Manęs?
Taip, tavęs! Ji smerkiamai pažiūrėjo į jį. Jo didenybės visagalio penkioliktojo Stauerbridžo hercogo!
Juk sakiau, kad vengiu šio titulo! Lukanas stipriai sukando dantis.
Betgi pasinaudojai juo uždrausdamas močiutei dalyvauti tėvo laidotuvėse, su panieka tarė ji.
Jis papurtė galvą.
Nenutuokiu, apie ką kalbi.
Nemeluok, Lukanai. Ji atsiduso. Manau, turiu teisę išgirsti teisybę.
Teisybę? skeptiškai pakartojo jis. Tu dar drįsti kalbėti man apie teisybę juk melavai nuo pat pirmos akimirkos. Lukanas pasišlykštėjęs palingavo galvą. Vienas Dievas žino, kokios klastos ėmeisi, kad Sekretorių agentūra paskirtų man būtent tave...
Ta agentūra priklauso mano tėvams.
Tavo...
Šiuo metu jie išvykę į kelionę laivu ir vadovo pareigas perleido man, liūdnai prisipažino ji.
Iš nuostabos Lukanas palingavo galva.
Ir kaip tik tuo metu atsistatydina vargšelė Džesika taigi kelias laisvas!
Leksė sunkiai atsiduso.
Taip, pasielgiau nederamai...
Sakai tai todėl, kad esi pričiupta? O gal vis dėlto pagaliau supratai, kad kišiesi ne į savo reikalus? Tiesą sakant, Lukanas netikėjo, kad Leksė yra Sianos vaikaitė. Kad tuo patikėtų, jam reikėjo nepaneigiamų įrodymų. Ir, žinoma, atviros Leksės išpažinties...
Ne į savo reikalus? su panieka paklausė ji. O ar tu žinai, Lukanai, kad močiutė iki šiol gyvena šiame kaime ir netgi tame pačiame name kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus?
Jo veidas apniuko.
Stauerbridže?
Taip, Stauerbridže, patvirtino ji.
Savo name? nusišaipė jis. O gal jį tiesiog padovanojo mano tėvas, kad meilužė būtų arti, o pats ir toliau galėtų gyventi kartu su žmona ir sūnumis?
Žinai, Lukanai, jei nebūtum toks pasipūtėlis, man tavęs tikrai būtų gaila. Leksė pažvelgė į jį užuojautos kupinomis akimis. Žinok, močiutė į Stauerbridžą persikėlė tik po tavo tėvų skyrybų.
Lukanas nekantriai atsiduso.
Nesuprantu, kaip tai susiję su mano tėvų...
Nesupranti, nes nesiklausai! Leksė piktai papurtė galvą. Gal tau ir nesvarbu, bet močiutė namą įsigijo už pinigus, kuriuos mirdamas paliko tikrasis mano senelis. Bet ne tai svarbiausia. Ar žinai, kodėl ji iki šiol gyvena Stauerbridže? Kodėl gyvena šiame kaime visiškai viena? Nepaisydama apkalbų, kurios iki šiol skleidžiamos apie ją ir tavo tėvą? Nepaisydama nuolatinių mano tėvų raginimų persikraustyti pas juos į Londoną?
Tu žinai, tu ir pasakyk, abejingai nusišaipė Lukanas.
Ji pasiliko čia iš meilės, Lukanai, didžiuodamasi tarė Leksė. Jai baisu net pagalvoti, kad galėtų išvažiuoti iš čia, kur juodu su seneliu Aleksu buvo tokie laimingi. Juk jis čia palaidotas. Leksės balsas pradėjo trūkčioti. Praėjo jau aštuoneri metai, Lukanai, o ji eina prie jo kapo kelis kartus per savaitę. Ar bent vienas iš jūsų jį aplanko?
Visi gyvename Londone...
Aš taip pat. Bet visada, kai atvažiuoju pas močiutę bent kartą per du mėnesius, nunešu ant senelio Alekso kapo gėlių, ramiai tarė ji.
Lukanas nustebęs išpūtė akis.
Todėl ir negalėjau tavęs rasti tas dvi valandas?..
Taip, atsiduso ji.
Lukanas pažvelgė į ją vis dar ledinėmis akimis.
Ką močiutė sakė sužinojusi, kad atvykai kartu su manimi?
Leksė prikando viršutinę lūpą.
Ji, žinoma... susirūpino, ypač kai pasakiau, kad tu nieko nežinai apie mano praeitį.
Ar dėl to nenorėjai vakar eiti į svečius pas Bartonus? Džonas tavęs nepažino, bet baiminaisi, kad atpažins Keitė?
Leksė pritariamai linktelėjo.
Ji viena iš mano jaunystės draugių.
Lukanas nusijuokė, nors jo juokas nenuskambėjo nuoširdžiai.
O aš, kvailys, galvojau, kad neini dėl to, kad pyksti ant manęs!
Ant tavęs?..
