulys. Ak, ne! įspėjo Megė save. Tik neprasidėk! Moteris, kuri padaro tą pačią klaidą du kartus, nusipelno to, kas jos laukia vėliau. Ji ryžtingai čiupo teptuką ir pradėjo tepti dažus ilgais tirštais dryžiais. Tegu beldžiasi kiek nori, pamanė piktai atmetusi galvą. Ji turi darbo.
Praėjo kelios minutės, bet jis nepriėjo prie durų. Megė dažė toliau ir bandė sau įteigti, kad jai nerūpi, ką jis veikia lauke. Kai vis dėlto pamėgino pasilenkusi pažvelgti pro langą, prisilietė prie ką tik nudažytos palangės ir išsitepė džinsus.
Keiksnodama ji ėmė trinti juos ir tik dar labiau išterliojo.
Man nusispjauti ant Klifo Delanio, pasakė sau Megė. Bet kodėl kažkokie žmonės ramiai sau vaikštinėja po jos žemę? Ji turi teisę išeiti į lauką ir pasidomėti, ką jis ten veikia, turi teisę liepti jam pasišalinti, pamanė dėdama teptuką. Jei tikrina, kaip auga jos žolė, piktinosi eidama prie durų, tai galėtų bent malonėti pranešti apie savo atvykimą. Nepranešęs atima iš jos malonumą jį ignoruoti.
Ji atidarė duris, bet nepamatė, ko tikėjosi. Klifas nebuvo pasilenkęs prie mažų žalių daigelių, ką tik prasikalusių pro viršutinį žemės sluoksnį. Neapžiūrinėjo jis nei flioksų, nei kadagių krūmų, augančių ant pylimo priešais namą. Tikriausiai nusprendė užmesti akį į paskutinį dar nebaigtą darbą vikius ant nuožulnaus pylimo galiniame kieme.
Susierzinusi, kad iškart apie tai nepagalvojo, ji jau sukosi grįžti į namą, bet akį patraukė kažkas, judantis prie daubos. Akimirksniu joje pabudo iki tol snaudusi primityvi baimė. Pagalvojo apie vaiduoklius ir pabaisas, prisiminė pasakojimus apie atilsio nerandančias sielas, bet tuoj atpažino Klifą. Sumaištį pakeitė įtūžis dėl savo pačios reakcijos ir ji nuėjo susitikti su juo akis į akį.
Priėjusi arčiau Megė pamatė gluosnį laibą, mažą, šviesiai žalią. Klifas kišo šaknų kamuoliuką į duobutę, kurią akmenuotoje žemėje buvo iškasęs kapliu ir kastuvu. Jis stovėjo už kokių šešių pėdų nuo daubos, marškinius buvo nerūpestingai numetęs ant žemės. Ji matė, kaip juda nugaros raumenys, jam kastuvu pilant žemes atgal į duobutę. Maudimas pilve sakė, kad šįkart jos reakcija buvo ne ką silpnesnė nei prieš jiems mylintis. Megė išsitiesė ir išdidžiai pakėlė galvą.
Ką čia darai?
Tikriausiai jis pastebėjo, kad ji ateina, nes ir toliau kasė nekeisdamas ritmo.
Sodinu medį, paprastai atsakė.
Megė prisimerkė.
Matau. Jei gerai atsimenu, neužsisakiau iš tavęs gluosnio.
Neužsakei, jis priklaupė ir išlygino žemę aplink sodinuką. Ji stebėjo jo rankas prisiminė, ką jos gali daryti su jos kūnu. Atrodė, kad tokius pat gabumus demonstruoja ir tvarkydamas žemę. Sodinu už dyką.
Niršdama dėl kvailų jo replikų ir savo kylančio jaudulio Megė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Kodėl sodini medį, kurio nepirkau iš tavęs?
Patenkintas, kad gluosnis gerai pasodintas, Klifas atsistojo, pasirėmė į kastuvą ir ramiai pažvelgė į Megę. Turėjo pripažinti, kad jam nepavyko išstumti jos iš savojo pasaulio iš savo minčių. Net dabar negalėjo atsikratyti įtampos, kurią jautė visas tas keturias dienas.
Galbūt visos jo pastangos nueis vėjais, bet pabandyti verta.
Kai kurie žmonės tai pavadintų taikos pypke, galiausiai ištarė jis ir pamatė, kad Megė išsižiojo, bet tuoj vėl užsičiaupė.
Ji žiūrėjo į medelį. Jis buvo jaunas ir gležnas, bet kada nors ji pamatys jį platų, išskėtusį šakas virš jos kūdros ir... Staiga susivokė, kad pirmą kartą po to nemalonaus įvykio pagalvojo apie kūdrą. Klifas tikriausiai tai suprato. Susivokė, jog gali užtekti šito gluosnio, kad ji vėl pradėtų justi grožį ir ramybę. Visas jos pyktis atlėgo ne- spėjus prisiminti, kad buvo nusiteikusi bent truputį jo pasilikti.