Ką, po galais, jūs darote? suriko Klifas ir Megei dar nespėjus susivokti trinktelėjęs durimis įžengė į vidų. Kai pritūpęs siekė jos rankos, ji automatiškai įsikišo pirštą į burną.
Nieko baisaus, tarė, tik įsibrėžiau.
Jums dar pasisekė, kad su ta atplaiša nenusipjovėte piršto, nors balsas buvo šiurkštus, ranką jis laikė švelniai. Megė jos neištraukė.
Taip, jo ranka buvo švelni, nors atrodė šiurkšti kaip ir balsas. Bet šįkart ji jau galėjo matyti jo akis. Jos buvo pilkos, paslaptingos. Megės galvą užplūdo vakaro migla, kuri kartais būna pavojinga, bet visada kerinti. Tokioje migloje amžinai skendi Brigadūno kaimelis, ir prasisklaido ji tik kartą per šimtą metų. [Miuziklas apie miglose skendintį kaimelį Škotijoje (vert.)] Megė nusprendė, kad Klifas savotiškai jai patinka.
Koks kvailys užtiesė čia linoleumą? laisvo- sios rankos pirštais ji perbraukė atidengtą kietmedį.
Puikus, ar ne? Bus dar puikesnis, kai nušlifuosiu ir nulakuosiu.
Tegu Bogas tai padaro, nukirto Klifas. Tai ne jūsų darbas.
Visi taip sako. Megė susierzinusi atsitraukė.
Kodėl jis turėtų daryti viską, kas įdomiausia? Aš labai atsargi...
Turiu galimybę tuo įsitikinti, Klifas pakreipė jos ranką taip, kad ji galėtų pamatyti žaizdą ant nykščio. Jam buvo pikta dėl sužaloto elegantiško pirštelio. Argi jūsų profesijos žmonės neturėtų itin saugoti rankų?
Jos apdraustos, ji ištraukė ranką. Manau, dar galėčiau sugroti keletą akordų net ir su tokia rimta žaizda. Ar atėjote čia manęs kritikuoti, pone Delani, ar dėl ko nors kito?
Atėjau patikrinti, kaip vyksta darbai.
To visai nereikėjo daryti, pagalvojo jis. Šiaip ar taip, visai ne jo reikalas, kad ji pernelyg nerūpestinga ir susižalojo ranką? Ji tėra moteris, nusileidusi jo teritorijoje, ir neabejotinai pakilsianti iš čia dar medžių lapams nenukritus. Jam tai derėjo prisiminti, kaip ir faktą, kad asmeniškai ji jo nedomina. Stodamasis jis pakėlė lango pertvarą, kurią buvo numetęs į šoną, kai sugriebė jos ranką.
Radau lauke.
Širdingai dėkoju.
Nedažnai jos balsas įgaudavo tokį karališką toną. Tikriausiai tai dėl jo. Ji paėmė medgalį ir atrėmė į krosnį.
Beveik visą dieną jūsų keliukas bus nepravažiuojamas. Tikiuosi, nesiruošiate niekur išvykti.
Megė pažvelgė į jį ramiu, iššūkį slepiančiu žvilgsniu.
Nesirengiu išvykti, pone Delani.
Jis linktelėjo galvą.
Puiku.
Pasikeitė iš magnetolos sklindančios muzikos tempas. Ji tapo šiek tiek ritmingesnė ir primityvesnė. Tokia muzika puikiai tiktų karštoms naktims be mėnesienos. Ji Klifą žavėjo, vertė įsiklausyti.
Kas tai? paklausė jis. Niekada nesu nieko panašaus girdėjęs.
Megė pažvelgė į grotuvą.
Tai partitūra, kurią dabar kuriu. Čia įvadinės dainos melodija, suraukusi antakius ji spoksojo į besisukančią kasetę ši daina iš jos pareikalavo didelių pastangų. Ar jums patinka?
Taip.
Tai buvo pats trumpiausias ir aiškiausias atsakymas. Bet Megei to neužteko.
Kodėl?
Klifas šiek tiek patylėjo klausydamasis nė nepastebėjo, kad jie abu tebestovi ant to paties linoleumo gabalo, greta, būtų galėję vienas kitą paliesti.
Šita daina smelkiasi tiesiai į kraują, tiesiai į vaizduotę. Ar ne tokia ir turėtų būti gera daina?
Tobulai pasakyta. Jos veide trumpai švystelėjo nuostabos šypsena, kuri prikaustė jo žvilgsnį atrodė, tarsi į jį būtų trenkęs žaibas.
