Ji atsisuko primerkusi akis.
Vakarienės?
Šį vakarą. Galėtume kartu peržiūrėti tavo aplankus. Jis pabaksnojo juos pirštu ištepdamas viršelį. Sutaupysime laiko.
Ak. Vis dar susiraukusi ji persibraukė ranka plaukus. Tikriausiai tu teisus.
Septintą tiktų? Nuvažiuotume į Žibintininką.
Kur?
Į Žibintininką. Nedidelis restoranėlis netoli centro, Bažnyčios gatvėje.
Regana kilstelėjo galvą įsivaizduodama miestelio išsidėstymą.
Pagrindinės ir Bažnyčios gatvių sankirtoje yra vaizdajuosčių parduotuvė.
Nusikeikęs Reifas susikišo rankas į kišenes.
Anksčiau buvo restoranas. O tavo antikvariate metalo dirbinių parduotuvė.
Pasirodo, net ir maži miesteliai keičiasi.
Taip. Jis ir pats nesuprato, kodėl susierzino. Patinka itališkas maistas?
Taip, bet artimiausias italų restoranas yra kitame upės krante, važiuojant į vakarų Virdžiniją. Galėtume paprasčiausiai susitikti Edės užkandinėje.
Ne. Valgysime itališką maistą. Atvažiuosiu apie pusę septynių. Norėdamas pasitikrinti laiką, Reifas išsitraukė iš kišenės laikrodį. Taip, pusę septynių spėsiu.
Gražus. Negalvodama Regana priėjo arčiau ir norėdama geriau įsižiūrėti į kišeninį laikrodį dviem pirštais atsargiai suėmė jį už riešo. Hm... Amerikos laikrodžių kompanija, devyniolikto amžiaus vidurys. Įvertinusi apvertė, norėdama apžiūrėti korpusą. Su praba, geros būklės. Duosiu už jį septyniasdešimt penkis.
Sumokėjau devyniasdešimt.
Regana nusijuokė ir atmetė už nugaros plaukus.
Vadinasi, gerai suderėjai. Jis vertas šimto penkiasdešimties. Ji pakėlė akis į Reifą. Tu nepanašus į mėgstantį kišeninius laikrodžius.
Rankinį laikrodį dirbdamas sudaužyčiau. Norėjo ją paliesti. Regana atrodė tokia daili, gaivi ir jis beprotiškai užsigeidė truputį ją sutaršyti. Po paraliais, gaila, kad mano rankos purvinos.
Sunerimusi ji paleido jo riešą ir nusivalė rankas vieną į kitą.
Kaip ir veidas. Bet tu vis tiek gražus. Pasitaisiusi lagaminėlio dirželį ji apsigręžė ir nuėjo. Susitiksime pusę septynių. Neužmiršk pasiimti aplankų.
Ji persirengė tris kartus, kol pagaliau sudraudė save. Tai tik verslo vakarienė, priminė sau sėsdamasi ant minkštos kėdės prie tualetinio staliuko. Išvaizda, žinoma, reikia pasirūpinti, bet tai ne svarbiausias dalykas.
Regana prikando lūpą svarstydama, ar vis dėlto turėtų apsivilkti juodą trumpą suknelę.
Ne, ne, ne. Supykusi ant savęs ji čiupo plaukų šepetį. Geriausia rinktis paprastus drabužius. Restoranas vakarų Virdžinijoje neįmantrus, šeiminis. Susitikimo tikslas profesinis. Tam labiausiai tiks švarkelis, laisvos kelnės ir tamsiai žalio šilko palaidinė. Aprangą pagyvins įsisegdama į atlapą mėnulio akmens sagę. O vietoj įspūdingų kabančių auskarų įsivers paprastus auksinius žiedus.
Po perkūnais. Ji numetė šepetį ir užsitempė zomšos batus iki kulkšnių. Čia joks pasimatymas. Ji nenori susitikinėti su Reifu Makeidu. Šiuo metu, kai verslas pagaliau pradėjo teikti vilčių, ji netroško su niekuo susitikinėti.
Apie rimtus santykius, jei kada nors nuspręs tokius užmegzti, pagalvos gal už kokių trejų metų. Mažiausiai. Ji nedarys motinos klaidų ir netaps priklausoma nuo kito žmogaus nei finansiškai, nei emociškai. Pati pasirūpins savo saugumu ir susikurs tvirtą pagrindą po kojomis. Ir tik tada, jei panorės, pasiieškos gyvenimo draugo.
Niekas jai nenurodinės, dirbti ar ne. Jai neteks kaulyti iš vyro kelių atliekamų dolerių naujai suknelei. Galbūt toks gyvenimas tiko tėvams juk jie visada atrodė patenkinti. Tačiau Regana Bišop troško gyventi kitaip.
