Dabar jau Megė susiraukė, bet ji visada laikėsi nuomonės, kad geriau pasitikėti specialistu.
Gerai, bet norėčiau, kad nekirstumėte medžių, jei nebūtina.
Klifas atsisuko ir Megė pamatė savo atspindį jo akiniuose.
Aš niekada to ir nedaryčiau.
Nusisukęs jis nuėjo palei namą.
Štai dar viena bėda, Klifas kalbėjo visai nekreipdamas dėmesio, ar ji eina paskui jį. Ta žemės nuošliauža nuo anos uolos slenka žemyn. Vieną dieną, kai mažiausiai to tikėsitės, į jūsų virtuvę gali įvirsti koks medis ar akmuo.
Na... Megė įdėmiai žvelgė į šlaitą už namo. Čia jūs specialistas.
Žemę reikia sukasti iš naujo, susiaurinti į galą. Dar pastatyčiau atraminę sienelę trijų, gal keturių pėdų aukščio. Palei visą šlaitą pasėtume vikių, kurie sulaiko žemes. Jie atsparūs ir greitai auga.
Gerai.
Klifo kalba Megei patiko. Ji nusprendė, kad savo verslo temomis jis turi ką pasakyti. Žemės žmogus, susimąsčiusi tarė ji sau ir dar kartą pagalvojo, kad norėtų pamatyti už tamsintų stiklų paslėptas jo akis.
Už namo irgi reikia sutvarkyti, kalbėdama ji skynėsi kelią per aukštas žoles ir erškėčių krūmus. Jei nuo šios vietos iki keliuko vestų takelis, tai alpinariumą būtų galima įrengti... čia, neaiškiu rankos mostu ji nurodė vietą. Kokia daugybė akmenų, sumurmėjo beveik užkliuvusi už vieno iš jų. Tada čia žemyn...
Klifas sugriebė Megę už rankos jai dar nepradėjus leistis šlaitu. Prisilietimas sutrikdė juos abu. Labiau nustebusi nei sunerimusi Megė pasuko galvą.
Jumis dėtas to nedaryčiau, švelniai tarė Klifas ir ji pajuto per nugarą nuvilnijančią lengvą bangelę, keistą susijaudinimą.
Ko nedarytumėte? ji nevalingai kilstelėjo smakrą, akys sužibo.
Nelipčiau žemyn, Klifas jautė, kokia švelni jos oda. Savo rankoje jis laikė jos ranką, jo pirštai lietė jos nykštį. Maža ir švelni, ištarė jis sau, mėgaudamasis sąlyčiu. Per maža ir per švelni žemei, kuri smogs jai ne vieną smūgį.
Megė pažvelgė į jo ranką. Pastebėjo, kokia ji įdegusi, didelė ir tvirta. Pajutusi, kad jos pulsas padažnėjo, ji pakėlė žvilgsnį aukštyn.
Pone Delani...
Gyvatės, paprastai paaiškino Klifas ir patenkintas žiūrėjo, kaip ji atatupsta atsitraukia porą žingsnių. Čia jums tikrai įkirstų gyvatė. Tiesą sakant, tokiame apžėlusiame kieme kaip jūsiškis jų turėtų knibždėte knibždėti.
Ką gi, tada... Megė nurijo seiles ir kaip įmanydama stengėsi nedrebėti. Gal galėtumėte pradėti darbus kuo greičiau?
Klifas pirmąkart nusišypsojo atsargiai, nežymiai. Abu užsimiršo jis vis dar laikė jos ranką, tik jie dabar stovėjo daug arčiau vienas kito. Jos reakcija tikrai nebuvo tokia, kokios jis tikėjosi. Nebūtų nustebęs, jeigu vos išgirdusi apie gyvates ji būtų ėmusi klykti, pultų į namą ir užtrenkusi duris užsirakintų. Jos oda švelni, pamanė Klifas ir nesąmoningai glostė ranką nykščiu. Bet ji pati tokia nėra.
Gal jau kitą savaitę galėsiu atsiųsti darbininkų būrį. Pirmiausia reikia sutvarkyti keliuką.
Megė tik gūžtelėjo pečiais.
Darykite, kaip išmanote, bet nedenkite asfaltu. Keliuko reikia tik atvažiuoti ir iš čia išvažiuoti. Man labiau rūpi namas ir žemė aplink jį.
Keliukas jums gali kainuoti tūkstantį du šimtus, o gal ir tūkstantį penkis šimtus, pradėjo Klifas, bet ji vėl jį pertraukė.
