Ir dar štai kas: kadangi jo veido bruožai savotiškai grubūs, sakytum neišdailinti, tai ir visa povyza iš pirmo žvilgsnio atrodo bent kiek dramblota. Bet kai apsipranti su tais bruožais, turi pripažinti, kad jie kaip tik patrauklūs, kad jie žavi tave kažkokia gaivališka jėga, dažnai nuskaidrinama švelnių dusloko balso moduliacijų.
Pirmąsyk pastebėjusi, kaip rūpestingai jis apsirengęs nuo galvos ligi kojų, Kristiana pagalvojo: Taip, jis iš tų žmonių, kurių gerosios savybės atsiskleidžia tik per ilgesnį laiką, viena po kitos.
Jinai išgirdo šaukiant Gontraną, šis tekinas vijosi juodu:
Ei, sesut! Kristiana, palauk!
Prisivijęs jis tarė, vis tebesijuokdamas:
Eime greičiau, jūs turite pasiklausyti mažosios Oriol. Kokia įdomi, sąmojinga mergytė! Tėčiui pavyko ją įšnekinti, ir ji mums pripasakojo juokingiausių dalykų. Luktelėkime jų.
Ir jie palaukė markizo, einančio su jaunesniąja seseria Šarlota Oriol.
Su vaikišku užsidegimu, šelmiškai šypsodama, ji pasakojo visokiausias kaimo istorijas, naivių arba suktų kaimiečių nutikimus, mėgdžiojo jų gestus, jų sunkius judesius ir lėtą šneką, visados pamargintą velniais ir perkūnais. Kai ji imitavo jų mimiką, jos gyvas gražus veidelis buvo itin žavingas. Žvitrios akys blizgėjo, gan stambios lūpos, dailiai prasivėrusios, rodė lygius baltus dantis, mažumėlį riesta nosytė teikė jos išraiškai buklumo, o ir visa ji buvo gaivi kaip ką tik prasiskleidęs žiedas, tokia gaivi ir miela, jog taip ir magėjo ją išbučiuoti.
Markizas beveik visą gyvenimą buvo praleidęs savo dvare, o Kristiana ir Gontranas užaugo senos tėvonijos pilyje, tarp stiprių, augalotų Normandijos ūkininkų, kurie pagal seną paprotį kartais būdavo kviečiami prie ponų stalo ir su kurių vaikais juodu kadaise bičiuliavosi, kartu rengėsi pirmajai komunijai ir elgėsi kaip su sau lygiais. Todėl jie lengvai rado kalbą ir su Šarlota, jauna kaimiete, bemaž jau išėjusia į paneles: draugišku, nuoširdžiu tonu, maloniu ir paprastu elgesiu jie sugebėjo pelnyti jos pasitikėjimą, ir ji bematant atgavo savo įgimtą linksmumą.
Andermatas su Luiza buvo nužingsniavę ligi kaimo, bet pasuko atgal.
Visa kompanija susėdo po medžiu, ant žolės šalikelėje.
Ilgai jie čia sėdėjo palaimingoje vėsoje, įsisvajoję, suglebę, ramiai šnekučiuodamiesi. Kartais pro šalį praslinkdavo vežimas, traukiamas, kaip visuomet, dviejų karvių, lenkiančių sprandus po sunkiu jungu; priešais vežimą, kaip visuomet, žengdavo padžiūvęs kaimietis su didele juoda skrybėle ant galvos ir plonu virbu rankoje, kuriuo jis valdydavo savo gyvulius, mojuodamas lyg dirigentas priešais orkestrą.
Žmogus nukeldavo skrybėlę, sveikindamas seseris Oriol, o šios maloniai atsakydavo jaunais balsais: Laba diena!
Artinosi vakaras, reikėjo grįžti.
Priėjus parką, Šarlota Oriol sušuko:
Žiūrėkite! Burė, burė!
Iš tikrųjų skambėjo sena overnietiška melodija, o kaimiečiai šoko burė.
Vyrai ir moterys manieringai žingsniavo ratu, šokčiojo, sukiojosi ir linksėjo vieni kitiems; moterys dviem pirštais kėlė iš abiejų pusių sijonus, vyrai laikė rankas nuleistas arba įremtas į šonus.
Monotoniška, bet graži melodija, rodos, irgi šoko atvėsusiame vakaro ore. Smuikas plonučiu balseliu suokė vis tą patį motyvą, o kiti instrumentai trankiai jam antrino į taktą. Ši kaimiška muzikėlė, paprasta, smagi ir primityvi, labai pritiko liaudiškam, neišmoningam menuetui.
Kurortininkai irgi bandė šokti. Petriusas Martelis stryksėjo priešais mažąją panelę Odlen, kuri staipėsi tartum baleto figūrantė, o komikas Lapalmas, įmantriai klaipydamas kojas, sukosi aplink įraudusią kasininkę, niekaip nepamirštančią Bujė šokių salės.
