Ar tik ne dėdė Klovisas ten sėdi?
Milžinas juokdamasis atsakė:
O kaipgi, jis. Nepaslenka iš vietos, vargšelis.
Oriolis žingtelėjo prie Andermato ir kuo rimčiausiu tonu, su giliu įsitikinimu tarė:
Jis apsimetė besirausiąs atmintyje, paskui peržvelgė aplinkinių kalnų viršūnes be nepamatysiąs kur nors taip jam reikalingo paralitiko? Nieko nepamatęs aukštai, nuleido akis ant kelio.
Už kokių dviejų šimtų metrų šalikelėje styrojo ištiestos senio brakonieriaus kojos. Liemens nesimatė jį užstojo gluosnio kamienas.
Oriolis prisidėjo delną prie kaktos ir paklausė sūnų:
Ar tik ne dėdė Klovisas ten sėdi?
Milžinas juokdamasis atsakė:
O kaipgi, jis. Nepaslenka iš vietos, vargšelis.
Oriolis žingtelėjo prie Andermato ir kuo rimčiausiu tonu, su giliu įsitikinimu tarė:
Štai, pone, ką aš jums pasakysiu. Va matot, ana kur sėdi paralitikas, tikras luošys ponas daktaras jį gerai pažįsta. Jau dešimt metų, kai niekas nematė, kad jis eitų kojom kaip žmogus. Juk taip, ponas daktare?
Latonas patvirtino:
Na, jeigu jūs šitą išgydysite, aš mokėsiu po franką už jūsų vandens stiklinę.
Paskui, atsigrįžęs į Andermatą, pridūrė:
Tai senas podagrikas ir reumatikas, jam spazmiškai sutraukti kairės kojos raumenys, o dešinė koja visai paralyžiuota; mano manymu, jis neišgydomas.
Oriolis leido jam baigti, paskui neskubėdamas kalbėjo toliau:
Tai va, ponas daktare, imkite ir pamėginkite kokį mėnesį gydyti jį mūsų vandeniu. Aš nesakau, kad pasiseks, nieko nesakau, tik prašau padaryti bandymą. Štai mudu su Milžinu rengiamės kasti duobę akmenims, tai išrausim ir duobę Klovisui. Jis galėtų pasėdėti joje kas rytą po kokią valandą, na, o paskui pažiūrėsim... paskui pažiūrėsim!..
Daktaras tarė:
Ką gi, mėginkite. Bet garantuoju, kad nieko iš to nebus.
Tačiau Andermatas, susigundęs tokio, galima sakyti, stebuklingo išgijimo perspektyva, džiaugsmingai griebėsi kaimiečio pakištos minties, ir visi keturi nuėjo prie valkatos, ramiai sau tebesėdinčio saulėkaitoje.
Senas brakonierius, supratęs Oriolio gudrybę, iš pradžių nenorėjo apie tai nė girdėti. Jis ilgai spyrio josi, bet Pagaliau nusileido su sąlyga, kad už kiekvieną valandą, prasėdėtą vandenyje, Andermatas sumokės jam po du frankus.
Tuo derybos ir baigėsi. Buvo net sutarta, kad pirmą kartą dėdė Klovisas išsimaudys šiandien pat, kai tik bus iškasta duobė. Andermatas atsiųs drabužių pamainą, o Milžinas su tėvu atgabens seną piemenų šėtrą, stovinčią jų kieme, kur ligonis galės palįsti, kai reikės persirengti.
Tada bankininkas su gydytoju grįžo į kaimą. Gatvės pradžioje juodu išsiskyrė: vienas nuėjo į savo kabinetą priiminėti ligonių, o kitas į gydyklą palaukti žmonos, kuri turėjo čia ateiti pusę dešimtos.
Veikiai pasirodė Kristiana. Nuo galvos iki kojų rausva su rausva suknele, rausva skrybėlaite, rausvu skėčiu ir rausvais skruostais ji buvo tarsi ryto aušra. Nenorėdama daryti lanksto, ji leidosi tiesiog nuo viešbučio stačiu taku, striksėdama lyg paukščiukas, kuris, neskėsdamas sparnų, šokčioja nuo vieno akmenėlio ant kito. Pamačiusi vyrą, ji sušuko:
O, kaip čia gražu! Man čia be galo patinka!
Keletas ligonių, liūdnai slankiojančių mažame tyliame parke, atsigręžę palydėjo ją akimis, o Petriusas Martelis, be švarko stovįs prie biliardinės lango ir rūkąs pypkę, pasišaukė savo kompanioną Lapalmą, sėdintį kampe prie baltojo vyno stiklinės, ir, pliaukštelėjęs liežuviu, tarė:
Šimts velnių, tikras saldainiukas!