Darykite viską, kas reikalinga, tarė nesąmoningai arogantiškai, kaip žmogus, kuris niekada nesuka galvos dėl pinigų. Ši vieta... ji mostelėjo į statų skardį priešais, tik šįkart jau nebandė lipti žemyn. Apačioje dauba buvo gal dvidešimties pėdų pločio, kokių trisdešimties ilgio, pilna susiraizgiusių dygių vijoklių ir aukštų žolių, kurių stiebai jos nykščio storio. Aš noriu kūdros.
Klifas atsisuko į ją.
Kūdros?
Megė žvelgė ramiu atkakliu žvilgsniu.
Leiskite man vieną mažą keistenybę, pone Delani. Tik vieną, tęsė neleisdama jam įsiterpti. Čia tikrai vietos per akis, o ši kiemo dalis turbūt pati prasčiausia: didelė dauba pačioje nepatogiausioje vietoje. Ar jūs mėgstate vandenį?
Užuot atsakęs, Klifas žvilgsniu tyrinėjo tą žemės plotelį ir svarstė visas galimybes. Tikra tiesa, geresnės vietos kūdrai nė nerasi ir pagal padėtį namo atžvilgiu, ir pagal žemės pobūdį. Pamanė, kad tai būtų galima padaryti. Nelengva, bet įmanoma. Rezultatas turėtų būti išties puikus.
Gali nemažai kainuoti, pagaliau tarė jis. Šioje kūdroje jūs paskandinsite daug pinigų. Jei darote visa tai norėdama vėliau brangiai perparduoti, perspėju surasti pirkėją bus nelengva.
Tai perpildė Megės kantrybės taurę. Ji pasijuto pavargusi, labai pavargusi nuo žmonių, kurie mano, kad ji nežino, ką daro.
Pone Delani, aš samdau jus darbams atlikti ir nesitikiu patarimų dėl nekilnojamojo turto ar finansinių reikalų. Jeigu negalite įgyvendinti mano norų, taip ir sakykite, pasisamdysiu ką nors kitą.
Klifas prisimerkė. Jo pirštai nežymiai spustelėjo jos ranką.
Aš galiu tai padaryti, panele Ficdžerald. Atliksiu apytikrius skaičiavimus ir parengsiu sutartį. Jau rytoj gausite juos paštu. Ir jei vis dar norėsite, kad imčiausi šio projekto, paskambinkite į mano biurą.
Klifas neskubėdamas paleido jos ranką ir atidavė arbatos stiklinę. Jis paliko Megę ten, prie skardžio, ir patraukė link savo pikapo.
Beje, tarė neatsisukdamas, jūs perlaistėte našlaites.
Megė sunkiai atsiduso ir išpylė drungną arbatą ant žemės, prie savo kojų.
ANTRAS SKYRIUS
Likusi viena Megė grįžo į namą pro galines duris, kurių vyriai grėsmingai girgždėjo. Ji neketino galvoti apie Klifą Delanį. Tiesą sakant, abejojo, ar išvis dar kada nors jį pamatys. Klifas atsiųs darbininkus, šie atliks visus darbus, o formalumus galima aptarti telefonu arba per paštą. Taip dar geriau, nusprendė Megė. Jis ne itin draugiškas, šiurkštus ir ją erzina, nors veidas patrauklus, netgi mielas.
Jau buvo praeinanti pro virtuvę, bet prisiminė, kad rankoje laiko stiklines. Apsisukusi nuėjo subraižytu linoleumu iki kriauklės ir sudėjo stiklines, tada pasirėmė į palangę ir pažvelgė į šlaitą už namo. Jai bežiūrint keli akmenys nudardėjo žemyn, nuridendami ir sudžiūvusios žemės grumstų. Stipresniam lietui užėjus nuošliauža pasiektų galines duris, susirūpinusi pamanė. Atraminė sienelė. Megė linktelėjo galvą. Klifas Delanis tikrai išmano savo darbą. Švelnus vėjelis priminė jai, kad jau pavasaris. Kažkur miške čiulbėjo nematomas paukštis. Atrodė, kad jis niekada nesiliaus. Užsiklausiusi ji pamiršo pavojingąjį šlaitą ir netvirtas netoliese augančių medžių šaknis. Pamiršo pašaliečio šiurkštumą ir patrauklumą. Pažvelgė į viršų ir pamatė dangų liečiančias medžių viršūnes.
Megės vaizduotėje šis paveikslas kito pagal metų laikus, ji nekantravo visa tai pamatyti. Anksčiau nė nepagalvodavo, kad jai reikia nuosavo kampelio, reikia laiko sau dabar visa tai turi.