Urnai Gontranas pastebėjo daktarą Onora, kuris, kaip grynakraujis overnietis, iš visos širdies ir sveikatos raitė klasišką burė.
Orkestras nutilo. Šokėjai sustojo. Daktaras priėjo pasisveikinti su markizu.
Gera kartais prisiminti jaunystę, tarė jis, šluostydamasis kaktą ir sunkiai alsuodamas.
Gontranas uždėjo jam ant peties ranką ir, dygiai šypsodamas, paklausė:
Kodėl gi jūs niekad neužsiminėte, kad esate vedęs?
Daktaras liovėsi šluostytis ir rimtai atsakė:
Taip, aš vedęs, tik, deja, nesėkmingai.
Iš tikrųjų?
Taip, vedybos nenusisekė. Niekad nedarykite šitos kvailystės, jaunuoli.
Kodėl?
Kodėl? Matote, jau dvidešimt metų, kai aš vedęs, ir niekaip negaliu prie to priprasti. Einu vakare namo, ir man dingsi: Nejau ta senė vis dar mano namuose? Argi ji niekad ir neišsinešdins?
Visi nusijuokė: jis tai pasakė kuo rimčiausia mina ir kuo įtaigiausiu tonu.
Tuo tarpu viešbuty suskambėjo varpas šaukė pietų. Šventė baigėsi. Visa kompanija palydėjo Luizą ir Šarlotą iki namų. Pasukus atgal, kalba iš karto nukrypo į jiedvi.
Visi kiek įmanydami jas gyrė. Bet Andermatui labiau patiko vyresnioji. Markizas tarė:
Kokia lanksti moters prigimtis! Šitos kaimo merginos neišmanytų nė ką veikti su pinigais, bet štai jos žino, kad tėvas pinigingas, ir to užteko, kad jos virstų panelėmis.
Kristiana paklausė Polį Bretinji:
O jums katra labiau patinka?
Jis sumurmėjo:
Man? Aš nė nepažvelgiau į jas. Man patinka kita.
Jis ištarė tai šnibždomis, ir ji nieko neatsakė.
VI
Kristianai Andermat prasidėjo laimingos dienos. Širdžiai buvo lengva, siela kūpėjo džiaugsmu. Jau iš pat ryto jos laukė malonumas, neapsakomas malonumas šilta vonia. Nuostabus pusvalandis, praleistas vandenyje, drungnu srovenimu glostančiame kūną, nuskaidrindavo jai visą dieną. Nuskaidrėdavo ir mintys, ir troškimai, ir Kristiana pasijusdavo iš tiesų laiminga. Saviškių meilė ir švelni globa, svaigus jaunatvės pulsavimas gyslose, nauja aplinka, žavus kraštas, tiesiog sukurtas ilsėtis ir svajoti, plačiausi reginiai, malonūs kvapai, visa ši neaprėpiama gamtos glamonė žadino jai iki tol nepatirtus jausmus. Kur tik ji eidavo, su kuo susidurdavo, nė valandėlę jos neapleisdavo pojūtis, tartum ji vis dar maudytųsi šiltoj rytmetinėj vonioj, didžiulėj laimės vonioj, tartum vis dar mėgautųsi ja visu kūnu ir siela.
Reikalai neleido Andermatui išbūti Anvalyje ilgiau kaip dvi savaites per mėnesį, ir jis išvažiavo į Paryžių, pavedęs žmonai atidžiai sekti, kad paralitikas nemestų procedūrų. Todėl kas rytą prieš pusryčius Kristiana, jos tėvas, brolis ir Polis eidavo pasižiūrėti, kas per sriuba išvirs iš to vargšo žmogelio, Gontrano žodžiais betariant. Ateidavo ir daugiau kurortininkų. Sustoję ratu aplinkui duobę, jie šnekindavo valkatą. Šis tvirtino, kad vaikščiojąs kol kas taip pat sunkiai kaip ir anksčiau, bet jaučiąs, tarsi kojomis jam lakstytų skruzdėlės; ir pasakojo, kaip tos skruzdėlės ropinėjančios juo aukštyn ir žemyn, čia užbėgančios ligi šlaunų, čia vėl nubėgančios iki pirštų galų. Net ir naktimis jį tarsi kirbiną ir kandžioją kažkokie vabaliukai, neduodami užmigti.
Atvykėliai ir kaimiečiai, pasidaliję į dvi stovyklas tikinčių ir netikinčių, su gyvu susidomėjimu sekė šito gydymo eigą.
