Jie buvo geri pažįstami ir Klifas kuo puikiausiai suprato Stanas kalba ne tiek apie žemę, kiek apie moterį.
Be iššūkių gyvenimas būtų pilkas ir neįdomus, ramiai atsakė.
Girdėjau, kad palėpėje kažką radai.
Šį tą aptikau. Manau, kažkas buvo ten įkišęs nosį.
Norėčiau pamatyti.
Palydėsiu jus, ramiai tarė Megė ir pasiuntusi Klifui iškalbingą žvilgsnį ėmė lipti laiptais aukštyn.
Jie priėjo palėpės duris ir Stanas pamatė į jas atremtą žarsteklį.
Kas nors gali už jo užkliūti, maloniai tarė Stanas.
Matyt, būsiu jį čia užmiršusi, nekreipdama dėmesio į pašaipų Klifo šypsnį Megė pakėlė žarsteklį ir paslėpė už nugaros.
Neatrodo, kad čia kas nors neseniai būtų vaikščiojęs, pakomentavo Stanas, braukdamas nuo veido voratinklį.
Šiandien užlipau čia pirmą kartą, Megė pamatė didelį juodą vorą, ropojantį siena jai iš kairės, ir nusipurtė. Ji niekam dar nebuvo sakiusi, kad neina į palėpę, nes bijo pelių ir kitokių gyvių. Šiame name ir taip yra ką veikti, ji atsitraukė tolėliau nuo sienos.
Daiktų nedaug, Stanas ranka pasitrynė smakrą. Paveldėję namą mes su Džoise išsivežėme viską, kas mums tiko. Luelai ir taip nieko netrūko. Jei nesilankėte čia, tęsė jis, įdėmiai viską apžiūrinėdamas, iš kur žinote, kad kažko trūksta?
Nežinau, tik spėju. Pažvelkite, Megė dulkėtomis grindimis nuėjo prie skrynios. Šįkart jau ji pritūpė ir parodė pirštu.
Stanas pasilenkė prie jos ir ji užuodė paprastą, matyt, universalinėje parduotuvėje pirktą losjoną, kurį jis naudojo po skutimosi. Atpažino tą kvapą toks pats buvo ir jos motinos vairuotojo. Vien dėl šios priežasties ji pajuto Stanui prielankumą.
Įdomu, sumurmėjo Stanas, stengdamasis nenutrinti ir taip neryškių kontūrų. Ar buvote atidarę skrynią?
Mes jos nelietėme, tarė Klifas už nugaros.
Dar kartą linktelėjęs Stanas paspaudė užraktą. Kita jo ranka nevalingai pakilo prie delno atspaudo, bet jo nepalietė.
Atrodo, kad tai padarė kažkas kitas, jis atsargiai suėmė už dangčio ir kilstelėjo. Užrakinta, klūpomis jis žvelgė į skrynią. Po velnių, jei tik galėčiau prisiminti, kas buvo viduje, arba kur yra raktas. Gal Džoisė žinos... Arba Luela. Vis dėlto... Jis papurtė galvą ir atsistojo. Juk nėra jokios prasmės kažkam brautis į namą ir imti kažką iš šios senos skrynios. Juo labiau, kad namas dešimtį metų stovėjo tuščias, juk neseniai jį nusipirkote.
Jis atsisuko į Megę.
Ar apačioje niekas nedingo?
Ne... Norėjau pasakyti, nemanau. Beveik viskas, ką atsigabenau, dar tebeguli dėžėse.
Nepakenktų geriau apžiūrėti.
Gerai, ji priėjo prie laiptų ir ėmė lipti žemyn į antrą aukštą, norėdama įsitikinti, ar kas nors nepavogta. Viskas būtų paprasčiau, labiau apčiuopiama. Neryškus delno atspaudas, o tiksliau nepaaiškinamas jo atsiradimas kėlė jai šleikštulį. Dėl paprasto įsilaužimo ar vagystės būtų tik supykusi.
Abiejų vyrų lydima ji nuėjo į savo miegamąjį ir pirmiausia patikrino, ar nepaliesti juvelyriniai dirbiniai. Viskas savo vietose. Kitame miegamajame stovėjo sukrautos dėžės, į kurias vien pažvelgus buvo aišku, kad jos nepaliestos, nes dar nebuvo atidarytos.
Šiame aukšte viskas. Apačioje yra ir daugiau dėžių, keli paveikslai, kurių dar nespėjau perrėminti.
Pasižiūrėkime.
Paklususi šerifui Megė grįžo prie laiptų.
Aš čia kažko nesuprantu, pusbalsiu pasakė Klifas Stanui. Juk ir tu pats netiki, kad apačioje galėtų ko nors trūkti.
Bet įsilaužimas ir vagystė vienintelis logiškas paaiškinimas.
Nuo tada, kai pradėjome kasybos darbus dauboje, atsitiko jau daug logiškai nepaaiškinamų dalykų.
Žvelgdamas į nueinančios Megės nugarą Stanas giliai atsiduso.
Žinau. Daugeliu atvejų sunku surasti atsakymus.
Ar ketini papasakoti apie tai Džoisei?
