Pats faktas, jog išvykau, turėjo būti gana iškalbingas, supykusi atšovė ji.
Džordanas išblyško, paleidęs ją susvirduliavo ir žengtelėjo atatupstas.
Ar tokiu būdu leidai man suprasti, kad mūsų santykiai nesitęs?
Tarp mūsų nėra jokių santykių, Džordanai, jausmingai pareiškė Stefanija. Tu iš pat pradžių pasakei, kad tik žaidi su manimi...
Kodėl ieškai visokių pasiteisinimų? susierzinęs paklausė jis. Ar dėl to vaikino Ričardo?
Juk jau sakiau, kad ne dėl jo! atkakliai tvirtino ji.
Tai dėl ko tada?
Tu esi Džordanas Simpsonas! atkirto Stefanija.
Jis įtariai nužvelgė ją.
Na ir kas?
Ogi tas, kad aš daugybę metų ėjau dėl tavęs iš proto!
Ėjai iš proto? tyliai perklausė Džordanas.
Taip, susidrovėjusi patvirtino Stefanija. Džordanai, pažiūrėk į mano vaizdajuosčių kolekciją. Ji mostelėjo į spintelę šalia plačiaekranio televizoriaus. Aš turiu įrašus visų filmų, kuriuose tu vaidinai. Bet pirmiausia tempdavau savo seserį į kino teatrą, norėdavau kuo greičiau juos pamatyti. Jei norėdavau maloniai praleisti vakarą namie, pasileisdavau kurią nors vaizdajuostę su filmu, kuriame tu vaidinai, ir porą valandų alpėdavau dėl tavęs!
Džordanas stipriai sukando dantis, jo įsitempusiame skruoste tvinkčiojo nervas.
Tai tu ėjai iš proto tik dėl Džordano Simpsono?
Na, iš tikrųjų viskas ne visai taip! Gal Stefanija ir buvo netekusi galvos dėl Simpsono. Bet įsimylėjo ji tikrai Džordaną Sent Klerą. Vyrą, tokį nepanašų į lipšnų, žavingą ir rafinuotą Džordano Simpsono filmų herojų...
Tačiau to Stefanija niekam neketino prisipažinti, ypač pačiam Džordanui!
Taip, kategoriškai pareiškė ji. Man labai gaila, Džordanai. Ji suvirpėjo pamačiusi, kaip paniuro jo veidas. Aš tiesiog... aš stengiausi neįsivelti į artimus santykius su tavimi. Juk sakiau, kad tai prasta mintis. Kaip matai, aš jau seniai svajojau apie tave, o kai vakar atsidūriau su tavimi lovoje...
Daugiau gali nieko nesakyti, susierzinęs šiurkščiai nutraukė Džordanas, jo auksaspalvės akys buvo panašios į kietą metalą. Atrodė įpykęs. Kažkodėl man nė į galvą neatėjo, kad esi kino žvaigždžių garbintoja...
Aš nenuėjau taip toli, pasipiktino Stefanija.
Būtum nuėjusi, šaltai atkirto Džordanas. Gailiuosi, kad mes susitikome tokiomis aplinkybėmis, kai aš atrodau ir jaučiuosi ne per geriausiai, pašaipiai pridūrė ir pasilenkęs paėmė lazdą. Akivaizdu, jog visai neatitinku tavo susikurto herojaus paveikslo!
Stefanijai buvo sunku tęsti pokalbį. Tiesiog neįmanoma.
Ji mylėjo šį vyrą. Ne Džordaną Simpsoną. Net ne Džordaną Sent Klerą. O vyrą, šiuo metu stovintį priešais ją. Vyrą, kuris Malberio dvaro namelyje sugebėjo ją erzinti, nors nuolat kentė nepakeliamus skausmus. Vyrą, kuris vakar ją pamylėjo, ir pamylėjo taip aistringai, kad ji niekada nepajėgs to užmiršti. Niekada nenorės to užmiršti. Kaip niekada nenorės užmiršti Džordano...
Ji troško, kad viskas būtų kitaip. Kad ji galėtų Džordanui paaiškinti apie Ričardą Niumaną, pasakyti jam tiesą ir išgirsti iš jo, jog jis ja tiki. Ir taip pat ją myli. Tačiau Džordanas jos nemyli ir niekada nemylės. Galų gale juk jis pasimylėjo su ja tik norėdamas įsitikinti dar tebegeidžiąs moters.
Taigi Stefanijai neliko nieko kito, kaip sukaupti visas jėgas ir pasistengti išsaugoti savigarbos likučius.
Aš neturiu tau jokių priekaištų. Ji truktelėjo pečiais.
Džordanas kietai suspaudė lūpas, paskui įžūliai pareiškė:
Aš neturiu tau jokių priekaištų. Ji truktelėjo pečiais.
