Tiesą sakant, Leksė būtų mielai sutikusi išeiti. Ji jau sužinojo viską, kas iš pradžių jai rūpėjo pažino Lukaną Sent Klerą artimiau ir įsitikino savo spėjimų teisingumu. Pamatė ir tai, ko nebuvo numačiusi vis dėlto jis buvo kerinčiai patrauklus...
Deja, nemalonumai, kurie užgriūtų Sekretorių agentūrą, būtų pernelyg dideli.
Žinoma, Leksei derėjo pagalvoti anksčiau, kad prisiartinti prie bet kurio iš Sent Klerų yra pavojinga!
Šyptelėjusi ji pagalvojo, jog šviesiaplaukis gražuolis Gideonas Sent Kleras ne toks nemalonus kaip Lukanas.
Ji manė, kad Gideonas taip pat bus toks pat šaltas ir arogantiškas kaip ir išdidusis vyresnysis brolis. Per rytinį posėdį Leksė net nesitikėjo sulaukti dėmesio iš jo, tačiau Gideonas buvo labai malonus ir jo šiltos akys rodė akivaizdų susidomėjimą ja...
Ar visuomet taip ilgai svarstote dėl kvietimo pietauti? nekantriai paklausė Lukanas.
Ne, tikrai ne, apmaudžiai atrėžė Leksė užkaitusiais skruostais, nes juodose lyg anglis akyse įžvelgė slaptą patyčią. Juolab kad tai nė nebuvo kvietimas, tiesa? kandžiai pridūrė ji. Jau pietų metas, pats laikas eiti!
Lukanas pasipiktinęs suraukė kaktą. Kodėl toji moteris visą laiką ginčijasi?
Ir aš taip manau, nekantriai pritarė jis. Dabar pietų metas ir mums reikia pavalgyti.
Tačiau nebūtinai drauge, ryžtingai pridūrė ji.
Lukanas prisimerkė, o jo tamsios akys nieko gero nežadėjo.
Sakykite, ar tai asmeniška, ar ir kitiems savo vadovams jaučiate neapykantą?
Leksė staiga įsitempė. Nors ir manė, kad Lukanas Sent Kleras nusipelnė tokio atšiauraus elgesio, vis dėlto nenorėjo, kad jis imtų smalsauti, kodėl ji šitaip elgiasi. Jei pradėtų įtarinėti ar sužinotų, kas iš tikrųjų ji yra...
Leksė papurtė galvą.
Nieko asmeniška, pone Sent Klerai...
Mano vardas Lukanas.
Ji sumirksėjo.
Atsiprašau?..
Prašau vadinti mane Lukanu, lėtai tarė jis gležnu balsu. Nejau ir tai jums nepriimtina?
Leksei iš tikrųjų tai buvo nepriimtina! Ji nenorėjo tiesą sakant, nė neketino kreiptis į kurį nors iš Sent Klerų vardu!
Norėčiau, kad mūsų bendravimas ir toliau išliktų susijęs tik su darbo reikalais, griežtai tarė ji.
Manote, jei pradėtume kreiptis vienas į kitą vadu, viskas pasikeistų? pasiteiravo jis.
Žinoma, susiraukė ji. Tai blogiau net už bendrus pietus.
Lukanas vos valdėsi.
Nesuprantu, kodėl?
Leksė susierzinusi pažvelgė į jį.
Todėl, kad jūs tik apsimetate nesuprantąs...
Ji nutilo, nes Lukanas ėmė kikenti.
Staiga viskas pasikeitė gražūs, bet niūrūs ir šalti jo veido bruožai netikėtai suminkštėjo, tamsios akys tapo linksmos, griežta smakro ir skruostikaulių linija išnyko, o kairiajame skruoste pasirodė žavi duobutė.
Ji nutilo, nes Lukanas ėmė kikenti.
Staiga viskas pasikeitė gražūs, bet niūrūs ir šalti jo veido bruožai netikėtai suminkštėjo, tamsios akys tapo linksmos, griežta smakro ir skruostikaulių linija išnyko, o kairiajame skruoste pasirodė žavi duobutė.
Įvyko tai, ko Leksė tikrai nesitikėjo.
Ji su priekaištu pažvelgė į jį.
Nieko juokingo nepasakiau.
Lukanas liūdnai palingavo galvą.
Net jei stengiatės būti maloni, vis tiek atrodote pikta, tarė jis.
Ji pasišiaušė.
Ir jums tai atrodo juokinga?
Tiesą sakant, ne. Jis lėtai papurtė galvą. Tačiau jūs kitokia nei visos, kurias teko iki šiol pažinti.
Leksė nežinojo, kaip reaguoti jo balsas tapo švelnus, o iš tamsių akių, kurios smalsiai žvelgė į ją, sklido šiluma. Taip gražūs vyrai vertina moteris, kurias laiko patraukliomis...