Taip, būtent tokia ji ir turėtų būti, karštai pritarė Megė ir sujudėjo, jų alkūnės akimirkai susilietė. Šioje dainoje aš išbandžiau itin paprastas priemones. Turėjau sukurti nuotaiką filmui apie aistringus santykius karštus, ugningus dviejų žmonių santykius. Rodės, tiedu žmonės neturi nieko bendra, tik tą nesuvaldomą aistrą. Vienas iš jų dėl to vėliau bandys žudytis.
Ji nutilo ir paskendo savo muzikoje. Matė ją ryškiomis spalvomis skaisčiai raudoną, violetinę. Jautė kaip tvankų geidulingą orą karštą vasaros naktį. Megė susiraukė ir tarsi tai pajutusi muzika nutilo. Iš kasetės pasigirdo aštrus, dygus keiksmas ir stojo tyla.
Kažką pamečiau, praradau tuose dviejuose taktuose... sušnabždėjo ji ir sumosavo rankomis. Kažkas prasprūdo pro mano tinklą. Tas kažkas turėjo sukurti neviltį, netgi daugiau negu neviltį. Laukinę aistrą.
Ar jūs visada taip kuriate? Klifas akimis įsisiurbė į atsigręžusią Megę, tyrinėjo taip pat kaip ir jai priklausančią žemę nuodugniai: ir atskiras detales, ir visumą. Ji sėdėjo ant grindų parietusi kojas po savimi, jautėsi patogiai ir jaukiai, nes juodu kalbėjosi apie tai, ką ji puikiai išmanė. Diskusijoje apie muziką jis nieku gyvu jos nesužlugdys. Juk tai visas jos gyvenimas.
Kažką pamečiau, praradau tuose dviejuose taktuose... sušnabždėjo ji ir sumosavo rankomis. Kažkas prasprūdo pro mano tinklą. Tas kažkas turėjo sukurti neviltį, netgi daugiau negu neviltį. Laukinę aistrą.
Ar jūs visada taip kuriate? Klifas akimis įsisiurbė į atsigręžusią Megę, tyrinėjo taip pat kaip ir jai priklausančią žemę nuodugniai: ir atskiras detales, ir visumą. Ji sėdėjo ant grindų parietusi kojas po savimi, jautėsi patogiai ir jaukiai, nes juodu kalbėjosi apie tai, ką ji puikiai išmanė. Diskusijoje apie muziką jis nieku gyvu jos nesužlugdys. Juk tai visas jos gyvenimas.
Kaip? pasitikslino ji.
Labiau pabrėždama nuotaiką ir jausmus, nei natas ir jų dermę.
Megė kilstelėjo antakius. Viena ranka nusibraukė nuo skruosto užkritusius plaukus. Ant piršto ji mūvėjo žiedą su kvadratiniu violetiniu ametistu, kuris traukė šviesą ir spindėjo, kol Megė vėl nuleido ranką. Dar kartą panaršiusi po atmintį ji neprisiminė nė vieno žmogaus, net iš pačių artimiausių, kuris būtų tiksliau ir geriau apibūdinęs jos muziką. Jo žodžiai pamalonino širdį, nors ji ir nežinojo kodėl.
Taip, trumpai atsakė ji.
Tose didelėse švelniose akyse Klifas įžvelgė nesuvokiamą pavojų sau ir tai jam nepatiko. Jis šiek tiek atsitraukė.
Todėl jūsų muzika tokia puiki.
Megė nusijuokė. Ne dėl komplimento, bet dėl to, kaip nenoriai jis išspaudė tuos žodžius.
Kartais jūs pasakote ir gerą žodį.
Kai turiu ką pasakyti, jis žvelgė į ją stovinčią ir stebėjosi grakščia jos laikysena anksčiau manė, kad tai būdinga tik aukštoms lieknoms moterims. Mane žavi jūsų muzika.
Ir šįkart balso tonas pasakė daug daugiau nei žodžiai. Dabar jau nebuvo juokinga, netgi erzino.
Ir tai vienintelis dalykas, susijęs su manimi, kuriuo žavitės?
Aš jūsų nepažįstu, atkirto Klifas.
Aš jums nepatikau jau tada, kai anądien pirmąkart atvažiavote čia savo pikapu, Megė pajuto kylantį pyktį ir įsirėmusi rankomis į šonus pažvelgė jam tiesiai į veidą. Galima pagalvoti, kad nepatikau jums jau daugybę metų prieš mums susitinkant.
Kaip pirštu į akį, mintyse nusprendė Klifas. Megė Ficdžerald, žavi mergina iš Pakrantės, nemėgsta išsisukinėti. Jis taip pat.
Aš turiu savo nuomonę apie žmones, kurie maudosi prabangoje. Per daug vertinu realybę.
Prabangoje, tyliai, labai tyliai pakartojo Megė. Kitaip tariant, jei jau gimiau turtinga, tai negaliu pažinti tikrojo pasaulio.
