Liftui kylant iki apartamentų aukšto, Brontė pro nuleistas blakstienas pažvelgė į Luką. Jo kaktoje buvo matyti įrėžtos susikaupimo raukšlės, o prie lūpų įtampos duobutės. Rankos buvo nuleistos prie šonų, jis vis gniaužė kumščius, lyg kažkam ruoštųsi.
Maniau, jau būsi pripratęs prie žiniasklaidos dėmesio, ištarė ji spengiančioje tyloje.
Luka pasuko galvą, kad į ją pažvelgtų.
Patikėk, Bronte, prie to niekada nepriprantama. Ar žinai, ką reiškia, kai sekama kiekviena tavo gyvenimo akimirka? Neįtikėtinas privatumo trūkumas. Kartais negaliu net išgerti puodelio kavos, niekieno nefotografuojamas. Tai mane veda iš proto.
Tikriausiai tokia sėkmės kaina, tarė ji. Tu gimei labai turtingoje šeimoje. Visuomenė žavisi tokių žmonių gyvenimo būdu.
Jis kreivai nusišypsojo ir paklausė:
Ar ir tu žaviesi, cara?
Ji susiraukė ir žengė pro jį, išdidžiai pakėlusi galvą.
Tu ir tavo šeima man nekelia jokio susižavėjimo. Savo pačios gyvenime turiu pakankamai veiklos, neturiu kada domėtis dar ir kitais.
Jiems priėjus prie jo kambario, Luka įkišo kortelę ir palaikė duris atdaras, kad ji įeitų.
Tai tu nesekei visų mano reikalų pastaruosius dvejus metus?
Brontė atsakė nepagalvojusi:
Laikraščiuose ir žurnaluose apie tave beveik nieko nebuvo rašoma. Viskas tik apie tavo brolius. Atrodo, kad dingai nuo žemės paviršiaus tais pačiais metais, kai išsiskyrėme.
Jis ilgai ir susimąstęs į ją žiūrėjo, uždarė paskui save duris.
Ilgą laiką kaip tik tai ir norėjau padaryti, tarė, rodydamas jai kelią per didelį prieškambarį. Ko norėtum atsigerti? paklausė per petį.
Brontė vis dar svarstė, kodėl jis norėjo išnykti. Jo balse pasigirdo apgailestavimo gaidelė, ir viena jos dalis spėliojo, ar tai susiję su ja.
Žinoma, ne! griežtai sudraudė ji save. Jis mergininkas, turėjęs begalę romanų, prieš pasirodant jai. Vienintelis dalykas, galėjęs ją išskirti iš kitų tai naivumas ir nekaltumas. Akivaizdu, jam tai buvo nauja, ir dabar jis tikėjosi viską pakartoti. Ji matė tai tamsiose jo akių gelmėse kaskart, susitikus jų žvilgsniams. Jautė kaistant kraują ir tai priminė, kad ji nėra jam tokia abejinga, kokia norėtų būti.
Bronte? paragino jis, laikydamas butelį šampano.
Ak... Taip, ačiū, atsakė ji jausdamasi nepatogiai.
Netrukus jis ištiesė jai taurę putojančio prancūziško šampano, kurio kaina galėtų padengti ne tik Brontės močiutės buto praėjusio mėnesio sąskaitą už elektrą, bet tikriausiai ir studijos nuomą.
Už mus, tarė Luka, paliesdamas jos taurę savąja.
Prieš gurkštelėdama, Brontė delsė. Luka sutrikęs žiūrėjo į ją, pakėlęs vieną antakį.
Ne tavo skonio, Bronte?
Šampanas, esu tikra, puikus, atsakė ji. Bet tostas ne mano skonio.
Jis ramiai atlaikė jos žvilgsnį.
Tada sakyk tu, pasiūlė, laikydamas savo taurę visai šalia josios. Už ką gersime?
Brontė pakėlė savo taurę ir stuktelėjo į jo.
Už gyvenimą toliau.
Jo antakis pakilo dar aukščiau.
Įdomu. Ar tai reiškia, kad vyras, su kuriuo susitikinėji, yra ilgalaikis draugas?
Brontė troško atsakyti taip. Ir jei tai būtų bet kuris kitas vyras, tik ne Deividas Braugemas, ji taip ir padarytų. Jai reikėjo pasiteisinimo, gero pasiteisinimo, kodėl daugiau nebesusitiks su Luka. Tai pernelyg pavojinga; ne tik dėl Elos, bet ir dėl to, kad jau su juo taip gera. Net ir dabar ji jautė, kaip bunda jausmai. Pavojingi jausmai: skausmingi poreikiai, kuriuos reikėjo patenkinti, ilgesys, kurio, net ir labai stengdamasi, ji nepajėgė užgniaužti.
Ji turi nekęsti jo.
