Taip, Luela tuščiu žvilgsniu spoksojo į sau- lės nutviekstą langą. Dažnai užsisėdžiu per naktį. Man patinka klausytis nakties garsų. Taip gražiai ošia girios.
Jeigu būtų turėjusi laiko pagalvoti, Megė gal nebūtų nieko klaususi. Būtų tiesiog palydėjusi Luelą iki automobilio ir nuvežusi namo. Bet nutiko kitaip.
Ar dažnai ateinate čia naktį, ponia Morgan?
Kartais, svajingai atsakė Luela. Kartais, kai naktis tokia giedra ir šilta kaip ši, ateinu pėsčia. Kai buvau maža mergaitė, mėgau daug vaikščioti. Džoisė vaikystėje irgi mėgdavo klajoti miško takeliais.
Megė apsilaižė lūpas.
Ar dažnai sugrįžtate čia naktį, ponia Morgan?
Žinau, kad turėčiau nesiartinti prie šių namų. Džoisė man nuolat tai kartoja, bet... Luela atsiduso, liūdna šypsena palietė jos lūpas. Ji turi Staną. Tikrai gerą vyrą... Jie rūpinasi vienas kitu. Tikra santuoka tai meilė ir rūpinimasis vienas kitu.
Taip, Megė bejėgiškai stebėjo, kaip Luelos rankos virpa iš susijaudinimo.
Viljamas manęs nemylėjo. Jis tiesiog nebuvo tam sutvertas. Norėjau, kad bent Džoisė turėtų mylintį vyrą, tokį kaip Stanas, Luela nutilo ir užmerkė akis. Kvėpavo negiliai ir Megė pagalvojo, kad ji užmigo. Nusprendusi, kad geriausia būtų iškviesti Eidžius, Megė norėjo stotis, bet Luelos ranka ją sulaikė.
Tą naktį sekiau paskui jį iki šių namų, sušnabždėjo Luela. Dabar jos akys buvo rimtos, susikaupusios. Megės gerklė išdžiūvo.
Sekėte?
Nenorėjau, kad kas nutiktų. Džoisė labai jį mylėjo.
Megė stengėsi išlikti rami.
Sekėte savo vyrą?
Viljamas atėjo į šią vietą, tarė jai Luela. Jis atėjo čia su pinigais. Nujaučiau, kad ketina nedorai pasielgti tai diktavo jo prigimtis. Norėjau sukliudyti, jos pirštai mėšlungiškai suvirpėjo, ji atlošė galvą ir staiga atsipalaidavo. Pinigų nebuvo galima palaidoti kartu su juo. Pamaniau, jeigu ras jį, tegu neranda bent jo pinigų. Taigi paslėpiau juos.
Čia? sulemeno Megė. Palėpėje?
Senojoje skrynioje. Paskui visai pamiršau, ištarė Luela. Jos balse galėjai justi nuovargį. Buvau pamiršusi iki to laiko, kai darbininkai pradėjo kasti daubą. Tada atėjau ir pasiėmiau pinigus, o paskui sudeginau. Tą reikėjo padaryti jau prieš dešimt metų.
Megė pažvelgė į ranką, kuri suglebusi gulėjo ant jos rankos. Ji atrodė bejėgė, mėlynos išpampusios kraujagyslės švietė po plona dramblio kaulo spalvos oda. Argi ta ranka galėjo nuspausti gaiduką ir paleisti kulką į žmogų? Megė pakėlė akis į Luelą ir pamatė, kad ji ramiai miega.
Ką daryti? klausė savęs Megė, atsargiai nuleisdama Luelos ranką šiai į sterblę. Iškviesti policiją? Žvelgdama į ramiai kėdėje miegančią bejėgę moterį suprato: negali to padaryti. Jos širdis nėra tokia šalta, tokia plieninė. Reikia paskambinti Džoisei.
Nuėjusi prie telefono Megė paprašė operatorės Džoisės numerio. Eidžių namuose niekas neatsiliepė. Megė atsiduso ir per petį žvilgtelėjo į miegančią Luelą. Nekentė savęs už tai, ką daro, bet paskambino leitenantui Reikeriui. Jis taip pat neatsiliepė ir ji paliko jam žinutę.
Grįžusi į svetainę Megė aiktelėjo netikėtai išvydusi link jos judantį siluetą.
Ak, išgąsdinote mane.
Atleiskite, Stanas susirūpinęs pažvelgė į Megę, tada į savo uošvę. Įėjau pro galines duris. Šuo virtuvėje ramiai miega. Atrodo, Luela bus sušėrusi jam migdomųjų, kad netriukšmautų.
Ak, Megė nesąmoningai žengė žingsnį link virtuvės.
Jam nieko bloga nenutiko, užtikrino Stanas. Kai pabus, gal kurį laiką slampinės kiek apdujęs.