Kaip gaila, kad Reifas toks pavojingai patrauklus. Ir toks punktualus, pridūrė ji mintyse išgirdusi beldimą į duris. Drąsindamasi Regana išėjo iš miegamojo, perkirto jaukiai apstatytą mažą svetainę ir atidarė duris. Ak, darsyk atsiduso mintyse, tikrai labai gaila.
Jis pamalonino ją nuostabia šypsena, o neįtikėtinai žalios akys nužvelgė nuo galvos iki pėdų.
Gerai atrodai. Reganai nespėjus atsitraukti, jis pakštelėjo į lūpas.
Pasiimsiu paltą, pasakė ji tebelaikydama atlapotas duris. O kas čia?
Čia? Jis krestelėjo krepšius rankose. Mūsų vakarienė. Kur virtuvė?
Aš... Jis žengė vidun ir koja uždarė duris. Maniau, kur nors važiuosime.
Ne, sakiau, valgysime itališką maistą. Jis greitai apžvelgė kambarį. Minkšti foteliukai, spindintys stalai, dailūs mieli niekučiai ir ką tik nuskintos gėlės. Labai moteriška, pagalvojo. O paveikslas su niūriu karvės snukiu virš sofos teikė bendram vaizdui linksmumo. Gražūs namai.
Nori pasakyti, kad ruoši man vakarienę?
Tai pats greičiausias būdas prisivilioti moterį į lovą jos neliečiant. Virtuvė čia?
Pagaliau įstengusi užčiaupti pražiotą burną, Regana nusekė paskui Reifą į kambuzo stiliaus virtuvę.
Nelygu, ar gerai gamini?
Patenkintas jos atsaku jis šyptelėjo ir pradėjo traukti iš krepšių produktus.
Pati man pasakysi. Turi keptuvę?
Ji išėmė iš spintelės didelę ketaus keptuvę ir suspaudusi lūpas patapšnojo per ją delnu.
Jei man su ja užvoši, negausi ziti makaronų su bazilikais ir pomidorais.
Ziti? Perbraukusi liežuviu per dantis Regana pastatė keptuvę virš degiklio. Palauksiu, kol paruoši. Tada išėmė puodą makaronams ir padavė jam.
Įpylęs vandens ir uždėjęs virti Reifas ėmėsi plauti žalumynus salotoms.
Kur išmokai gaminti?
Mes visi mokame. Turi didelį peilį? Mano mama nemanė, kad vieni darbai yra vyriški, o kiti moteriški. Ačiū, padėkojo Reifas ir pradėjo greitai, įgudusiai pjaustyti, priversdamas Reganą kilstelėti iš nuostabos antakius. Tai buvo tiesiog darbai, tęsė jis.
Ziti nepanašus į ūkyje dažnai valgomą patiekalą.
Jos močiutė buvo italė. Ar gali atsistoti arčiau?
Hm?
Gardžiai kvepi. Man patinka šis kvapas.
Reganos širdis suvirpėjo, bet ji nekreipdama į tai dėmesio kilstelėjo jo atneštą vyną.
Gal jį atkimšti?
Gali.
Palikusi atkimštą vyną ant bufeto ji praėjo pro Reifą paimti iš spintelės salotų dubens. Kai jis paprašė įjungti muziką, Regana vėl prasispraudė pro jį į svetainę ir tyliai įjungė Kauntą Beisį1. Kodėl, svarstė ji, morkas salotoms tarkuojantis vyras su atraitotomis rankovėmis atrodo toks patrauklus?
Neatidaryk to alyvuogių aliejaus, perspėjo jį. Aš turiu savo.
Aukščiausios rūšies?
Žinoma. Ji parodė pirštu varinį ąsotį ilgu kakleliu ant stalviršio.
Kauntas Beisis, alyvuogių aliejus. Jis pažvelgė į ją ir nusijuokė. Nori ištekėti?
Taip. Esu laisva šeštadienį. Patenkinta, kad Reifas nesumetė, ką greitai atsakyti, Regana pasistiebė paimti vyno taurių.
Šeštadienį ketinau dirbti. Žvelgdamas į ją Reifas padėjo į šalį salotas.
Jūs visi taip sakote.
Kad ją kur, ji tikras šedevras. Reganai pilant vyną jis priėjo arčiau.
Pasakyk, kad mėgsti žiūrėti beisbolą per televizorių tvankiais vasaros vakarais, ir susitarsime.
Atleisk. Sportas manęs nedomina.
Jis priėjo dar arčiau, Regana, laikydama rankose po taurę, atsitraukė.
Gerai, kad sužinojau šį trūkumą dabar, o ne tada, kai jau turėsime penkis ar šešis vaikus ir šunį.
Tau pasisekė. Širdžiai stipriai suplazdėjus, ji vėl žingtelėjo atgal.
