Tada, prieš daugelį metų pamačiusi tą siaubingą patalpą, ji mąstė, už kokias nuodėmes kaliniai būdavo metami į šį kalėjimą, į kurį neprasiskverbdavo saulės šviesa ir net trūkdavo oro.
Dabar Leksė svarstė, ar sąmoningas dabartinio Stauerbridžo hercogo apgaudinėjimas taip pat būtų laikomas baustinu nusikaltimu...
Taip, ji turėjo progą pasielgti dorai ir prisipažinti Lukanui, kas tokia esanti. Bet jei prisipažintų, sulauktų tik paniekos, daug didesnės už tą, kurią patyrė šį rytą, kai Lukanas prikišo jai dėl netinkamo elgesio su Endriumi Proktoru.
Gal ji iš anksto mėgavosi Lukano reakcija? Kodėl gi neišdėjus jam visos teisybės, neištraukus jos kaip triušio iš skrybėlės, kaip daro iliuzionistai Lukanas jaustųsi beviltiškai, o jai būtų smagu.
Bet Leksė puikiai suprato, kad to niekada nebus. Vos kelias valandas praleidusi su Lukanu ji suvokė, jei prasitartų jam apie giminystę su Siana, tai tik pablogintų savo padėtį.
Ji staiga pakilo nuo kėdės ir nuėjusi į virtuvę atsistojo šalia orkaitės, nuo kurios sklido šiluma. Norėjo būti kuo toliau nuo Lukano, virtuvė, kuri iš tikrųjų buvo milžiniška, kuo toliau, tuo labiau atrodė vis mažesnė...
O ką jūs būtumėte veikęs Londone? Tikriausiai sėdėtumėte prabangiame restorane ir vakarieniautumėte su kokia nors gražia moterimi, tiesa? bandė spėti ji pašaipiu tonu.
Lukanas ilgokai žiūrėjo į Leksės įraudusį ir išdidžiai pakeltą veidą. Ji vengė akių kontakto, o iš jos balso suprato, kad pasakė visiškai ne tai, ką norėjo. Ji stengėsi jį supykdyti.
Betgi aš ir esu su gražia moterimi, tyliai tarė jis. O tokio skanaus kaip Keitės troškinio negaučiau net prabangiausiame restorane, liūdnai šyptelėjęs pridūrė jis. Sumaniai užbėgo už akių kandiems žodžiams, kurie ketino išsprūsti iš jausmingų Leksės lūpų. Keitė pasielgė dosniai ir tuo abejoti po tokios Lukano pastabos būtų tiesiog nepadoru!
Betgi aš ir esu su gražia moterimi, tyliai tarė jis. O tokio skanaus kaip Keitės troškinio negaučiau net prabangiausiame restorane, liūdnai šyptelėjęs pridūrė jis. Sumaniai užbėgo už akių kandiems žodžiams, kurie ketino išsprūsti iš jausmingų Leksės lūpų. Keitė pasielgė dosniai ir tuo abejoti po tokios Lukano pastabos būtų tiesiog nepadoru!
Leksei neliko nieko kito, kaip nusisukti ir apsimesti, jog dirba: ėmė dėlioti lėkštes ir įrankius.
Troškinys jau sušilo. Laukiau jūsų grįžtant.
Lukanas atsistojo.
Gal prie troškinio norėtumėte raudonojo vyno?
Tiek to, tada reikėtų leistis į rūsį ir... Ji staiga nutilo ir išplėtusi akis pažiūrėjo į jį. Juk vyną tikriausiai laikote rūsyje, ar ne? nerūpestingai paklausė ji.
Laikome ir ten. Lukanas šiek tiek pakreipė galvą nenuleisdamas niūraus žvilgsnio nuo Leksės, kuri buvo šiek tiek išbalusi. Bet vienas kitas raudonojo vyno butelis turėtų būti maisto sandėliuke.
Jūs čia nedažnai atvažiuojate, tiesa? paklausė Leksė nusprendusi, kad puolimas geriausia gynyba. Taip ji stengėsi nukreipti Lukano mintis, kad šis neatkreiptų dėmesio, jog ji prasitarė žinanti, kur Malberio dvare yra vyno rūsys.
Tiesą sakant, buvau čia prieš savaitę, kai dalyvavau brolio vestuvėse, pasakė jis. Patikėkite, kiek ten buvo pagundų... Šaipydamasis kilstelėjo aukštyn tamsius antakius.
Tai jau! Susidėti su Lukanu Sent Kleru gali tik tokia, kuri nebijo žaisti su ugnimi. Leksė nustebo dėl tokių minčių, nes ji taip pat iš pradžių manė, kad jis šaltas kaip ledas...