Niekada!
Jokiais būdais!
Juk Lukanas Sent Kleras ir jo broliai išsižadėjo tėvo, kai šis išsiskyrė su jų motina. Atstūmė jį ir niekada nepanoro susitikti su moterimi, kurią jų tėvas mylėjo ir su kuria praleido likusį gyvenimą.
Leksė suprato, kad prieš dvidešimt penkerius metus Lukanas su broliais sunkiai išgyveno tėvų skyrybas, tada jie buvo dar visai maži ir galbūt nė nenumanė visų su tuo įvykiu susijusių smulkmenų.
Lygiai taip pat kaip ir Leksė, kuri dar net nebuvo gimusi ir negalėjo visko žinoti.
Ne, apie tai ji nenorėjo daugiau galvoti.
Jos nuomone, Sent Klerų šeima su seneliu Aleksu ir jos močiute pasielgė bjauriai. Tiesą sakant, Leksė jų visų nekentė. Bus geriau, jei ir toliau taip liks.
Tik šį rytą ji suvokė kitą dalyką Lukanas Sent Kleras yra mirtinai, tiesiog širdį veriančiai gražus.
Lukanas pastebėjo, kad Leksė susijaudino tai matėsi išraiškingame dailiame veide, tačiau jos jausmai jam buvo vis tiek nesuprantami. Nieko nuostabaus: šios moters jis kol kas neįstengia suprasti.
Jis žinojo tik viena jinai jį traukė.
Be abejonės, Leksė labai graži, tačiau ji turėjo dar šį tą, ko Lukanas neperprato, ir būtent tai jį ir intrigavo.
Jis nenorom prisipažino, kad būtent dėl to jis ir pyko ant Endriaus Proktoro, kuris šį rytą flirtavo su ja.
Netikėtai Lukanas atsitiesė.
Iš jūsų kalbų supratau, kad pietauti drauge neisite?
Ji suraukė kaktą.
Na ne, kodėl...
Bet ne sumanimi? bandė nesunkiai atspėti jis.
Ji sučiaupė lūpas.
Būtent.
Lukanas vos susilaikė nesusijuokęs. Iki šiol jokia moteris šitaip tiesmukai neatsisakydavo jo pasiūlymo, o Leksė jį atmetė iškart!
Atsisakymas jį greičiau sujaudino nei supykdė, matyt dėl to, kad išsprūdo iš putlių ir jausmingai erotiškų Leksės lūpų...
Jis ryžtingai linktelėjo galvą.
Maniau, kad norėsite užkąsti prieš išvykstant. Tebūnie, galėsime pavalgyti ir vėliau.
Prieš išvykstant? Ir kurgi mes vyksime? įtariai paklausė Leksė ir nepatikliai nužvelgė Lukaną aiškiai matydama pasitenkinimą tamsiose jo akyse.
Tos akys dabar kaip tik žvelgė į ją su apsimestine nuostaba.
Nejau būsiu pamiršęs pranešti, kad išvykstame keletui dienų į užmiestį?
Leksė abejojo, ar šis žmogus apskritai gali ką nors pamiršti šį rytą ji pati dalyvavo posėdyje ir įsitikino, kad jis yra labai įžvalgus verslininkas. Net nežvilgtelėjęs į dokumentus vieną po kito vardijo Endriaus Proktoro bylos faktus ir skaičius. Leksė jau nebetikėjo, kad jis buvo pamiršęs savo ankstesnės sekretorės vardą. Tą užmaršumą galima paaiškinti veikiau tuo, kad toji moteris jam buvo tokia nereikšminga, jog jis paprasčiausiai nesistengė įsiminti vardo.
Tačiau jos atžvilgiu, regis, viskas kitaip.
Gal ir taip... atsargiai patvirtino Leksė.
Jis nekantriai linktelėjo galvą.
Man pagaliau pavyko prisiskambinti Bartonui. Viską pasvėręs nusprendžiau, kad vis dėlto reikia nuvykti į Glosteršyrą ir pačiam išsiaiškinti, kas įvyko.
Leksei iš silpnumo aptirpo širdis.
O kuo čia dėta aš?
Tamsios akys vėl blykstelėjo pašaipiai, su pasitenkinimu nužvelgdamos ją.
Bet juk tai turėtų būti savaime suprantama, Lekse.
Jūs šaipotės iš manęs, pone Sent Klerai, iškošė ji pro sukąstus dantis.
Jis gūžtelėjo plačiais pečiais, pridengtais nepriekaištingai pasiūtu švarku.
Jūs pas mane dirbsite tris dienas. Bent porai dienų būtinai turiu nuvykti į Glosteršyrą, kad galėčiau įvertinti namui padarytą žalą ir suorganizuoti remonto darbus. Tikiuosi, jog mano laikinoji sekretorė tai yra jūs vyks kartu, nes tai tiesiog savaime suprantama.
