Šokio figūros pradėjo vis dažniau kartotis, tapo paprastesnės, ir Megei šokis ėmė patikti dar labiau. Jos žingsneliai pasidarė gyvesni, ji pati mažiau galvojo apie judesius, o daugiau apie muziką. Suprato, kas verčia žmones šokti. Pagal tokį ritmą kojos tiesiog pačios kilnojasi. Kai Klifas pačiupo ją ir ėmė smarkiai sukti, ji pagalvojo, kad galėtų taip šokti valandų valandas.
Viskas, tarė jis, o ji tvirtai laikėsi įsikibusi į jį.
Jau? Megė buvo uždususi, bet dar nebuvo gana. Nuostabu, bet negana. Kada vėl šoksime?
Kada nori.
Dabar, tarė ji ir įsiterpė į naujai besiformuojančią eilę.
Megė įsiliejo į šokančiųjų gretas taip sklandžiai, tarsi visą gyvenimą būtų šokusi kaimiškus šokius parkuose. Gal ir nereikėtų stebėtis: ji jau ne kartą buvo paneigusi ir sugriovusi jo išankstinę nuomonę. Vis dėlto kartais ir jis būna teisus, pamanė Klifas.
Ta moteris turi kažkokios elegancijos, pernelyg įsišaknijusios, kad galėtum nepastebėti. Ir nesvarbu, ar ji plėšia linoleumą, ar guli jo glėbyje. Manieros rafinuotos, jas nugludino ją nuolat supusi prabanga, madingos mokyklos ir universitetai, ir tai aiškiai skyrė ją nuo kitų moterų. Tas jos išskirtinumas jį ir viliojo, ir pykdė. Savo jausmams jis negalėjo surasti priežasties. Dabar, stebėdamas, kaip ji pradeda kitą šokį sklandžiai, tarsi būtų šokusi jį daugybę kartų jis negalėjo paaiškinti, kodėl ji nuolat verčia jį būgštauti dėl jos.
Aplinkybės, tarė sau ir apsuko ją pusę apsisukimo, o tada aplink kaip drugelį. Nuo tos akimirkos, kai jie susitiko, aplinkybės itin dažnai jiems būdavo ne visai palankios. Jos veikė jį, jo poelgius, jo mintis. Jis galvojo apie ją daug dažniau, nei to būtų norėjęs, o žiūrėjo į ją daug rečiau. Kasryt prabudus jausti jos šilumą, o grįžus namo girdėti jos muziką ar būna dar nuostabesnių dalykų? Jeigu būtų buvęs išmintingesnis, kiekvienąkart būtų prisiminęs ir jų skirtumus. Jokio bendro pagrindo, jokių bendrų interesų. Bet kai ji įsisukdavo į jo glėbį juokdamasi, atrodė, kad tik jos jis laukė visą gyvenimą. Keli pirmieji šokiai buvo spalvų, garsų ir muzikos fejerverkas. Megė pasijuto visiškai laisva ir suprato, kad jau daugybę savaičių nesijautė tokia dėl įtampos ir rūpesčių. Ji buvo šokusi madinguose klubuose su garsenybėmis, sukinėjusis pobūviuose su karališkaisiais asmenimis, bet niekada dar nebuvo patyrusi tokio paprasto žemiško džiaugsmo kaip dabar, paklusdama kvietėjos nurodymams bei muzikai.
Pasisukusi į kitą partnerį Megė atpažino, kad tai Stanas Eidžis. Be ženkliuko ir ginklo jis atrodė kaip patrauklus sportiškas vyriškis pačiame jėgų žydėjime. Kai jis apkabino, Megė įsitempė, pati nežinodama kodėl.
Džiugu jus čia matyti, panele Ficdžerald.
Džiugu jus čia matyti, panele Ficdžerald.
Dėkui, Megė buvo pasiryžusi nepasiduoti jo peršamai nuotaikai ar pokalbio temai ir nusišypsojo, o kai pradėjo ją sukti, uždėjo ranką jam ant peties. Ji pajuto jo kvapą, jai puikiai pažįstamą odekoloną, bet šįkart tai jos nenuramino.
Jūs greitai perpratote šokį.
Jis nuostabus. Negaliu patikėti, kad iki šiol jo nemokėjau.
Akies kampučiu Megė stebėjo su Džoise besisukantį Klifą. Įtampa neatlėgo.
Vėliau dar norėčiau su jumis pašokti, pasakė Stanas ir jie grįžo prie savo partnerių tęsti šokio.
Klifas ją apkabino ir pajuto, kad jos raumenys įsitempę.
Kas atsitiko?
Nieko.
