Arkliai! Štai iš kur tas kvapas, prajuko Džuljeta. Tai arklidės! Nuostabu! Įsikibusi metalinio rėmo ji išsiropštė iš automobilio ir nušoko ant žemės.
Visada norėjau jodinėti. Kai buvau mažytė, maldavau tėčio nupirkti arklį. Jis tik juokėsi ir nupirko man šuniuką. Tėtis nuolat važinėjo į Vašingtoną ir atgal pernelyg dažnai, tad nenorėjo užkrauti sau ar mums atsakomybės dėl ponių, bet aš nepalioviau svajoti, džiaugsmingai tarškėjo Džuljeta.
Susijaudinusi ji net nepajuto, kad susiejo tėvą suVašingtonu ir galėjo paskatinti smalsumą. Dugas tai suprato. Tačiau užsiminęs apie tėvą būtų sugriovęs šios akimirkos žavesį, o jis lyg pakerėtas spoksojo į džiaugsmingą jos entuziazmą. Ir vėl emocijos nugalėjo profesinę būtinybę. Dugas vos ištvėrė nenusikeikęs. Ši moteris užpainiojo jį kaip niekas kitas.
Nežinojau, kad jie čia turi arklių.
Merilė turi kone viską.
Ji atsisuko į Dugą.
Tai koks planas?
Vakarinis pasijodinėjimas paplūdimiu.
Jo akys išsiplėtė ir dėkingai suspindėjo.
Nieko geresnio nesugalvočiau.
Jis ir pats negalėjo atsidžiaugti sumanymu. Arklidžių darbuotojas įspėjo Dugą apie besiartinančią atogrąžų audrą, būdingą šiam metų laikui, grėsmingai pilkėjantis dangus patvirtino tai. Dugas pažadėjo anksti grįžti arba pasinaudoti pakeliui sustatytomis pastogėmis. Protingiausia būtų leisti Džuljetai trumpai pajodinėti ir greitai grįžti bet pagalvojus apie Džuljetą ir savo jausmus jo blaivus protas staiga išgaruodavo. Vis dėlto jis buvo įspėtas ir galėjo rinktis.
Apžiūrėję arklides jie išjojo. Kuo labiau tolo nuo kurorto ir civilizacijos, tuo paplūdimys darėsi švaresnis, smėlis baltesnis. Dugas jau buvo spėjęs pajodinėti ir išrinkti Džuljetai ramų, lengvai valdomą žirgą. Jie jojo darbuotojų nurodytu maršrutu. Vandenynas vis smarkiau bangavo ir Dugas saugojo arklius nuo potvynio.
Dugas planavo šią kelionę Džuljetai, bet ir pats negalėjo atsigėrėti supančiu grožiu. Stebino ne tik dūžtančios bangos, beribis vandenyno mėlis ar paviršių skrodžiantys delfinai. Jį trikdė ir vaikiška Džuljetos reakcija į paprastus dalykus džinsus, pasijodinėjimą. Dugą ir vėlgi viliojo jos nekaltumas, taip kontrastuojantis su pernelyg sočiu jo gyvenimu.
Dugas planavo šią kelionę Džuljetai, bet ir pats negalėjo atsigėrėti supančiu grožiu. Stebino ne tik dūžtančios bangos, beribis vandenyno mėlis ar paviršių skrodžiantys delfinai. Jį trikdė ir vaikiška Džuljetos reakcija į paprastus dalykus džinsus, pasijodinėjimą. Dugą ir vėlgi viliojo jos nekaltumas, taip kontrastuojantis su pernelyg sočiu jo gyvenimu.
Žvalgydamasis aplinkui jis suvokė galįs daug ko pasimokyti iš šios moters. Atrodė, lyg žvelgtų į pasaulį pirmą kartą jis pradėjo persiimti Džuljetos požiūriu į viską. Keitėsi ir jo mąstymas.
Vandenyno ošimas ir monotoniškai kaukšinčios arklių kanopos. Jis su pasimėgavimu klausėsi šių garsų ir atsipalaidavo. Dugas jautėsi toks dėkingas. Nebūtų galėjęs nė žodžio ištarti, jei ir būtų norėjęs. Gerklėje įstrigo gumulas.
Jis priminė sau apie planą: vakarienė, keli taiklūs klausimai ir greitas grįžimas namo. Taip nerizikuotų dar labiau sužeisti savo širdies. Galiausiai jie pasiekė paskutinį punktą kitoje salos pusėje ir Dugas perdavė arklius prižiūrėtojui.
Kur mes? paklausė Džuljeta.