Kristiana įėjo gydyklon, su šypsena linktelėjo kasininkui, sėdinčiam po kairei nuo durų, palabino buvusį kalėjimo prižiūrėtoją, sėdintį po dešinei, padavė savo bilietą sanitarei, apsirengusiai taip pat kaip moteris prie šaltinio parke, ir nuėjo paskui ją koridorium pro vonių kabinas.
Ją įvedė į vieną tų kabinų, gana erdvią, plikomis sienomis; čia buvo tiktai kėdė, veidrodis, suoliukas batams nusiauti ir vonia didelė apvalainė įduba, išglaistyta tuo pačiu geltonu cementu, kaip grindys.
Moteriškė atsuko čiaupą, panašų į gatvių vandentiekio čiaupus, ir pro mažą apskritą grotuotą skylę įdubos dugne ėmė trykšti vanduo. Vonia greit buvo pilna, bet vanduo nesiliejo per kraštus, o tekėjo iš vonios lataku, įmūrytu jos sienoje.
Kadangi Kristiana atėjo be kambarinės, sanitarė pasisiūlė padėti jai nusirengti, bet ši atsisakė overnietės paslaugų ir paprašė palikti ją vieną: jeigu reikėsią paduoti drobulę, ji paskambinsianti.
Tada iš palengvo ėmė rengtis, žiūrėdama į bangeles, vos vos ribuliuojančias skaidraus baseino paviršiuje. Nusirengusi pamerkė į vandenį kojos pirštus, ir maloni šiluma siūbtelėjo per visą kūną ligi pat kaklo. Paskui nuleido į drungną vandenį vieną koją, nuleido kitą ir pasinėrė į tą švelnią šilumą, į tą skaidrų duburį, į tą versmę, kuri, srovendama per ją ir aplinkui ją, sagstė prie viso kūno, prie kojų, rankų ir krūtų, baltus dujų burbulėlius. Ji žiūrėjo nustebusi į nesuskaitomus oro lašeliukus, kurie dengė ją visą, nuo galvos iki pirštų galų, tarytum smulkučių perlų šarvas. Vieni tų mažyčių perliukų štai atitrūksta nuo baltos odos, šauna paviršiun ir išgaruoja, o jų vietoj beregint atsiranda kiti. Jie ūmai išauga prie odos tarsi lengvutės, žavingos, neapčiuopiamos uogos, ir atrodo, lyg visas jaunas, rausvas, grakštus kūnas žydėtų vandenyje perlais.
Ir Kristianai buvo taip gera, taip glosniai, taip maloniai, taip švelniai ją mylavo, glamonėjo gyva šaltino srovė, sklidi, virpulinga srovė, almanti iš po kojų, iš baseino dugno, ir tekanti pro mažą skylutę vonios viršuje, kad jai norėjosi čia būti ir būti, tūnoti šitaip sustingus ir nieko nemąstyti. Drauge su nuostabia šiluma ją užliejo palaiminga ramybė, tykus džiugesys ir malonus lengvumas, ji staiga pasijuto sveika, linksma, atilsėjusi, akys prasišvietė, mintys nusigiedrijo. Lataku bėgantis vanduo tyliai gurgėjo, liūliavo jos mintis, ir ji ramiai galvojo, ką veiks dabar, ką veiks rytoj, kur eis pasivaikščioti, galvojo apie tėvą, apie vyrą, apie brolį ir apie tą aukštą vyriškį, kuris galvotrūkčiais puolė gelbėti šuniuko. Ji nemėgo patrakėlių, todėl dabar bent kiek jo varžėsi.
Šiltame vandenyje atlėgo širdis, nurimo siela, ir jos nebedrumstė joks troškimas, gal nebent vien miglota viltis susilaukti kūdikio. Netroško jinai gyvenimo permainų, netroško aistrų nei stiprių pergyvenimų. Jai buvo gera ir lengva, ji pasijuto laiminga kaip niekad.
Kristiana krūptelėjo: atsidarė durys, ir įėjo overnietė su drobule. Dvidešimt minučių praslinko metas rengtis.
Kristiana tarsi atbudo, ir staiga jai radosi liūdna, kone graudu; buvo benorinti prašyti moterį, kad leistų dar kelias minutes pasėdėti, tačiau prisiminė, kad šitas malonumas jos laukia rytoj ir dar daugel dienų, tad nenorom išlipo iš vandens ir susisiautę į peniuarą, kuris buvo toks šiltas, kad bemaž ją nutvilkė.