Šerife... Stanai, pasitaisė ji manydama, kad be formalumų bus lengviau. Aš kaip tik skambinau jums. Regis, Luela čia praleido beveik visą naktį.
Atsiprašome, Stanas kumščiais pasitrynė mieguistas akis. Nuo tos dienos, kai viskas prasidėjo, ji eina vis blogyn. Mudu su Džoise nenorime laikyti jos uždarytos namuose.
Žinoma, Megė susirūpinusi palietė jo ranką. Luela man sakė, kad klajoja naktimis ir...
Nutilusi ji perbėgo akimis kambarį. Ar reikia jam sakyti, ką pasakojo Luela? Jis jos žentas, bet juk ir šerifas. Apie tai priminė ženklelis ir ginklas.
Aš girdėjau, ką ji sakė jums, Mege.
Ji pažvelgė į jį užuojautos ir susirūpinimo pilnomis akimis.
Ką darysime? Luela tokia silpna. Nenorėčiau, kad būtų nubausta už tai, kas nutiko taip seniai. Vis dėlto jeigu ji nužudė... sąžinė plėšė Megės sielą į gabalus ir ji nusisuko.
Nežinau, kasydamasis sprandą Stanas spoksojo į Luelą. Tai, ką ji pasakė jums, nebūtinai yra tiesa.
Bet panašu į tiesą, Megė laikėsi savo. Ji žinojo apie pinigus. Slėpė juos skrynioje, buvo apie tai pamiršusi, ištrynusi iš atminties, nes jie priminė jai... Megė nutilo, paskui papurtė galvą ir prisivertė tęsti: Stanai, tik taip įmanoma paaiškinti aną naktinį įsibrovimą. Ji užsidengė veidą delnais. Sieloje grūmėsi teisingumas ir paprastas žmogiškumas. Luelai reikia pagalbos, netikėtai tarė ji. Nereikia policijos ar teisininkų. Jai reikia medikų pagalbos.
Stano veidas nušvito iš palengvėjimo.
Mes pakviesime jai gydytoją. Patį geriausią, kokį tik mudviem su Džoise pavyks surasti.
Virpanti, visai pasimetusi Megė padėjo ranką ant stalo.
Luela taip jus myli, sumurmėjo ji. Visada taip gražiai kalba apie jus ir jūsų meilę Džoisei. Padarytų bet ką, kad tik judu būtumėte laimingi.
Bekalbant Megės žvilgsnis nukrypo ten, kur gulėjo jos ranka į spalvotą nuotrauką, kurioje ant skardžio stovėjo Morganas ir Stanas. Viskas tuoj baigsis, pamanė ji. Luela užtektinai prisikentėjo, buvo skaudžiai nubausta už...
Staiga Megė prisimerkė ir pakėlė nuotrauką prie akių. Kažkodėl jai į galvą atėjo Reikerio žodžiai: Dar radome žiedą, seną žiedą su daugybe prašmatnių raižinių ir trimis akutėmis briliantams... Džoisė Eidži atpažino, kad jis jos tėvo."
Nuotraukoje Viljamas Morganas nemūvėjo žiedo, jis buvo ant Stano Eidžio piršto.
Megė pažvelgė į Staną staiga viską supratusio žmogaus žvilgsniu.
Jam nereikėjo jai po ranka gulinčios nuotraukos, jau buvo ją matęs.
Jūs be reikalo taip gilinatės į visa tai, Mege.
Megės reakcija buvo žaibiška. Nedelsdama nė minutės ji puolė lauk iš kambario. Stanas nespėjo nė žingsnio žengti, o ji jau buvo priemenėje ir spaudė durų rankeną. Durys neatsidarė ir Megė nusikeikė dėl durų ir dėl savo pačios žioplumo, kad nepastebėjo to žiedo prieš dvi savaites, kai apžiūrinėjo nuotraukas. Ji dar kartą pabandė atidaryti duris, tačiau Stano ranka ją sulaikė.
Nereikia, tarė jis dusliu balsu. Nenorėčiau suteikti jums skausmo. Turiu dar kartą visa tai pergalvoti.
Atsišliejusi nugara į duris Megė žvelgė į Staną. Visame name ji buvo viena su žudiku. Tiesa, dar yra silpna senutė, prisiminė apimta nevilties, kuri taip myli žudiką, kad dešimt metų dangsto baisų jo nusikaltimą. Megė pastebėjo, kad Stanas laiko ranką ant pistoleto rankenos.
Gal geriau atsisėskime.