Atsakydamas jis ištiesė ranką ir nusivedė ją už arklidžių. Šioje salos dalyje, kaip ir beveik visoje Floridoje, pastatai buvo tinkuoti, pastelinių spalvų. Dugas, šiurkštus miesto vaikas, pasijuto nejaukiai. Juodu su Džuljeta patraukė prie geltono namo su vešlių atogrąžų gėlių sodu, kurį buvo matęs šią popietę nuotraukose. Priešais stovėjo paukščių girdykla su tekančiu vandeniu.
Ši sodyba priklauso sutuoktinių porai, anksčiau jie dirbo viename Niujorko restoranų, kol pavargo nuo greito tempo. Susibičiuliavę su Merile persikėlė gyventi čia ir dabar rengia privačius vakarėlius, paaiškino jis.
Tai mes būsime vieni? balse Dugas išgirdo virpulį ir suprato, ką ji jaučia, nes tokios pat emocijos virė ir jo viduje. Jo širdis imdavo smarkiau plakti kaskart, kai ji atsidurdavo šalia. Likti vieniems tai gali baigtis katastrofa arba kelione į rojų.
Galėčiau iškviesti kavaleriją, jei nenori būti dviese, pašmaikštavo jis.
Niekur kitur nenorėčiau dabar būti, patikino Džuljeta. Jos kūnas pritarė jai.
Vaikystėje ji svajojo apie jodinėjimą ar kliais, bet nebūtų nė įsivaizdavusi, kad ir suaugusį žmogų gali taip žavėti šie galingi gyvuliai. Sėdėdama ant arklio ir žvelgdama į romantišką aplinką bei nepaprastą vyrą šalia, ji suvokė, kad bangų mūša neturi nieko bendra su pulsavimu tarp kojų. Jodinėjimas veikė kaip afrodiziakas. Poveikis nė kiek nesusilpnėjo, kai nulipusi pateko tiesiai į Dugo glėbį.
Nors dar apdujusi po kelionės arkliu, Džuljeta jau nekantravo praleisti vakarą drauge su Dugu. Praėjus dviem valandoms ji sėdėjo apsunkusi po vakarienei patiektų omarų ir lengvai apsvaigusi nuo taurės vyno. Juodu šnekučiavosi apie tai, ką mėgsta ir ko nemėgsta, kaip ir per pirmąjį pasimatymą.
Džuljeta buvo kaip niekad atsipalaidavusi, nors Dugas spoksojo į ją nenuleisdamas akių. Tačiau jai nė nedingtelėjo mintis suabejoti juo. Nė nesvarstė, ar geras jis žmogus.
Ar pasirengusi grįžti?
Džuljeta papurtė galvą.
Ar mes skubame? Nori, kad jočiau apsvaigusi?
Dugas nusijuokė, bet ji pastebėjo susirūpinimo šešėlį jo veide.
Kažin ar viena taurė vyno per dvi valandas trunkančią vakarienę gali smarkiai paveikti.
Ar galiu išduoti paslaptį? ji sunėrė rankas priešais save ir palinko į priekį, tada pamojo pirštu, kviesdama padaryti tą patį.
Jis prisiartino, juos skyrė tik stalo kampas, bet staiga prie jų staliuko išdygo padavėjas.
Atsiprašau, jaunuoliai.
Kas nutiko? iškošė Dugas pro sukąstus dantis, suirzęs dėl įsibrovimo ne mažiau nei Džuljeta.
Gavome pranešimą iš pagrindinės poilsiavietės. Audra artėja greičiau, nei tikėjomės.Arkliai arklidėse saugūs, bet jūs turėsite grįžti automobiliu. Galite važiuoti, kai būsite pasirengę.
Dėkui, pasakė Dugas. Padavėjas linktelėjo ir pasišalino.
Audra. Džuljeta įkvėpė. Nuo vaikystės ji paniškai bijojo audrų. Viskas prasidėjo nuo vaikiško kvailiojimo. Kartą, būdamos aštuonmetės, Džuljeta ir Džilijana per ilgai užsižaidė namelyje. Baimė būti išbartoms nustelbė lietaus baimę. Kai mergaitės pagaliau suvokė, kokia grėsminga artėja audra, buvo per vėlu grįžti lauke klaikiai žaibavo ir griaudė. Prieš tėčiui jas randant, žaibas trenkė į netoliese esančią šaką. Tėvų bausmė, palyginti su tuo, ką teko patirti, atrodė švelni. Nuo tada Džuljeta bijojo audrų.
Dugas atsigręžė į ją.
Grįšime automobiliu. Neteks joti apsvaigus.
Ji išspaudė šypseną, kuriam laikui mintys apie Dugą ir kitokie virpesiai užgožė audros baimę.
Bet yra kitų bėdų.
Na, nekankink manęs, sakyk.
Džuljeta palenkė galvą.
Ne vynas mane taip stipriai veikia, o...