Tikriausiai teks, Stanas stabtelėjo laiptų aikštelėje ir pasitrynė sprandą, tarsi būtų bandęs atsikratyti įtampos ir nuovargio. Ji stipri moteris, Klifai. Aš nė nenutuokiau, kokia ji stipri, kol neprasidėjo visi šitie įvykiai. Žinau, kai tuokėmės, žmonės galvojo, kad vedu ją dėl jos paveldėtų turtų.
Ne visi.
Stanas gūžtelėjo pečiais.
Šiaip ar taip, po kurio laiko tos kalbos prislopo, o galiausiai, kai tapau šerifu, ir visai nutilo. Kartais pasvarstydavau, ar ir Džoisė yra apie tai pagalvojusi.
Ji būtų man pasakiusi, pusbalsiu tarė Klifas.
Trumpai nusijuokęs Stanas atsigręžė į jį.
Taip, tikrai būtų.
Megė iš muzikos kambario sugrįžo į priemenę.
Ten irgi nieko netrūksta. Turiu keletą daiktų svetainėje, bet...
Dėl viso pikto patikrinkite, kad būtume visiškai tikri, paprašė Stanas ir nuėjęs į priemenės galą peržengė slenkstį. Perdažote viską po truputį? paklausė pastebėjęs prie lango dažų skardinę ir teptuką.
Šiandien tikėjausi užbaigti šį kambarį, išsiblaškiusi atsakė Megė, tikrindama dėžes, bet tada užėjo ponia Morgan ir...
Luela? įsiterpė Stanas.
Jis susiraukė ir Megė pabandė sušvelninti pokalbį.
Taip, bet ilgai neužsibuvo. Mes tik peržiūrėjome nuotraukas, kurias ji buvo man paskolinusi, sutrikusi ji paėmė nuotraukas. Tiesą sakant, norėjau tau jas parodyti, Klifai. Pamaniau, galėtum patarti, kaip užsiauginti tokių vijoklinių rožių kaip šios.
Ji ėmė apžiūrinėti nuotraukas, o vyrai stovėjo šalia.
Luela tikrai mokėjo rūpintis gėlėmis. Jos atrodo tarsi užaugusios be niekieno pagalbos, sumurmėjo ji. Nežinau, ar aš irgi turiu tokių gabumų.
Ji labai mylėjo šias vietas, tarė Stanas. Ji... Megė atvertė spalvotą nuotrauką, kurioje buvo juodu su Morganu, ir Stanas nutilo. Buvau užmiršęs apie šitą, po akimirkos tarė jis. Džoisė ją padarė pirmąją elnių medžioklės sezono dieną.
Luela minėjo, kad ir Džoisė eidavo į medžioklę.
Taip, įsiterpė Klifas, nes Morganas norėjo, kad ji medžiotų. Jo aistra buvo... ginklai.
Nuo vieno iš jų jis ir žuvo, pamanė Megė ir suvirpėjo. Ji padėjo nuotraukas.
Neradau, šerife, kad kas būtų dingę.
Stanas žvelgė į nuotraukų krūvelę.
Neradau, šerife, kad kas būtų dingę.
Stanas žvelgė į nuotraukų krūvelę.
Ką gi, apžiūrėsiu duris ir langus, ar nėra įsilaužimo pėdsakų.
Galite žiūrėti, atsiduso Megė, bet aš net nežinau, ar buvau užrakinusi duris. Ir beveik pusė langų buvo atviri.
Stanas pažvelgė į ją kaip tėvas į vaiką, kai šis iškrečia kokią kvailystę, nors to ir buvo galima tikėtis.
Šiaip ar taip, pašniukštinėsiu čia dar truputėlį. Negali žinoti, gal aptiksiu ką.
Kai jis išėjo, Megė žnektelėjo ant sofos, tyli ir susimąsčiusi. Nesugalvojęs nieko geresnio Klifas priėjo prie laikrodžio, stovinčio ant židinio atbrailos, nusprendęs prisukti. Iš po sofos išlindo Žudikas ir ėmė trypčioti vietoje. Kambaryje tvyrojo įtampa. Megė jau beveik nebesitikėjo, kad ji kada nors atslūgs.
Kuriam galui kažkam laužtis į seną skrynią, nenaudojamą jau daugybę metų? Kodėl Klifas buvo čia, kai tai išaiškėjo, kaip ir tada, kai dauboje buvo rasti palaikai? Kas pastūmėjo ją įsimylėti šį vyrą? Ar ši aistra kada nors išblės, kaip kad užgęsta ugnis? Jei rastų atsakymą į bent vieną iš šių klausimų, kiti tikriausiai savaime išaiškėtų ir ji žinotų, ką daryti toliau.
Neatrodo, kad būtų išlaužta kuri nors spyna, sugrįžęs į kambarį tarė Stanas. Nuvažiuosiu į miestą ir užpildysiu formalų pranešimą, o tada vėl grįšiu prie šio reikalo, bet... žiūrėdamas į Megę jis papurtė galvą. Nieko negaliu pažadėti. Siūlau laikyti duris užrakintas. Pasistenkite sutvarkyti sugedusias spynas.
