Ji linktelėjo.
Ten viešbutis ar kas nors kita?
Kas nors kita, atžariai mestelėjo Džordanas. Laukdamas jos sugrįžtančios jis įsitaisė prie virtuvinio stalo, tad dabar ištiesė prieš save koją ir stebėjo, kaip Stefanija ilgomis grakščiomis rankomis trumpai nukirptais nagais traukia iš dėžės mėsą, bulves, šparagus ir salotas. Be abejo, ji pasiruošusi savo pacientus sadistiškai kankinti!
Ten arba viešbutis, arba ne, svarstė ji iškrovusi dėžę ir šiek tiek suraukusi antakius.
Ne viešbutis, atsainiai patvirtino Džordanas. Regėdamas visus šiuos šviežius produktus jis prisiminė, kad jau seniai nieko nevalgė. Tikriausiai kažkuriuo metu vakar, pagalvojo. Galbūt.
Vis dėlto, jis nesiruošė kalbėti apie Malberio dvaro rūmus ir jų paskirtį su moterimi, kuri po kelių valandų dings iš čia.
Jūsų brolis Lukanas sakė, kad visas šis turtas priklauso Sent Klero korporacijai.
Džordano burna persikreipė.
Nejaugi?
Ji kilstelėjo tamsius antakius.
Taip ir sakykite, kad nenorite apie tai kalbėti.
Jis truktelėjo pečiais.
Aš nenoriu apie tai kalbėti.
Aišku, ji pati prisiprašė tokio atsakymo, liūdnai pripažino Stefanija.
Aš tik bandžiau palaikyti pokalbį.
Džordanas nedraugiškai dėbtelėjo į ją.
Aš sutikau, kad paruoštumėte pietus, o ne kalbėtumėte.
Stefanija susilaikė nemetusi piktos replikos ir vėl pradėjo traukti iš dėžės produktus. Gal pavalgęs jis bus sukalbamesnis? O gal ir ne! ramiai mąstė ji.
Ligos istorijoje buvo užfiksuota, kad sulaužyti rankos kaulai ir šonkauliai suaugo gerai, bet aplink burną ir akis nuo įtampos įsirėžusios raukšlės bylojo, jog jis vis dar kenčia skausmus, klubo ir kojos kaulai tikriausiai dar nesugiję. Stefanijai niežėjo pirštai, taip nekantravo išsiaiškinti, ar smarkiai Džordanas sužalotas, ir nuspręsti, kaip padėti šiam vyrui, kad jis galėtų laisvai judėti.
O gal jai tiesiog knietėjo paliesti šešių pėdų ir keturių colių2 ūgio liesą Džordano Simpsono kūną...
Stefanijai išdėsčius, kokia jai iškilo dilema, sesuo iš pradžių nepatikėjo, o paskui pralinksmėjo, atmesdama nuogąstavimus, kurie iškilo paaiškėjus, kad jos naujasis pacientas yra aktorius.
Džoja dar kartą nuramino Stefaniją ir liepė nesijaudinti, kad prieš jos norą buvo įpainiota į Niumanų skyrybų bylą. Advokatė sesuo patarė Stefanijai: Tu, sese, užsiimk tuo, kas tau geriausiai sekasi, o man leisk išspręsti tą problemą su Niumanais.
Vis dėlto Stefanija negalėjo nurimti, kol Niumanų problema kabėjo virš galvos.
Gal padengsite stalą, kol aš ruošiu valgį? ūmai paklausė ji.
Džordano skruostų raumenys sujudėjo.
Po šimts velnių, aš juk nesu visiškas invalidas. Jis negrabiai atsistojo ir sugriežęs baltais dantimis čiupo juodmedžio lazdą, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą.
Aš paprašiau jūsų padengti stalą, neklausiau, galite ar negalite tai padaryti, paaiškino ji.
Žinoma, kad paprašėte, sarkastiškai metė Džordanas.
Stefanija stebėjo, kaip jis nušlubavo per virtuvę ir atsidarė stalo įrankių stalčių ji žvelgė į jį kaip specialistė. Kelis mėnesius nevaikščiojus Džordano kojų raumenys, aišku, buvo nusilpę, tačiau jis kentė skausmus ir buvo neaišku, kas juos sukelia. Aišku, galėjo ir apsimesti, norėdamas priversti ką nors atkreipti į jį dėmesį...
Į ką, po velnių, jūs žiūrite?
Stefanija pakėlė akis ir pamatė, kad Džordanas piktai žiūri į ją iš kito virtuvės galo, laukinio pykčio išraiška gražiame jo veide įspėjo ją sakyti tiesą.
Svarsčiau, ar jūs turite pakartotinę kojos ir klubo rentgenogramą.