Žinoma, bet taip man ir reikia!
Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą.
Gal tau bus įdomu sužinoti: vakar močiutė vėl kalbėjosi su seneliu Aleksu. Pasakojo jam, kad esi Malberio dvare. Kad tau gerai sekasi. Kad jis tikrai didžiuotųsi tavimi. Labiau nei kitais sūnumis.
Lukanas pašaipiai šyptelėjo.
Visa tai labai jausminga, Lekse...
Nedrįsk niekinti močiutės ir senelio Alekso meilės! užsidegusi pagrasino ji. Nedrįsk!
Jis sunkiai atsiduso.
Gerai, Lekse, kaip nori. Ir toliau manyk, kad nieko blogo nenutiko, negriausiu tavo iliuzijų.
Aš nesu naivi, Lukanai. Žinau, kad jų meilė daug ką įskaudino...
Įskaudino? pakartojo jis šaltai. Dėl to iširo mano šeima. O motina... Dvidešimt penkeri metai, Lekse. Ketvirtis amžiaus! Tuo metu mamai buvo tik trisdešimt dveji, nors ji buvo dar labai graži, bet taip niekada ir neištekėjo. Kiek žinau, vyro daugiau ir neturėjo. Ji ir dabar graži, ir ne tokia sena, tad dar galėtų sukurti šeimą, bet tai, kaip jis ją įskaudino... kaip paniekino santuoką išeidamas pas tavo močiutę...
Pakaks, Lukanai! sukūkčiojo Leksė. Kam tiek pagiežos?! Šitaip gali viską sunaikinti. Ar nepakanka to, kad ši istorija ir taip gerokai apkartino tavo gyvenimą?
Lukanas šaltai pažiūrėjo į ją.
Nemanai, kad man skaudžiau dėl to, kad mylėjaisi su manimi tik norėdama atkeršyti?
Atkeršyti? pakartojo apstulbusi Leksė. Gal jam protas pasimaišė? Ir ko gi, tavo manymu, siekiau šitaip keršydama?
Iš kur galiu žinoti, velniai rautų! užriko jis. Gal tikėjaisi, kad tave įsimylėsiu, o tu galėsi skaniai iš manęs pasijuokti, kai prisipažinsiu?..
Leksę iš tikrųjų suėmė juokas, bet ne iš Lukano. Juokėsi iš savęs, kad apsikvailino juk tai ji įsimylėjo Lukaną, o ne jis ją!
Pabuvusi su tavimi bent penkias minutes bet kuri moteris suprastų, kad apie meilę tu nieko neišmanai ir net nežinai, ką reiškia mylėti.
Iš tikrųjų? Lukanas stovėjo nejudėdamas ir šaltas kaip ledas toks šaltas ir atstumiantis, kad kiekvienas, norėdamas išsaugoti savo kailį, būtų bėgęs nuo jo kuo toliau.
Leksė galėjo prieiti prie Lukano, prisipažinti, kad myli jį, nors tai ir būtų pati didžiausia kvailystė, bet paskutinę akimirką vis dėlto susilaikė.
Bus geriau, jei išeisiu, Lukanai.
Kur? Važiuosi į Londoną?
Ji papurtė galvą.
Eisiu pas močiutę. Prieš išvažiuodama noriu dar kartą su ja pasimatyti ir pranešti, kad viskas išsisprendė. Betgi taip nėra! Tada dar šiandien traukiniu grįšiu į Londoną.
O tvarkaraštį, kaip sakei, moki atmintinai.
Taip.
Lukanas linktelėjo galvą.
Tu jau man atleisk, bet nepalydėsiu ir atsisveikindamas ranka nemojuosiu...
Ar tikrai širdis gali plyšti iš skausmo? Tik dabar Leksė suprato, kad gali. Gal iš tikrųjų ir neplyšta, bet iš kur tas skausmas krūtinėje pagalvojus, kad daugiau nebematys Lukano? Kad jis ir toliau gyvens kažkur nekęsdamas jos?
Ji nedrąsiai nusišypsojo.
Atleidžiu tau, Lukanai.
O aš ne, atkirto jis.
Taip, širdis gali sudužti, liūdnai pagalvojo Leksė. Bent jau virpėti tai tikrai.
Sudie, Lukanai.
Drebėdama Leksė prisėdo ant lovos krašto ir užsidengė rankomis veidą, slėpdama pabirusias ilgai tramdytas ašaras.
Ir tik gerokai vėliau, kai jau buvo aplankiusi močiutę ir sėdėjo traukinyje į Londoną, prisiminė, kad medalionas su grandinėle taip ir liko pas Lukaną...
Keturioliktas skyrius
Žinau, Lekse, kad jau vėlu, bet tave kai kas nori pamatyti...
Ačiū. O jūs tikriausiai Brenda? Galite manęs nelydėti, pasigirdo skausmingai pažįstamas balsas. Leksė pakėlė akis nuo dokumentais nukrauto stalo, kuriuos ji skubėjo sutvarkyti iki vakaro.