Leksė išbalo ir suglumusi pakėlė akis netikėdama tuo, ką girdi.
Lukanas pageidauja, kad ji vyktų drauge su juo į Glosteršyrą? Į Malberio dvarą? Į Stauerbridžo kaimą, kurį Sent Klerai paveldėjo iš hercogo?
Į kaimą, kur iki šiol gyvena Leksės močiutė...
Trečias skyrius
Lukanas negalėjo nepastebėti, kaip Leksė reagavo į jo pasiūlymą kelias dienas praleisti Glosteršyre ji išbalo, akys patamsėjo ir apsiblausė.
Jis visai nenorėjo važiuoti į šeimos dvarą, todėl ir nutarė pasikviesti sudominusią moterį, tik niekaip nesuprato, kodėl ir ji jaučiasi panašiai. Žinoma, galėjo turėti savų planų, dėl kurių norėjo likti mieste gal turi draugą ar meilužį?
Ar jums šis sumanymas nepatinka? paklausė jis šaižiu balsu.
Ar Leksei nepatinka?
Ji būtų galėjusi išvardyti daugybę priežasčių, dėl kurių nenorėjo net artintis prie Stauerbridžo ir juolab su Lukanu Sent Kleru žmogumi, kuris yra Sent Klerų šeimos galva.
Anksčiau Leksė dažnai lankydavosi tame kaime pas močiutę ir senelį Aleksą. Kol buvo dar vaikas, važiuodavo ten kartu su tėvais, vėliau ir pati. Stauerbridžas buvo gražus kaimelis su daugybe žavių namelių nendriniais stogais, Leksei patikdavo ten leisti laiką kartu su močiute.
Čia ir buvo šuo pakastas.
Jei pasirodytų Stauerbridže su Lukanu Sent Kleru, nelaimės neišvengtų kaimo gyventojai Leksę pažinojo nuo vaikystės.
Tikra painiava, ji pakliuvo į voratinklį...
Tada, kai pasidavė smalsumo vedama, Leksė nė neįtarė, kad šis voratinklis bus toks painus!
Ji sunkiai nurijo seiles ir, vengdama tamsių jo akių, žvilgsnį nukreipė kažkur pro kairįjį Lukano petį.
Negaliu staiga visko mesti ir palikti Londono...
Aš susisiekiau su jūsų agentūra ir sužinojau, jog darbo sutartyje yra punktas, kuriame aiškiai nurodoma, kad darbuotojas ar darbuotoja privalo lydėti darbdavį verslo kelionėse, priminė jai Lukanas lediniu balsu.
Agentūroje Leksė dirbo su tėvais jau trejus metus ir puikiai žinojo, kokios pareigos yra nustatytos sekretorių darbo sutartyse. Tačiau ji buvo šios agentūros savininkų duktė ir jokios sutarties nepasirašė, tačiau to ji negalėjo jam atskleisti.
Leksė kietai sučiaupė lūpas.
Į Glosteršyrą jūs vykstate ne verslo, o asmeniniais reikalais.
Pataisykite mane, jei klystu, ledinis balso tonas išdavė, kad taip nėra. Raidės AS reiškia asmeninė sekretorė, tiesa?
Taip. Bet...
Jei taip, tikiuosi, kad jūs, mano asmeninė sekretorė, važiuosite kartu į Glosteršyrą.
Bet aš nesutinku...
Nejaugi manote, kad jūsų nuomonė šiuo klausimu man rūpi? nemandagiai nutraukė jis.
Leksė atidžiai pažvelgė į Lukaną tamsios jo akys atšiauriai blizgėjo, kietai sukąsti žandikauliai net virpėjo, o lūpos buvo sučiauptos.
Nemanau, pagaliau nenorom pripažino ji. Betgi šią išvyką būtų galima atidėti iki ketvirtadienio, kai bus atvykusi nuolatinė jūsų sekretorė, guviai pridūrė.
Savo planų nekeisiu, kad jums įtikčiau, Lekse, nukirto jis lediniu balsu. O kad būtų ramiau, pasiimsiu portfelį dokumentų, susijusių su darbu.
Šit kaip... skausmingai išsišiepė ji.
Lukanas šyptelėjo nieko gero nežadančia šypsena.
Lauksiu jūsų po valandos, su lagaminu.
Leksę apėmė panika. Su šiuo žmogumi vykti į Glosteršyrą, į Sent Klerų dvarą, ji tiesiog negali.
Močiutės namai buvo vos už pusės mylios nuo Malberio dvaro didžiulių rūmų, kuriuose kadaise gyveno pats Sent Klerų hercogas. Vaikystėje Leksė ne kartą žaidė jų miškuose, kartu su močiute ir seneliu Aleksandru vaikščiojo po jų valdas, dažnai eidavo paplaukioti į uždarą baseiną, įrengtą Malberio dvaro prieigose.