Džordanas kietai suspaudė lūpas, paskui įžūliai pareiškė:
Aš tau taip pat neturiu.
Stefanija pajuto, kaip įkaito skruostai.
Tada... supykusi pradėjo ji, bet tuoj nutilo, nes suskambėjo durų skambutis. Gal čia kas nors iš telefonų kompanijos.
Nemanau, kad jie atvyksta į namus, kai reikia pakeisti numerį, suabejojo Džordanas.
Stefanija manė taip pat. Todėl visai nenorėjo atidaryti durų...
Džordanas susivokė, kad šiuo metu yra įpykęs netgi daug labiau nei vakar vakare! Niršo ir buvo labai nusivylęs, kad Stefanija, kaip ir dauguma kitų moterų, su kuriomis jis susitikinėjo, žavisi juo kaip aktoriumi, o ne kaip vyru, nors jis to tetroško.
Nuo tada, kai būdamas vienuolikos metų suvaidino mokyklos spektaklyje, Džordanas svajojo tapti profesionaliu aktoriumi. Todėl nusprendė mokytis vaidybos studijoje, o ne universitete. Kelerius metus vaidino teatre Anglijoje, o prieš dešimt metų sulaukė pasiūlymo iš Jungtinių Valstijų sukurti vaidmenį kine.
Jis mėgavosi savo sėkminga karjera. Mėgavosi savo gyvenimo būdu. Garsenybės šlove. Bet tokia jo padėtis turėjo vieną trūkumą moterys susižavėdavo Džordanu Simpsonu, o ne Džordanu Sent Kleru, deja, ir Stefanija nebuvo išimtis...
Džordanas sunkiai atsiduso.
Man metas eiti... Jis susiraukė, nes vėl suskambėjo durų skambutis, šį kartą ilgiau ir šiek tiek atkakliau. Ar neisi pažiūrėti, kas atėjo? paklausė jis, kai Stefanija nekreipė dėmesio į nepaliaujamą skambinimą.
Maniau, kad tau svarbu užbaigti mūsų pokalbį?
Džordanas prisimerkęs žiūrėjo į ją, dar kartą atkreipė dėmesį į jos išblyškusius skruostus ir nepatiklų žvilgsnį.
Kaip suprantu, mes jau baigėme.
Ji gyvai nusišypsojo nieko nereiškiančia šypsena.
Šįryt aš nenusiteikusi priimti daugiau svečių.
Džordanas piktai dėbtelėjo į ją suprato, kad ji specialiai nenori atidaryti durų.
Stefanija, kas, po velnių, čia dedasi?
Nieko, skubiai atsakė ji.
Jis dar labiau supyko.
Aš netikiu tavimi.
Stefanija išpūtė akis.
Aš neprivalau tau nieko aiškinti...
Tu teisi, neprivalai, sutiko Džordanas, apsigręžė ir nušlubčiojo prie durų. Gal tavo svečias bus šiek tiek atviresnis?
Nereikia, Džordanai...
Anksčiau, nei Stefanija suvokė, ką jis ketina daryti, Džordanas pravėrė duris ir niūriai įsispoksojo į moterį, stovinčią koridoriuje.
Stefanija taip atkakliai išsisukinėjo, kad jis tikėjosi, jog jos svečias bus vyras. Galbūt Ričardas, su kuriuo jis labai troško susipažinti...
Tačiau koridoriuje stovėjo aukšta, šviesiaplaukė, maždaug keturiasdešimties metų moteris. Piktai blykčiodama mėlynomis akimis ji pažvelgė pro Džordaną į Stefaniją buvo aiškiai matyti, jog ji nelabai draugiškai nusiteikusi Stefanijos atžvilgiu!
Moteris su panieka nužvelgė Džordaną, jos žvilgsnis užkliuvo už lazdos.
Dar vienas, Stefanija? užgauliai paklausė moteris.
Aš...
Koks dar vienas? pareikalavo paaiškinti Džordanas.
Gal jūs dar nežinote, bet Stefanija įpratusi užmegzti meilės romanus su savo pacientais, pasakė moteris. Pirma buvo mano vyras, o dabar jūs!
Stefanijai tai buvo blogiausias košmaras!
Tai, kad Rozalinda Niuman stovi prie durų, gana blogai, bet išgirsti ją sakančią šiuos baisius kaltinimus prie Džordano dar blogiau.
Stefanija žengė į priekį.
Rozalinda, jūs nesveika...
Ačiū, esu visiškai sveika! paniekinamai atšovė vyresnė moteris.
Paskutiniai keli emocinio sąmyšio mėnesiai, kuriuos išgyveno irstant santuokai, Rozalindai buvo ne į naudą, ji atrodė gerokai sulysusi, veidas pavargęs, susenęs, palyginti su tuo, kaip atrodė prieš tris mėnesius, kai Stefanija sutiko ją pirmą kartą.