Džuljeta giliai įkvėpė drąsindamasi pasakyti tai, kas per visą vakarienę neišėjo iš galvos. Nuėjo per toli, kad tylėtų. Kitai moteriai gal taip ir neatrodytų, bet Džuljetai pasikeitę drabužiai, flirtavimas, kūno virpesiai reiškė labai daug. Vis dėlto to nepakako. Ji nenorėjo, kad pasibaigus viešnagei saloje tektų gailėtis.
Dabar kai Dugas leido jai ne tik žvilgtelėti į savo gyvenimą, bet ir papasakojo apie skausmingą vaikystę, ji jautėsi rami su juo. Ir buvo pasirengusi žengti kitą žingsnį nors Dugas, kaip tikras džentelmenas, to aiškiai vengė. Gal baiminosi ją įžeisti? Pats laikas išsiaiškinti.
Dugas pasilenkė prie Džuljetos ir uždėjo ant jos ranką.
O kas?
Tu. Tai tu svaigini. Veiki mane. Dar visai nenoriu vykti namo, jei tu vėl atsisveikinsi prie mano durų slenksčio, išpyškino ji. Džuljeta atsiduso ir laukė.
Dugas kostelėjo. Garsas priminė užslopintą aimaną. Ir pažvelgė į jos degantį nekantrumu veidą. Ja susižavėjęs vyras grūmėsi su žurnalistu, pasižadėjusiu neišnaudoti šios moters seksualiai dėl savo tikslų. Tačiau jis sau priminė esąs šioje saloje dar ir tam, kad išpildytų jos svajonę. Jei atstums Džuljetą, sužlugdys jos fantaziją, troškimą būti geidžiamai ypatingo vyro. O jis ir turėtų būti tas vyras. Juk geidė jos taip pat, kaip ir ji jo. Dugas galėjo įtikinti save, kad visai nesiekia pasinaudoti Džuljeta ji pati nori būti su juo.
Argumentas buvo varganas. Todėl jis labai pasistengs, kad ji pajustų jo beribę aistrą ir pasimėgautų jųdviejų intymumu. Tačiau nieku gyvu nesimylės su ja.
Dugas braukė nykščiu pirmyn ir atgal jos švelnią odą, apvertė delną ir suspaudė jos ranką savojoje. Tada pakilo ir padėjo atsikelti Džuljetai.
Dabar jau turime važiuoti, pasikalbėsime automobilyje pakeliui į namus.
Džuljeta linktelėjo. Dugas vylėsi, kad vairuotojas veiks kaip barjeras ir padės nuslopinti tarp jųdviejų vibruojančią seksualinę įtampą. Jis tikėjosi, kad poilsiavietė bus parūpinusi jiems autobusiuką ar automobilį. Jam ir į galvą nešovė, jog teks grįžti limuzinu, nemanė, kad tokia maža salos poilsiavietė jį turi. Antra vertus, limuzinas, kaip ir poilsiavietės savininkė, padėjo įgyvendinti žmonių fantazijas. Dugas prisiminė, kaip Merilė klausė jo, ar tikįs laiminga pabaiga toji moteris romantikė. O kas gali būti romantiškiau už pasivažinėjimą limuzinu? Mintys nuklydo į praeitį, į vidurinės mokyklos šokių vakarėlį.
Limuzine buvo pertvara, per kurią vairuotojas negalėjo matyti keleivių kad ir ką malonaus šie veiktų. Tai supratus Džuljetos akys viltingai suspindėjo. Bet staiga ji nerimastingai pažvelgė į apniukusį dangų, tirštai aptrauktą pilkų debesų šydu. Džuljeta krūptelėjo, o visu kūnu perbėgo virpulys.
Limuzine buvo pertvara, per kurią vairuotojas negalėjo matyti keleivių kad ir ką malonaus šie veiktų. Tai supratus Džuljetos akys viltingai suspindėjo. Bet staiga ji nerimastingai pažvelgė į apniukusį dangų, tirštai aptrauktą pilkų debesų šydu. Džuljeta krūptelėjo, o visu kūnu perbėgo virpulys.
Audros mane gąsdina, sušnibždėjo ji.
Dugas klausiamai kilstelėjo antakį.
Įsisenėjusi vaikystės baimė. Žinau, tai kvaila. Ji sušnairavo ir vėl ėmė tyrinėti dangų.
Audra turėjo atslinkti tik vėlų vakarą.
Džuljeta gūžtelėjo pečiais.
Taip pasitaiko. Ji įlipo į automobilį, o jis iš paskos.
Vos tik vairuotojas uždarė dureles, prapliupo lietus. Dugas liko vienas su moterimi, kuri, rodės, tuoj šoks jam ant kelių sulig pirmu griaustinio trenksmu. Ir jis geidė šios moters. Beprotiškai.