Megė nusijuokė. Nebuvo lengva atsisakyti tokio pasiūlymo.
Žinau daugybę dainininkų, kurie galėtų gerai atlikti mano dainą. Sidžėjau, jums nereikia manęs.
Aš taip pat daug tokių pažįstu, atšovė jis. Bet nė vienas neprilygs tau. Dainai reikia tavęs, Mege. Bent jau pagalvok apie tai.
Ji pamanė, kad tądien jau davė jam pakankamai neigiamų atsakymų.
Gerai, pagalvosiu.
Šią savaitę norėčiau sužinoti, ką nuspręsi.
Sidžėjau...
Gerai, gerai, duodu dvi savaites.
Sutarta. Dar kartą atsiprašau dėl telefono.
Galėtum nusipirkti tą šlykštynę atsakiklį.
Pagalvosiu. Rūpinkis savimi, Sidžėjau.
Tą ir darau. O tu klausyk savo pačios širdies balso.
Visada tik taip ir elgiuosi. Iki, padėjusi telefono ragelį Megė sunkiai atsiduso. Jaučiuosi taip, tarsi ką tik būčiau buvusi išbarta mokyklos direktoriaus.
Klifas stebėjo, kaip ji ima sulenktą indų šluostę, paglamžo ir vėl deda į vietą.
Tu moki su juo kalbėti.
Patirtis išmokė.
Kaip iššifruoti Sidžėjus?
Konstantas Džitersas, sumurmėjo ji ir papurtė galvą. Ne, tiesą sakant, neturiu menkiausio supratimo.
Ar jis visada tave nervina?
Regis, taip, ji vėl pakėlė indų šluostę. Akivaizdu, kad naujienos jau pasiekė Pakrantės laikraščius. Negalėdamas man prisiskambinti... ji nutilo ir pažvelgė pro langą.
Tu įsitempusi.
Megė numetė šluostę ant kriauklės krašto.
Ne.
Taip, patvirtino Klifas. Matau tai, jis perbraukė pirštu jai per kaklą iki peties linkio. Jaučiu tai.
Nuo jo prisilietimo Megė suvirpėjo ir lėtai pasuko galvą.
Liaukis...
Norėdamas padėti atsipalaiduoti Klifas ryžtingai abiem rankomis ėmė masažuoti Megei pečius. Ramino ją ar save?
Nenori, kad tave liesčiau? tyliai paklausė jis. Man sunku to nedaryti.
Jausdama, kad jos pasipriešinimas silpnėja, Megė uždėjo rankas jam ant plaštakų.
O tu pasistenk, bandydama nustumti jo rankas patarė.
Tik tą ir darau pastarąsias kelias dienas, jis atkakliai spaudė pirštais jos pečius, kartojo tai tokiu ritmu, nuo kurio ją apėmė silpnumas. Taip tik tuščiai švaistau energiją, kurią galėčiau geriau išnaudoti meilės guolyje.
Megės mintys ėmė painiotis, akis aptraukė migla, kvėpavimas pagreitėjo.
Mes nieko negalime vienas kitam duoti.
Ir abu tai suprantame, Klifas palenkė galvą ir pabučiavo ją į smilkinį, kurį ji glostė kalbėdama telefonu.
Iš Megės lūpų išsiveržė atodūsis nespėjo jo sulaikyti. Ne to ji norėjo... Tik to ji norėjo...
Seksas yra...
Svarbi ir maloni gyvenimo dalis, užbaigė Klifas ir pasilenkęs pabučiavo ją į lūpas.
Gundytojas, pagalvojo Megė ir jos mintys susijaukė. Tai buvo bevalis jausmų sužadinimas. Ji jautė, kad nebegali priešintis pasiduoda, tirpsta, paklūsta jam. Suprato: jeigu nesugebės atsispirti, visi tiltai už jos bus sudegę.
Mes tik du žmonės, besidalijantys viena lova, sumurmėjo ji.
Daugiau nieko ir nereikia.
Gal tai buvo klausimas, gal teiginys, bet Klifas norėjo tikėti, kad jis teisingas. Jei būtų dar kažkas daugiau, visa tai niekada nesibaigtų. Ši menkai pažįstama moteris jį tvirtai apsivytų ir visą likusį gyvenimą jis turėtų praleisti su ja. Jei tai tik potraukis, jis gali pamiršti savikontrolę ir tenkinti geismą. Jei tik aistra, gali pasiimti viską, ko nori be jokių įsipareigojimų. Argi jis rūpinosi dėl pasekmių, kai ji tirpo jo rankose?
Leisk man tave pajusti, sumurmėjo jai prie lūpų. Noriu, kad mano rankos liestų tavo odą, švelnią ir karštą, noriu priversti tavo širdį smarkiai plakti.
Imk viską, ko nori, svaigdama pamanė Megė. Buvo pasirengusi atiduoti jam bet ką, kad tik jis būtų taip arti kaip dabar, kad tik jo lūpos nesiliautų taip paslaptingai, desperatiškai, beprotiškai gundžiusios. Nuvilkęs jos marškinėlius jis ėmė ją glostyti žemyn, aukštyn, o ji beprotiškai troško, kad tai niekada nesiliautų. Jo marškiniai kliuvo už sustandėjusių jos spenelių. Jis sugriebė jos krūtis ir švelniai suspaudė.