Ji nekenčia jo.
Luka apleido ją, paliko tada, kai ji buvo tokia vieniša ir pažeidžiama. Ir štai vienas susitikimas, o jos vaizduotėje jau sukasi mintys apie juos kartu: kaip jis bučiuoja ją, jo lūpos taip aistringai prisiglaudžia prie jos, jo rankos apsiveja jos kūną, prispaudžia ją prie savo karščiu pulsuojančio geismo. Kaip ji galėjo pamiršti, kaip jis privertė ją pasijusti? Ar kada ateis laikas, kai neskaudės širdies, išgirdus ar laikraštyje pamačius jo vardą? Ar ji kada nors galės jam atleisti už tai, kad nemylėjo jos, kad negerbė pakankamai, kad žmoniškai, akis į akį, atsisveikintų?
Regis, tu per ilgai neatsakai į mano klausimą, sumurmėjo Luka. O tai gali reikšti tik viena: jūsų nesieja rimti santykiai. Jei būtum beprotiškai ką nors įsimylėjusi, tikrai nebūtum šitaip delsusi, prieš atsakydama.
Brontė gurkštelėjo šampano, tempdama laiką, kad įsidrąsintų.
Man rodos, tau nesvarbu, ką aš atsakysiu. Turi savo scenarijų. Štai dėl ko visas šis pasimatymas, ar ne?
Jis priėjo prie vienos iš masyvių odinių sofų ir mostelėjo jai sėstis. Palaukė, kol ji pritūpė ant vienos iš sofos pagalvių kampučio, tada prabilo:
Noriu matyti tave, Bronte. Ne tik šįvakar. Net ne retsykiais. Jis akimirką luktelėjo, įdėmiai pažvelgė į ją. Kol esu čia, noriu matyti tave taip dažnai, kaip įmanoma. Noriu tave susigrąžinti.
Brontės rankos drebėjo. Ji stengėsi kuo stipriau laikyti taurę, jos širdis daužėsi kaip išprotėjusi švytuoklė.
Aš... tu... aš... manau, kad tai neįmanoma, išlemeno ji.
Luka atsisėdo šalia, paėmė iš jos virpančių rankų taurę.
Aš rimtai, cara, tarė suimdamas jos rankas savo šiltais ir sausais delnais. Niekada tavęs nepamiršau.
Brontė pajuto kylantį pyktį. Ji ištraukė rankas ir pašoko ant kojų.
Aš ne kvailas žaisliukas, kurį gali pakelti ar numesti, kai užsimanai. Tu viską užbaigei. Norėjai švarios pabaigos, ir tokią gavai. Apsireikšdamas po tiek laiko ir sakydamas, kad persigalvojai, elgiesi ne tik arogantiškai, tu įžeidi mane.
Luka atsistojo ir ranka perbraukė plaukus.
Bronte, aš nebuvau pasirengęs santykiams prieš dvejus metus. Tu pasirodei netinkamu metu. Dieve, kaip trokštu, kad būčiau sutikęs tave po metų. Bent po pusmečio. Viskas būtų visiškai kitaip.
Ji piktai pažvelgė, ir Luka pajuto peilio dūrį į krūtinę. Jis nesitikėjo, kad Brontė šitaip jo nekęs. Bus šiek tiek sudėtingiau, nei tikėjosi, bet jis buvo pasiryžęs pasiekti tai, ko norėjo. Jei pakeliui pasitaikys kliūčių, jis pašalins jas. Jeigu yra būdas ją susigrąžinti, jis tai padarys, net jei teks elgtis beprotiškai. Tik vylėsi, kad nereikės jos spausti. Tas nuomos reikalas buvo tik apsidraudimas. Pirmiausia reikėjo ją pamatyti asmeniškai. Toliau jis negalvojo. Tiesiog be galo troško vėl ją pamatyti.
Brontė vis dar svaidė jam aštrius žvilgsnius.
Tai kas gi privertė tave taip staiga persigalvoti, Luka? paklausė ji.
Ar pasakyti jai? svarstė Luka. Jis niekam nesakė; net motina, broliai ir senelis nežinojo tiesos apie jo kelionę į Ameriką tol, kol jis sutvarkė reikalus ir saugiai grįžo. Jis nenorėjo, kad jo šeima jaudintųsi, kad gali jo netekti, ar, dar blogiau, kad jis gali grįžti neatpažįstamai sudarkytas. Jis matė savo tėvą, prijungtą vamzdeliais, pusiau sąmoningą, kelias savaites iki mirties. Tai jam padėjo apsispręsti. Jis nenorėjo, kad jo motina ir broliai dar kartą tai pamatytų.