Ji kilstelėjo galvą ir staiga apmirė, skruostai nubalo. Už Brendos, karingai stovinčios tarpdury, sušmėžavo aukšto juodaplaukio figūra. Tai buvo Lukanas. Jis atrodė įspūdingai ir pritrenkiamai vilkėjo specialiai jam pasiūtą tamsios spalvos kostiumą, sniego baltumo marškinius ir juodą, kulkšnis siekiantį vilnonį paltą.
Nuo tada, kai apsipykę juodu išsiskyrė Glosteršyre, buvo praėjusios penkios dienos. Penkios ilgos sunkios dienos, per kurias Leksė blaškėsi tarp skausmingo noro dar kartą susitikti su Lukanu ir baimės, kad susitikus vėliau bus dar skaudžiau.
Ji skubiai pakėlė akis stengdamasi iš dailaus jo veido nuspėti apsilankymo priežastį. Lukanas net nešyptelėjo, tik įžūliai nė nemirktelėdamas žvelgė į ją.
Leksė nusuko akis ir vengdama veriančio žvilgsnio nusišypsojo sekretorei.
Gali eiti namo, Brenda, paragino ją stodamasi iš už stalo. Ponas Sent Kleras užsuko čia tikriausiai dėl sąskaitos. Bet Leksė abejojo, ar jis tikrai atėjo dėl sąskaitos, tiksliau dėl važtaraščio, kurį prieš dvi dienas išsiuntė Sent Klerųkorporacijos kontorai Sekretorių agentūros vardu.
Kai Brenda metusi užuojautos kupiną žvilgsnį išėjo iš kambario, Leksė apėjo stalą ir maloniai nusišypsojo Lukanui. Ji džiaugėsi, kad šiandien atrodė dalykiškai su juodu kostiumėliu, po švarkeliu vilkėjo melsvą palaidinę, o plaukus, kad nekristų ant akių, buvo sukėlusi ir susegusi juoda sege.
Ar kilo kokių klausimų dėl sąskaitos, pone Sent Klerai? linksmai paklausė ji.
Lukanas įėjo į kambarį. Leksė pradėjo nervintis, kai Lukanas uždaręs duris lėtai pasisuko į ją ir nutaisė visiškai bereikšmę veido išraišką.
Iš jūsų kontoros gavome sąskaitą, kurioje vietoj sumos įrašytas nulis. Gal įsivėlė klaida?
Leksė atsirėmė nugara į stalą.
Ne, tai ne klaida.
Leksė ilgai svarstė, kokio užmokesčio reikėtų pareikalauti už dviejų dienų, per kurias net nedirbo, paslaugas. Blogai jautėsi ne vien dėl to. Nesitikėjo, kad gavęs sąskaitą Lukanas ateis aiškintis. O gal tikėjosi?..
Ar tik dėl to atėjote, pone Lukanai?
Lukanas artinasi lyg koks grobio tykantis plėšrūnas, pagalvojo Leksė. Žengė ryžtingai ir grėsmingai, grobuonies akimis tyrinėdamas savo auką.
Kodėl neprašai užmokesčio, Lekse? Vienaip ar kitaip juk dvi dienas dirbai.
Tiesą sakant, ne. Ji papurtė galvą ir abiem rankomis įsirėmė į stalą. Tvirtai įsirėmė, kad Lukanas stovėdamas šalia nematytų, kaip dreba rankos. Aš... aš maniau, kad taip bus geriausia.
Kam?
Mums abiem, šyptelėjo ji.
Hmm, numykė Lukanas ir linktelėjo galvą. Gal norėtum kartu papietauti?
Leksė staiga kilstelėjo galvą ir sumišusi pažiūrėjo į jį.
Kartu papietauti?.. Ji nervingai apsilaižė lūpas.
Jis linksmai šyptelėjo.
Ar ir vėl imsime kartoti vienas kito žodžius?
Leksę taip apstulbino netikėtas pasiūlymas, kad nė negalėjo suregzti žodžio. Jau vien dėl to, kad Lukanas buvo čia, ji jautėsi sukrėsta, o dabar dar kviečia pietų. Ji sunkiai nurijo seiles.
Nieko nesuprantu.
Vos tik išvydęs Leksę Lukanas iškart suprato, kad ji sukrėsta, o dabar iš jos akių buvo matyti, kad šis pasiūlymas ją dar labiau apstulbino. Juolab kai prieš penkias dienas šitaip nevykusiai išsiskyrė, nors, jo manymu, tokia reakcija buvo visiškai suprantama sužinojus, jog ji yra Sianos vaikaitė.
Šiandien Leksė atrodė dalykiškai vilkėjo tamsiu kostiumėliu, juodi it derva nepaklusnūs plaukai sukelti į viršų ir šį kartą neužkritę ant dailaus blyškaus veido. Lyg būtų ne ta pati Leksė!