Nesvarbu. Jis trankiai sumetė stalo įrankius atgal į stalčių ir užtrenkė jį. Ir būtų geriau, jei susikrautumėte savo maistą ir nešdintumėtės iš čia! Jis ryžtingai nuėjo prie durų į koridorių.
Stefanija pakėlė akis ir pamatė, kad Džordanas piktai žiūri į ją iš kito virtuvės galo, laukinio pykčio išraiška gražiame jo veide įspėjo ją sakyti tiesą.
Svarsčiau, ar jūs turite pakartotinę kojos ir klubo rentgenogramą.
Nesvarbu. Jis trankiai sumetė stalo įrankius atgal į stalčių ir užtrenkė jį. Ir būtų geriau, jei susikrautumėte savo maistą ir nešdintumėtės iš čia! Jis ryžtingai nuėjo prie durų į koridorių.
Supratusi, kad jis tikrai ketina išeiti, Stefanija susiraukė iš nusivylimo.
O kaip pietūs?
Jis atsisuko ir pažvelgė į ją, gintarinės akys iš įtūžio blykstelėjo.
Aš netekau apetito.
Ar tik dėl to, kad paklausiau apie jūsų koją?
Dėl to, kad apskritai kalbate, užgauliai atrėžė Džordanas. Vyrai paprasčiausiai užsičiaupia ir tyli, o štai moterys, kiek žinau, jaučia poreikį išsiaiškinti viską iki smulkmenų.
Jeigu norite pasakyti, kad vyrai mieliau slepia rūpesčius nei...
Vienintelis rūpestis šiuo metu esate jūs! piktai pertraukė ją Džordanas ir pajuto, kaip pulsuoja skruosto nervas tvirtai sukandus dantis. Padėtis pasikeis savaime, kai jūs išeisite pro mano namų duris.
Po galais, šis vyras iš tikrųjų nepajudinamas, visiškai nusivylusi pripažino Stefanija. Gerai, ir dviese galima pažaisti šį žaidimą!
Aš niekur neisiu, ramiai pareiškė ji.
Jo blizgančios gintarinės akys pasidarė šaltos kaip ledas, jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, paskui vėl nuo kojų iki galvos.
Neisite?
Ne, nenusileido Stefanija. Ir labai abejoju, ar jūs sugebėsite priversti mane išvažiuoti.
Jo veidas vėl nesveikai išblyško, o sučiauptos lūpos virto nuožmia linija.
Jūs nepasiduodate, ar ne? šiurkščiai sumurmėjo jis.
Stefanija atsiduso.
Aš neketinu jūsų kankinti, pone Simpsonai...
Tai eikite po velnių iš mano namų! Džordanas nusisuko ir neatsigręždamas išėjo iš virtuvės, tamsūs, ilgi, susivėlę jo plaukai plaikstėsi ant pečių, o iš įniršio, kurio jis net nesistengė slėpti, nugara buvo tiesi kaip styga.
Palikęs pailsusią Stefaniją susmukusią ant virtuvinės kėdės Džordanas paprasčiausiai pasitraukė. Ji buvo įpratusi prie sunkių pacientų, dirbdama su jais dažniausiai numatydavo, kokius jie mes jai iššūkius. Bet susitarti su Džordanu Simpsonu buvo daug sunkiau, nei Stefanija įsivaizdavo prieš savaitę, kai daug ko nežinodama sutiko padėti Lukano Sent Klero broliui...
Persigalvojote? paklausė ji po valandos, kai išgirdusi nelygią Džordano eiseną jam grįžtant koridoriumi pakėlė akis.
Ne. Džordanas nebūtų galėjęs tvirtinti, kad jo neviliojo nuostabūs kvapai, sklindantys iš virtuvės į koridorių ir į kabinetą, kuriame jis sėdėjo, kol ta užsispyrėlė, aišku, ruošė pietus. Ar kad nevarvėjo seilės pagalvojus, kaip suleidžia dantis į pusžalį kepsnį, į minkštas, su sviestu troškintas bulves su lupenomis, gal dar į salotas, apipiltas gardžiu, neriebiu prancūzišku padažu. Tegu viliojo, bet jis jokiu būdu nesuteiks jai malonumo ir neprisės šalia prie pietų stalo.
Maniau, kad liepiau jums dingti iš čia? Nepriekaištinga švara virtuvėje rodė, kad ji baigė tvarkyti prieš pradėdama ruošti valgį.
Stefanija liko patogiai įsitaisiusi prie virtuvės stalo ir baigė valgyti kepsnį, užsigerdama puikiu raudonuoju vynu, jei etikete ant atkimšto butelio galima pasikliauti.