Atsidususi ji nuėjo nuo lango. Metas grįžti prie darbo, kad galėtų laiku, kaip žadėjo, užbaigti partitūrą. Perėjo menę, kur sienų apmušalai vietomis buvo nuplyšę ir susiraitę. Kadaise čia buvo svetainė, o dabar ji įsirengė muzikos kambarį. Dėžės, kurių ji nė nemanė atplėšti, stovėjo sukrautos į krūvą prie sienos. Keletą keistų baldų, kuriuos buvo pirkusi kartu su namu, dengė storas dulkių sluoksnis. Langai buvo be užuolaidų, grindys be kilimų. Vietomis ant sienų švietė išblukę ploteliai ten kadaise kabėjo nuotraukos ir paveikslai. Kambario viduryje stovėjo blizgantis elegantiškas jos fortepijonas. Šalia jo gulėjo atidaryta dėžė, iš kurios Megė išsitraukė popieriaus lapą ir užsikišusi už ausies pieštuką atsisėdo.
Kurį laiką nejudėjo, tik sėdėjo tyloje, leido muzikai ateiti ir skambėti galvoje. Ji žinojo, ko reikia šiai kūrinio vietai dramatizmo, jėgos ir energijos. Užsimerkusi matė pralekiančią filmo sceną. Dabar viskas priklauso tik nuo jos kurias vietas išryškinti, sustiprinti. Jos muzika turi sukurti kūrinio nuotaiką.
Apgraibomis Megė nuspaudė įrašomąjį grotuvo mygtuką ir ėmė groti. Ji leido natoms kurti jėgą, o pati tik įsivaizdavo sceną, kurią jos muzika turėjo papildyti. Megė kūrė muziką tik tiems filmams, kuriuos pati stipriai išgyveno. Nors Oskaro" statulėlės rodė, kad šioje srityje ji pasiekė tobulumo viršūnę, didžioji aistra buvo kita dainos, kuriose susijungia žodžiai ir muzika.
Partitūros kūrimas Megei buvo panašus į tilto statymą. Pirmiausia atsiranda projektas, bendras planas. Tada ateina metas statyti lėtai, kruopščiai, kol abu tilto galai priglunda prie tvirto pagrindo, o tarp jų nepriekaištingai grakščiai išsilenkia arka. Tai subtilus darbas, reikalaujantis tikslumo.
Dainos tai paveikslai, kurių spalvos priklauso nuo nuotaikos. Daina gimsta tik kruopščiai sujungus žodžius į visumą. Kelių minučių dainoje galima sutalpinti išgyvenimus, emocijas ir pasakojimą. Bet šiam darbui reikia meilės.
Dirbdama ji nejausdavo laiko tėkmės, pamiršdavo viską, išskyrus tai, kad atsargiai dėliodama natas turi išreikšti nuotaiką. Megės pirštai bėgiojo fortepijono klavišais, ji vis kartojo tą pačią partitūros dalį, kaskart pakeisdama kokią natą, kol nuojauta jai pasufleruodavo, kad jau gerai. Prabėgo valanda, dvi. Jai neatsibodo nuolatinis kartojimas. Muzika jai buvo ir verslas, ir meilė.
Jei norėdama atsukti atgal juostelę Megė nebūtų sustabdžiusi grotuvo, nebūtų išgirdusi beldimo į duris. Paskendusi savo muzikoje ji nereagavo į beldimą, laukė, kad tarnaitė atidarytų duris, kol galiausiai susivokė, kur esanti.
Nėra jokių tarnaičių, Mege, priminė ji sau. Nėra nei sodininko, nei virėjo. Viską dabar tu darai pati. Ši mintis jai teikė malonumo. Jei niekas neatsišaukia, tai nieko nereikia ir šaukti. Ji atsistojo ir nuėjo prie didžiųjų durų. Čia jai bent nereikia pratintis kaimietišku įpročiu nerakinti durų. Los Andžele ji turėjo daugybę patarnautojų, kurie pasirūpindavo visais skląsčiais ir užraktais, buvo įrengta bendra saugos sistema. Megė dėl to nekvaršino galvos. Dabar ji abiem rankomis suėmė apvalią rankeną, pasuko ir patraukė į save. Pagalvojo, kad reikės su ponu Bogu pasikalbėti ir dėl durų. Prieangyje stovėjo aukšta, tvarkingai apsirengusi moteris, įžengusi į šeštą dešimtį. Jos plaukai buvo lygūs, nuobodžiai pilki ir tvarkingai, bet ne itin stilingai sušukuoti. Blankios mėlynos akys tyrinėjo Megę iš už akinių rožiniais stiklais. Jei ji iš tų, kurios lanko naujakurius ir supažindina su miestelio gyvenimu, pamanė Megė, nužvelgusi nelaimingą viešnios veidą, tai tikriausiai nelabai mėgsta savo užsiėmimą. Per gyvenimą įpratusi prie santūrių ir nekalbių pašaliečių Megė nusišypsojo.