Dabar Klifas jautė, kaip daužosi jos širdis, o ir ji pati girdėjo tuksėjimą savo galvoje. Jos šlaunys prisispaudė prie jo šlaunų, juos skyrė tik du sluoksniai plonos, švelnios džinsinės medžiagos. Ji atsiminė kiekvieną jo kūno vingį ir tą jausmą, kuris buvo apėmęs, kai jis, nuogas, šiltas ir kupinas aistros, glaudėsi prie jos.
Klifas kvepėjo darbu ir grynu oru, šiek tiek prakaitu ir žeme. Jo kvapas skverbėsi į jos jausmus, ji lūpomis lietė jo veidą ir kaklą, ragavo jo skonį.
Jis buvo neprijaukintas kaip ir žemė, kuri laikė čia juos abu. Žavus ir paslaptingas kaip netoliese dunksančios tankios girios. Tokios buvo jos mintys apie liepsnojančią aistrą, kuri jaukė sąmonę. Čia slypėjo ir pavojus, ir malonumas, ir kažkoks stebuklas. Nustūmusi į šalį sveiką protą Megė pasidavė.
Dabar, kimiu balsu pareikalavo ji. Noriu tavęs dabar.
Nebejausdami nei laiko, nei erdvės, nė kiek nedvejodami jie susmuko ant grindų. Desperatiškai grūmėsi su drabužiais, tai tik kurstė aistrą, kuri blykstelėdavo vos jiems vienas kitą palietus. Liepsna prieš liepsną jie atrado vienas kitą.
Nei vienas, nei kitas negirdėjo, kaip suskambėjo telefonas. Savo pačių pasirinkimu ar likimo valia tą akimirką jie gyveno tik vienas kitam, realybė išnyko.
Virpulys, dejonės, šiurkščios glamonės, aistros kvapas ir įtūžis toks buvo jų pasaulis. Vis atkakliau jie ieškojo vienas kito, lietė vienas kitą nepasisotindami, nepavargdami. Grindys buvo lygios ir kietos, bet jiems atrodė tarytum pūkų patalai. Saulės spinduliai pro langus krito ant jų. Besimylintieji tyrinėjo vienas kitą ir atrado tai, ką buvo slėpusi naktis. Vyrui ir moteriai nebuvo svarbu nei laikas, nei vieta. Karštos pražiotos jo lūpos susirado jos lūpas ir prigludo tarsi troškulio nukamuotos prie vandens. Jis užsikėlė ją ant savęs ir nirčiai glaudė jos šlaunis prie savųjų, o jos oda gundomai lietė jo kūną. Jis jautė, kaip ji virpa, o ji kaip jį užvaldo aistra. Susijungimo akimirką jos kūnas išsilenkė nuo stulbinamo malonumo. Viskas vyko pašėlusiai greitai, jie buvo bejėgiai, valdomi kažkokio niršulio, ir skatino vienas kitą nesustoti nuožmiai ir negailestingai.
Pro pramerktas blakstienas Klifas matė, kaip Megė virpa kopdama į palaimos viršūnę. Ir jie abu pakilo paskutiniam liepsnojančios aistros šokui.
DEVINTAS SKYRIUS
Klifas bandė susigaudyti, kiek laiko praėjo buvo visiškai praradęs nuovoką. Pagal saulės padėtį tai padaryti buvo gana sunku ir jis abejojo. Jautėsi žvalus, tarsi iš naujo gimęs. Pasukęs galvą pamatė šalia miegančią Megę. Nors jo atmintį gaubė migla, viskas atrodė tarsi sapnas. Prisiminė, kad užnešė ją į antrą aukštą, kur abu sukrito į lovą. Tada išsekę apsikabino ir užmigo. Visa tai skendėjo migloje, bet visa kita... ant virtuvės grindų...
Jis persibraukė ranka per veidą stengdamasis suprasti, ar yra laimingas, ar priblokštas. Ir viena, ir kita buvo sumišę jo viduje.
Jis mylėjosi su Mege ant virtuvės grindų kaip pašėlęs paauglys, kurį pirmąkart užvaldė aistra. Trisdešimties sulaukęs patyręs vyras jau turėtų būti išmokęs bent šiek tiek valdytis, elgtis švelniau. Vis dėlto jam tai nepavyko nei pirmą, nei antrą kartą. Klifas nebūtų galėjęs tvirtinti, ar jiems mylintis šimtąjį kartą būtų kitaip. Megė gebėjo pažadinti jame ne subtilią, santūrią, o kažkokią kitokią, nepaprastą aistrą. Ir vis dėlto...
Megė buvo giliai įmigusi. Jis nubraukė plaukus jai nuo skruosto ir pažvelgė į veidą. Jam patiko į ją žiūrėti, tai jau buvo tapę maloniu įpročiu, kurio tikriausiai nebūtų lengva atsisakyti. Jiems taip ramiai gulint jį užvaldė švelnumas, noras globoti ją ir saugoti. Klifas negalėjo prisiminti, kad kokia nors moteris anksčiau būtų sužadinusi tokį jausmą. Ši mintis jam nepatiko.