Jūsų brolis nori, kad pasilikčiau.
Džordanas sukando dantis.
Ar jūs kalbėjotės su juo?
Nuo praėjusios savaitės nesikalbėjau.
Puiku, jei nepastebėjote, tai pranešu, kad Lukano šiuo metu čia nėra.
Net neabejoju, kad atvyktų per kelias valandas, jeigu aš jam paskambinčiau, ramiai atkirto Stefanija Makinli.
Puikiai pažinodamas savo arogantišką brolį Džordanas neabejojo, kad Lukanas tikrai galėtų įlipti į nuosavą sraigtasparnį ir atskristi čia, jeigu nuspręstų, kad taip reikia padaryti. Jeigu tik pagalvotų, kad Džordanas kelia rūpesčių. O jis, be abejo, taip ir darė!
Džordanas nušlubčiojo iki bufeto pasiimti taurės, tada iš butelio pats prisipylė į ją vyno ir, prieš atsakydamas tai vis labiau jam įkyrinčiai moteriai, gurkštelėjo.
Jeigu tai grasinimas, manęs neišgąsdinote.
Ne grasinimas, nė nemaniau jūsų gąsdinti. Stefanija susiraukė. Ar jums galima gerti vyną, juk vartojate vaistus nuo skausmo?
Tokie ir yra mano vaistai nuo skausmo! Malberio dvare buvo viena tikrai puiki vieta vyno rūsys ir pastarąjį mėnesį Džordanas nesivaržydamas vaišinosi tuo, kas jame buvo sukaupta. Luošys ir girtuoklis kaip žemai puolė! ironiškai pagalvojo jis.
Stefanija Makinli paniurusi žvelgė į jį.
Alkoholis sukelia depresiją...
Aš nesergu depresija, po šimts velnių! taurė smarkiai trinktelėjo į stalą, kai jis nuleido ją išliedamas šiek tiek vyno sau ant rankos ir ant medinio stalviršio.
Gerai! Tačiau esate piktas. Nervingas. Ir šiurkštus.
Iš kur jūs žinote, kad aš nebuvau piktas, nervingas ir šiurkštus prieš nelaimingą atsitikimą? paklausė Džordanas.
Jūs toks nebuvote, ramiai pasakė Stefanija žiūrėdama į jį. Žurnalistai tikrai būtų paskelbę, jei įžymiajam Džordanui Simpsonui būtų būdingas bent vienas šių bruožų.
Atvirkščiai, žiniasklaida visą laiką rašė liaupsinančius straipsnius apie gražų ir žavų aktorių, kuris vesdavosi ilgakojes blondines į filmo premjeras, į prašmatnius Los Andželo restoranus ar kur kitur. Jis visuomet atrodė stulbinamai gražus su juodu smokingu ar kasdieniniais dizainerių siūtais drabužiais, jo tamsūs, gal kiek per ilgi, bet stilingai sušukuoti plaukai paryškindavo išsišovusius, tarsi išskaptuotus skruostus, smakro liniją ir ramią patrauklią šypseną, kuri išlenkdavo tobulos formos lūpas. Žinoma, apie kerinčias gintaro spalvos akis galima nė nekalbėti!
Tai buvo visiška priešingybė šiam negailestingai kandžiam vyrui, šį vakarą vilkinčiam suglamžytais marškinėliais ir džinsais, apžėlusiu smakru ir seniai kirptais susivėlusiais plaukais.
Kada jūs paskutinį kartą lankėtės pas kirpėją ir skutotės? paklausė Stefanija.
Džordanas pakėlė taurę ir nugėrė dar vieną didelį raudonojo vyno gurkšnį.
Po galais, ne jūsų reikalas, suniurnėjo jis.
Rūpindamasis savo išvaizda...
Tai nė kiek nepakeis fakto, kad man velniškai skauda koją.
Mums reikia išsiaiškinti priežastį, kodėl jums ją skauda, spaudė jį Stefanija.
Ne, Stefanija, tai jums reikia išsiaiškinti priežastį, kodėl taip yra, nes norite turėti labai gerai apmokamą darbą, pabrėžė Džordanas. Bet aš neketinu leisti jums net prisiliesti prie savęs ir savo kojos, tai jums gali kilti sunkumų, nemanote?
Na, tokiu atveju tai bus neįmanoma, nusivylusi pripažino Stefanija. Jei pavyksta nustatyti tikrąją paciento negalios priežastį, gali jaustis laimėjęs pusę mūšio. Nuo to priklauso gydymas. Tačiau šis vyras elgėsi taip, kad buvo aišku: jis neketina jai nusileisti. Atsistojusi ji paėmė savo nešvarias lėkštes ir nunešė į indaplovę.