Bent jau tokia sveika, kokia galiu būti, kai tu pavogei iš manęs vyrą! piktai iškošė Rozalinda. Ar Ričardas žino apie jį? Ji dėbtelėjo į Džordaną.
Stefanija nedrįso net pažvelgti į Džordaną, nenorėjo pamatyti, kokias išvadas jis padarė iš šio pokalbio. Todėl apėjo aplink jį ir atsistojo priešais Rozalindą. Nors Džordanui vargiai ar liko kokių nors abejonių, kuo ši moteris ją kaltina!
Nėra ką žinoti, Rozalinda, raminamai tarė Stefanija. O jeigu ir būtų, tai tikrai ne Ričardo reikalas. Paskutinį kartą sakau: aš neturiu ir niekada neturėjau meilės romano su tavo vyru. Taip, jis buvo mano pacientas, bet tik tokie ir buvo mūsų santykiai.
Viešnia piktai primerkė mėlynas akis.
Aš netikiu tavim.
Aš žinau, kad netiki. Stefanija sunkiai atsiduso. Ir tikrai labai dėl to apgailestauju. Bet tai tikra tiesa.
Rozalinda pakėlė rankas ir užlenkė pirštus, tarsi rengtųsi kirsti nagais.
Tu esi niekas, apgailėtina santuokų griovėja...
Aš taip nemanau! Džordanas pakėlė lazdą ir atrėmė ataką, nes Rozalinda bandė nagais perdrėksti Stefanijai veidą. Išeikite, griežtai paliepė jis ir gindamas atsistojo priešais smarkiai sukrėstą Stefaniją.
Aš dar nebaigiau...
O ne, jau baigėte, pareiškė Džordanas. Jeigu tikrai norite sužinoti, kas sugriovė jūsų santuoką, siūlau pasižiūrėti į veidrodį, tiesmukai pasiūlė jis.
Kaip jūs drįstate?.. pratrūko Rozalinda, bet staiga nutilo ir pažvelgė į jį tarsi tik dabar pamačiusi. Ar aš jus pažįstu?
Ačiū Dievui, ne! karštai atrėžė jis.
Jūs man atrodote labai pažįstamas...
Džordano lūpos persikreipė.
Man taip dažnai sako.
Moteris apstulbusi sumirksėjo.
Ar judu... pora?
Džordanas net nedvejojo.
Taip.
Tada aš... aš nieko nesuprantu... Rozalinda atrodė jau daug mažiau pasitikinti savimi. O kaip Ričardas? Ji suraukė antakius ir pažiūrėjo į Stefaniją.
Stefanija jums jau sakė, kad neturi ir niekada neturėjo meilės romano su jūsų vyru, pakartojo Džordanas.
Aš... Bet aš dėl jos su juo skiriuosi!
Apgailestauju, susiraukė Džordanas. Man regis, jūs apsirikote manydama, kad Stefanija jam ką nors jaučia. O dabar, jeigu neprieštarautumėte?.. Jis atsargiai stūmė lazda neprašytą viešnią atbulą, kol ji vėl atsidūrė koridoriuje. Patariu jums daugiau čia nesirodyti ir netrukdyti Stefanijai, pasakė jis.
Atrodė, pyktis užleido vietą sumišimui, Rozalinda jau nebebuvo tikra, kaip čia atsidūrė.
Aš manau, kad jums reikia specialisto pagalbos, kol dar ko nors nesužeidėte, ramiai pridūrė Džordanas.
Aš... Taip. Ji nusigręžė.
Rozalinda...
Tegul ji eina, Stefanija! greitai paliepė Džordanas, kai ji pajudėjo, tarsi norėdama sekti paskui Rozalindą. Po galais, leisk jai išeiti išlaikius bent kruopelę savigarbos.
Stefanija staiga sustojo, pažvelgė į Džordaną ir pamačiusi gražių auksaspalvių jo akių išraišką neteko žado.
Nors jis ką tik ją apgynė, žodžiais ir veiksmais, buvo aišku: Džordanas abejoja, ar ji tikrai nekalta dėl žlungančios Rozalindos santuokos...
Dvyliktas skyrius
Ar tai ji skambinėja?
Stefanija svirduliuodama sugrįžo į butą, nuėjo į virtuvę ir automatiškais judesiais išsivirė kavos. Aišku, kai prieš kelias sekundes išgirdo trinktelint savo buto duris, ji nesuabejojo, kad Džordanas pasinaudojo proga ir išėjo. Vis dėlto ji buvo neteisi...
Atsigręžusi ji pažvelgė į jį, stovintį raudonais ir baltais tonais dekoruotos jos virtuvės tarpduryje, sunkiai pasirėmusį lazda, o jo auksaspalvių akių išraišką slėpė nuleisti vokai.