Albero Kamiu romano Svetimas pagrindinis veikėjas Merso nesulaukia nuosprendžio už žmogžudystę, kaip nutiko originalioje versijoje, nes Jozefas K., įsibrovęs į kalėjimą, padeda Merso pabėgti ir pats lieka vietoj jo laukti nuosprendžio.
Ir K. S. Luiso Liūto, burtininkės ir drabužių spintos originale liūtų valdovas Aslanas pasiaukojo dėl žmonių vaiko, o čia Aslanas tiesiai šviesiai susidoroja su Baltąja Ragana, stverdamas dantimis jai už galvos.
Ela metė Ingridai Katelei:
Tai juokinga. Kaip žmonės gali daryti tokius dalykus ir apie juos nerašo laikraščiai!
Ingrida Katelė gūžtelėjo pečiais.
Kartais taip atsitinka ką dar galiu pasakyti? Dėl tokių dalykų geltonoji spauda nesitaškys, literatūra ne itin domina visuomenę. Senos knygos beveik visos tokios. Kažkoks spaustuvininkas panūdo kiek papokštauti skaitytojų sąskaita ir, jo manymu, smagiai papokštavo.
Truputį luktelėjusi Ingrida pasilenkė prie Elos paimti knygų.
Tai va, tęsė ji. Dabar aš jas pasiimsiu. Gerai suprantu, kad knygos tave domina ir, be abejo, jos taptų kolekciniais egzemplioriais, patekusios į laisvąją rinką, betgi tu suvoki, jog negaliu jų niekam atiduoti.
Kodėl gi ne?
Ak, taisyklės draudžia. Akivaizdžiai brokuoti egzemplioriai turi būti naikinami.
Tų pokštaujančių spaustuvininkų gana daug, tarė Ela. Visos šios knygos išspausdintos skirtingose vietose. Patikrinau. Nebent vienas piktavališkas asmuo iš vienos spaustuvės pereina į kitą.
Ingrida Katelė minutėlę pamąstė.
Taigi. Galbūt tai pokštaujančių spaustuvininkų sąmokslas arba vienas keliaujantis sabotuotojas. Šiaip ar taip, būdama bibliotekininkė, privalau išimti iš apyvartos brokuotus egzempliorius. Ir tikiuosi, kad tu šito niekur neviešinsi. Išties nenoriu, kad kolekcininkai užplūstų mūsų bibliotekas, ketindami išvogti brokuotus egzempliorius. Manau, supratai.
Ela neatsakė.
Noriu pridurti, kantriai tęsė Ingrida Katelė, kad jei laikysi liežuvį už dantų, aš irgi neskelbsiu apie tavo savivaliavimą knygų išdavimo skyriuje. Aš iš tikrųjų nesu bibliotekos policija, bet knygų vagystė taip pat yra vagystė, kuri sudomintų pareigūnus, kaip ir už borto įtaisyto variklio vagystė.
Kambaryje trumpai stojo tyla. Bibliotekininkės mestas grasinimas sutrikdė jas abi.
Sudomintų gerai pritaikyta tariamoji nuosaka, abejingai pastebėjo Ela.
Iš tiesų? atsakė Ingrida Katelė.
Jos šyptelėjo viena kitai su lengva nuostaba. Paskui bibliotekininkė, praleidusi Elą nulipti žemyn, apsiavė, išėjo pro laukujes duris ir išskleidė skėtį, paliktą lauke ant laiptų.
Ela pamatė, kaip motina dvilinka slankioja po sodą. Žvilgtelėjusi aukštyn, pamojavo dukteriai.
Jis čia pametė savo akinius. Girdi, žeminukai nusinešė. O aš vargšelė gūžinėju ieškodama jų, tų nelemtų akinių.
Mielai likčiau padėti, tarė Ingrida Katelė, bet turiu skubėti uždaryti bibliotekos. Septynioliktą uždarom, o dar ta naujoji praktikantė ten liko viena.
Ir bibliotekininkė nuėjo prie savo dviračio, sudėjo knygas į dviračio krepšį ir numynė, viena ranka laikydama skėtį, kurį mėgino išplėšti vėjo gūsiai.
Ela mokytojų kambaryje pasiteiravo apie Ingridą Katelę: bibliotekininkė Ingrida Katelė ir rašytoja Ingrida Katelė buvo vienas ir tas pats asmuo.
Tai privertė ją šyptelėti.
Ji pasitenkino Ingridos Katelės aiškinimu apie brokuotas knygas. Vėliau suvokė, kad viena tikrovė visuomet slepia kitą, o toji dar kitą.
3
Ela stebėjo motiną, žiūrinėjančią senas skaidres.