Nieko ir neatsitiko, pagalvojo Megė, nes ir pati nesuprato, kas darosi. Bet dabar, sukdamasi eilėje iš vienos poros rankų į kitas ji galvojo, kad gal jau šoko ir su žudiku. Iš kur jai žinoti? Tai galėjo būti bet kuris iš čia esančių nekilnojamojo turto agentas, pardavęs jai namą, mėsininkas, praėjusią dieną pasiūlęs kiaulienos kapotinio, pašto viršininkė, banko kasininkė. Iš kur jai žinoti?
Megės mintys susijaukė. Vieną akimirką jos žvilgsnis užkliuvo už leitenanto Reikerio, kuris stovėjo nuošalyje ir stebėjo ją. Kodėl jis čia, paklausė ji savęs, kai vėl kažkas pačiupo ją ir ėmė sukti. Kodėl jis čia atėjo? Gal ją seka bet kodėl? Saugo nuo ko?
Ji vėl atsidūrė Klifo glėbyje ir pajuto palengvėjimą, kad jos kojos gali sekti beprasmišką žingsnelių kartojimąsi, o žvilgsnis nevaržomai šaudyti į visas puses. Argi Klifas nesakė, kad į festivalį žmonės suvažiuoja iš tolimiausių kampelių? Galbūt ir Reikeris kaimiškų šokių mėgėjas. Greičiausiai jam rūpėjo pamatyti visus miestelio žmones vienoje vietoje stebėti, tyrinėti. Ji suvirpėjo. Toks jo darbas, priminė. Jis tik dirba savo darbą. Bet ji labai norėjo, kad jis pasišalintų.
Ten buvo ir Luela, kuri, atrodė, lengvai plūduriuoja šokyje. Jos judesiai buvo santūriai orūs, ją stebėti buvo ir miela, ir kartu nejauku.
Miela, nes Luela šoko grakščiai kaip tikra šokėja. Nejauku, nes už jos santūrumo Megė jautė slypint kažką, kas troško išsiveržti į dienos šviesą.
Ji išbarė save už tas fantazijas. Kvaila įsivaizduoti dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Bet nejaukumas neišsisklaidė. Megė jautė, kad yra stebima. Reikerio? Stano Eidžio, Džoisės, Luelos? Jų visų, pamanė. Visi jie paži nojo vienas kitą ir Viljamą Morganą. O ji tik pašalietė. Įsibrovusi atskleidė tai, kas buvo nebegyva, palaidota visą dešimtmetį. Logika jai šnabždėjo, kad bent vienas iš jų ant jos dėl to pyksta gal net visi. Staiga muzika tapo per garsi, žingsneliai per greiti, oras pernelyg pripildytas kvapų.
Tada ją sugriebė trumpos liesos Bogo rankos ir įsuko kvapą gniaužiančiu tempu.
Jūs gerai sukatės, panele Mege, tarė jis ir nusišypsojo demonstruodamas daugiau tarpų nei dantų. Velniškai gerai.
Žvelgdama į jo negražų raukšlių išvagotą veidą Megė irgi nusišypsojo. Jiems ji atrodo juokinga. Niekas nepyksta. O kodėl turėtų? Ji nebuvo įsipainiojusi į tą dešimties metų senumo tragediją. Megė nustojo kapstytis giliau, ieškoti potekstės priėmė viską taip, kaip matė.
Man nepaprastai patinka suktis! pasilenkusi sušuko ji Bogui. Galėčiau suktis valandų valandas.
Jis sukikeno ir paleido ją kitai figūrai. Muzika vis greitėjo, bet jau nebeatrodė per garsi. Tempas darėsi beprotiškas, bet Megė galėjo šokti vis greičiau. Kai daina baigėsi, ji skambiai juokdamasi pakibo Klifui ant kaklo.
Dabar Megė nebejautė jokios įtampos, nors dar prieš minutę buvo susikausčiusi. Klifas suprato kodėl. Jis sąmoningai nusuko ją nuo Eidžių ir Luelos.
Išgerčiau alaus.
Ir aš išgerčiau. Tikrai norėčiau dar kiek čia pabūti. Tai puikiausias renginys miestelyje.
Tu nori alaus?
Megė pažvelgė į jį ir kilstelėjo antakį.
O ką, ar man negalima?
Klifas gūžtelėjo pečiais ir padavė dolerį vyrui darbiniais drabužiais.
Na, tu nepanaši į alaus mėgėją.
Tu per greitai priskirti mane prie vienų arba kitų, atšovė Megė žiūrėdama, kaip iš medinės statinaitės į popierinius indus pilamas alus.
Galbūt, sumurmėjo Klifas ir nusiurbė putas. Ar smagiai leidi laiką?
Taip, pažvelgusi į putas jam ant lūpų Megė nusijuokė. Alus buvo šiltokas, bet šviežias. Jos kojos ėmė pačios kilnotis. Į orkestrą įsijungė mandolina. Jos garsas buvo švelnus ir senoviškas. Nesitikėjai, kad man bus smagu?