Man jis patinka, tarė Reifas ir palietė pirštu jos apgamėlį prie lūpų. Priėjęs dar arčiau nuslydo pirštu žemyn ir atsegė švarkelio sagą.
Kodėl tu visą laiką taip darai?
Kaip?
Žaidi su mano sagomis.
Tiesiog praktikuojuosi. Jo veidą it žaibas nušvietė įžūli šypsena. Be to, tu visą laiką atrodai tokia tvarkinga, kad man norisi tave suvelti.
Regana atsirėmė nugara į šaldytuvo kraštą ir toliau trauktis nebegalėjo.
Atrodo, įspraudei save į kampą, brangioji.
Reifas lėtai priėjo, apkabino ją per juosmenį ir priglaudė lūpas jai prie burnos. Šį sykį neskubėdamas ją lietė, apčiuopė pirštais šonkaulius ir sustojo prie pat krūtų linkio.
Regana ėmė greičiau kvėpuoti ir atsakė į bučinį. Jo liežuvis įslydo į jos burną, susitiko su josios liežuviu. Jo sodrus, itin vyriškas skonis supurtė ją iki sielos gelmių, tarsi strėlei pataikius į tikslą.
Mažytė vis dar gebančių veikti smegenų dalis perspėjo, kad Reifas puikiai numano apie savo poveikį moterims. Visoms. Bet kuriai iš jų. Tačiau jos kūnui tai buvo nė motais.
Kraujas pradėjo greičiau tekėti venomis, oda virpėjo, lyg badoma tūkstančių mažyčių adatėlių. Atrodė, kad jos kaulai tirpsta.
Ją stebėti buvo įdomu. Neužmerkdamas akių Reifas skausmingai lėtai pakreipė lūpas ir pradėjo bučiuoti giliau. Jos blakstienos jaudinamai virpėjo, švelniai nuraudę skruostai gundė. O trūksmingas kvėpavimas ir virpulys, kai jis pirštais švelniai palietė krūtų spenelius, jį visiškai nuginklavo.
Tik didžiulėmis pastangomis Reifas prisivertė sustoti.
O varge. Kiekvieną kartą vis geriau. Jis prigludo jai prie ausies. Pabandykime darsyk.
Ne. Pati nustebo pasakiusi visai ne tai, ko norėjo. Tarsi gindamasi ji įrėmė vyno taurę jam į krūtinę.
Reifas žvilgtelėjo į taurę, tada vėl į ją. Jo akys nebesišypsojo. Tai, kas jose spindėjo, buvo aštru, tamsu ir pavojinga. Nepaisydama sveikos nuovokos Regana jautė šiam vyrui neįtikėtiną potraukį ir pasekmės jai nerūpėjo.
Regana, tavo ranka dreba.
Žinau.
Ji kalbėjo atsargiai, žinojo, kad vienas neteisingas žodis, klaidingas judesys, ir tai, kas slypi jo akyse, išsiverš ir ją sunaikins. O ji leistųsi sunaikinama. Ir jai tai labai patiktų.
Šitai ji būtinai turės permąstyti.
Paimk vyną, Reifai. Jis raudonas. Ant tavo marškinių liks bjauri dėmė.
Kelias akimirkas jis neįstengė prabilti. Nelauktas geismas laikė sugriebęs už gerklės mažomis surūdijusiomis žnyplėmis. Ji bijo jo ir protingai elgiasi, pagalvojo Reifas. Regana neturi nė menkiausio supratimo, ką toks vyras kaip jis sugeba.
Paėmęs taurę jis susidaužė su ja, krištolas suskambo ir Reifas nusisuko į viryklę.
Regana jautėsi tarsi ką tik išvengusi kritimo žemyn galva nuo uolos. Ir suprato, kad gailisi to nepadariusi.
Turbūt turėčiau ką nors pasakyti. Aš... Ji giliai atsikvėpė, nurijo didelį gurkšnį vyno. Neapsimetinėsiu tu mane trauki ir man patiko bučiuotis, to nepaslėpsi.
Turbūt turėčiau ką nors pasakyti. Aš... Ji giliai atsikvėpė, nurijo didelį gurkšnį vyno. Neapsimetinėsiu tu mane trauki ir man patiko bučiuotis, to nepaslėpsi.
Norėdamas atsipalaiduoti Reifas atsirėmė į virtuvės stalviršį ir žiūrėjo į ją pro taurės kraštą.
Ir... Regana nužėrė atgal plaukus. Manau, kad sudėtingi santykiai yra... sudėtingi, ištarė ji užsikirsdama. Aš nenoriu, tiksliau, nemanau, kad... Ji užsimerkė ir vėl gurkštelėjo vyno. Pradėjau mikčioti.
Pastebėjau. Tai glosto savimeilę.