Po pusryčių Kristiana dažniausiai užsukdavo pas seseris Oriol, ir jos drauge eidavo pasivaikščioti. Tai buvo vienintelės moterys kurorte, su kuriomis ji galėjo draugiškai pašnekučiuoti ir maloniai praleisti laiką, kuriomis galėjo bent kiek pasikliauti, iš kurių galėjo tikėtis bent kiek moteriško nuoširdumo ir prisirišimo. Jinai iš karto pamėgo vyresniąją seserį už jos rimtumą, blaivų protą ir švelnią širdį, bet dar labiau jaunesniąją už jos buklumą ir šelmišką linksmumą. Ir draugavo su abiem mergaitėmis ne tiek todėl, kad to norėjo vyras, kiek todėl, kad tas buvo malonu jai pačiai.
Visa kompanija dažnai rengdavo iškylas. Kartais keliaudavo pėsčiomis, o kartais važiuodavo lando senu šešiaviečiu kelioniniu lando, kurį pavyko gauti Riome iš ekipažų nuomotojo.
Ypač visiems patiko siaura glūdi įlomėlė netoli Šatei Giujono, kuria buvo galima pasiekti nuošalų namelį San Susi.
Eidavo tenai upeliuko pakrantėmis, siauru taku, pramintu tarpe pušų, eidavo po du, neskubėdami ir ramiai kalbėdamiesi. Takas dažnai suko iš vienos upeliuko pusės į kitą; tose vietose Polis ir Gontranas atsistodavo ant akmenų vidury srovės, paimdavo moteris už rankų ir vienu trūkiu perkeldavo į kitą krantą. Ties kiekviena tokia brasta iškylautojų poros keisdavosi.
Kristiana žygiuodavo čia su vienu, čia su kitu, bet visados rasdavo progą pabūti kurį laiką dvejurnoj su Poliu Bretinji: juodu pasistengdavo paėjėti į priekį arba atsilikti nuo kitų.
Polis dabar laikėsi kitaip, negu pirmomis dienomis. Jis mažiau juokavo, mažiau jo elgesyje bebuvo atžarumo ir draugiško paprastumo, bet užtat daugiau atsirado pagarbos ir paslaugumo.
Jų pašnekesiai tuo tarpu darėsi kaskart intymesni, kalba vis dažniau ėmė suktis apie širdies dalykus. Apie jausmus, apie meilę Polis kalbėjo kaip žmogus, gerai apie tat nusimanantis, gerai pažįstąs moters meilę ir patyręs iš jos ne tik daug laimės, bet ir daug kančių.
Kristiana, degdama smalsumu, sužavėta ir susijaudinusi, klausėsi jo ir pati gudriomis užuominomis traukė iš jo prisipažinimus. Šį tą apie jį sužinojusi, ji geidė patirti dar daugiau, prasiskverbti mintim į vyriškių gyvenimą, pažįstamą tiktai iš knygų, į vieno tų vyriškių gyvenimą, kupiną audrų ir meilės paslapčių.
Jos spiriamas, Polis kasdien prisimindavo ką nors nauja iš savo gyvenimo, savo nuotykius ir negandas; kalbėjo karštai ir net aistringai, nes prisiminimai dilgino širdį, kalbėjo vylingai, nes norėjo patikti.
Prieš Kristianos akis pamažu vėrėsi naujas pasaulis: iškalbingais žodžiais jis apsakė jai geismo ir laukimo virpesius, nenumaldomos vilties šėlimą, gėlės, kaspino kraštelio ir kitų šventai saugomų niekniekių kultą, staigių abejonių slogutį, baimingų spėliojimų nerimastį, pavydo kančias, žodžiais neišreiškiamą, svaigų pirmojo pabučiavimo džiaugsmą.
Ir pasakojo visa tat labai atsargiai ir taktiškai, poetiškai ir patraukliai. Kaip ir kiekvienas vyras, apsėstas geismo ir minčių apie moteris, jis nuolat kalbėjo apie savo buvusias mylimąsias, kalbėjo diskretiškai, nors ir neslėpdamas karštligiško virpulio. Jis nepamiršo nė vienos tų mielų smulkmenų, kurios taip jaudina širdį, nė vienos tų keblių situacijų, kurios spaudžia iš akių ašaras, nė vienos tų žavingų asistavimo išmonių, kurios išlavėjusio proto ir subtilios sielos žmonių meilei teikia neprilygstamo grožio ir rafinuotumo.
Šie atviri kasdieniniai pokalbiai, kasdien vis ilgesni ir ilgesni, krito jaunai moteriai į širdį tarytum grūdai į arimą ir vis labiau trikdė jai ramybę. O akį viliojantys toliai, aromatingas oras, žydrųjų Limanės horizontų platybės, į kurias žvelgiant nejučia plečiasi krūtinė, užgesę ugnikalniai buvę pasaulio žaizdrai, nūnai tešildantys vandenį ligoniams, gaivinančios ūksmės, šnekūs upeliukai, sruvenantys per akmenis, visa šitai irgi gėrėsi Kristianai į kūną ir sielą, panašiai kaip lietus kad geriasi į naujai išplėštą dirvą, tykus, šiltas, kiaurai merkiantis lietus, daiginantis gėles iš pasėtų sėklų.