Projektoriaus dūzgimas užpildė svetainę, pakvipo senais laikais. Baltoje sienoje blyksėjo spalvoti vaizdai su darnia laiminga šeima.
Spragt mama jauna, graži ir nedrąsiai šypsosi. Spragt tėtis pozuoja kaip bėgikas su dirbtiniais prancūziškais ūsais, o maža mergytė įsitvėrusi jo kojos. Spragt tėtis pasičiupęs mamą po pažastimi, o mama pažiūrėti tokia maža ir laiminga. Spragt mama stovi sode nuoga ir jauna, o tėtis laisto ją iš sodo žarnos. Spragt maža mergaitė su knyga sėdi sodo sūpuoklėse, spragt hamake, spragt valtyje. Fonas keičiasi, o knyga lieka. Vejos buvo švarios, jose nešliaužiojo jokie gyviai, dangaus žydrynė gili, o kadangi dar buvo ir raudonų saulėlydžių rinkinys, naktis niekada neateidavo.
Ela sėdėjo kampe, atrėmusi smakrą į kelius, ir stengėsi atgaivinti mintyse gyvus tikrovės prisiminimus, likusius anapus skaidrių. Traukė projektoriaus kvapą ir stengėsi atsekti prisiminimų pėdsakus praeities vaizduose.
Ji atminė, kaip kvepėjo žolė, kai mergaitė gulėjo pievoje, skaitydama pasakų knygą. Atgijo tėvo prakaito kvapas, kai po ilgo bėgimo jis atsisėsdavo šalimais ant sofos. Taip pat iš kažin kur sugrįžo sekmadieninės kavos ir šviežių bandelių kvapai, ir kvapas to mėlyno tepalo, kuriuo mama jai sunegalavus įtrindavo krūtinę ir nugarą.
Ela Milana kaip įmanydama stengėsi priartėti prie savo atsiminimų. Stengėsi kurti iš kvapų trijų dimensijų vaizdus ir versti juos judėti. Pliekė savo atmintį kaip įsiaikštijusį kavos aparatą, tačiau praeitis sugrįždavo tik mažomis atplaišomis. Jeigu visi jos prisiminimai nuo gimimo iki konfirmacijos dienos būtų buvę sujungti išvien, jie būtų sudarę bent jau dešimties minučių trumpametražį filmą šiurkštų, painų ir miglotą.
Ela neatminė potyrių, kuriuos žinojo išgyvenusi. Atminė prisiminimus apie buvusius prisiminimus arba tai, kas jai buvo papasakota.
Ela neatminė potyrių, kuriuos žinojo išgyvenusi. Atminė prisiminimus apie buvusius prisiminimus arba tai, kas jai buvo papasakota.
Nykstantys prisiminimai buvo tik pirmykščių prisiminimų kopijos, kurias ji reguliariai pakeisdavo naujomis, vis blankesnėmis už buvusias, nykstančias nežinomybėje. Gal ir ji pati buvo blanki, iš dalies perdirbta kopija tos Elos Amandos Milanos, kuri ji buvo vakar.
Ela visuomet tikėjosi turėsianti tokią praeitį, kurią sugrįžus įmanoma panagrinėti. Tačiau dabar motina bemat sudirgdavo, kai duktė mėgindavo klausinėti apie senus gerus laikus, motina nenorėjo švaistyti laiko kapstydamasi po praeitį, ją domino tik televizijos laidos ir loterijos lošimai, kuriuose galėjo ką nors laimėti. Tėvo apskritai nevertėjo klausinėti apie nieką, negalia išdildė Pavo Emilio Milanos atmintį.
Baisus dalykas, kad proto negalia gali taip suardyti žmogaus prisiminimus. Tai, kad ji prarydavo dabarties akimirkas, šiaip jau buvo nepakeliama.
Pavo Emilio Milanos akiniai galų gale atsirado. Rėmeliai buvo skilę į keturias dalis, jos mėtėsi po visą sodą. Kairysis lęšis gulėjo bulvių ežioje, dešinysis vidury rožių krūmo. Kairiajame buvo gilių įbrėžimų.
Pavo, mielasis, ar žinai, kokie brangūs dabar akiniai? O tu sulaužai vienintelius savo akinius ir išmėtai nuolaužas kaip mažas vaikas.
Pavo Emilis Milana dėbtelėjo į žmoną.
Aš nieko nelaužiau. Tie nelemti žeminukai patykojo manęs. Negalėjo pakęsti, kad žiūriu į juos.
Marjata Milana pažvelgė į dukterį.
Senatvė ne visada paiso amžiaus, tarė ji, glostydama vyrui galvą. Reikia tau apkirpti plaukus. Susivėlę kaip miškinio. Niekas nesuprastų, kad tu žmogus, jeigu aš nuolat tavimi nesirūpinčiau.