Klifas išgėrė antrą puodelį kavos, nors troško burbono [Burbonas amerikietiškas kukurūzų ir rugių viskis (vert.)]. Net ir labai stengdamasis nebūtų galėjęs labiau apsikvailinti prieš moterį. Gurkšnodamas stiprią kar- čią kavą jis piktai žvelgė į laminuotą kavinės prekysta- lį. Kiaušinienės su kumpiu kvapas nesužadino ape- tito. Kaip jis galėjo viską taip sugadinti? Kokia sveiko proto moteris, klausė jis savęs, galėtų priimti tokį pik- tą, kategorišką pasiūlymą? Megė juo atsikratė. Dabar, jau šiek tiek apsiraminęs, jis negalėjo dėl to jos kaltinti.
Vis dėlto jis nėra vienas iš minios gerbėjų, šliaužiojančių keliais aplink ją Los Andžele. Neketina dėl jos pasikeisti labiau, nei tikėjosi ją pasikeisiant. Ji priėmė sprendimą ir ėmė keisti savo gyvenimą dar nė nesutikusi jo. Priėmė sprendimą, vėl pamanė Klifas. Ji pati pasirinko sau namus. Klifas dar niekada nebuvo matęs žmogaus, kuris taip greitai būtų įleidęs šaknis naujoje vietoje. Nereikėjo pulti į paniką, kai ji pasakė vyksianti į Los Andželą įrašinėti dainos. Juk sugrįš. Ši žemė jai tokia pat svarbi kaip ir jam. Gal tai vienas iš pačių svarbiausių dalykų, kuris juos sieja, nors abu tvirtina, kad neturi nieko bendra.
Ji sugrįš, tvirtino sau Klifas. Kvaila tikėtis, kad prievarta galima ką nors pririšti prie savęs. Megei nereikia nieko, kas brukama per prievartą. Bet ji myli šią žemę ir tikrai čia liks. Dėl tų dviejų priežasčių jis ją ir myli.
Jis turi jai pasakyti Klifas pastūmė į šoną jau šleikštulį keliančią kavą. Tik privalo surasti tikruosius žodžius ir pasakyti, kad jau kuris laikas ją myli, bet suprato tik tąsyk, kai pirmieji saulės spinduliai palytėjo jos veidą. Prisiminimai užgniaužė gerklę, suvirpino jausmus, jis tapo silpnas tarsi ėriukas. Vis dėlto privalo rasti tuos žodžius ir pasakyti jai.
Stodamasis Klifas pažvelgė į laikrodį. Jau visa valanda, kaip ji miega. Nusprendė, kad moteriai, kuriai siūloma tuoktis, to visiškai pakanka. Švilpaudamas jis numetė pinigus ant bufeto.
Važiuodamas per miestelį Klifas tebešvilpavo. Netikėtai į gatvę išbėgo Džoisė ir šūktelėjo jam paklaikusiu balsu:
Ei, Klifai!
Jis sustabdė automobilį vidury gatvės.
Kas yra? Gal kas nutiko kuriam vaikui?
Ne, ne, stengdamasi valdytis Džoisė sugriebė jį už rankų. Ji taip pat nebuvo spėjusi persirengti po šokių, plaukai buvo išsidraikę. Mano motinos... sunkiai išspaudė Džoisė, jos visą naktį nebuvo namie... Ir Stano... Niekur negaliu rasti Stano...
Luelą rasime, Klifas nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą kaip tada, kai jie dar buvo vaikai. Gal negalėdama užmigti išėjo pasivaikščioti. Po viso to susijaudinimo praėjusią naktį...
Klifai, Džoisė tvirčiau suspaudė jo rankas. Man atrodo, ji nuėjo į senuosius namus. Esu įsitikinusi, tai jau ne pirmas kartas.
Klifas pagalvojo apie Megę ir sunerimo.
Megė namie, raminamai tarė jis. Paskambins, jei Luela ten.
Pastaruoju metu mama jaučiasi vis prasčiau, susijaudinusi Džoisė vos galėjo kalbėti, balsas trūkčiojo. Ak, Klifai, maniau, kad elgiuosi teisingai, tikėjau priėmusi tinkamiausią sprendimą.
Pastaruoju metu mama jaučiasi vis prasčiau, susijaudinusi Džoisė vos galėjo kalbėti, balsas trūkčiojo. Ak, Klifai, maniau, kad elgiuosi teisingai, tikėjau priėmusi tinkamiausią sprendimą.
Apie ką tu kalbi?
Aš melavau policijai. Melavau gerai visko neapmąsčiusi, bet žinau, kad ir kitą kartą pasielgčiau taip pat, Džoisė užsidengė delnais veidą, bet tuoj pat vėl nuleido rankas. Dabar žvelgė į Klifą taip ramiai, kad darėsi klaiku. Žinau, kas nužudė mano tėvą. Jau kelios savaitės žinau. O mama... Atrodo, ji žinojo visus dešimt metų.