Maniau, kad muzika patiks, norėdamas stebėti ją šokančiųjų fone Klifas atsilošė į sieną. Tau tikrai reikėjo pasižmonėti. Bet nesitikėjau, kad esi gimusi šokti.
Megė nuleido savo pustuštį puodelį ir išdidžiai nusišypsojo.
Kada liausiesi bandęs uždaryti mane į tą spindintį stiklinį narvelį, Klifai? Aš nesu trapi oranžerijos gėlė ar išpaikusi Holivudo kalė. Esu Megė Ficdžerald ir kuriu muziką.
Kurį laiką jie stovėjo susimąstę, apsupti ritmingai banguojančios muzikos.
Regis, žinau, kas tu esi, pakėlęs ranką Klifas pa glostė jai skruostą. Regis, jau pažįstu Megę Ficdžerald. Gal mums abiem būtų saugiau, jei gyventum tokiame stikliniame narvelyje?
Ji pajuto, kaip išpylė karštis. Tereikėjo tik vieno prisilietimo.
Tai dar reikės išsiaiškinti, tiesa? vis dar klausiamai pakėlusi antakį ji prilietė savo indą prie jo popierinio puodelio. Už naują supratimą?
Gerai, Klifas atsargiai paėmė Megę už smakro ir pabučiavo. Už supratimą.
Panele Ficdžerald?
Atsisukusi Megė išvydo neaukštą vos dvidešimt metų perkopusį vyruką, sukiojantį rankose fetrinę skrybėlę. Visą dėmesį nukreipusi į Klifą ji nė nepastebėjo, kad muzika nutilo.
Jūs pianistė. Skambinate nepakartojamai.
Megės akys sužibo, lūpose atsirado šypsena, nuo kurios visai netikėtai galėjai apsvaigti. Vaikinas, kuris jau iš pat pradžių nervinosi, dabar buvo tiesiog priblokštas.
Aš tik... Ačiū jums, išlemeno jis, žvelgdamas tokiomis akimis, kuriose atsispindėjo visa jo siela.
Ji nieko nenutuokia, pamanė Klifas. Nesupranta, kad gali priversti vyrus keliais šliaužioti prieš ją. Gurkšnodamas alų jis stebėjo, kaip pianistas bando atgauti žadą.
Negalėjau patikėti, kad atvykote į mūsų šventę.
Aš čia netoliese gyvenu, paprastai atsakė ji.
Tuos kelis žodžius Megė ištarė taip nerūpestingai, kad privertė Klifą vėl pažvelgti į ją. Buvo sakiusi tai daugybę kartų, bet jis tik dabar išgirdo. Taip, ji gyvena čia. Pasirinko gyventi čia, kaip ir jis. Mažai teturi reikšmės, kur ar kaip ji gyveno anksčiau. Dabar ji čia, nes pati to nori. Atrodo, kad čia ir liks. Pirmąkart Klifas tuo nuoširdžiai patikėjo.
Panele Ficdžerald... pianistas suspaudė tarp pirštų skrybėlės atbrailą, taip reikšdamas pasitenkinimą ir susirūpinimą. Norėjau, kad žinotumėte: mums didžiulė garbė, kad esate čia. Nenorėtume jūsų varginti, bet jei malonėtumėte atlikti kokią nors dainą, bet kokią...
Jūs kviečiate mane? pertraukė jį Megė.
Vaikinas sutriko.
Tik norėjome pasakyti, kad jei norėtumėte...
Bet aš nemoku nė vienos dainos, atsakė Megė ir nurijo paskutinį gurkšnį alaus. Ar leisite man improvizuoti?
Vaikinas net išsižiojo iš netikėtumo.
Juokaujate?
Megė nusijuokė ir padavė Klifui savo puodelį:
Vaikinas net išsižiojo iš netikėtumo.
Juokaujate?
Megė nusijuokė ir padavė Klifui savo puodelį:
Palaikyk.
Kartu su pianistu Megė nuėjo į sceną. Klifas krestelėjo galvą ir atsilošė į sieną. Ji įpratusi nurodinėti, to nepaslėpsi. Tada prisiminė susižavėjimą apstulbusio vaikino akyse. Matyt, ji to verta.
Megė grojo visą valandą. Tokią muziką groti ne ką mažiau linksma nei šokti, pagalvojo. Jai patiko nepažįstamos muzikos ir nerūpestingo stiliaus iššūkis. Po antrosios dainos Megė nusprendė pati sukurti ką nors panašaus.
Iš privilegijuotos vietos nuo scenos ji galėjo stebėti šokančiuosius. Vėl pamatė Luelą, šokančią su Stanu. Nesąmoningai minioje ieškojo Džoisės ir pamatė ją šalia Klifo. Lyg žinodama, kad jis bus ten, ji nusuko žvilgsnį į kairę. Reikeris stovėjo atsirėmęs į stulpą rūkė ir stebėjo šokėjus.