Nežinia kodėl šie žodžiai jam pasirodė juokingi. Gal dėl jos veidą užplūdusio raudonio. O gal dėl to, kad atrodė pasirengusi čiupti bokso pirštines ir sumalti jį į miltus. Bet jis nenusišypsojo. Klifui atrodė, kad jei šiai moteriai paduosi pirštą, jai tuoj prireiks visos rankos.
Tai ir viskas. Žvyrą keliukui atvešime apie penktą valandą, tada ir paskleisime.
Viskas? įpratusi pati baigti pokalbį Megė pačiupo jį už rankos, kai jis jau ėjo pro duris. Jūs siauraprotis snobas ir nieko nežinote apie mano gyvenimą.
Klifas pažvelgė į liauną grakščią rankutę, įsikirtusią į raumeningą jo dilbį. Ametistas žėrėjo ant piršto.
Panele Ficdžerald, kiekvienas mūsų šalies gyventojas apie jus žino viską.
Tai vienas iš pačių kvailiausių pareiškimų, kuriuos man yra tekę girdėti, Megė vėl pabandė susitvardyti, bet numojo ranka. Leiskite šį tą jums pasakyti, pone Delani. Telefonas nutraukė jos žodžius ir sutrukdė kaip reikiant išsiplūsti. Megė nusikeikė. Likite čia, nurodė eidama prie telefono.
Klifas kilstelėjo antakius ir iš lėto atsirėmė į virtuvės bufetą. Nusprendė pasilikti. Ne dėl to, kad toks buvo nurodymas. Tiesiog knietėjo išgirsti, ką ji pasakys.
Megė paėmė telefono ragelį ir šaltai tarė:
Klausau.
Malonu girdėti tavo balsą. Tikiuosi, kad palengva apsipranti su kaimišku gyvenimu ir pradedi pritapti.
Sidžėjau, Megė pasistengė suvaldyti emocijas. Nenorėjo, kad jis imtų klausinėti ir pamokslauti: Aš juk tau sakiau..." Atsiprašau, tu užklupai mane pačiame filosofinės diskusijos įkarštyje. Nors ji girdėjo, kaip Klifas suprunkštė, bet nekreipė dėmesio. Kas nors atsitiko, Sidžėjau?
Na, jau kelios dienos kaip iš tavęs jokių žinių...
Juk sakiau, kad skambinsiu kartą per savaitę. Liaukis nerimavęs.
Pati žinai, kad negaliu.
Megė nusijuokė.
Žinau. Jei nuo to tau bus lengviau ant širdies dabar kaip tik tvarkomas mano keliukas. Kitą kartą atvažiavęs galėsi nebesirūpinti dėl duslintuvo.
Nuo to man nė kiek ne lengviau, suniurzgė Sidžėjus. Aš košmariškuose sapnuose matau, kaip tas stogas krenta tau ant galvos, visas namas griūva...
Bet čia niekas negriūva, Megė pasisuko ir netyčia užkliudė lango pertvarą, kuri tarškėdama nuslydo per grindis. Tą akimirką jos ir Klifo akys susitiko. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs į bufetą netoli durų ir buvo pasirengęs kuo greičiau pasišalinti. Dabar Klifas šaipėsi. Megė pažvelgė į medgalį, tada į Klifą, ir slopindama kikenimą prisidengė burną.
Kokie ten garsai? paklausė Sidžėjus.
Garsai? Megė nurijo seiles. Negirdėjau jokių garsų.
Klifas vėl ėmė juoktis ir ji pridengė delnu ragelį.
Ša, sušnibždėjo šypsodamasi. Sidžėjau, kalbėjo ji, stengdamasi išblaškyti jo nerimą, partitūra jau beveik baigta.
Kada išsiųsi? tuoj pat paklausė Sidžėjus, to Megė ir tikėjosi. Ji linktelėjo Klifui.
Didžioji dalis nušlifuota. Užkliuvau už įvadinės dainos. Jei man netrukdysi ir leisi grįžti prie darbo, įrašas gulės tavo biure kitą savaitę.
Kodėl tau pačiai neatvežus? Galėtume papietauti.
Nė negalvok apie tai.
Sidžėjus atsiduso.
Pamaniau, pabandysiu... Norėdamas įrodyti, kad tu man rūpi, išsiunčiau dovanėlę.
Dovanėlę? Godiva" šokoladinių saldainių?
Būk kantri ir sužinosi, išsisukinėjo Sidžėjus. Turėtum gauti ryt ryte. Tikiuosi, kad ji tave sujaudins ir pirmuoju lėktuvu grįši į Los Andželą man asmeniškai padėkoti.
Sidžėjau...
Grįžk prie darbo. Ir skambink man, pridūrė jis gerai žinodamas, kada trauktis, o kada pulti. Aš vis dar kartkartėmis regiu tave, krintančią nuo to kalno.