Luka labai nemėgo apie tai kalbėti, ypač dabar, kai viskas jau buvo praeityje. Jis nustumdavo tai į giliausius sąmonės užkaborius ir užrakindavo. Savaites ir mėnesius jis beveik kasdien trumpam atverdavo tą slaptą skrynelę, žavėdavosi tuo, kad vis dar yra čia, veiklus, kvėpuojantis ir kalbantis. Dabar jis tenorėjo pamiršti, kad tai apskritai įvyko. Gėda dėl jo kūno išdavystės buvo nepakeliama. Pasakydamas tai Brontei, jis tik atvers vartus, ir tai vėl ims jį persekioti. Tai buvo pernelyg asmeniška, ir jis negalėjo rizikuoti, kad tai suuostų žiniasklaida, jeigu Brontė nuspręstų atkeršyti. Geriau, jei ji nežinos. Jis tik norėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Pradėti nuo
balto lapo.
Aš pasiekiau tą lygmenį, kai gyvenime norisi daugiau stabilumo, pasakė jis. Mums buvo gera, Bronte. Geriausios mano gyvenimo akimirkos buvo praleistos su tavimi.
Jos mėlynos akys patamsėjo.
Ar tos geriausios akimirkos buvo tik su manimi, Luka? Ar tu manęs nepainioji su kuo nors kitu?
Aš tavęs niekada neišdaviau, cara, atsakė jis. Tuo metu buvai tik tu. Nieko kito.
Užvertusi akis ji pasitraukė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi atsitverdama nuo jo.
Tu išdavei mane, nutraukdamas mūsų santykius be paaiškinimo, karčiai pasakė ji.
Luka giliai įkvėpė ir kelioms sekundėms sulaikė kvapą, prieš lėtai iškvėpdamas.
Niekada nenorėjau tavęs šitaip įskaudinti, Bronte. Prisiimu už tai visišką atsakomybę. Žinau, kad tai sunku suprasti, bet neturėjau kito pasirinkimo. Mums buvo dar ne laikas. Susitikome per anksti.
Ji atsisuko ir pažvelgė su tokia niekinama veido išraiška, kad jam buvo skaudu į ją žiūrėti.
Taigi, dabar jau išsilakstei, tai ko nori? Juk nesiperši man?
Luka nenorėjo siūlyti nieko, kas būtų panaudota prieš jį, bent jau ne dabar. Buvo kitų būdų pasiekti tikslą. Subtilesnių.
Ne. Kol kas nesiūlau nieko ilgalaikiško. Aš esu tavo šalyje ir norėčiau pasižiūrėti, ar galime atgaivinti tai, ką turėjome.
Ji suspaudė lūpas taip, kad jos net pabalo. Po trumpos įtemptos akimirkos Brontė garsiai iškvėpė.
Tu neįtikėtinas. Manai, kad gali vėl pradėti nuo ten, kur baigei, kad viskas atleista? Iš kokios planetos nukritai? Lyg aš sutikčiau vėl būti su tavimi. Lyg sutikčiau!
Tonas, kuriuo ji ištarė lyg sutikčiau, buvo paskutinis lašas. Luka jautė, kad jo kantrybė trūko lyg pertempta guma.
Gali būti, kad neturi kito pasirinkimo, ištarė jis.
Jos akys žybtelėjo.
Tu neišdrįstum...
Luka nutaisė grėsmingą išraišką ir įsmeigė į ją žvilgsnį.
Noriu tavęs savo lovoje, Bronte. Jei nesutinki, daugiau nebeturime apie ką kalbėti. Turi savaitę išsikraustyti iš studijos. Jeigu po savaitės neišsikraustysi, nuoma pastebimai padidės.
Ji prasižiojo, o jos akys buvo plačios kaip lėkštės.
Juk tu ne rimtai... Ji nurijo seiles, paskui dar sykį, bet jos balsas dar labiau džeržgė. Negali būti, kad... kad tu rimtai...
Luka priėjo prie jos ir atsistojo taip, kad galėtų paliesti, vis dar žiūrėdamas į akis.
Tai tavo sprendimas, Bronte, ištarė, ranka perbraukdamas jos ranką nuo peties iki alkūnės, o jos oda suvirpėjo ir pašiurpo. Ką renkiesi?
Trečias skyrius
Brontė negalėjo blaiviai mąstyti. Jos galva sukosi kaip per greitai paleista karuselė. Luka nori su ja permiegoti. Nori pratęsti jų romaną. Jis nenori nieko ilgalaikiško. Pasinaudos ja ir pames, kaip anksčiau. Mintys sukosi ratu, kol Brontė pasijuto apsvaigusi, įskaudinta, ją pykino. Kaip jis galėjo taip su ja pasielgti? Jis pats išėjo. Juk ji nepadarė nieko, kad jį įskaudintų. Jis sudaužė jai širdį, sugriovė gyvenimą ir štai dabar elgiasi taip, lyg tai ji būtų skolinga!