Jai beeinant koridorium, daktaras Bonfilis atidarė savo kabineto duris, ceremoningai jai nusilenkė ir pakvietė užeiti. Pasiteiravo, kaip jinai jaučiasi, pačiupinėjo pulsą, pažiūrėjo liežuvį, paklausė, ar geras apetitas ir virškinimas, ar nekamuoja nemiga, paskui palydėjo iki pat durų, be perstojo kalbėdamas:
Taip, taip, viskas gerai, viskas gerai. Malonėkite perduoti mano linkėjimus savo tėveliui. Tai vienas garbingiausių žmonių iš visų mano pacientų, kiek tik esu jų turėjęs.
Ji pagaliau išėjo, apmaudžiai pagalvojus, kad daktaras per daug jau įkyrus, ir prie durų pamatė markizą, kalbantį su Andermatu, Gontranu ir Poliu Bretinji.
Jos vyro galvoje bet kuri nauja idėja birgzdavo be perstojo lyg musė butelyje. Štai ir dabar jis pasakojo apie paralitiką ir rengėsi eiti pažiūrėti, ar tas iš tiesų maudosi šaltinio vandenyje.
Jos vyro galvoje bet kuri nauja idėja birgzdavo be perstojo lyg musė butelyje. Štai ir dabar jis pasakojo apie paralitiką ir rengėsi eiti pažiūrėti, ar tas iš tiesų maudosi šaltinio vandenyje.
Įtaikaudami jam, visi sutarė eiti drauge.
Kristiana patyliukais sulaikė brolį ir, kai kiti bent kiek nutolo, tarė jam:
Klausyk, aš norėjau pakalbėti su tavim apie tavo draugą; jis man nelabai patinka. Sakyk man, kas tai per žmogus?
Ir Gontranas, pažįstamas su Poliu jau keletas metų, papasakojo seseriai apie šią aistringą natūrą, šiurkščią, bet nuoširdžią, o tarpais blykstelinčią netikėtu kilnumu.
Bretinji, pasak Gontrano, vyras protingas, tik labai ūmus ir labai audringai į viską reaguojantis. Nesugebėdamas atsispirti jokiam staigesniam impulsui, nemokėdamas nei tvardytis, nei blaiviai rikiuoti savo veiksmų, nei tramdyti savo nežaboto jausmo, nei tvarkyti savo gyvenimo pagal iš anksto apgalvotą planą, jis atsiduodąs bet kuriam potraukiui, pagirtinam ar bjauriam, lig tiktai koks troškimas, kokia mintis ar jausmas sukrečiąs jo egzaltuotą sielą.
Polis jau septynis kartus kovęsis dvikovoj ir lengvai galįs tiek užgauti žmogų, tiek ir po to su juo susibičiuliauti. Jis galįs beprotiškai įsimylėti ir aistringai dievinti bet kurios klasės moterį, pradedant modiste, sutikta prie magazino durų, ir baigiant aktore, kurią jis pagrobė taip, taip, pagrobė vakare po vienos premjeros, tuo metu, kai ji kėlė koją į ekipažą, ketindama važiuoti namo: čiupo ją į glėbį apstulbusių praeivių akivaizdoje, metė savo karieton ir nudūmė šuoliais, niekas nė vytis nesusigriebė.
Tai va, baigdamas pridūrė Gontranas, geras vyras, tiktai karštagalvis; tarp kitko, jis labai turtingas, bet kai netenka proto, gali viską, o viską padaryti.
Kristiana tarė:
Bet kokie savotiški jo kvepalai! Nuostabus aromatas. Iš kur jie?
Gontranas atsakė:
Nežinau, jis nesako. Man rodos, jie iš Rusijos. Jis gavo juos dovanų iš aktorės, savo aktorės, tos pačios, kurią šiuo metu aš stengiuosi išmušti jam iš galvos. Taip, iš tiesų nuostabus aromatas.
Ant kelio matėsi būrelis žmonių kaimiečių ir kurortininkų, įpratusių kas rytą prieš pusryčius pavaikštinėti šiuo keliu.
Kristiana ir Gontranas prisivijo markizą, Andermatą ir Polį, ir netrukus toj vietoj, kur dar vakar stūksojo uola, visi išvydo kyšant iš žemės keistą žmogaus galvą su didele žila barzda ir skylėtu pilku fetriniu skriblium: atrodė, lyg ji būtų nukirsta ir čionai padėta arba išaugusi iš žemės kaip grybas.
Vynuogių augintojai, sustoję aplinkui, didžiai stebėjosi, bet žvelgė ramiai, nes overniečiai nepratę šaipytis, tuo tarpu trys stori ponai, antraeilių viešbučių gyventojai, garsiai juokės ir laidė sąmojus.
Senis Oriolis su Milžinu stovėjo ir stebeilijo į valkatą, sėdintį duobėj ant akmens, iki kaklo vandenyje. Galėjai pagalvoti, kad tai koks viduramžių nusikaltėlis, pasmerktas myriop už burtavimą. Ramentų senis nepaliko ant krašto jie mirko vandeny drauge su juo.