Liksiu čia kelioms dienoms, pareiškė Klifas. Stanas ir Megė liko be žado. Tarsi nepastebėjęs jų reakcijos, Klifas tęsė: Megei nesaugu būti vienai, nors ir atrodytų, kad viskas, ko kažkam reikėjo šiame name, jau paimta.
Taip, bandydamas nuslėpti pašaipų šypsnį Stanas pasikasė nosį. Turbūt man jau metas. Tai jau eisiu.
Megė nesusiprato nė atsisveikinti, tik spoksojo į Klifą, kol durys užsitrenkė.
Ką tu nori tuo pasakyti?
Pirmiausia reikės nuvažiuoti į maisto parduotuvę. Neišgyvensiu čia vien tuo, ką turi virtuvėje.
Niekas neprašė tavęs čia gyventi, pašokusi atšovė Megė. Ir niekas neprašė likti. Nesuprantu, kodėl turiu tiek kartų vis iš naujo tau priminti, kieno šis namas ir ši žemė.
Ir aš nesuprantu.
Tu pasakei jam, tęsė ji. Tai tas pats, kaip pareikšti visam miesteliui, kad mudu...
Esame tokie, kokie esame, paprastai užbaigė Klifas. Geriau apsiauk batus, važiuosime į miestelį.
Aš nevažiuosiu į miestelį, o tu neliksi čia.
Jis priėjo taip sparčiai, kad ji nespėjo nė susivokti, ir suėmė ją už rankų.
Neleisiu tau likti čia vienai tol, kol nesužinosime, kas vyksta.
Jau esu sakiusi, kad galiu pati savimi pasirūpinti.
Gal ir gali, bet neerzinsime likimo. Aš lieku.
Megė ilgai spoksojo į jį. Tikra tiesa, ji nenori būti viena. Tiesa ir tai, kad jis ją traukia, gal net per stipriai. Vis dėlto juk pats primygtinai reikalauja pasilikti, pamanė, kai jos įniršis šiek tiek atvėso. Jeigu reikalauja, tikriausiai jam ji rūpi labiau, negu jis būtų norėjęs pripažinti. Gal laikas jai surizikuoti?
Jeigu leisiu tau pasilikti... pradėjo ji.
Aš lieku.
Jei leisiu tau pasilikti, atkakliai tęsė ji, tu šįvakar ruoši vakarienę.
Klifas nustebęs kilstelėjo antakius, jo rankos šiek tiek atsileido.
Įvertinęs tai, ką anąkart patiekei, tikrai negalėčiau ginčytis.
Stengdamasi neįsižeisti Megė linktelėjo galvą.
Puiku. Apsiausiu batus.
Vėliau, jai dar nespėjus susigaudyti jie abu atsidūrė ant sofos. Mes turime visą dieną.
DEŠIMTAS SKYRIUS
Gyvenimo ironija vos pradėjusi priprasti prie vienišo žmogaus gyvenimo, Megė jau nebegyveno viena. Klifas pasistengė, kad ji nejaustų šito perėjimo. Jokio nervinimosi ir jokių rūpesčių. Gyvas, tačiau subtilus gebėjimas organizuoti atrodė neatskiriamas nuo jo būdo. Megė visada gerbė tokius žmones tačiau tik per atstumą.
Paprastai Klifas išvažiuodavo anksti, jai dar nespėjus susivokti, kad reikia keltis. Vaikščiodavo tyliai ir atsargiai, niekada jos nepažadindavo. Užsimiegojusi apgraibomis ji nulipdavo vėlyvą rytą į apačią ir šalia kavinuko rasdavo greitosiomis parašytą raštelį: Telefonas vėl buvo nukeltas" arba: Trūksta pieno. Išvažiavau nupirkti". Nelabai panašu į meilės laiškelius, ironiškai galvodavo Megė. Toks vyras kaip Klifas nesivargina užrašinėti savo jausmų ant popieriaus skiautelės, kaip ji būtų norėjusi. Tai buvo tik vienas iš daugelio jo bruožų, kurie neatitiko jos susikurto idealo. Megė niekada nebuvo tikra, kokius jausmus Klifas jai jaučia dažnai jis būdavo nepakantus, kartkartėmis netolerantiškas. Manydavo suvirpinusi švelnesnes jo stygas, bet jis vis tiek niekada neatrodė tikras įsimylėjėlis. Nenešdavo jai gėlių, bet pasodino gluosnį. Nepataikavo ir nesistengė kalbėti aukštomis frazėmis, bet ji prisiminė jo akis. Nebuvo poetas, nebuvo romantikas, tačiau tas žvilgsnis tas vienintelis ilgas gilus žvilgsnis pasakydavo daugiau, nei kuri kita moteris yra kada nors girdėjusi. Galimas dalykas, prieš savo ir jo norą ji jau ėmė jį suprasti. Juo geriau suprato, juo sunkiau galėjo slėpti savo meilę. Klifas nebuvo iš tų vyrų, kurių jausmus būtų galima sukelti, valdyti ar nukreipti kur nors. O ji buvo jausmams pasiduodanti moteris, ir visai nesvarbu, kuria kryptimi jie liejosi.