Tiesą sakant, jai vis sunkiau sekėsi įtikinti save, kad Lukanas toks ir yra. Kaip galėjo manyti, kad jis yra viskam abejingas, kai pajautė nuo jo sklindančią šilumą? Argi nesijautė taip, lyg ką tik būtų stovėjusi ant vulkano krašto, grasinančio ją praryti ir įtraukti į karštą gelmę?
Lukanas atrodė tikrai šaltas ir arogantiškas, tačiau Leksė nujautė, kad po ledinio vyro įvaizdžiu slypi vulkano jėga galinga, visa apimanti, karšta.
Jis buvo lyg magnetas, pamažu, bet užtikrintai traukiantis prie savęs Leksę...
Bet ji bijojo tos traukos, nes puikiai suprato, kad tai pavojinga.
Nemanau, kad moku gundyti, pone Sent Klerai, lediniu balsu patikino ji traukdama troškinį iš orkaitės. Net jei mokėčiau, jūsų gundyti tikrai nebandyčiau! pašaipiai pridūrė.
Lukanas taip stipriai prisimerkė, kad iš akių liko tik du juodi ruoželiai.
Kodėl gi?..
Leksė sunkiai nurijo seiles ir išsprogdino akis stebėdama, kaip Lukanas eina per virtuvę link jos grakščiu panteros žingsniu.
Kodėl jums nepabandžius manęs sugundyti?
Lukanas atsistojo taip arti, kad šiltą orą iš jo burnos Leksė jautė savo veido oda.
Prieš atsakydama ji nervingai lyžtelėjo lūpas liežuvio galiuku.
Na, pirmiausia dėl to, kad niekada nesusidedu su viršininkais tokia mano taisyklė.
Ji tarėsi pasakiusi šmaikščiai, bet iš tikrųjų jos pastaba nuskambėjo provokuojamai.
Ir kada susigalvojote tokią taisyklę seniau ar dabar?
Dabar. Ką tik, atrėžė ji.
Jis klausiamai kilstelėjo antakius.
Suprantu...
Tikrai?
Manau, kad taip, tyliai burbtelėjo Lukanas. Ar ši taisyklė taip pat galioja, jei viršininkas yra tik laikinasis kaip ir jo sekretorė?
Žinoma. Ji linktelėjo galvą.
Iš pradžių Lukanas tyčia, lyg žaisdamas erzino Leksę dėl jos tiesmukai rodomo pasitikėjimo savimi. Tačiau žaidimas baigėsi tą akimirką, kai ji akivaizdžiai parodė juo nesidominti.
Lukanui buvo dvidešimt šešeri ir jis puikiai jautė, kada moteris atsako į jo jausmus. Šį vakarą, kai abu stovėjo ant namo laiptų Leksė ir Lukanas pajuto vienas kitam trauką. Ji būtų mielai leidusis pabučiuojama, o jis mielai būtų tai padaręs...
Jis pažvelgė jai į lūpas, kurios buvo putlios ir jausmingos, šiek tiek praviros ir drėgnos, nes Leksė ką tik nervingai apsilaižė jas liežuvio galiuku.
Lukanui užėmė kvapą, kai ji ir vėl pakartojo tą patį nervingą judesį liežuviu švelniai suvilgė praviras lūpas ir taip sužadino Lukanui begalinį norą padaryti tą patį...
Nedrįskite! šūktelėjo Leksė ir žengtelėjo atgal, pamačiusi laukinį alkį tamsiose Lukano akyse ir perpratusi jo ketinimus. Pakako vieno žingsnio ir Leksė įsirėmė į spintelę. Nemanau, kad tai gera mintis, Lukanai!
Ji pakėlė rankas bandydama jį sulaikyti, bet Lukanas pasilenkė, sulenkė jos rankas, įsirėmė krūtine jai į krūtis ir prisispaudė šlaunimis.
Prisispaudė aistringai.
Iš visų jėgų.
O man ši mintis netgi patinka, švelniai tarė Lukanas, išskėtė rankas ir, delnais įsirėmęs į stalviršį jai už nugaros, laikė tarsi spąstuose užgulęs visu kūnu, o sukietėjęs vyriškas pasididžiavimas rėmėsi jai į šlaunis. O kaip jums, Lekse, patinka? dusliai paklausė jis numanydamas atsakymą.
Pažvelgus į jį Leksei užėmė kvapą tamsios akys buvo tokios užburiamai šiltos, kad būtų galėjusi jose paskęsti. Kilo nenumaldomas noras patirti, kaip jaustųsi, kai Lukanas ją bučiuotų.
Ją bučiuotų Lukanas?!
Juk taijis, subarė save Leksė. Lukanas Sent Kleras. Vyriausiasis senelio Alekso sūnus ir įpėdinis. Žmogus, kaip ir visa jo išpuikusi šeima ištisus metus įžūliai ignoravęs jos močiutę.