Gal todėl, kad mieganti ji atrodė gležna, nedidukė, bejėgė. Silpnumas jį visada nuginkluodavo. Vis dėlto jo glėbyje ji liepsnojo tokia jėga, kokios, atrodė, niekas negalėtų suvaldyti. Iššūkiams jis nebuvo atsparus.
Kokia ji, tikroji Megė Ficdžerald? mąstė Klifas, piršto galiuku braukdamas jai per lūpas. Nepasakytum, kad graži, bet jos veidas turėjo galią apsvaiginti vyrą ir nepalikti ramybėje. Jis nelaukė iš jos švelnumo ar užuojautos, vis dėlto rado joje šias savybes. Nesitikėjo, kad ji bus tokia savarankiška, bet ji įrodė, kad gali net itin sudėtingomis sąlygomis.
Klifas susiraukė ir nesąmoningai prisitraukė Megę prie savęs. Ji sumurmėjo, bet neprabudo. Nors jis ir tvirtino, jog ji neturi nieko bendra su įvykiais prieš dešimt metų, Klifui nepatiko, kad ji viena gyvena dideliame nuošaliame name. Tegul Morganvilis ir ramus miestelis, bet netgi tokiuose būna pavojingų povandeninių srovių. Pastarosios dvi savaitės tai įrodė.
Kad ir kas būtų Viljamo Morgano žudikas, jau dešimt metų jis gyvena laisvėje ir tikriausiai vaikšto miestelio gatvėmis, šnekasi su žmonėmis, linksminasi per Mažosios lygos varžybas. Tai buvo nemaloni mintis. Norėdamas ramiai gyventi miestelyje, kuriame visi žino viską vienas apie kitą, nusikaltėlis galėtų padaryti bet ką. Gal tai tik pasakos, kad žudikas visada sugrįžta į nusikaltimo vietą, bet...
Megė atsibudo viena, mintys vis dar buvo pakrikusios. Ar jau rytas? paklausė savęs, nugrimzdusi į malonų svaigulį. Atsisėdusi lovoje pabandė nusibraukti atgal plaukus ir pajuto, kad jos rankos ir kojos maloniai apsunkusios kaip visada pasimylėjus. Atsikvošėjusi ji pažvelgė į lovą ir pamatė, kad ji tuščia. Gal ji tik sapnavo? Bet palietusi patalus šalia savęs pajuto išlikusią šilumą, o įsikniaubusi į pagalvę užuodė jo kvapą.
Prisiminė, kad mylėjosi ant virtuvės grindų jie abu to norėjo. Kuo puikiausiai prisiminė, kaip jis užnešė ją laiptais į viršų švelniai tarytum neįkainojąmą vertybę. Šis prisiminimas buvo šiltas, visiškai kitoks nei erotinių glamonių. Juo ji galės guostis ilgomis bemiegėmis naktimis ateityje.
Bet jis išėjo nieko nepasakęs, neatsisveikinęs.
Suauk, Mege, paliepė ji sau. Atgauk sveiką protą. Juk nuo pat pradžios buvo aišku: tai ne jausmai, o aistra. Jausmai iki šiol jai teikė tik skausmo. Jausmai nepraktiškiems, pažeidžiamiems, naiviems. Argi ji nesistengė tokia nebūti?
Jis nemyli jos ji nemyli jo. Nuo antrojo neiginio sudiegė skrandį ir Megė prikando lūpą. Ne, dar kartą atkakliai patvirtino, nemyli. Negali sau to leisti. Jis kietas žmogus, nors kartais ir būna kiek švelnesnis. Netolerantiškas, nekantrus storžievis, nė nenutuokiantis apie geras manieras. Jokia moteris neturėtų atverti savo širdies tokiam vyrui. Jis nedviprasmiškai leido suprasti, kad trokšta jos kūno ir tik jo. Dukart ji jam atsidavė, taigi neturi jokios teisės apgailestauti. Netgi po to, kai jis nė neatsisveikinęs išėjo.
Megė užsidengė rankomis akis. Nenorėjo pripažinti, kad, pati to nesuprasdama, atidavė jam daugiau nei savo kūną. Staiga išgirdo virš galvos tylų girgždėjimą. Pagulėjo dar ramiai klausydamasi. Kai girgždesys pasikartojo, ją apėmė panika. Buvo pats vidurdienis, ji nemiegojo, o iš jos palėpės ne vaizduotėje sklido keisti garsai.
Virpėdama ji tylutėliai išsliuogė iš lovos. Šįkart nebebus bailė ir nebeužsidarys kambaryje, nes kažkas įsibrovė į jos namus. Šįkart... Rengdamasi marškinėlius Megė apsilaižė lūpas. Šįkart ji išsiaiškins, kas ten yra ir ko jam reikia. Šaltu, blaiviu protu ji paėmė nuo židinio žarsteklį ir išslinko į prieškambarį.