Kai gimtosios kalbos ir literatūros pakaitinė mokytoja Ela Milana baigė paskutinę savo pamoką, prie jos priėjo vienas gimnazistas, laikydamas portfelį.
Ar galėčiau atgauti savo komiksus? paklausė ir, pamatęs mokytojos miną, suprato, jog verčiau prisieks niekada daugiau nesinešiąs komiksų į mokyklą.
Ela pasirausė rankinėje ir ištiesė jam komiksų žurnalą. Mokinys padėkojęs jau sukosi eiti, bet staiga sustojo.
Na, kas dar? nekantriai tarė Ela. Gal kiek įplyšęs, juk išgulėjo mano rankinėje dvi savaites, bet kas tau liepė skaityti jį per pamoką?
Vaikinas pakratė galvą.
Na taip, bet čia ne mano. Ne tas žurnalas.
Ela kilstelėjo antakius.
Kaipgi ne tas. Esu gimtosios kalbos ir literatūros mokytoja ir nešiojuosi rankinėje knygas, ne komiksus. Šioje rankinėje kaip gyva laikiau tik vieną komiksų žurnalą tą, kurį paėmiau iš tavęs.
Mokinukas sklaidė žurnalą suraukęs antakius, paskui numetė jį ant stalo ir nusibraukė nuo kaktos plaukus.
Smagus žurnalas, bet ne mano.
Ela atsiduso.
Na, vadinasi, įkliuvau. Šis žurnalas, matyt, iš mano slaptos komiksų kolekcijos, kurią nuolatos nešiojuosi. Atleisk man. Atiduosiu tau žurnalą, kai tik rasiu jį savo komiksų aplanke.
Ela įbedė žvilgsnį į vaikiną, kol tas susivokė išeiti iš klasės. Tada vėl įsimetė žurnalą rankinėn. Paskui įjungusi savo mobilųjį pamatė du balso pašto pranešimus.
Pirmasis buvo nuo Ingridos Katelės. Ji sakė, kad Laura Sniegė perskaitė Elos kūrinį Triušio takų literatūriniame priede ir jai jis patiko. Ingrida Katelė pridūrė ypatingu tonu, kad jodviem reikėtų susitikti artimiausiu metu ir šnektelėti apie vieną svarbų reikalą.
Kitas pranešimas buvo nuo motinos, ir jis labiau panėšėjo į spiegimą.
Tėvas greitąja buvo išvežtas ligoninėn po kažkokio nelaimingo atsitikimo sode. Paskambink iškart, kai tik gausi šią žinutę, šaižiai meldė motina ir paskui dar pridūrė, prisiminusi geras pokalbio telefonu manieras: Ačiū, pakalbėsime vėliau.
4
Pavo Emilis Milana gulėjo sveikatos centro stacionare, ketvirtoje palatoje.
Jis visas buvo nusėtas žaizdų, įdrėskimų, nubrozdinimų ir mėlynių. Ela Milana ir Marjata Milana sėdėjo prie jo lovos. Kitose trijose lovose gulėjo senukai, spoksantys į lubas, vietoj burnų žiojėjo juodos skylės.
Pacientas tikrai gyvens, užtikrino gydytojas. Nebuvo praradęs tiek daug kraujo, kaip pasirodė iš pradžių, žaizdos irgi pažiūrėti baisesnės, nei yra iš tikrųjų. Jam akivaizdžiai buvo pasimaišęs protas, kai jį čia atvežė, to nepaneigsi. Alcheimerio ligos sveikatos centras kol kas nemokėjo gydyti, et, o tai, kas sukėlė šoką, anksčiau ar vėliau praeis. Nors jau beveik galėjo pasakyti, kas jam nutiko, o paskui nebe. Taip jau būna, kartais tenka susitaikyti su tuo, kad niekada nebūsi tikras, reikalai gali pakrypti vienaip, o paskui kitaip. Tačiau raminamieji susižalojusiam vyriškiui leis snūstelėti valandą kitą.
Gydytojas pasakė neketinąs spekuliuoti žaizdų kilme, bet paskui vis tiek spekuliavo.
Vienos žaizdos iš pažiūros pjautinės, kitos kaip gyvūnų įkandimai. Visiškai galimas dalykas, kad pacientas susižalojo pats arba susižeidė į stagarus ar akmenis. Galbūt suklupo sode ir, apimtas staigaus panikos priepuolio, susibraižė braudamasis per medžių šakas bei krūmų smaigus. Beje, ar pacientas nebuvo linkęs į savižudybę? Sodas nuostabi vieta, bet jame pilna aštrių šakų. Įmanoma ir tai, kad jį užpuolė koks mažas gyvūnas, tarkime, žiurkė. Dėl visa ko pacientui suleista vaistų nuo stabligės.