Kraujas sustingo Leksės gyslose, tačiau blykstelėjusi ledinėmis akimis ji vis dėlto bandė atsitiesti.
Pasitraukite nuo manęs, Lukanai, šaltai iškošė ji stengdamasi atsitraukti nuo raumeningos jo krūtinės.
Lukanas susiraukė ir tarsi nepajutęs jos pastangų išsilaisvinti nepaleido iš savo glėbio, tik dar tvirčiau įsirėmė į stalviršį jai už nugaros.
Jūsų lūpos sako viena, bet kūnas visai ką kita, sušnopavo jis dusliai akimis rodydamas jai į pabrinkusias krūtis ir pro švelnų megztinio audinį išsišovusius spenelius.
Man šalta, su panieka tarė ji. Paklausykite, Lukanai, neabejoju, kad daugybė moterų su malonumu sutiktų atsidurti Stauerbridžo hercogo lovoje, kad ir vienai nakčiai! Bet aš nesu tokia!
Lukanas prisimerkė, atsitiesė ir žengė žingsnį į šalį.
Nepamenu, kad būčiau minėjęs, jog esu Stauerbridžo hercogas. Jis nužvelgė ją ledinėmis akimis.
Štai ir vėl suklydo. Leksę staiga apėmė silpnumas.
Ji pasimetė. Taip, Lukanas teisus. Jos žodžiai ir kūnas sakė skirtingus dalykus! Ji suvokė, kad potraukis Lukanui yra neleistinas, bet kūnas tvirtino visai ką kita.
Ji trūkčiojamai įkvėpė.
Džonas Bartonas prasitarė. Juk galėjo taip nutikti, tiesa? Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai jis pavadino jus jūsų malonybe, pašaipiai pridūrė ji.
Aš vengiu šio titulo, sumurmėjo Lukanas ir susikišo rankas į kišenes.
Kodėl? juokais pasiteiravo Leksė. Tik pagalvokite, kiek moterų pultų jums į glėbį, jei žinotų, kad esate hercogas!
Jis prisimerkė, nes ji akivaizdžiai šaipėsi.
Jau sakiau, kad vengiu šio titulo.
O man smalsu kodėl.
Jis dar kiečiau suspaudė lūpas.
Ilga istorija.
Galite papasakoti trumpai, man pakaktų, paragino Leksė.
Jis piktai išplėtė šnerves.
Trumpai to nepapasakosi.
Jis piktai išplėtė šnerves.
Trumpai to nepapasakosi.
Nagi, Lukanai...
Gal pagaliau liausitės, Lekse? piktai sušnypštė jis.
Leksei net perbėgo šiurpuliukai jis pervėrė ją lediniu žvilgsniu, žandikaulis nervingai trūkčiojo, o lūpos tos dailios lūpos tvirtai, netgi grėsmingai susičiaupė.
Aš... tiek to, viskas gerai. Ji nusigręžė. Gal jau metas valgyti?
Lukanas giliai įkvėpė stengdamasis neparodyti pykčio, kuris jį apimdavo kaskart, kai kas nors primindavo apie titulą, ar kad jam priklauso Malberio dvaras. Dažniausiai tiesą sakant, visada, kol būdavo Londone Lukanui pavykdavo pamiršti, kad yra Stauerbridžo hercogas ir kad toji vieta kažkaip susijusi su jo gyvenimu.
Jam atrodė, kad su juo tai neturi nieko bendra. Nei titulas, nei Malberio dvaras, nei visas prakeiktas turtas jam visiškai nerūpėjo.
Po velnių, nereikėjo jam čionai važiuoti tepraėjus tiek nedaug laiko po Džordano ir Stefanijos vestuvių. Nereikėjo nusileisti Džono Bartono maldavimams atvykti ir pačiam įsitikinti, ar namas tikrai nukentėjo.
Tad kodėl atvažiavo?..
Tikriausiai dėl to, pripažino Lukanas suraukęs kaktą, kad negalėjo atsispirti prigimčiai ir norui keletą dienų praleisti su gražia, nors ir užgaidžia Lekse Hamilton.
Tokią prigimtį jis paveldėjo iš tėvo, kuri atnešė vien nelaimes jo žmonai ir sūnums.
Todėl Lukanas jau seniai buvo pasižadėjęs neleisti jokiai moteriai susukti jam galvos pasinaudojus tam tikros jo kūno dalies silpnybe. Nusprendė niekada nesiekti ir negeisti moters meilės, nes ji atneša vien skausmą ir nelaimes visa tai jų šeima patyrė prieš dvidešimt penkerius metus, kai tėvas įsimylėjo kitą...
Lukanai?..
Jis susiraukęs pakėlė akis ir pamatė, kad Leksė ant stalo jau padėjusi pašildytą troškinį, o pati atsisėdusi laukia ir klausiamai žvelgia į jį.